- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-14
- Bylos Nr.
- 2A-1198-343/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-02033-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolita Cirulienė (pirm.), Rūta Palubinskaitė (pran.), Nerijus Meilutis
- Ieškovas
- A. R., N. R.
- Atsakovas
- P. A.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.22pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkė), Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama ieškovų A. R., N. R. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-41-188/2015 pagal ieškovų A. R., N. R. ieškinį atsakovei P. A. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai ieškiniu (b. l. 1-2) teismo prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), į dvi dalis, jas suformuojant kaip atskirus du nekilnojamuosius daiktus – priskiriant pagal jo parengtą projektą N. R. ir A. R. 8/10 dalis (89,6 m²), P. A. priskiriant 2/10 dalis (22,4 m²), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pageidauja savo dalį atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės dėl to, kad, atliekant ūkinio pastato remontą, kiekvieną kartą turi gauti bendrasavininkio pritarimą. Atsakovė nepritarė ūkinio pastato padalinimo projektui dėl to, kad tuo pačiu nesprendžiamas žemės sklypo, kuriame yra ūkinis pastatas, naudojimosi klausimas. Tačiau ieškovo nuomone, žemės naudojimosi tvarkos klausimas galėtų būti sprendžiamas tik suformavus žemės sklypą prie ūkinio pastato ir jį privatizavus, o po to, esant bendrasavininko pageidavimui, atidalinant iš bendrosios nuosavybės.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į ieškinį (b. l. 19-20) nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti, nes, sprendžiant klausimą dėl ūkinio pastato atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kartu turi būti sprendžiamas ir žemės sklypo, kuriame yra ūkinis pastatas, naudojimosi sąlygų klausimas, kadangti žemės sklypas, kuriame yra ūkinis pastatas, yra valstybės, naudojimosi tvarka tarp valdos bendraturčių nėra nustatyta. Be to, projektas suformuoti du atskirus objektus atliekamas vien ieškovų iniciatyva, nesant būtinybės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 13 d. sprendimu (b. l. 93-96) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų A. R. ir N. R. atsakovei iš kiekvieno po 279,85 Eur bylinėjimosi išlaidas, ir valstybei iš kiekvieno po 5,04 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu. Teismas byloje nustatė, kad ūkinis pastatas, kurio dalis prašoma atidalinti, stovi ant žemės sklypo, kuris nepadalytas, naudojimosi juo tvarka nenustatyta. Teismas taip pat nustatė, kad yra formuojamas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), prie atsakovei ir ieškovams priklausančių gyvenamosios paskirties pastatų ir ūkinių pastatų (b. l. 43,45). Dėl minėtos namų valdos žemės sklypo ginčai buvo sprendžiami Kauno apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos Respublikos vyriausiajame administraciniame teisme, kas įrodo esant bendraturčių nesutarimų. Ieškovai ieškiniu nesiūlo nustatyti žemės naudojimosi tvarkos, paaiškinimuose pasisako, kad, atidalijus pastato dalis, žeme bus naudojamasi taip, kaip ir šiuo metu, esant reikalui bus galima nustatyti servitutus, kad būtų galima statinių savininkams prieiti iki savo nuosavybės, tačiau jokio projekto nepasiūlė. Kadangi žemėje, kurioje stovi ūkinis pastatas, nėra suformuota namų valda, nėra atlikti tikslūs kadastriniai matavimai, teismas vertino, kad atidalinti ūkinio pastato dalis, nenustačius naudojimosi žeme tvarkos, būtų netikslinga, tai nepašalintų nesutarimų tarp statinių savininkų bei pažeistų kitų savininkų, turinčių butus šiame žemės sklype, teises ir teisėtus interesus. Teismas ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, jog ieškovų pateiktas atidalijimo projektas neatitinka tokiems projektams keliamų įstatymo reikalavimų.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde (b. l. 101-104) ieškovai prašo panaikinti 2015 m. vasario 13 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodė tokius motyvus:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nesilaikė formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir neatskleidė bylos ėsmės, nes nesiaiškino atidalijimo iš bendrosios nuosavybės galimybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad galimybė atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės yra nustatyta tam, kad būtų galima pagerinti ir supaprastinti savininko teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta bendraturčių ginčų. Šioje byloje ginčo su atsakove dėl atidalijimo būdo ir nustatytų dalių dydžio nėra, todėl nėra jokių kliūčių ūkinį pastatą padalyti į du atskirus nekilnojamojo turto vienetus. Todėl teismas, atmesdamas ieškinį, nepašalino ginčų ir konflktų ateityje galimybės, kadangi ieškovai yra suvaržyti atlikti būtinus ūkio pastato statybos ar rekonstrukcijos darbus.
Šalies argumentai
2) Ieškinyje yra aiškiai įvardintas atidalinimo objektas, kurį prašoma atidalinti suformuojant du atskirus nekilnojamuosius daiktus - priskiriant pagal parengtą projektą N. R. ir A. R. 8/10 (89,6 m2), P. A. priskiriant 2/10 (22,4 m2), todėl, teismo nurodymas, kad nėra nurodyta, kokį prašoma suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą yra nepagrįstas. Jei teismas laikė, kad planas padalinti ūkinį pastatą į du nekilnojamuosius turto vienetus yra netinkamas, privalėjo įpareigoti ieškovą pateikti tinkamą planą. Taip pat nepagrįstas teismo reikalavimas suformuoti objektus pagal Statybos įstatymą, statybos techninių reglamentų reikalavimus, kadangi nenurodė jokių konkrečių teisės aktų, nustatančių tokius reikalavimus.
3) Reikalavimas atidalinti daiktą iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiškas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas, todėl teismo argumentas, kad kartu su ūkinio pastato padalijimu turi būti sprendžiamas ir žemės naudojimosi tvarkos nustatymas yra nepagrįstas. Pažymi, kad namų valdos valstybei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra nesuformuotas, naudojimosi juo tvarka nenustatyta, todėl nėra pagrindo siūlyti nustatyti kažkokią tai žemės naudojimosi tvarką, teikti jo projektą. Todėl teismas nepagrįstai atmetė ieškinį argumentuodams tuo, kad prie pastatų yra formuojamas žemės sklypas, nes tai nėra susiję su ieškinio dalyku. Be to, žemės sklypo formavimas yra problematiškas ir nenusimato, kad artimiausiu metu jis bus suformuotas, kadangi dėl jo ribų taip pat vyksta ginčai, o ūkinio pastato daliai gresia griūtis, kadangi ūkinis pastatas stovi ant pakilimo ir jo šlaitas yra paplautas iki pavojingos ribos. Kadangi atsakvoė jo tvarkymui ir kitiems darbams sutikimo neduoda, buvo nuspręsta ūkinį pastatą pasidalinti siekiant išvengti ginčų ateityje.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 107-108) atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas sprendimą priėmė remiantis byloje pateiktais įrodymais, išvadas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl teisėto ir pagrįsto sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Apeliantai apeliacinės instancijos teismui 2015 04 15 pateikė prašymą priimti naujus įrodymus, kurių, kaip teigia, pateikimo būtinybė iškilo gavus atsakovės atsiliepimą į apeliacinį skundą. Kolegija, įvertinusi teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus, ir atsižvelgdama į CPK 180 straipsnį, nustatantį, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantų ginčijamoms aplinkybėms nustatyti pakanka pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų, be to, pateikti įrodymai neatitinka CPK 114 straipsnio reikalavimų (nėra patvirtinta, kad pateiktos kopijos atitinka originalus), todėl apeliantų prašymo dėl naujų įrodymų prijungimo netenkina (CPK 314 straipsnis).
Bylos duomenimis prašomas atidalinti ūkio pastatas 3I1p, kurio uniklaus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso: ¼ dalis ieškovui A. R., ¼ dalis bendrosios jungtinės nuosavybės teise ieškovams A. R. ir N. R., ½ dalis atsakovei P. A. (b.l. 4-5). Žemės sklypas ant kurio stovi ginčo ūkio pastatas priklauso valstybei. Apeliantai ieškiniu dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės siekia įgyvendinti savo nuosavybės teises į jiems nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato dalį. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nes žemė, kurioje stovi dalintinas ūkinis pastatas, yra valstybinė, nėra suformuota namų valda, nėra atlikti tikslūs kadastriniai matavimai, todėl atidalinti ūkinio pastato dalis, nenustačius naudojimosi žeme tvarkos, teismo nuomone, yra netikslinga. Su šiais teismo argumentais sutikti nėra pagrindo.
Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti jo dalį atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovė iš esmės neprieštaravo dėl ieškovų, kaip bendraturčių, teisės atsidalinti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybvės realizavimo (b. l. 8, 93-96, 19-20, 107-108), tačiau teigė, ir teismas su tuo sutikdamas atmetė ieškinį, kad, sprendžiant klausimą dėl ūkinio pastato atidalijimo kartu turi būti sprendžiamas ir naudojamo valstybei prikalusančio žemės skypo, kuriame yra ūkinis pastatas, naudojimosi sąlygų klausimas. Bylos duomenimis nustatyta, kad yra pradėta žemės sklypo prie atsakovei ir ieškovams priklausančių gyvenamosios paskirties ir ūkinių pastatatų, tarp jų ir prie dalintino ūkio pastato, formavimo procedūra, numatomas sklypo naudojimo būdas – kitos paskirties žemė – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos (b. l. 43-45). Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnį, valstybinės žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Šio įstatymo 5 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 7 punktą, kuriame nustatyta, kad kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys. Taisyklių 8 punkte atitinkamai nustatyta, kad kai pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui, o jeigu statinys ar įrenginys priklauso keliems asmenims, - statinio ar įrenginio bendraturčiams parduodama žemės sklypo dalis, reikalinga šiam atskiram statiniui ar įrenginiui (pagrindiniam daiktui) su priklausiniais (jeigu jų yra) eksploatuoti. Valstybinės žemės sklype išskiriant kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingą atskirą žemės sklypo dalį, turi būti siekiama, kad ši dalis būtų taisyklingos formos, vientisa, kad kiekvieno statinio ar įrenginio savininkui (bendraturčiui) būtų patogu naudotis žemės sklypu, ir tokio ploto, kad būtų užtikrinamas kiekvieno statinio ar įrenginio ir jų priklausinių tinkamas naudojimas pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Kolegija sprendžia, kad toks teisinis valstybinės žemės naudojimo ir pardavimo reglamentavimas suponuoja išvadą, kad pirmiausia turi būti išspręstas statinių, stovinčių valstybinėje žemėje, bendraturčių ginčas dėl dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo ir tik po to sprendžiamas valstybinės žemės pardavimo klausimas, o ne atvirkščiai, kaip sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas.
Nagrinėjamos bylos dalykas yra ūkinio pastato padalijimas į du nekilnojamjo turto vienetus. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo arba bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu bendraturčiu. Atidalijant nuo bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis ir tarp konkretaus savininko faktinis ryšys su daiktu pradedamas grįsti nebe bendrosios, o vieno asmens nuosavybės teise, kur tik jis gali daryti fizinį–ūkinį poveikį daiktui, gauti iš jo naudingąsias savybes ir nulemti teisinį daikto likimą. Atsižvelgdamas į bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo apribojimus, susijusius su kitų bendraturčių teisėmis, bei į iš to galinčias kilti problemas ir bendraturčių nesutarimus, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad, sprendžiant bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti suteikiamas visiškam daikto atidalijimui, kaip geriausiai užtikrinančiam maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. ir kt. v. R. E. B., bylos Nr. 3K-3-482/2009). Nagrinėjamu atveju, atsakovė nesutiko su ūkinio pastato atsidalijimu, nes nėra išspręsti žemės sklypo suformavimo ir naudojimosi juo tvarkos nustatymo klausimai (b. l. 8, 93-96, 19-20, 107-108), tačiau iš esmės dėl atsidalijimo neprieštaravo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai ieškinį atmetė motyvuodamas netinkamu atsidalijimu planu, tačiau su šiuo skundo argumentu sutikti nėra pagrindo. Ieškovai prašo atidalinti ūkio pastatą, suformuojant du atskirus nekilnojamuosius daiktus, kurio vieno bendras plotas sudarytų 89,6 kv.m. antro – 22,4 kv.m. (b. l. 1-2). Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, koks yra bendras prašomo atidalinti ūkio pastato plotas, nėra pateiktas pastato planas, todėl negalima nustatyti, ar prašomi suformuoti atskiri daiktai atitinka idealiąsias bendraturčių dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir ar tai atitinka patalpų planinę struktūrą. Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovų pateiktas ūkio pastato suskirstant į du nekilnojamojo turto vienetus planas (b. l. 9) neatitinka teisės aktų reikalavimų. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant klausimą dėl nekilnojamojo daikto (šiuo atveju – ūkinio pastato) dalies atidalijimo, atsidalyti prašantis bendraturtis turi aiškiai įvardyti, kokį atskirą nekilnojamąjį daiktą prašo suformuoti. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio kadastro objektais laikoma patalpa, suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Nurodyto įstatymo 7 straipsnyje, nustatančiame nekilnojamųjų daiktų formavimo būdus, yra nustatytas vienas jų – atidalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto dalis ir jas suformuojant kaip atskirus nekilnojamuosius daiktus (1 dalies 3 punktas). Statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka, tai reiškia, kad turi būti laikomasi šio įstatymo nustatyta tvarka patvirtintų statybos techninių reglamentų reikalavimų. Nurodytina, kad, formuojant naujus nekilnojamojo turto kadastro objektus, jų formavimo procedūras nustato STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašo“ 20 punkte nurodytos procedūros. Šio Reglamento 20.7 punkte nustatyta, kad pastate atskirais nekilnojamojo turto objektais suformuojant tos pačios paskirties, kaip ir pastato paskirtis, patalpas rengiama Reglamento 6 priede nurodytos sudėties Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo schema, kurią rengti turi teisę Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys. Tik esant statybos techninių reglamentų reikalavimus atitinkančiam projektui, ieškovų siūlomos atidalyti patalpos galės būti įregistruotos Nekilnojamojo turto registre kaip atskiros. Ieškovų pateiktas planas neatitinka Reglamento 6 priede nurodytos naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo schemos sudėties reikalavimų, tačiau byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų ieškovams pasiūlęs ar įpareigojęs juos pateikti tinkamą planą, nors tai ir prailgintų teismo procesą. Teismo sprendimas, kuriuo ginčas iš esmės nėra isprendžiamas, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią teismas turi siekti interesų pusiausvyros tarp šalių, bei civiliniame procese įtvirtintą reikalavimą išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo sprendžiant ginčą teisme bei galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. ir kt. v.R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad toks sprendimas nesudaro palankių prielaidų tolimesniam bendraturčių taikiam sutarimui, ir sukuria pagrindą inicijuoti naują bylą teisme. Kadangi ieškovų reikalavimui tinkamai išspręsti būtina rinkti papildomus įrodymus, byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.