- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-06
- Bylos Nr.
- 2A-920-340/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32066-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Danutė Kutrienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- UAB „Grudita“
- Kategorijos
- 2.1.6.3Civilinių teisių gynimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei UAB „Grudita“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą dėl 4 639,83 Eur skolos, 145,25 Eur palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo. Nurodė, kad ieškovas ir UAB „Carnis“ 2013 m. liepos 18 d. pasirašė susitarimą, pagal kurį UAB „Carnis“ turėjo pervesti 30 000 Lt (8688,6 euro) avansą A. K. už parduodamą grūdų derlių. Avansas per du kartus, t. y. 2013 m. liepos 22 d. 15 000 Lt sumai (4344,3 euro) ir 2013 m. liepos 29 d. 15 000 Lt sumai (4344,3 euro) buvo pervestas. Už gautą avansą A. K. pagal PVM sąskaitą faktūrą pateikė UAB „Carnis“ kviečių 25 183,49 Lt (7293,64 euro) sumai ir liko 4816,51 Lt (1394,96 euro) įsiskolinimas. A. K. įsiskolinimas pagal 2013 m. rugsėjo 24 d. UAB „Carnis“, UAB „Grudita“ ir A. K. pasirašytą trišalio įskaitymo sutartį Nr. 2013/04 buvo užskaitytas UAB „Grudita“. Nurodė, kad iš viso A. K. atsakovui UAB „Grudita“ pateikė grūdų pagal 4 sąskaitas – faktūras 69 403,07 Lt sumai (20100,52 euro), o apmokėta buvo 53 382,67 Lt (15460,69 euro). Ieškovo teigimu, 2013 m. rugsėjo 26 d. už pateiktą ieškovo produkciją buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra 16 020,40 Lt (4639,83 euro) sumai, tačiau atsakovas už pateiktus grūdus nesumokėjo (b. l. 1-3). Teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo tenkino ieškovo reikalavimus pilnai (b. l. 35-36).Pateiktais prieštaravimais atsakovas teigė, kad preliminarus sprendimas turi būti panaikintas, o ieškovo ieškinys atmestas. Nurodė, kad ieškovo ieškinyje nurodyti teiginiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir yra klaidinantys. Pažymėjo, kad ieškovas nuslėpė faktines aplinkybes, kurios, atsakovo nuomone, ir lėmė neteisingo preliminaraus sprendimo priėmimą, o būtent: pirma, ieškovas neteisingai ieškinyje nurodė, kad iš viso atsakovui pateikė grūdų pagal 4 sąskaitas – faktūras už 69 403,07 Lt, o atsakovas apmokėjo 53 382,67 Lt, t. y. liko neapmokėta viena sąskaita – faktūra už 16 020,40 Lt. Paaiškino, kad faktiškai grūdų pirkimo-pardavimo santykiai tarp ieškovo ir atsakovo vyko ir 2014 metais. Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 12 d. ieškovui avansu sumokėjo 55 000 Lt sumą, o savo ruožtu ieškovas pateikė grūdų už 46 284,32 Lt sumą. Tokiu būdu, bendra atliktų ūkinių operacijų su ieškovu apyvarta nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė 108 382,67 Lt sumą. Iš UAB „Grudita“ klientų apyvartos suvestinės matyti, kad 2014 m. gruodžio 31 d. ieškovas atsakovui buvo skolingas 8 715,68 Lt (2524,24 euro) sumą, kurią 2015 m. kovo 23 d. ieškovas atsakovui sumokėjo (kasos pajamų orderio Nr. KP002 kvitas). Vertinat atsakovo klientų apyvartos nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 31 d. suvestinę matyti, kad šalys yra atsiskaitę, todėl ieškovo teiginys, kad atsakovas jam skolingas pagal 2013 m. rugsėjo 26 d. sąskaitą – faktūrą 16 020,40 Lt, yra prieštaraujantis paties ieškovo atliktiems minėtiems veiksmams. Atsakovas pažymėjo, kad UAB „Grudita“ pagal PVM sąskaitą – faktūrą Nr. AK_2013 09 26 ūkinės operacijos, kaip neįvykusios už 2013 metus VMI nedeklaravo, o ieškovo pardavimai per 2013 metus sutapo su UAB „Grudita“ deklaruotais pirkimais, todėl atsakovas padarė išvadą, kad ieškovas šios ūkinės operacijos, kaip neįvykusios, nėra deklaravęs; antra, atsakovas paaiškino, kad sąskaita – faktūra iš kurios ieškovas kildina reikalavimą, buvo išrašyta per klaidą, kadangi ieškovas faktiškai produkcijos atsakovui nepateikė. Atsakovas, nustatęs apsirikimą, sąskaitą faktūrą, išrašytą ieškovui, anuliavo ir išrašė analogišką sąskaitą ūkininkei L. S., su kuria ir įvyko faktinis grūdų pirkimo-pardavimo sandoris; trečia, atsakovas pažymėjo, kad ieškovas savo reikalavimą grindė tik atsakovo išrašyta PVM sąskaita – faktūra Nr. AK 2013 09 26, tačiau atsakovo teigimu, nepateikė kitų leistinų įrodymų (sutarties, važtaraščio ir pan.), patvirtinančių įvykusį sandorį – produkcijos (kviečių) atsakovui pateikimą. Prašė panaikinti preliminarų sprendimą ir priimti galutinį sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 44-47). Ieškovas atsiliepimu į prieštaravimus nesutiko su atsakovo argumentais, prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad šalių atsiradusių teisinių santykių esmė ir prievolių prigimtis yra nurodyta 2013 m. liepos 18 d. susitarime dėl būsimos pirkimo-pardavimo sutarties užtikrinimo Nr. 2013/03 bei Trišalės įskaitymo sutarties Nr. 2013/04, pasirašytos atsakovo ir ieškovo 2015 m. rugsėjo 24 d. Atkreipė dėmesį, kad jose nurodyti tik šalių veiksmai, susiję su avansiniu mokėjimu ir būsimu grūdų pirkimu. Sutartyse nėra niekaip nurodytos šalių teisės ir pareigos arba veiksmai, kuriais būtų konkretizuojama kviečių perdavimo pirkėjui tvarka. Teigė, kad žodžiu tarp šalių buvo sutarta, kad pirkėjas grūdus iš pardavėjo išsigabens savo transportu. Taip ir buvo tikrovėje. Pirkėjo transporto priemonė atvykdavo į pardavėjo sandėlį, o pardavėjas organizuodavo grūdų pakrovimą. Transporto priemonė nuvykdavo į jos pasirinktą svėrimo vietą, pasverdavo grūdų kiekį, o po to išrašydavo sąskaitą – faktūrą, kurioje nurodydavo prekės pavadinimą, svorį, kainą ir kitus būtinus rekvizitus. Pardavėjas nekontroliuodavo kur pirkėjas sveria grūdus, nes neturėjo tam galimybės ir laiko. Tačiau pardavėjas niekuomet nereikšdavo pretenzijų dėl grūdų kiekio, nes pasitikėjo pirkėjo sąžiningumu. Teigė, kad pirkėjas keturis kartus išsivežė grūdus ir pateikė keturias sąskaitas faktūras, iš kurių vienos neapmokėjo. Pažymėjo, kad įstatymai nenumato tokio PVM sąskaitos – faktūros anuliavimo, kokį atliko atsakovas. Jei sąskaita buvo anuliuota, apie tai turėjo būti informuotas pardavėjas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 28 d. sprendimu panaikino 2015 m. rugsėjo 28 d. preliminarų sprendimą ir ieškovo A. K. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo A. K. atsakovės UAB „Grudita“ 800 Eur bylinėjimosi išlaidų 6,56 Eur valstybės naudai. Sprendimą grindė šiais motyvais: Ieškovas, kaip ilgametę patirtį turintis ūkininkas, aplaidžiai tvarkė parduodamų grūdų apskaitą, todėl nėra galimybės nustatyti kokį kiekį, kokiam grūdų supirkėjui ir kada jis pardavė savo grūdus. Duomenų daryti pagrįstai išvada, kad ieškovas 2013 m. rugsėjo 16 d. grūdus pardavė atsakovui, nepakanka; Ieškovui PVM sąskaitos faktūros buvo pristatomos ne vėliau kaip 2 mėnesiai po faktinio grūdų pardavimo. Ūkininkas pasirašydavo sąskaitą, kuri būdavo grąžinama atsakovui. Ieškovas nėra pateikęs teismui įrodymų, kad, kaip teigia pardavęs grūdus atsakovui, bet negavęs apmokėjimo, kreipėsi į atsakovą, ragindamas jį apmokėti. Iš nustatytų faktinių aplinkybių labiau tikėtina, kad ieškovas ginčo sąskaitą gavo ne 2014 m. sausio mėnesį, kaip teigė, bet 2015 m. sausio – vasario mėnesiais, todėl ir pareiga patikslinti Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją atsirado tik 2015 m. II ketvirtį. Teismas taip pat atliko ieškovo į bylą patektų PVM sąskaitų faktūrų bei išrašų iš ieškovo banko sąskaitų analizę ir nustatė, kad labiau tikėtina, kad ieškovas, turėdamas susitarimą su atsakovu dėl grūdų pardavimo, pakitus rinkoje grūdų supirkimo kainoms jam naudinga linkme, ne tik susitarimo nevykdė, bet faktiškai ir neketino vykdyti (b. l. 138-162, 201-202). Esant tokioms aplinkybėms yra pakankamas pagrindas manyti, kad ieškovas, pasirinkęs galimybę disponuoti produkcija savo nuožiūra, vertino, jog nauda, kurią jis gaus pardavęs grūdus kitiems subjektams, viršys įsipareigojimų atsakovui (avansinių mokėjimų) sumas ir jis gaus didesnį pelną. Toks ieškovo elgesys atsakovo atžvilgiu negali būti laikomas sąžiningu Civilinio kodekso 6.158, 6.200 straipsnių reikalavimų, keliamų sutarties šalių elgesiui vykdant sutartis, kontekste. Teismas konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti, kaip ir kokiu būdu ieškovas gavo ginčo sąskaitą. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad L. L. perdavė šią sąskaitą ieškovui, siekdamas pakenkti bendrovei, neįrodytos (b. l. 56-63). Teismas darė prielaidą, kad ieškovas ginčo sąskaitą gavo jau po to, kada UAB „Grudita“ buhalterinėje apskaitoje buvo ištaisyta klaida ir minėta sąskaita perrašyta ūkininkės L. S. vardu;Įvertinęs įrodymų visumą, teismas darė išvadą, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. jis paravė grūdus atsakovui, todėl teismas darė išvadą, kad labiau tikėtina atsakovo nurodytai aplinkybei dėl suklydimo išrašant ginčo sąskaitą buvus, negu nebuvus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. K. prašo panaikinti 2016 m. birželio 28 d. sprendimą ir palikti galioti 2015 m. rugsėjo 28 d. preliminarų sprendimą, priteisti iš atsakovo visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindė šiais argumentais:
6.1. Teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams, nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Civilinės bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, kad atsakovė veikė nerūpestingai, nesilaikydama vertybių, o teismas nesugebėjo įžiūrėti ir tinkamai įvertinti šios bendrovės nerūpestingų, neatsakingų ir net galimai nusikalstamų veiksmų;
Atsiliepimas
6.2. Priimdamas preliminarų sprendimą, teismas tinkamai įvertino ieškovo pateiktus dokumentus, kuriais buvo grindžiamas reikalavimas, ir priėmė teisingą sprendimą, tačiau nagrinėjant atsakovės atsiliepimą, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su buhalterinės apskaitos dokumentų išrašymu bei taisymu, taip pat vertindamas jų visetą, todėl padarė teisinę klaidą. Teismas neanalizavo atsakovo išrašytos sąskaitos-faktūros AK 2013-09-26 kaip pirminio ir pagrindinio įrodymo, kuriuo grindžiamas reikalavimas Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 12 ir 13 straipsnių prasme;
6.3. Pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė atsakovo teiginiui, kad sąskaita-faktūra, kurios pagrindu buvo keliamas reikalavimas, išrašyta suklydus kažkam iš atsakovės vadovų. Teismas privalėjo aiškintis bendrovėje nustatytą ūkinių operacijų vykdymo ir kontrolės tvarką tikslu patikrinti, ar tikrai buvo sąlygos tokiai klaidai atsirasti. Teismas neanalizavo kaip ir kada atsakovei paaiškėjo, jog faktinis grūdų pardavimo sandoris įvyko ne ieškovu, o su L. S.;
6.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės veiksmus, susijusius su PVM sąskaitų-faktūrų išrašymu ir anuliavimu, vertino dviprasmiškai ir nelogiškai. Teismas pripažino, kad atsakovė savo buhalterinėje programoje iš viso panaikino ieškovui išrašytą sąskaitą ir vietoj jos surašė tuo pačiu numeriu sąskaitą kitai ūkininkei, tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad tokiu būdu atsakovė negalėjo anuliuoti sąskaitos, kurios nėra. Be to, teismo išvada, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, kad 2013 m. rugsėjo 23 d. jis pardavė grūdus atsakovei, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Priešingai nei teigia teismas, didesnė tikimybė, kad ūkinė operacija buvo, o atsiskaitymo pagal ją nebuvo.
7. Atsakovė UAB „Grudita“ pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė šiuos atsikirtimus:
Šalies argumentai
7.1. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl naikinti jį ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Priešingai nei nurodo ieškovas, pirmosios instancijos teismas pilnai atskleidė bylos esmę, tinkamai pritaikė ir išaiškino tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, objektyviai ir išsamiai išanalizavo bei tinkamai įvertino byloje esamus įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą;
7.2. Ieškovo nurodyti motyvai prieštarauja byloje esantiems ir ištirtiems įrodymams, ieškovas teikia tik savo samprotavimus, kuriais savaip interpretuoja jau nustatytas ir net paties ieškovo byloje pripažintas faktines aplinkybes;
7.3. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teismas atlikęs ieškovo į bylą pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų bei išrašų iš ieškovo banko sąskaitų analizę, pagrįstai nustatė, kad labiau tikėtina, jog ieškovas, turėdamas susitarimą su atsakove dėl grūdų pardavimo, pakitus rinkoje grūdų supirkimo kainoms jam naudinga linkme, ne tik susitarimo nevykdė, bet faktiškai ir neketino vykdyti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Byloje nustatyta, kad ieškovas A. K. ir UAB „Carnis“ 2013 m. liepos 18 d. sudarė Susitarimą dėl būsimo pirkimo-pardavimo sutarties užtikrinimo Nr. 2013/03, kuriuo susitarimo šalys numatė pirkimo-pardavimo sutartį pasirašyti iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., kuria ieškovas A. K. įsipareigojo parduoti visą grūdų derlių už vidutinę rinkos kainą, o UAB „Carnis“ įsipareigojo grūdus nupirkti. Šio susitarimo pagrindu UAB „Carnis“ sumokėjo ieškovui A. K. 30 000 Lt avansą (b. l. 8). Tarp Susitarimo šalių grūdų pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, tačiau ūkininkas A. K. perdavė UAB „Carnis“ grūdų už 25 183,49 Lt (PVM sąskaita – faktūra Nr. AK_2013_09_02, b. l. 9, 150) ir liko UAB „Carnis“ skolingas 4 816,51 Lt. Ieškovas ūkininkas A. K., UAB „Carnis“ ir atsakovas UAB „Grudita“ 2013 m. rugsėjo 24 d. Trišale įskaitymo sutartimi Nr. 2013/04 sutarė, kad atsakovas UAB „Grudita“ padengia ūkininko A. K. įsiskolinimą UAB „Carnis“; kadangi ūkininkas A. K. perdavė atsakovui UAB „Grudita“ grūdų – kviečių 34 133,62 Lt sumai, atsakovas UAB „Grudita“ įskaito 4 816,51 Lt įsiskolinimą ir perveda ieškovui ūkininkui A. K. 29 317,11 Lt (b. l. 7). Ieškovas A. K. ieškinyje nurodė, kad atsakovui UAB „Grudita“ pateikė grūdų pagal 4 sąskaitas – faktūras 69 403,07 Lt sumai (20100,52 Eur), tačiau atsakovas apmokėjo tik 53 382,67 Lt (15460,69 Eur). Ieškovo teigimu, 2013 m. rugsėjo 26 d. už pateiktą ieškovo produkciją buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra 16 020,40 Lt (4 639,83 Eur) sumai, tačiau atsakovas už pateiktus grūdus nesumokėjo (b. l. 1-3). Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Grudita“ 4 639,83 Eur skolos, 145,25 Eur palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 28 d. sprendimu panaikino 2015 m. rugsėjo 28 d. preliminarų sprendimą ir ieškovo A. K. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo A. K. atsakovės UAB „Grudita“ naudai 800 Eur bylinėjimosi išlaidų 6,56 Eur valstybės naudai. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nėra duomenų daryti pagrįstai išvadai, kad ieškovas 2013 m. rugsėjo 26 d. grūdus pardavė atsakovui. Teismas pažymėjo, jog ieškovas nėra pateikęs teismui įrodymų, kad, kaip teigia pardavęs grūdus atsakovui, bet negavęs apmokėjimo, kreipėsi į atsakovą, ragindamas jį apmokėti. Teismas taip pat atliko ieškovo į bylą patektų PVM sąskaitų faktūrų bei išrašų iš ieškovo banko sąskaitų analizę ir nustatė, kad labiau tikėtina, kad ieškovas, turėdamas susitarimą su atsakovu dėl grūdų pardavimo, pakitus rinkoje grūdų supirkimo kainoms jam naudinga linkme, ne tik susitarimo nevykdė, bet faktiškai ir neketino vykdyti (b. l. 138-162, 201-202). Teismas konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti, kaip ir kokiu būdu ieškovas gavo ginčo sąskaitą. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas darė išvadą, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. jis paravė grūdus atsakovui, todėl teismas darė išvadą, kad labiau tikėtina atsakovo nurodytai aplinkybei dėl suklydimo išrašant ginčo sąskaitą buvus, negu nebuvus. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams, nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apelianto teigimu, civilinės bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, kad atsakovė veikė nerūpestingai, nesilaikydama vertybių, o teismas nesugebėjo įžiūrėti ir tinkamai įvertinti šios bendrovės nerūpestingų, neatsakingų ir net galimai nusikalstamų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.Pažymėtina, jog Civilinio proceso kodekso 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 1, 2 d.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 176–185 straipsniuose ir išplėtotos kasacinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015, ir kt.). Pažymėtina, kad teismas, inter alia, turi visapusiškai ir objektyviai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, nustatyti, ar yra prejudicinių faktų, įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktinių aplinkybių buvimą.Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniu, su bylos medžiaga ir ieškovo apeliaciniame skunde dėstomais motyvais, nesutinka su skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams, nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo išvados ginčijamame sprendime remiasi byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir jų analize: ieškovo A. K. ir UAB „Carnis“ 2013 m. liepos 18 d. sudarytu Susitarimu dėl būsimo pirkimo-pardavimo sutarties užtikrinimo Nr. 2013/03, 2013 m. rugsėjo 24 d. Trišale įskaitymo sutartimi Nr. 2013/04, į bylą pateiktomis PVM sąskaitomis – faktūromis, kasos išlaidų orderiais ir kt. Apeliantui taip pat nurodytina, jog pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, todėl aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino vieno ar kito apelianto minimo įrodymo, ar jį įvertino kitaip, nei apeliantas, nereiškia, jog šie įrodymai apskritai nebuvo vertinami ar teismo išvados prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams, nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kadangi tokie apelianto teiginiai turi būti pagrįsti įrodymais bei argumentais, o ne tik subjektyvia paties apelianto nuomone.Vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Skunde nurodydamas, jog atsakovė veikė nerūpestingai, nesilaikydama vertybių, o teismas nesugebėjo įžiūrėti ir tinkamai įvertinti šios bendrovės nerūpestingų, neatsakingų ir net galimai nusikalstamų veiksmų, nenurodo šiuos teiginius pagrindžiančių argumentų ar įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pats ieškovas, kaip profesionalus ūkininkas, buvo neatidus ir nerūpestingas, kadangi į bylą nepateikė patikimų įrodymų, jog 2013 m. rugsėjo 26 d. pardavė grūdus atsakovui, bet negavęs už juos apmokėjimo, nors šiomis aplinkybėmis grindė savo ieškinio reikalavimus. Skunde apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su buhalterinės apskaitos dokumentų išrašymu bei taisymu, todėl padarė teisinę klaidą. Pasak apelianto, teismas neanalizavo atsakovo išrašytos sąskaitos-faktūros AK 2013-09-26 kaip pirminio ir pagrindinio įrodymo, kuriuo grindžiamas reikalavimas Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 12 ir 13 straipsnių prasme. Teismas tokius apelianto teiginius vertina kritiškai.Pažymėtina, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, jog 2013-09-26 grūdai buvo pakrauti ir parduoti atsakovui. Teismas akcentavo, jog paties ieškovo užrašuose nėra nurodyta, jog būtent 2013-09-26 jis pardavė grūdus atsakovei, tik nurodyta, kad grūdus krovė 2013-09-16. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad ant ieškovo pateiktos UAB „Carnis“ 2013 m. rugsėjo 4 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. AK_2013_09_02 (b. l. 150) ranka padarytas įrašas „26 dienos nėra sąskaitos: Astrauskas krovė), kur akivaizdžiai matyti, kad skaičius „26“ ištaisytas iš skaičiaus „16“, kas labiau atitinka ir paties ieškovo užrašus. Nurodytų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog 2013-09-16 grūdai buvo pakrauti būtent atsakovei, kadangi ieškovas 2013-2014 metais grūdus teikė tiek atsakovei, tiek UAB „Carnis“, tiek ir kitoms įmonėms. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, jog atsakovės 2013-09-26 išrašyta sąskaita-faktūra AK yra pagrindinis ir pirminis įrodymas, kuriuo pagrindžiamas ieškovo reikalavimas dėl nesumokėtos sumos priteisimo, ir kad šis rašytinis įrodymas turi aukštesnę įrodomąją galią. CPK 197 straipsnio 2 dalis numato, jog oficialiais rašytiniais įrodymais laikomi ir turi didesnę įrodomąją gali dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų. Apelianto nurodoma atsakovės 2013-09-26 išrašyta sąskaita-faktūra AK neatitinka aukščiau nurodytame straipsnyje minimų didesnę įrodomąją galią turinčių dokumentų sąvokos. Be to, dėl PVM sąskaitų-faktūrų, kaip rašytinio įrodymo, reikšmės įrodinėjimo procese yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris nurodė, jog PVM sąskaitos-faktūros teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 straipsnis), tai tik viena iš įrodinėjimo priemonių, todėl realių sutartinių santykių buvimo, sandorio vykdymo faktas gali būti paneigtas kitomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–250/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014; kt.).Pirmosios instancijos teismas, ginčo sprendime pasisakymas dėl atsakovės 2013-09-26 išrašyta sąskaita-faktūra AK, papildomai nurodė, jog atsakovė paaiškino, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. iš tikrųjų buvo išrašyta ieškovo vardu PVM sąskaita faktūra Nr. AK_2013_09_26, tačiau paaiškėjo, kad faktinis grūdų pardavimo sandoris įvyko ne su ieškovu, o su ūkininke L. S.. Kadangi ginčo sąskaita nebuvo perduota ieškovui, atsakovo buhalterė G. T., atsakovo vadovo nurodymu, perrašė minėtą sąskaitą ir ją apmokėjo L. S.. Šias atsakovės nurodytas aplinkybes patvirtina 2013 m. spalio 2, 17 dienų atsakovo direktoriaus M. Ž. elektroniniai laiškai atsakovės buhalterei G. T. (b. l. 54-55), pirkimo iš ūkininkės L. S. operacijų ataskaita (b. l. 108) bei pirkimo operacijų žurnalo išrašas (b. l. 190), 2013 m. rugsėjo 26 d. – AK_2013_09_26 – 16020,40 Lt sumai, išrašyta ūkininkei L. S. (b. l. 53) bei jos apmokėjimo dokumentai (b. l. 195). Apeliantas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepaneigė šių atsakovės pateiktų argumentų, kuriuos pagrindžia byloje esantys rašytiniais įrodymai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis bendrovėje nustatytą ūkinių operacijų vykdymo ir kontrolės tvarką tikslu patikrinti, ar tikrai buvo sąlygos tokiai klaidai atsirasti. Kaip jau nurodyta nutarties 21 punkte, atsakovės atstovas teismo posėdžio paaiškino, kodėl ir kokioms aplinkybėms paaiškėjus, buvo atlikti pakeitimai 2013-09-26 ieškovui išrašytoje sąskaitoje-faktūroje, joje ieškovą pakeičiant ūkininke L. S.. Dėl išdėstytų aplinkybių, teismas neturėjo pagrindo aiškintis bendrovėje nustatytos ūkinių operacijų vykdymo ir kontrolės tvarkos, kuriai išsiaiškinti, be kita ko, reikia ir specialiųjų žinių.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės veiksmus, susijusius su PVM sąskaitų-faktūrų išrašymu ir anuliavimu, vertino dviprasmiškai ir nelogiškai. Pasak apelianto, teismo išvada, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, kad 2013 m. rugsėjo 23 d. jis pardavė grūdus atsakovei, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aukščiau nurodyti skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė dviprasmiškai ir nelogiškai, yra grindžiami išimtinai tik subjektyvia paties apelianto nuomone, kuri nėra pagrįsta jokiais įrodymais ar argumentais (CPK 178 straipsnis). Kaip jau buvo minėta nutarties 15 punkte, pirmosios instancijos teismo išvados ginčijamame sprendime remėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir jų analize, šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais, todėl nepagrįsti yra apelianto teiginiai, kad sprendimo išvados yra nelogiškos, nes jos seka iš bylos medžiagos.Sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybe, kad apeliaciniame skunde ieškovo nurodyti motyvai prieštarauja byloje esantiems ir ištirtiems įrodymams, ieškovas teikia tik savo samprotavimus, kuriais savaip interpretuoja jau nustatytas ir net paties ieškovo byloje pripažintas faktines aplinkybes. Skunde apeliantas nurodo, jog yra nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog 2013 m. rugsėjo 23 d. jis pardavė grūdus atsakovei, tačiau būtent pats apeliantas, grįsdamas savo reikalavimų pagrįstumą, bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių patikimų rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų apie 2013 m. rugsėjo 23 d. atsakovei parduotus grūdus ir apie jos neatsiskaitymą už perduotas prekes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje civilinėje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.