Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-147-332-2014

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-06-05
Bylos Nr.: 1A-147-332-2014
Teisminio proceso Nr.: 1-41-1-00229-2013-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Raimundas Jurgaitis (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
Nuteistasis: K. K., A. D.
Advokatai: Vytautas Juozelaitis

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-147-332/2014Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00229-2013-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.4.5.1.; 1.1.7.; 1.1.6.3.; 1.1.7.2.4.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.; 1.1.8.2.; 1.1.8.3.; 1.1.8.6.6.; 1.1.8.6.10.; 1.2.26.2.1.; 2.1.7.;2.1.14.; 2.4.; 2.4.5.2.1.; 2.4.6.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 5 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorei Linai Matutienei, Gintarui Misevičiui,gynėjams advokatams Vytautui Juozelaičiui, Ramūnui Dobrovolskiui,nuteistiesiems K. K., A. D.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. K. ir A. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-02 nuosprendžio, kuriuo:

K. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. K. K. per visą laisvės apribojimo bausmės laikotarpį nustatyti šie įpareigojimai: būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., ir neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo nuosprendžio vykdymą prižiūrinčioje institucijoje dienos.

Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę K. K. įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-02-03 4.50 val. iki 2013-02-03 12.35 val. (1 para), laikant, kad K. K. atliko 2 laisvės apribojimo dienas.

A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2009-11-06 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2010-04-14 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, paskirta 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos 2009-11-06 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2010-04-14 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, paskirtos bausmės ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia A. D. nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2013 m. gruodžio 2 d.

Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę A. D. įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013-02-03 iki 2013-05-02, nuo 2013-05-03 iki 2013-07-02, nuo 2013-07-03 iki 2013-10-02, nuo 2013-10-03 iki 2013-12-02.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. ir A. D. nuteisti už tai, kad jie 2013-02-03, apie 4.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) pastatu, veikdami bendrais tyčiniais veiksmais, įžūliu elgesiu, tai yra, K. K. kumščiu suduodant ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam K. R. į galvos sritį, A. D. rankų kumščiais sudavus ne mažiau kaip tris smūgius bei kojomis įspiriant ne mažiau kaip šešis smūgius A. T. į galvos sritį ir rankas bei nukentėjusiajam K. R. rankos kumščiu sudavus ne mažiau kaip du smūgius į galvos sritį, taip nukentėjusiajam K. R. padarė nubrozdinimus dešiniame skruoste ir kraujosruvą dešinėje plaštakoje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo K. R. sveikatą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. K. prašo 12-02 nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – K. K. pagal BK 284 str. 1 d., išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliantas su skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-02 nuosprendžiu priimtu jo atžvilgiu nesutinka, laiko jį neteisėtu ir nepagrįstu, priimtu ne tik ignoruojant ir nutylint svarbias objektyviam tiesos nustatymui aplinkybes, bet ir esmingai pažeidžiančiu BK 2 str. 3 d., kur aiškiai nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką.

Skunde apeliantas nurodo, kad tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo.

Šalies argumentai

Teigia, kad šiuo atveju, įvertinus visą baudžiamosios bylos medžiagą ir jos pagrindu priimtą skundžiamą teismo sprendimą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, neatsižvelgė ir visiškai nevertino nuteistojo tyčios kryptingumo jo atlikto veiksmo – vieno smūgio sudavimo nukentėjusiajam į galvos sritį, kontekste, byloje nustatytos situacijos nesulygino su BK 284 str. 1 d. dispozicijos turiniu ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o tai turėjo lemiamos įtakos darant teismo išvadą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., padarymo.

Nuteistasis K. K. nurodo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pats nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius, kuris ne tik buvo agresyvus, bet ir pats savo provokuojančiu ir bauginančiu elgesiu sudarė tokią situaciją, kurioje nuteistasis jis buvo priverstas pastarajam suduoti vieną smūgį delnu, tačiau ne tam, kad sutrikdyti viešąją tvarką, o todėl, kad jį sudrausminti, nuraminti. O tai reiškia, kad jis nukentėjusiojo K. R. inicijuotoje situacijoje, nesuvokė pavojingos nusikalstamos veikos pobūdžio, ir nenumatė bei negalėjo numatyti, kad dėl jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, kadangi jis jų nenorėjau. Taigi jo subjektyvinė pusė nepasireiškė viešosios tvarkos sutrikdymui būtinai tiesioginei tyčiai.

Teigia, kad nagrinėjamo byloje ginčo dėl to, kad jis 2013 m. vasario 3 d., apie 4.30 val., buvo viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) pastatu, sudavė nukentėjusiajam K. R. vieną smūgį į galvos sritį, nėra, esminis šios bylos dalykas yra tas, kad taip jis pasielgė ne be priežasties ir ne todėl, kad jis siekė BK 284 str. 1 d. numatytų padarinių arba sąmoningai leido jiems atsirasti, o todėl, kad jis, suduodamas vieną smūgį nukentėjusiajam, siekė jį apraminti ir taip atremti pavojingą situaciją. Tokią jo dėstomą situaciją, o kartu ir jo apeliacinio skundo reikalavimą patvirtina nagrinėjamoje byloje esantys duomenys, kuriuos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ignoravo kaltinamųjų nenaudai. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir vėliau, teisminio bylos nagrinėjimo metu, nuosekliai ir tapačiai nurodė, kad išėjus iš baro „(duomenys neskelbtini)“, jis kartu su A. D. ir L. J. pamatė du girtus jaunuolius, tai yra nukentėjusįjį K. R. ir liudytoją A. T., kurie įžeidinėjo kitus, prašė cigarečių, ar prisidegti, kalbėjo keiksmažodžiais. Tada jis su draugaus jiems pasakė, kad apsiramintų. Į apraminimus nukentėjusysis nereagavo. Nepaisant to, jie siekdami išvengti konflikto nuėjome nuo jų link turgaus, o tie vaikinai sekė iš paskos. Maža to, jie eidami iš paskos provokavo juos, sakydami: „ei, palaukit, mes dar išsiaiškinsime“. Jis su draugais vis tiek ėjau tolyn, kai atsisukęs prie „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės pamatė, kad vaikinai visai šalia už 1 metro, ir kad nukentėjusysis tik su maikute, nors buvo žiema ir buvo šalta, tada pajutęs grėsmę, kad jie puls, ir nežinodamas, ką vaikinas turi kišenėje, norėdamas prigesinti nukentėjusiojo K. R. agresiją, trinktelėjo jam vieną kartą į veidą.

Aplinkybę, kad tiek jis, tiek kiti su manimi buvę A. D. ir L. J. tikrai siekė išvengti nukentėjusiojo inicijuoto konflikto ir kad nė vienas iš jų nesiekė sutrikdyti viešąją tvarką, priešingai, bandė visaip išvengti agresyvaus ir nenuspėjamo konflikto padarinių. Tai patvirtina su juo kartu buvusių A. D. ir L. J. parodymai, tiek ir nukentėjusiojo ir liudytojo A. T. parodymai bei vaizdo įrašo turinys.

Šalies argumentai

Taip pat apeliaciniame skunde K. K. nurodo, kad iš filmuotos medžiagos ir jos pagrindu sudarytų apžiūros protokolų pirmiausia yra aišku tai, kad filmuotos medžiagos turinys esminėse detalėse sutampa tiek su jo, tiek su kito nuteistojo A. D., tiek liudytojų L. J. ir A. T. parodymais duotais viso proceso eigoje, ir rodo, kad pirmieji konfliktinę situaciją šalia baro „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo būtent nukentėjusysis ir A. T.. Negana to, įrašo turinys tvirtina ir tai, kad jis ir toliau siekė išvengti konflikto su nukentėjusiuoju ir liudytoju A. T. eidami tolyn nuo jų. Taip pat įraše užfiksuoti nukentėjusiojo K. R. veiksmai – žiemos metu, esant minusinei temperatūrai, staigus palto nusėmimas, jo palikimas automobilyje, ir greitas ėjimas bei mūsų sekimas jam būnant vien su maikute, o liudytojui A. T. bandant sulaikyti nukentėjusįjį, neleidžiant jam eiti link mūsų, tačiau pastarajam vis tiek greitinant žingsnį ir artėjant prie mūsų, patvirtina, kad nukentėjusysis buvo agresyvus, kad jo elgesys buvo nenuspėjimas, o jo išvaizda buvo akivaizdžiai puolanti, siekianti konflikto. Be to, aptariamas įrašas patvirtina ir tai, kad jo smūgis nukentėjusiajam buvo spontaniškas, t. y. buvo staigus, kas tvirtina, kad jis nei norėjo, nei siekė sutrikdyti viešąją tvarką, o tik norėjo nuslopinti agresyvų ir puolantį nukentėjusiojo elgesį, prislopinti jo agresiją.

Visa tai patvirtina, kad jis nukentėjusiajam vieną smūgį sudavė neturėdamas tiesioginės tyčios sutrikdyti viešąją tvarką ir rodo, kad šioje byloje nustatyti jo veiksmai padaryti neturint tiesioginės tyčios, todėl jie negalėjo sukelti šiai veikai būtinų padarinių - visuomenės rimties ar viešosios tvarkos sutrikdymo. Tokią išvadą pagrindžia visų anksčiau išdėstytų iš išanalizuotų duomenų visuma, kuri tvirtina, kad vienas jo suduotas smūgis nukentėjusiajam buvo nes kas kita, kaip atsakomoji reakcija į pavojingą ir agresyvų nukentėjusiojo elgesį, kuomet jis staiga ir panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Taigi akivaizdu, kad jis savo spontaniškais veiksmais siekė ne demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, o prislopinti pavojingą nukentėjusiojo kėsinimąsi. Todėl laiko, kad nagrinėjamoje byloje esanti aptartų įrodymų visumą, leidžia pagrįstai teigti, kad jo veiksmai, suduodant nukentėjusiajam vieną smūgį buvusioje situacijoje, neatitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių visumos.

Šalies argumentai

Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra baudžiamosios atsakomybės be kaltės. Negalima baudžiamoji atsakomybė už padarinius, kilusius dėl asmens veikos, padarytos be kaltės. Kaltė yra asmens psichinis santykis su padaryta veika ir kilusiais padariniais. Kaltė turi formą ir turinį. Kaltės turinys, t. y. daromos veikos pavojingumo suvokimo laipsnis ir galimų padarinių numatyto ribos, gali būti nevienodos. Pagal BK 15 straipsnį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. BK 284 straipsnio nusikaltimo sudėtis reikalauja įrodyti tiesioginę tyčinę kaltę. Tačiau tyčinė kaltė reikalauja pakankamai didelio padarinių numatymo laipsnio, t. y. jie turi būti numatomi kaip neišvengiami ar labai tikėtini. Mažas padarinių tikėtinumas, vertinant tai kartu su kitomis šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, bei tai, kad buvusioje situacijoje nukentėjusiojo elgesys buvo akivaizdžiai agresyvus ir nenuspėjamas, o jo išvaizda buvo akivaizdžiai puolanti, jo nukentėjusiajam suduotas smūgis spontaniškas, pagrindžia jo tyčios sutrikdyti viešąją tvarką nebuvimą.

Teigia, kad apylinkės teismas visiškai nepagrįstai nustatė, kad jis jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrais tyčiniais veiksmais kartu su A. D., ir taip visiškai be pagrindo pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje. Nurodo, kad jis tyčios sutrikdyti viešąją tvarką neturėjo, jo nukentėjusiajam suduotas smūgis buvo spontaniškas, t. y. tai buvo jo staigi atsakomoji reakcija į pavojingą ir agresyvų nukentėjusiojo elgesį. Taigi tarp jo ir kito nuteistojo A. D. nebuvo netgi jokio suvokimo, jog jie galėtu veikti bendrai, tuo labiau, kad jis po šio jo nukentėjusiajam suduoto vieno smūgio daugiau jokių veiksmų nei nukentėjusiojo, nei liudytojo A. T. atžvilgiu neatliko, priešingai, laikė ir skyrė kitus besistumdančius asmenis. Taigi tarp jo ir A. D. nebuvo nei jokio susitarimo bendrai daryti nusikalstamą veiką, nei tyčios, apskritai tokią veiką daryti. Todėl ir ši apylinkės teismo išvada nepagrįsta ir neatitinkanti nagrinėjamoje byloje esančių aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat apeliantas nesutinka su kita teismo išvada, kad nukentėjusiojo kėsinimasis nebuvo realus ir akivaizdus, o jo veiksmai dėl neva gresiančio pavojaus buvo akivaizdžiai neproporcingi. Nurodo, kad nukentėjusiojo K. R. veiksmai – žiemos metu, esant minusinei temperatūrai, staigus palto nusėmimas, jo palikimas automobilyje, ir greitas ėjimas bei jų sekimas jam būnant vien su maikute, o liudytojui A. T. bandant laikyti nukentėjusįjį, neleidžiant jam eiti link jų, tačiau pastarajam vis tiek greitinant žingsnį ir artėjant prie jų, patvirtina, kad nukentėjusysis buvo ne tik agresyvus, bet ir rodo, kad jo elgesys buvo nenuspėjimas, o jo išvaizda buvo akivaizdžiai puolanti. Todėl tai, kad jis, siekdamas apsaugoti save ir kartu su juo buvusius asmenis nuo nukentėjusiojo pradėto ir tiesiogiai jam ir kartu su juo buvusiems asmenims gresiančio agresyvaus ir pavojingo nukentėjusiojo kėsinimosi, tik nukentėjusiajam priėjus prie jų, spontaniškai, t. y. staigiai sudavė jam vieną smūgį, tikslu nuslopinti agresyvų ir puolantį nukentėjusiojo elgesį, kas patvirtina, kad toks nukentėjusiojo elgesys buvusioje situacijoje buvo ne tik realus bet ir akivaizdus.

Apeliantas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į nukentėjusiojo K. R. parodymus pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu, kai jis parodė, kad policijos pareigūnams jį pristačius į komisariatą, policijos pareigūnai jo klausė, ar jis rašys pareiškimą, pralaikė tris valandas, ir liepė rašyti. Taigi, net pats nukentėjusysis nesijautė ir nesijaučia nukentėjusiuoju, ką patvirtina ir visos anksčiau išdėstytos ir išanalizuotos aplinkybės, kurios rodo, kad didžiausias kaltininkas ir visos nagrinėjamos situacijos iniciatorius yra būtent jis pats, kuris savo neadekvačių elgesiu – agresija, davusią pakankamai objektyvų pagrindą jo išsigąsti ir suprasti, kad būtent jis siekė teisei priešingų veiksmų, ir sukėlė nagrinėjamoje bylą susiklosčiusią situaciją. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į policijos pareigūnų veiksmus – liepimą rašyti pareiškimą, kas iš esmės ir buvo pagrindinė ir vienintelė šios bylos atsiradimo priežastis. Esant tokioms aplinkybėms, t. y. nustačius, kad jo veiksmuose nebuvo subjektyvinės pusės požymio – tyčios pažeisti viešąją tvarką, nebelieka ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., sudėties. O pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-02 nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, kadangi neįrodyta, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. požymių, veiką kvalifikuoti pagal BK 140 str. ir taikyti susitaikymo institutą.

Apeliantas skunde nurodo, kad išanalizavus byloje surinktus duomenis, kurie pripažįstami įrodymais nėra pakankami konstatuoti, jog jis padarė veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, konstatuojant kaltinamųjų veiką kaip įžūlų elgesį - fizinio smurto naudojimą dėl mažareikšmės dingsties, teismas šių išvadų tinkamai nemotyvavo, visiškai neatskleidė tikrųjų įvykio aplinkybių, ištakų, iš kurių būtų galima spręsti apie vienokias ar kitokias jo paskatas, jam inkriminuotos veikos subjektyviuosius požymius. Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas pripažino, jog būtent link kaltinamųjų, ne priešingai, ėjo du asmenys: nukentėjusysis K. R. ir liudytojas A. T., kurie buvo neblaivūs, kadangi judesiai buvo nekoordinuoti, asmenys griuvinėjo. Taip pat pripažino, jog liudytojas A. T. iki muštynių visą laiką bei jau prasidėjus muštynėms tempė ir kitaip bandė sustabdyti K. R., tokiu būdu bandydamas K. R. sustabdyti nuo nusikalstamo kėsinimosi kaltinamųjų atžvilgiu, kadangi pastarasis mosikavosi rankomis, buvo aktyvus ir siekė priartėti prie kaltinamųjų turėdamas agresijos panaudojimo tikslą. Taigi, fizinio smurto panaudojimas nebuvo be priežasties ar esant tik mažareikšmei priežasčiai, kadangi jie veikė išskirtinai pagal susiklosčiusias aplinkybes siekdami atremti užpuolikų ketinimus, apsiginti.

Nurodo, kad šioje byloje nėra ginčo, kad nusikalstama veika įvykdyta viešoje vietoje. Tačiau, kita vertus, veika truko labai trumpai, t. y. buvo suduota keletas smūgių siekiant apsiginti, esant susijaudinus dėl akivaizdžiai neteisėtų nukentėjusių veiksmų (neblaivūs asmenys viešoje vietoje, vartojantys necenzūrinius kreipinius kaltinamųjų atžvilgiu, besielgiantys iššaukiančiai, skatinantys konfliktą). Jis (A. D.) daugiau jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Byloje nenustatyta, kad įvykio metu, naktį, apie 04.30 val., aplink būtų buvę pašalinių asmenų, niekas, apart konflikte dalyvavusių asmenų į policiją nesikreipė, todėl nėra duomenų, kad dėl nukentėjusiajam ir liudytojui suduotų smūgių aplinkiniai ir visuomenė pasijuto pažeminti, šokiruoti, buvo sukeltas didelis išgąstis, kilo sąmyšis, nutrauktas asmenų poilsis ar kitaip pasireiškė visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Tokiu būdu mano, jog teismo nurodyta aplinkybė, kad tik dėl atsitiktinumo šalia įvykio vietos nebuvo žmonių, yra laikytina nepagrįsta, nes akivaizdu, naktį viešosios vietos nėra asmenų lankomos dėl visuomenės poilsio valandų (22.00 – 06.00 val.), ypač žiemos metu. Taip pat nepagrįsta laikytina teismo nurodyta aplinkybė, jog dėl aukščiau minėtų neteisėtų kaltinamųjų veiksmų nukentėjusysis ir liudytojas negalėjo važiuoti į namus ilsėtis, todėl tai buvo įvertinta kaip nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., pasekmės. Teismas nuosprendyje nurodė aplinkybę, kuri prieštarauja pastarajai išvadai, o būtent tai, jog nukentėjusysis su liudytoju prisiartino prie nuteistųjų, iš anksto apsisprendę sukelti konfliktą, vartoti fizinį smurtą, pasiruošę fiziniam konfliktui paliekant viršutinius rūbus automobilyje, todėl pagrįstai galima manyti, kad galėjo ir turėjo numatyti kilsiant pasekmėms, kurios sutrukdys ilsėtis, kaip kad nurodo pirmosios instancijos teismas. Mano, jog nukentėjusiojo ir liudytojo veiksmais sukeltas konfliktas negali būti vertinamas viešosios tvarkos ir rimties pažeidimu, kurį sukėlė nuteistieji, ne savo noru įtraukti į fizinio smurto panaudojimą viešoje vietoje prieš niekaip nenustygsiančius vietoje neblaivius ir agresyviai nusiteikusius asmenis. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad kaltinamųjų veiksmai pasireiškė tiesiogine tyčia. Teigia, kad nuteistieji atlikdami atitinkamus veiksmus viešoje vietoje neturėjo tikslo ir motyvo sutrikdyti viešą rimtį ir tvarką, nenumatė ir net nevertino ar veiksmai atlikti nakties metu gali sutrikdyti viešąją rimtį, todėl akivaizdu, jog jie nesuvokė savo veiksmų pavojingumo ir vertinimo kaip nusikalstamos veikos, kadangi tiesiog atsakė atitinkamais veiksmais į užpuolikų pavojingą agresijos priepuolį. Konstatuoja, jog teismas iš esmės apsiribojo paties fizinio smurto naudojimo faktų nustatymu, analizavo kaltinamųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus apie įvykio aplinkybes, tačiau nei paneigė, nei patvirtino, t. y. nenustatinėjo faktinių aplinkybių, susijusių su prieš tai nukentėjusiojo ir liudytojo atliktais veiksmais, išsakytais įžeidžiančiais kreipiniais, raginimą ir kurstymą vystyti konfliktą ir pan. Šias aplinkybes nurodo kaltinamieji ir liudytojas L. J.. Tik atskleidus tikruosius veiksmų paskatas apibūdinančius faktus galima tinkamai išspręsti klausimą ar buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 284 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad jis ir K. K. šioje byloje yra kaltinami nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., padarymu, o teismas bylos nagrinėjimo teisme metu nustatęs galimus BK 140 str. požymius, ignoruodamas BPK 417 str. 2 d., reglamentuojančią perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą tvarką, išreiškė savo šališkumą būsimo sprendimo atžvilgiu. Teigia, kad tokia neatitiktis procesiniams reikalavimams kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama esminiu pažeidimu, nes nukentėjusiajam ir kaltinamajam atimama galimybė susitaikyti, bylos nagrinėjimo teisme dalyviai tokiu atveju netenka teisės išsakyti teisinių argumentų dėl numatomo (naujo) kaltinimo teisingumo ar neteisingumo (kasacinė nutartis 2K-240/2013). Taigi dėl nurodyto padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo pirmosios instancijos teismo nuosprendis gali būti panaikintas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 4 p.). Atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas nustato, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą, pagal BPK 329 straipsnio 4 punktą teismas privalo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują (kasacinė nutartis 2K-557/2012). Nesant įrodymų, kad, be nukentėjusiojo ir liudytojo, kas nors daugiau matė smūgių sudavimą, kuriuo konfliktas dėl pastūmimo (atstūmimo) tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo baigėsi, ar kitų įrodymų, bylojančių apie padarinius, kuriais pasireiškė visuomenės tvarkos bei rimties trikdymas, jam pagal BK 284 str. 1 d. inkriminuota nusikalstama veika perkvalifikuotina į nusikalstamą veiką pagal BK 140 str. 1 d., kuri reglamentuoja baudžiamąją atsakomybę už nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra pagal realiai kilusias pasekmes.

Teigia, kad vertinant teismo pripažintas baudžiamąją atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, o būtent ko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi bei veikos padarymą veikiant bendrininkų grupėje, konstatuotina, jog teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad jis pripažino visas faktines įvykio aplinkybes, gailisi dėl įvykusio konflikto bei panaudoto smurto, kadangi nesugebėjo išvestas iš kantrybės susilaikyti ir pasišalinti iš įvykio vietos, ar nutraukti aktyvius veiksmus po pirmųjų smūgių, ką padarė nueidamas kartu su draugais nuo klubo „(duomenys neskelbtini)“ iki pastato Nr. 237 (apie 100 m.). Todėl esant šioms aplinkybėms yra pripažintina minėta atsakomybę lengvinanti aplinkybė jo atžvilgiu.

Nurodo, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Šiuo atveju byloje nebuvo nustatyta ir surinkta duomenų, jog jis kartu su K. K. būtų iš anksto susitarę daryti nusikalstamą veiką, ją tęsti ar užbaigti, t. y. naudoti fizinį smurtą prieš juos pasivijusius agresyviai nusiteikusius asmenis, kadangi jų iki konflikto buvę veiksmai pagal savo pobūdį buvo nukreipti į konflikto išvengimą, pasišalinimą iš įvykio vietos, taikų laisvalaikio praleidimą. Taip pat pažymi, kad jie susitaikė su konflikte dalyvavusiais asmenimis, pretenzijų vieni kitiems neturi, todėl tai tik patvirtina aplinkybę dėl atsakomybę švelninančios aplinkybės pripažinimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio ir liudytojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Teismai paprastai nustato šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks elgesys iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti prieš jį. Taip pat, pažymi, kad BK 59 str. 1 d. 10 p. yra numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, jeigu kaltininko nusikalstami veiksmai seka iš karto po nukentėjusio asmens neteisėto poelgio kaip greitas atsakas į tai. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu - grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan (LAT Nr. 2K-377/2011). Šiuo atveju pripažintina, kad jo atžvilgiu turėjo būti taikomos nurodytos normos, pripažįstant jas atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, kadangi nukentėjusiojo ir liudytojo veiksmai nuo pat pradžių buvo neteisėti, nusikalstami, visuotinai nepriimtini, provokuojantys, kas sukėlė susijaudinimą, išreiškiamą pykčiu, dėl ko buvo panaudotas smurtas prieš agresyviai nusiteikusius asmenis.

Atkreipia dėmesį į nuosprendyje nurodytas prieštaringas aplinkybes, o būtent įžanginėje dalyje nurodoma, kad jis registruotas darbo biržoje, tuo tarpu charakterizuojant kaltinamąjį nurodoma priešingai ir tai vertinama neigiamai.

Siekiant įrodyti nuteistųjų nekaltumą dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, buvo pateikta detalizuota skambučio policijai (pranešant apie neva vykdomą užpuolimą), vaizdo kamerų užfiksuoto vaizdo ir konflikte dalyvavusių asmenų veiksmų sąsaja. Iš pranešimo policijai telefonu apie neva vykdomą užpuolimą matyti, jog skambutis buvo atliktas 2013-02-03, 04.22.12 val., ir truko keletą minučių. Pranešime nurodoma, jog trys jaunuoliai prie baro „(duomenys neskelbtini)“ nusiteikę labai aršiai, kabinėjasi prie žmonių, eina iš paskos pranešėjui, o pastarasis neva iš tolo juos stebi turėdamas tikslą nepaleisti (pranešėjas A. T.). Tuo tarpu peržiūrėjus Šiaulių apskrities VPK pateiktą miesto saugos kamerų užfiksuotą vaizdą matyti priešingos, nei nurodo pranešėjas, aplinkybės, o būtent tai, jog nuteistieji ir liudytojas L. J. nuo (duomenys neskelbtini) ėjo prieš nukentėjusįjį K. R. ir liudytoją A. T., po ko, pirmieji užėjo į barą „(duomenys neskelbtini)“, antrieji liko lauke, prie AB Swedbank patalpų. Pastarieji yra akivaizdžiai neblaivūs, kalba telefonu, galimai skambina policijai pranešdami neteisingus duomenis. Po to, matyti, jog prie nukentėjusiojo ir liudytojo priėję nuteistieji su liudytoju pasišneka, po ko, nueina link (duomenys neskelbtini) gatvės, tuo tarpu nukentėjęs K. R. kažką pasako nueinančių link. Nuteistieji nekreipdami dėmesio į galimus užgauliojimus, eidami link (duomenys neskelbtini) gatvės mėtosi sniegu, elgiasi tinkamai. Praėjus kuriam laikui, nukentėjęs su liudytoju pradeda vytis nuteistuosius, po ko, asmenims susitikus įvyksta konfliktas. Nustatyta, jog 2013-02-06 vaizdo kamerų užfiksuoto vaizdo apžiūros protokole nėra nurodytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, o būtent apsiribojant atskirų aplinkybių konstatavimu, tačiau nedetalizuojant ypatingai reikšmingų duomenų bei jų nenurodant protokole. Iš išdėstyto seka, jog nuteistieji su liudytoju L. J. nebuvo nusiteikę elgtis agresyviai, vartoti smurto, trikdyti visuomenės rimtį bei tvarką, o tiesiog leisdami laisvalaikį ėjo (duomenys neskelbtini) bulvaru, tokiu būdu pasišalindami nuo neblaivių ir agresyviai nusiteikusių asmenų. Teigia, kad peržiūrėjus visą vaizdo kamerų užfiksuota įvykį akivaizdžiai matyti, jog tiesioginio konflikto metu pašalinių asmenų įvykio vietoje nebuvo, niekas nestebėjo įvykio aplinkybių, kadangi konflikto vietoje nėra naktines paslaugas teikiančių ar naktį dirbančių subjektų, kurių rimtis galėjo būti sutrikdyta. Kita vertus, kaip buvo minėta, nukentėjusiojo ir liudytojo nuo pat pradžių pateikti neteisingi duomenys apie įvykį ir pažymėtina paskesni neteisingi parodymai 2013-02-03 apklausų metu suklaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus, dėl ko nepagrįstai jo atžvilgiu buvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Mano, kad apeliacinės instancijos teismui įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes kaip visumą ir itin detaliai susipažinus su vaizdo kamerų užfiksuotu vaizdu, bus priimtas teisingas sprendimas ir panaikintas 2013-12-02 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis, kadangi nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 284 str. 1 d., o jo veiksmai turi būti kvalifikuotini pagal BK 140 str. leisti nukentėjusiajam ir nuteistajam susitaikyti.

Teismo posėdyje nuteistieji A. D., K. K., jų gynėjai advokatai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. D. ir K. K. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai A. D. ir K. K. pripažino kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., tačiau Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-02 nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 p., 2 p.)

Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Taigi, veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

Nusikaltimo padarymo vieta – viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 daliai taikyti būtina nustatyti kaltininko veiksmais sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416/2013.

Šios baudžiamosios bylos proceso metu nustatyta, tą patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje peržiūrėtas vaizdo įrašas, kad K. K., A. D. ir L. J. einant (duomenys neskelbtini) gatve, iš paskos link jų ėjo du asmenys – K. R. ir A. T.. K. R. ir A. T. buvo neblaivūs, jie griuvinėjo, A. T. visą laiką iki muštynių bei prasidėjus muštynėms tempė ir kitaip bandė sustabdyti K. R.. Fizinį smurtą pirmi pradėjo naudoti K. K. ir A. D.. K. K. sudavė vieną smūgį K. R. į galvos sritį, A. D. sudavė ne mažiau kaip 9 smūgius rankomis ir kojomis A. T. į rankas bei galvos sritį ir ne mažiau kaip 2 smūgius K. R. į galvos sritį. Galima sutikti su apeliantų teiginiu, kad prieš įvykį K. K. ir A. D. elgėsi ramiai, nebuvo nusiteikęs trikdyti visuomenės rimtį. Tačiau kai prie jų priėjo K. R. ir A. T., nuteistieji pirmi sudavė smūgius prie jų priėjusiems asmenims. Akivaizdu, kad K. K. ir A. D. pasielgė spontaniškai, tačiau net ir tuo atveju, jeigu juos įžeidė K. R. elgesys, K. K. ir A. D. elgėsi ne pagal visuomenėje galiojančias elgesio taisykles. Smūgio sudavimas nepatikusiam žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams, o tai yra būtinieji nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Nuteistieji neneigia sudavę smūgius, tačiau teigia, kad jie viešosios tvarkos nepažeidė. Tokius nuteistųjų teiginius paneigia tai, kad jų veiksmai buvo atlikti centrinėje miesto gatvėje, kur dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininkų veiksmų patirs nepatogumų. Pažymėtina, veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Taigi K. K. ir A. D. veikoje yra visi viešosios tvarkos pažeidimo požymiai ir pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. K. K. ir A. D. veika kvalifikuota teisingai, todėl nėra pagrindo jų veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad su nukentėjusiuoju susitaikė ir prašo taikyti susitaikymo institutą. Tačiau kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, kad toks nuteistųjų apeliacinio skundo reikalavimas – nepagrįstas.

Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, sąlygas reglamentuoja BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šios normos 2 dalyje yra išvardyti atvejai, kai asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, yra negalimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje BK 38 straipsnio 2 dalyje išvardytų draudimų, dėl kurių K. K. negalėtų būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, nėra, nes nuteistasis K. K. nėra nei recidyvistas, nei pavojingas recidyvistas, jis anksčiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Tačiau tam, kad asmenį būtų galima šiuo pagrindu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, to nepakanka, tam reikia, kad ne tik nebūtų BK 38 straipsnio 2 dalyje nurodytų draudimų, bet ir kad būtų visos BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Nagrinėjamu atveju K. K. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, žalos nebuvo, su nukentėjusiuoju susitaikė. Šios aplinkybės atitinka Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnio 1 dalyje 2 ir 3 punktuose nurodytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Tačiau byloje liko nenustatyta pagrindinė Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 1 p. nurodyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi, nenustačius vienos iš Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. nurodytų sąlygų, aptariamoje normoje numatytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės K. K. negali būti taikomas. Nuteistąjį A. D. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, taip pat nėra pagrindo, kadangi A. D. yra pripažintas recidyvistu, o pagal Lietuvos Respublikos BK 38 str. 2 d. recidyvistas negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, A. D. savo kaltės pilnai nepripažino, taigi nėra ir Lietuvos Respublikos BK 38 str. 1 d. 1 p. nurodytos būtinos sąlygos – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką.

Nepagrįsti nuteistųjų skundo argumentai, kad tarp K. K. ir A. D. nebuvo nei jokio susitarimo bendrai daryti nusikalstamą veiką, nei tyčios, apskritai tokią veiką daryti. Teisėjų kolegija pažymi, kad susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo formuojamą teismų praktiką susitarimas gali būti tiek suplanuotas iš anksto, tiek kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ar aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes.

Nuteistieji teigia, kad jų atsakomybę lengvinančia aplinkybę turėjo teismas pripažinti tai, kad nusikalstamos veikos padarymą įtakojo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, o taip pat nusikalstama veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo K. R. veiksmai.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 10 p. numatyta, jog atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Norint konstatuoti šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, būtina nustatyti du momentus: 1) neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus prieš kaltininką; 2) kaltininko didelį susijaudinimą, kurį sukelia neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Be to, ši aplinkybė pripažįstama atsakomybe lengvinančia tada, jeigu kaltininko nusikalstami veiksmai iš karto seka po nukentėjusiojo asmens neteisėto poelgio kaip greitas atsakas į tai. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan.

Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 10 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažįstama tik tuomet, kai nustatoma, jog nusikaltimas padarytas tuojau pat po neteisėtų veiksmų atlikimo. Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad nei nukentėjusysis K. R., nei A. T. nuteistiesiems smūgių nesudavė, nesikėsino į jų gyvybę ir sveikatą, o priešingai – pirmieji smūgius sudavė nuteistieji. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad nusikalstama veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai.

Kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino A. D. ir K. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Tai reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį.

Nuteistasis A. D. viso proceso metu teigė, kad jis 2013-02-03 naktį kartu su L. J. ir K. K. bulvaru ėjo pro barą „(duomenys neskelbtini)“, ten stovėjo du neblaivūs nepažįstami vyrai, jie pakalbėjo su jais, kad apsiramintų, o tie vyrai pasakė, kad neaiškintų, tada jis su draugais nuėjo nuo vaikinų. Tie vaikinai pradėjo eiti paskui juos. Prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ išgirdo keiksmažodžius, prašė sustoti, palaukti, sakė, kad tuoj gaus. Pamatė jaunuolį su palaidine, kuris jam sakė „ateik čia, tuoj gausi, ateik čia, gaidy“, pradėjo link jo eiti ir nieko nelaukęs jis sudavė smūgį nukentėjusiajam. Nuteistasis K. K. taip pat nurodė, kad eidami bulvaru pamatė du girtus jaunuolius, kurie įžeidinėjo kitus, jie pasakė, kad apsiramintų. Po to jie ėjo link turgaus, o vaikinai sekė iš paskos. Prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini) “ atsisukę pamatė tuos pačius januolius einančius jiems iš paskos. Link jų ėjo vaikinas su „maike“ skėsčiodamas rankomis, vartodamas necenzūrinius žodžius. Liudytojas L. J. nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir nuteistieji A. D., K. K.. Nukentėjusysis K. R. apklausiamas teisiamajame posėdyje patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus ir parodė, kad įvykio aplinkybių neprisimena, t. y. neprisimena kas buvo konflikto iniciatorius, kodėl jis nusivilko paltą, nežino, kodėl ėjo prie kaltinamųjų. Kartu įvykio metu su K. R. buvęs A. T., teisiamajame posėdyje parodė, kad jis su K. R. ėjo link turgaus, o draugas atvyko prie baro „(duomenys neskelbtini) “. Nuo klubo „(duomenys neskelbtini) “ ėjo kaltinamiesiems iš paskos. Jie ėjo ta pačia kryptimi. Konflikto su jais nepamena. Netoli baro „(duomenys neskelbtini) “ skambino policijai, pranešė, ar, kad jie kabinėjasi prie aplinkinių, ar, kad prie jų kabinėjasi kaltinamieji. Prie baro „(duomenys neskelbtini) “ privažiavus draugui K. R. draugo automobilyje paliko striukę. Jis iš pradžių laikė K. R., kad neitų, nes jau buvo paskambinę policijai. K. R. nusirengė todėl, kad norėjo išsiaiškinti agresyviai, su veiksmais. Kai jie priėjo prie kaltinamųjų, tai A. D., kuris buvo žemiausias, trenkė K. R.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje peržiūrėtas vaizdo įrašas patvirtina, kad nukentėjusysis K. R. ir liudytojas A. T. stovėjo prie baro „(duomenys neskelbtini)“, pro juos (duomenys neskelbtini) gatve ėjo A. D., K. K. ir L. J.. Jie sustoja prie K. R. ir A. T., kalbėjosi. Po to A. D., K. K. ir L. J. nueina link (duomenys neskelbtini) gatvės. K. R. ir A. T. paeina link (duomenys neskelbtini) gatvės akligatvio, K. R. nusivelka puspaltį ir nuneša jį automobilį, apeina automobilį ir vilkintis tik juodos spalvos maikute trumpomis rankovėmis, greitu žingsniu kartu su A. T. eina link (duomenys neskelbtini) gatvės kur nuėjo A. D., K. K. ir L. J.. A. T. bando sustabdyti K. R., neleidžia jam eiti, stumdosi, griūna, atsistoja ir vėl eina link (duomenys neskelbtini) gatvės. K. R. bėga, jam už rankos laiko A. T.. Tuo metu A. D., K. K. ir L. J. sustoja, prie jų prieina K. R. ir A. T., suduodami smūgiai. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad K. K. ir A. D. neteisėtus veiksmus, kurie buvo nukreipti prieš K. R., iš esmės suformavo nukentėjusiojo provokuojantis elgesys padaryti nusikaltimą, t. y. nukentėjusiojo ėjimas paskui, palto nusivilkimas, norėjimas kažką agresyviai išsiaiškinti, rankų mosikavimas ir pan. Tačiau K. K. ir A. D. šios aplinkybės pripažinimas atsakomybę lengvinančia jokiu būdu nereiškia, kad tuo yra pateisinami nuteistųjų elgesys K. R. atžvilgiu.

Tokiu būdu apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, K. K. ir A. D. nepagrįstai nepripažino Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės, t. y. nepritaikė įstatymo, esant pagrindui jį taikyti, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 1 d.) ir minima aplinkybė pripažintina K. K. ir A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tuo pačiu keičiama už šį nusikaltimą K. K. ir A. D. paskirta bausmė.

Nustačius K. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p.), iš naujo spręstinas A. D. skirtinos bausmės klausimas.

Kolegija, skirdama bausmę K. K., atsižvelgia į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, pažeisto teisinio gėrio svarbą, jo asmenybę.

K. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta, kad jis nusikalto veikdamas bendrininkų grupe. Skirdama bausmę K. K., kolegija atsižvelgia į jo padaryto nusikaltimo sunkumą – padarė vieną nesunkų nusikaltimą, į pavojingumo laipsnį, į tai, kad nusikaltimas yra baigtas, tyčinis, kad šią nusikalstamą veiką K. K. padarė būdamas neteistas, baustas administracine tvarka, galiojančių nuobaudų neturi, registruotas darbo biržoje, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, jog dirba. Įvertinus prieš tai nurodytas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 55 str., asmeniui pirmą kartą teisiamam už nesunkų nusikaltimą, daroma išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti skiriant K. K. jo padarytos nusikalstamos veikos straipsnio sankcijoje numatytą alternatyvią bausmę – baudą, kurios dydis parenkamas mažesnės nei baudos už nesunkių nusikaltimų padarymą vidurkį. Tokiu būdu nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p.).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl A. D. bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę nuteistajam A. D. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų iš esmės nepažeidė.

A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p.), jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p.). Iš bylos matyti, kad A. D. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 11 str. 3 d.). Nuteistasis vedęs, augina nepilnametį vaiką, buvo registruotas darbo biržoje, baustas administracine tvarka, teistas, naują nusikalstamą veiką padarė Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012-06-22 nutartimi lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos neatlikus 10 mėnesių 15 dienų laisvės atėmimo bausmės.

Apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį, pagrįstai vadovavosi ir Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnio 1 dalies nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, ir parinko griežčiausią Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą bausmę – laisvės atėmimą, nes A. D., neišnykus teistumui už tyčinį nusikaltimą, padarė naują tyčinį nusikaltimą, ir todėl Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra recidyvistas. Atsižvelgusi į byloje esančius duomenis, kad apeliantas nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, išvadų iš ankstesnio teistumo nepadarė, jam anksčiau taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos teigiamos įtakos nepadarė, kolegija daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas A. D. tinkamai parinko bausmės rūšį.

Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimas iki 2 metų (bausmės vidurkis 1 metai 1 mėnuo ir 15 dienų). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata, kad skiriamos bausmės dydis skaičiuojamas nuo jos vidurkio, esant nustatytai tik nuteistojo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei atsižvelgus į A. D. charakterizuojančius duomenis, į tai, kad padarė nesunkų nusikaltimą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. D. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, didesnę nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. D. paskirtos bausmės keičiama sumažinant apeliantui paskirtos bausmės dydį iki vienerių metų laisvės atėmimo (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 2 punktas), atitinkamai A. D. skiriant naują galutinę subendrintą bausmę.

Kolegija, atsižvelgusi į visas paminėtas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams 2 mėnesiams yra per griežta, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas, mažinant apeliantui paskirtą laisvės atėmimo bausmę (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p.).

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija) nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus Lietuvos Respublikos BPK 51 str. 1 d. 1 p. ir 2 p. numatytus atvejus. Apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąsias bylas gynėjo dalyvavimas yra būtinas (Lietuvos Respublikos BPK 322 str. 1 d.). Nuteistasis K. K. gynėjo nebuvo pasikvietęs, jam buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas. Kaip matyti iš Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos, išlaidos, susijusios su antrinės teisinės pagalbos teikimu nuteistajam K. K. šioje baudžiamojoje byloje sudaro 240 Lt. Esant tokioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama ir pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą, išlaidos už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo (Lietuvos Respublikos BPK 105 str., 106 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-02 nuosprendį pakeisti:

pripažinti A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.

A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su 2009-11-06 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2010-04-14 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, paskirta 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos 2009-11-06 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2010-04-14 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, paskirtos bausmės ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pripažinti K. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys.

K. K., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., skirti 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą.

Paskirtą baudą K. K. turi sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Nuteistajam per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nesumokėjus baudos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą ir nepateikus Šiaulių apylinkės teismo raštinei tai patvirtinančio banko kvito, bauda bus išieškota priverstinai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į K. K. skirtą bausmę įskaityti jo laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2013-02-03 4.50 val. iki 2013.02-03 12.35 val. (1 para) ir laikyti, jog K. K. yra sumokėjęs dalį baudos – 2 MGL (260 litų).

Priteisti iš K. K. valstybei 240 Lt proceso išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, šią sumą išieškant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Raimundas JurgaitisTeisėjai Zigmas KavaliauskasVidmantas Mylė