Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-06-22 · Administracinė byla Nr. eAS-554-602/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-22
Bylos Nr.
eAS-554-602/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04549-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės.
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas
E. K.
Atsakovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Administracinė byla Nr. eAS-554-602/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04549-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.1.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2017 m. birželio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. K. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2017 m. gegužės 12 d. gautas pareiškėjos E. K. (toliau – ir pareiškėja) apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-1590-331/2017 panaikinimo. Pareiškėja taip pat prašė teismo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 15 d. nutartimi netenkino E. K. prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti. Atsisakė priimti E. K. 2017 m. gegužės 12 d. teisme gautą apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-1590-331/2017 panaikinimo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1–2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad 2017 m. kovo 20 d. teisme buvo gautas pareiškėjos apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-1590-331/2017 panaikinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas 2017 m. kovo 22 d. nutartimi atsisakė priimti apeliacinį skundą, nustatęs, kad paskutinė apeliacinio skundo pateikimo teismui diena buvo 2017 m. kovo 15 d., o pareiškėja 2017 m. kovo 17 d. paštu išsiųsdama apeliacinį skundą, praleido įstatymo nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą, kurio neprašė atnaujinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi Nr. eAS-395-556/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartį paliko nepakeistą.

Pareiškėja 2017 m. gegužės 8 d. paštu išsiuntė teismui apeliacinį skundą, kartu pateikdama prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad paskutinė apeliacinio skundo dėl teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo pateikimo teismui diena buvo 2017 m. kovo 15 d. Pareiškėja, 2017 m. gegužės 8 d. paštu išsiųsdama teismui apeliacinį skundą, praleido terminą jam paduoti.

Teismas rėmėsi ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėja prašymą atnaujinti terminą grindžia tuo, kad ji neturi teisinio išsilavinimo, neturėjo pakankamai lėšų samdytis advokatą, todėl nusprendė apeliacinį skundą teikti pati ir suklydo skaičiuodama jo padavimo terminą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas termino apeliaciniam skundui pateikti praleidimo priežastis, darė išvadą, kad jos nelaikytinos svarbiomis, objektyviomis priežastimis, nepriklausančiomis nuo pareiškėjos valios, sukliudžiusiomis jai laiku kreiptis teisminės gynybos. Pareiškėja, pati neturėdama teisinių žinių, galėjo kreiptis į advokatą dėl atstovavimo, o neturėdama pakankamai lėšų samdytis advokatą, ji galėjo kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą netenkintas ir jos 2017 m. gegužės 12 d. gautą apeliacinį skundą atsisakyta priimti ABTĮ 138 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėja E. K. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. nutartį, atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir apeliacinį skundą priimti.

Atskirajame skunde pažymi, kad teismas neįvertino, jog buvo praleistas ne standartinis 30 dienų terminas. Pareiškėja žmogiškai suklydo ir nežinojo, kad vasario mėnesiui turint 28 dienas, 1 mėnesio terminas yra sutrumpinamas iki 28 dienų, todėl terminą praleido, bet to nežinojo, todėl termino atnaujinti iš pradžių neprašė. Prašymą dėl termino atnaujinimo pateikė tą pačią dieną, kai sužinojo apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti apeliacinį skundą. Akcentuoja, kad neturėjo galimybių susimokėti už advokato paslaugas, tačiau jai nemokama teisinė pagalba nepriklauso, nes turi nekilnojamojo turto. Todėl skundą ir apeliacinį skundą rengė pati. Pažymi, jog teismo sprendimo paskelbime nedalyvavo, todėl apie jį sužinojo vėliau.

Pareiškėja po atskirojo skundo padavimo taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ­­­– sustabdyti išieškojimą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. spalio 5 d. sprendimą ir antstolės vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0183/17/00503. Prašyme nurodo, kad pateikė prašymą atsakovui dėl vykdymo veiksmų sustabdymo, bet į jį nebuvo atsakyta. Kadangi bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra baigtas, yra pagrindas sustabdyti išieškojimo veiksmus.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nelaikytinos svarbiomis ir objektyviomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir atsisakyta priimti apeliacinį skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjos E. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja 2017 m. kovo 20 d. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-1590-331/2017 panaikinimo, tačiau teismas 2017 m. kovo 22 d. nutartimi atsisakė priimti apeliacinį skundą, nustatęs, kad paskutinė apeliacinio skundo pateikimo teismui diena buvo 2017 m. kovo 15 d., o pareiškėja 2017 m. kovo 17 d. paštu išsiųsdama apeliacinį skundą, praleido įstatymo nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą, kurio neprašė atnaujinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 26 d. nutartimi Nr. eAS-395-556/2017 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartį paliko nepakeistą.

Pareiškėja 2017 m. gegužės 8 d. paštu išsiuntė teismui apeliacinį skundą, kartu pateikdama prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą.

Skundžiama 2017 m. gegužės 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir atsisakė priimti apeliacinį skundą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

ABTĮ 65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data arba nurodant įvykį, kuris būtinai turi įvykti, arba laikotarpiu. Pastaruoju atveju veiksmas gali būti atliekamas per visą laikotarpį. ABTĮ 65 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojamo termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kurie nurodyti kaip jo pradžia. ABTĮ 65 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad <...> Mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi termino paskutinio mėnesio dieną. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi tą mėnesį, kurį atitinkamos dienos nėra, laikoma, kad terminas baigiasi paskutinę to mėnesio dieną.

Aiškinant ABTĮ 65 straipsnio 1–3 dalies normas dėl vieno mėnesio termino pasibaigimo, pažymėtina, kad vieno mėnesio terminas baigiasi atitinkamą mėnesio dieną, t. y. tą dieną, kuri atitinka termino pradžios dieną, apibrėžtą kalendorine data arba nurodant įvykį. Jeigu mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi tą mėnesį, kurį atitinkamos (t. y. atitinkančios termino pradžios dieną) dienos nėra, laikoma, kad terminas baigiasi paskutinę to mėnesio dieną. Šių taisyklių yra privaloma laikytis neatsižvelgiant į tai, kokį skaičių dienų turi mėnuo ar mėnesiai, per kuriuos yra skaičiuojamas vieno mėnesio procesinis terminas, t. y. vieno mėnesio terminas neturėtų būti skaičiuojamas dienomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-113-602/2017).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjos skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas 2017 m. vasario 15 d., taigi terminas apeliaciniam skundui dėl šio sprendimo paduoti baigėsi 2017 m. kovo 15 d. Apeliacinį skundą pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė 2017 m. kovo 17 d., t. y. praleidusi įstatymo nustatytą terminą.

Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (ABTĮ 132 str. 2 d.). Svarbiomis termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis ABTĮ 127 straipsnio prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012).

Prašyme atnaujinti terminą pareiškėja nurodo, kad neteisingai suprato apeliacinio skundo padavimo termino skaičiavimo tvarką, terminą praleido nežymiai (dvi dienas) būtent dėl to, kad buvo neaiškios termino skaičiavimo taisyklės, pati teisinio išsilavinimo neturi, o kreiptis teisinės pagalbos neturėjo pakankamai lėšų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors pareiškėjos nurodytos priežastys dėl netinkamo apskundimo tvarkos suvokimo ir teisinio neišprusimo pačios savaime nebūtų pagrindas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą, tačiau įvertinus jas kartu su nežymia termino praleidimo trukme (2 diena), laikytina, kad pareiškėja nurodė pakankamas priežastis, kurios sutrukdė paduoti apeliacinį skundą įstatyme nustatytu terminu, apeliacinį skundą padavė išnykus aplinkybėms, kurios trukdė paduoti skundą, tai konkrečiu atveju sudaro pagrindą konstatuoti, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir atnaujinti praleistą terminą.

Sprendžiant dėl būtinumo atnaujinti praleistą procesinį terminą, atsižvelgiama ir į tai, kad terminas praleistas nežymiai, o jo atnaujinimas ir skundo priėmimas konkrečiu atveju neprieštaraus teisinio saugumo principui, dėl kurio yra nustatytas procesinių terminų institutas. Taigi, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, nežymų termino praleidimą, pareiškėjos siekį apskųsti teismo sprendimą, būtinumą užtikrinti teisės būti išklausytam principo įgyvendinimą ir remdamasi išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo paduoti praleido dėl svarbios priežasties, todėl terminas atnaujintinas (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Pareiškėja apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pareiškėja nurodo, kad yra nedirbanti, jai yra atlikta širdies operacija, yra praradusi 60 procentų darbingumo (neįgalumo pažymėjimas pateiktas kartu su skundu pirmosios instancijos teismui), jos turtinė padėtis sunki, nes dideles sumas išleidžia vaistams ir gydymui, yra paėmusi paskolą iš banko, kurią dėl sunkios padėties padeda mokėti pareiškėjos vaikai. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl sunkios turtinės padėties (ABTĮ 37 str., 137 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos pateiktą apeliacinį skundą, sprendžia, kad apeliacinis skundas iš esmės atitinka ABTĮ 134 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, keliamus apeliaciniam skundui, todėl nėra kliūčių nagrinėti pareiškėjos apeliacinį skundą ir jis turi būti priimtas (ABTĮ 138 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs ginčijamą nutartį, neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias skundo priėmimą ir procesinių terminų atnaujinimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos atskirasis skundas tenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina.

Pareiškėja po atskirojo skundo padavimo taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ­­­– sustabdyti išieškojimą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. spalio 5 d. sprendimą ir antstolės vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0183/17/00503.

Paduodama prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pareiškėja siekia, kad jai būtų pritaikyta laikinoji apsauga administraciniame ginče, t. y. siekia, kad būtų sustabdytas išieškojimas pagal vykdomąjį dokumentą.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas, be kita ko, į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad, spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 2 punktu, kuris suteikia teismui teisę sustabdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 56 str.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, šiuo atveju – dėl išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymo. Sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintini prima facie argumentai dėl skundžiamo akto galiojimo. Pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės jokių argumentų dėl akivaizdaus ginčijamo akto teisėtumo, nepateikia. Pareiškėjos nurodomi argumentai dėl to, ar priimant ginčijamą sprendimą, buvo teisingai laikomasi visų procedūrų, numatytų teisės aktuose, bus nustatyti įvertinus visą byloje esančią medžiagą, t. y. nagrinėjant bylą iš esmės. Taigi, susipažinus su pareiškėjos nurodytais argumentais dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo, spręstina, kad aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų jį esant neteisėtą, nėra.

Kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodyti argumentai dėl to, kad nuo pareiškėjos sąskaitos buvo nurašyti turėti pinigai ir jos neįgalumo pensija, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėja apskritai nepateikia jokių argumentų dėl finansinės padėties pablogėjimo, tačiau net jei būtų nustatyta, jog pareiškėjai bus sukelta tam tikrų sunkumų, tai nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ginčijamo akto galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjos interesus. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė teiginio, jog ginčijamo sprendimo vykdymas sukels neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nei tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, nei įrodė, kad ginčijamo sprendimo vykdymas sukels neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi, 132 straipsnio 2 dalimi ir 138 straipsniu 1 dalimi, 139 straipsnio 2 dalimi, 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjos E. K. prašymą dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo tenkinti. Priimti pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą.

Išsiųsti proceso dalyviams apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus, įpareigojant per keturiolika kalendorinių dienų nuo apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašų gavimo pateikti apeliacinės instancijos teismui išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą.

Pareiškėjos E. K. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius