Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „PERDANGA“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-951-163/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „PERDANGA“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Plienas“, akcinei bendrovei SEB bankui, tretieji asmenys Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notarai E. S., M. S., Vilniaus miesto 19-ojo notaro biuro notaras M. K., dėl nuosavybės teisės į nekilnojamojo daikto dalį įgijimo, hipotekos panaikinimo, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „PERDANGA“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 2-12, t. 6, b. l. 173-177, t. 7, b. l. 17-18, 51-54), prašydamas: 1) pripažinti, kad UAB „Perdanga“ asmeninės nuosavybės teise priklausantis kilnojamasis daiktas – betono mišinys, 319 958,53 Lt vertės, tapo nekilnojamojo daikto – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies, valdomos, naudojamos ir disponuojamos per UAB „Plienas“ nuosavybės teise registruotus atskirus nekilnojamojo turto objektus, kurių suminė statybos vertė 13 973 000 Lt, 2,28 proc. dalimi; 2) pripažinti, kad UAB „Perdanga“ įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamojo daikto – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies, valdomos, naudojamos ir disponuojamos per UAB „Plienas“ nuosavybės teise registruotus atskirus nekilnojamojo turto objektus, kurių suminė statybos vertė 13 973 000 Lt, 2,28 proc. dalį, 319 958,53 Lt statybos verte; 3) atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės nekilnojamojo daikto – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies, registruotos atskirais nekilnojamojo turto objektais, taip: pripažinti ieškovui UAB „Perdanga“ asmenine nuosavybe negyvenamąją patalpą – komercines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), likusius 103 atskirus nekilnojamojo turto objektus palikti atsakovo UAB „Plienas“ asmenine nuosavybe; 4) panaikinti hipoteką komercinei patalpai, esančiai (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir dviejų kambarių butui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) priteisti solidariai iš atsakovų 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio sumos (319 958,53 Lt) nuo civilinės bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu UAB „Plienas“ 2007-04-26 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 70, pagal kurią ieškovas įsipareigojo atsakovui pagaminti ir parduoti betono mišinius objektui (duomenys neskelbtini). 2008-04-30 atsakovas nebaigtą statinį įkeitė AB SEB bankui. Sutarties 1.5. punktu šalys susitarė dėl nuosavybės teisės perėjimo, t. y. kad iki visiško apmokėjimo pagal šią sutartį parduodamos produkcijos nuosavybės teisė priklauso vykdytojui (ieškovui), užsakovui (atsakovui) visiškai atsiskaičius su vykdytoju (ieškovu), nuosavybės teisė į parduotą produkciją pereina užsakovui (atsakovui). Užsakovas (atsakovas) už gautą produkciją turėjo atsiskaityti pagal išrašytas sąskaitas –faktūras per 45 dienas nuo sąskaitų išrašymo dienos (Sutarties 2.1 p.). Ieškovas tiekė atsakovui UAB „Plienas“ betono mišinį į statomą daugiabutį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2008 m. pabaigos. Už laikotarpiu nuo 2008-08-26 iki 2008-12-08 pateiktą produkciją – betono mišinį į daugiabutį, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovas liko skolingas ieškovui 319 958,53 Lt. Skolai apmokėti ieškovas suteikė papildomą terminą – iki 2011-01-11, tačiau atsakovas minėto įskolinimo, susidariusio už pateiktą betono mišinį, neįvykdė. Ieškovo teigimu, pastato, esančio (duomenys neskelbtini), liejimui (formavimui) panaudotas betono mišinys prarado individualius požymius ir tapo namo, kaip nekilnojamojo daikto, dalimi (CK 4.2 str. 4 d.), todėl Sutarties 1. 5 punkto pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teisę į namo dalį 319 958,53 Lt verte. Tuo tarpu atsakovas nesąžiningai ir neteisėtai įregistravo savo nuosavybę į pastatą, padalino jį į patalpas/butus bei įkeitė atsakovui AB SEB bankui, tokiu būdu esmingai pažeisdamas 2007-04-26 sutarties sąlygas. Atsakovas AB SEB bankas, nuo 2009-09-14 dalyvaudamas įkeitimo sandoriuose su atsakovu UAB „Plienas“, taip pat buvo nesąžiningas, nes užsitikrino savo prievolės įvykdymą žinomai svetimu turtu. Iš ieškovo ir abiejų atsakovų 2009-02-24 sudarytos sutarties Nr. I-03/2009-02-24 dėl nesumokėtų lėšų (963 327,08 Lt) už statybines medžiagas, pateiktas iki 2009-01-31, sumokėjimo tvarkos ir terminų, atsakovui AB SEB bankas buvo žinoma, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso dalis nekilnojamojo daikto 319 958,53 Lt sumai ir kad ieškovo sutikimas įkeisti šios dalies nebuvo duotas. Atsižvelgiant į tai, ieškovo nuosavybei taikyta hipoteka pripažintina neteisėta ir naikintina.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013-09-23 sprendimu, patikslintu Klaipėdos apygardos teismo 2013-09-30 nutartimi (t. 7, b. l. 136-140, 142) ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovo UAB „Plienas“ naudai 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2013-02-01 nutartimi atsakovo UAB „Plienas“ turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Plienas“ susiklostė sutartiniai prievoliniai pirkimo-pardavimo santykiai (CK 6.38 str.), kurių pagrindu, atsakovui laiku ir tinkamai neatsiskaičius už gautas prekes, ieškovas įgijo teisę reikalauti piniginės prievolės įvykdymo, o skolininkas įgijo pareigą tinkamai ją įvykdyti (CK 6.1 str.). Teismas konstatavo, kad 2007-04-26 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 70 šalys nustatė betono mišinio nuosavybės teisės perėjimo momentą, tačiau nesitarė dėl to, kad atsakovui UAB „Plienas“ laiku neatsiskaičius su ieškovu, pastarasis įgis nuosavybės teisę į statomo nekilnojamojo daikto (pastato) dalį. Sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas turėjo tikslą gauti pinigus už parduodamas statybines medžiagas – betono mišinį, kuris priskirtinas prie suvartojamųjų daiktų (CK 4.5 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad CK 4.2 straipsnio 4 dalies, 4.47 straipsnio, 4.49 straipsnio 1 dalies, 4.54 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovas įgijo nuosavybės teisę į dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Vien dėl to, kad atsakovas UAB „Plienas“ laiku neatsiskaitė už statybai sunaudotą betono mišinį, ieškovas negalėjo ir negali įgyti nuosavybės teisės į pastato dalį. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas ieškovo reikalavimų pripažinti, kad ieškovo kilnojamasis daiktas – betono mišinys tapo nekilnojamojo daikto – pastato dalimi ir ieškovas į ją įgijo nuosavybės teisę, netenkino. Nepatenkinus šių reikalavimų, atmesti ir išvestiniai ieškovo reikalavimai atidalinti iš bendrosios nuosavybės – pastato jam priklausančią dalį, pripažįstant ją asmenine ieškovo nuosavybe, panaikinti hipoteką komercinei patalpai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir dviejų kambarių butui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovų 6 proc. dydžio metines palūkanas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas UAB „PERDANGA“ apeliaciniame skunde (t. 7, b. l. 154-162) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013-09-23 sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį patenkinti, o Klaipėdos apygardos teismo 2013-02-01 nutartimi atsakovo UAB „Plienas“ turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki sueis terminas kasaciniam skundui paduoti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamame sprendime nekonstatuota, ar betono mišinys 319 958,53 Lt įėjo ar ne į daugiabutį, esantį (duomenys neskelbtini), ar betono mišinys, praradęs individualius požymius, tapo ar ne daugiabučio dalimi. Teismo CK 4.2 straipsnio 4 dalies taikymo ir pasekmių aiškinimas yra abstraktus ir neatsako į konkrečius byloje keliamus esminius fakto klausimus.

2. Taikant CK 4.5 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kas konkrečiai nutinka su daiktu, jį panaudojus pagal paskirtį – ar jis sunaikinamas, ar prarandamas, ar iš esmės pasikeičia, kadangi kiekvienu atveju faktinių ir juridinių pasekmių aiškinimas skirtingas. Betono mišinys, atsižvelgiant į jo savybes, nelaikytinas sunaikinamu ar prarandamu, o priskirtinas prie suvartojamųjų daiktų, kurie panaudoti pagal paskirtį iš esmės pasikeičia. Betono mišinio kūniškumo nenutrūkstamas tęstinumas lėmė tai, kad jam pasikeitus iš esmės, ieškovas, kuriam priklauso betono mišinys, dėl ryšio su daiktu per jo materialaus pasaulio dalyko esminį požymį – kūniškumą, taikant absoliutumo ir sekimo principus, išlaikė nuosavybės teisę į betono mišinio pasikeitimo iš esmės rezultatą – į statomo, neįregistruoto, neįteisinto nekilnojamo daikto dalį.

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepagrįstai aiškino 2007-04-26 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 70 sąlygas atsakovo UAB „Plienas“ naudai, neatskleidė sutarties esmės, nesiaiškino tikrųjų sutarties dalyvių ketinimų, kitų tinkamam sutarties aiškinimui reikšmingų aplinkybių. Teismas neįvertino, kad sutarties sudarymo metu atsakovas UAB „Plienas“ turėjo ilgametę pastatų projektavimo, nekilnojamojo turto statybos, valdymo bei padavimo patirtį, kad atsakovas žinojo, jog betono mišinys bus naudojamas daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), statybai, kad ieškovas betono mišinį pagamino, o atsakovas jį naudojo pagal standartų ir techninių sąlygų reikalavimus, kad atsakovas žinojo, jog jam perduoto betono mišinio savybės neišvengiamai pasireikš per atitinkamus terminus, kad ieškovas 2011-12-13 pranešime aiškiai išreiškė savo ketinimą pripažinti nuosavybės teisę į pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalį 319 958,53 Lt sumai, tačiau atsakovas į tai nereagavo, nesikreipė į ieškovą dėl sutarties sąlygų neaiškumo, deklaratyvumo, jų modifikavimo, neginčijo sutarties ar jos sąlygų teismine tvarka. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas UAB „Plienas“, kaip profesionalus savo srities žinovas, plačiu mastu vystantis savo verslą, sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį, žinojo, kad betono mišinys, panaudojus jį pagal paskirtį, neišvengiamai taps statinio dalimi, į kurią ieškovas įgys nuosavybės teisę iki atsakovas atsiskaitys už pateiktą statybinę medžiagą. Nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad 2007-04-26 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 70 yra įtvirtintas ieškovo ir atsakovo UAB „Plienas“ susitarimas sukurti bendrą daiktą, kas sudaro pagrindą taikyti CK 4.47 straipsnio 4 punkto nuostatas.

4. Klaipėdos apygardos teismo 2013-02-01 nutartimi tiksliniam atsakovo UAB „Plienas“ turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti, kadangi priklausomai nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje, gali susidaryti ieškinio užtikrinimo vakuumas ir nekilnojamo turto objektai, kuriam buvo taikyti apribojimai, gali būti perleisti tretiesiems asmenims.

Atsakovas RUAB „Plienas“ atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 8, b. l. 2-5) prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013-09-23 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas padarė teisingą išvadą, kad tarp šalių susiklostė sutartiniai prievoliniai pirkimo-pardavimo santykiai. Tai pripažįsta ir pats ieškovas, sudarydamas trišalę sutartį dėl atsiskaitymo bei dukart teikdamas kreditorinius reikalavimus UAB „Plienas“ restruktūrizavimo bylose. Tokiu būdu ieškovas prarado nuosavybės teisę į atsakovui perduodamą betono mišinį jo perdavimo metu, tuo pačiu momentu įgydamas prievolinio pobūdžio reikalavimą į atsakovą dėl kainos sumokėjimo.

2. Teismas tinkamai aiškino 2007-04-26 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 70 nuostatas ir esmę. Apeliacinio skundo argumentai nėra teisinio pobūdžio. Ieškovas nepagrįstai betono mišiniui būdingas savybes laiko individualiais požymiais. Betono mišinys, kaip rūšies požymiais apibūdintas daiktas, buvo sunaudotas statybos procese ir jo nebeliko kaip daikto. Net ir nustačius, kad betono mišinys iš esmės pasikeitė, jis laikytinas suvartojamu daiktu, o suvartojami daiktai nesitransformuoja į kitus daiktus, panaudoti jie baigia egzistuoti.

3. Aplinkybė, kad atsakovas UAB „Plienas“ yra patyręs ir daugelį metų nekilnojamojo turto rinkoje veikiantis asmuo, negali įtakoti teismo sprendimo esmės. Tiek ieškovas, tiek atsakovas yra privatūs juridiniai asmenys, įsteigti panašiu metu, veikiantys toje pačioje rinkoje tomis pačiomis sąlygomis, todėl nėra pagrindo ieškovą laikyti mažiau informacijos ar patirties turinčia šalimi.

Atsakovas AB SEB bankas savo atsiliepime (t. 8, b. l. 8-12) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2013-09-23 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. CK 4.2 straipsnio 4 dalies, 4.4 straipsnio normos nesąlygoja teisių į pradinį kilnojamąjį daiktą ir atsiradusį nekilnojamąjį daiktą atsiradimo ar transformacijos. Nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus reglamentuoja kitos teisės normos. Apelianto teiginys, kad betono mišinys tapo pastato dalimi daiktinės teisės prasme, nėra teisingas ir dėl to, kad jis negali būti materialia daikto dalimi, kurią juridiškai galima nustatyti, apskaityti ir apibrėžti. Dėl statybos proceso specifikos panaudotos (sunaudotos) statybinės medžiagos nustoja būti savarankiškais daiktais ir civilinės apyvartos objektais.

2. Tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Plienas“ sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis sukuria teisę ieškovui ginti savo pažeistas teises prievolinės teisės numatomomis priemonėmis, o ne remiantis daiktine teise. Tuo tarpu sutartyje numatyta išlyga, kuria remiasi ieškovas, atsižvelgiant į tai, kad pirkėjui perduodama statybinė medžiaga, realiai negali veikti. Atsakovo UAB „Plienas“ atsakomybė pagal sutartį apsiriboja delspinigiais, nuolaidų praradimu ir galimais ieškovo nuostoliais.

3. Apeliaciniame skunde naujai nurodomas argumentas, jog tikrasis ieškovo ketinimas buvo išlaikyti teisę į betono pasikeitimo rezultatą, kuris yra nekilnojamojo daikto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, nepagrįstas. Išlaikyti nuosavybės teisę, prieš tai jos neįgijus, neįmanoma. Ieškovui neįrodžius nei vieno įstatymo numatyto nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagrindo, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl nuosavybės teisės įgijimo į dalį pastato.

4. Apeliantas nepagrindė laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo ir proporcingumo prašomam laikotarpiui, taip pat nepateikė argumentų, kurie patvirtintų, kad netaikant laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.

I. A. teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose nurodytus argumentus (CPK 320 str.). Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro kilęs ginčas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir aiškino pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp apelianto ir atsakovo, turinį ir joje įtvirtintų sąlygų pažeidimo teisines pasekmes, ar teisingai aiškino ir taikė civilinės teisės normas, reglamentuojančias pardavėjo nuosavybės teisės į parduodamą daiktą ribas. Dėl tokių aplinkybių teisėjų kolegija ir pasisako.

Dėl nuosavybės teisės atsiradimo prielaidų

Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 str. 1 d.). Bendroji nuostata, apibrėžianti momentą, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę į daiktą, yra ta, kad įgyjant daiktą pagal sandorį, nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo momento (CK 4.49 str. 1 d.). Tačiau ši nuostata taikoma tuo atveju, jei šalys savo susitarimu nenustato kitokių taisyklių, pavyzdžiui, jog nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdo tam tikrą sutartyje numatytą sąlygą (CK 4.49 str. 3 d.), ir ko kita nenustato įstatymai.

Apelianto ir atsakovo sudarytoje pirkimo-pardavimo 2007-04-26 sutartyje Nr. 70 (toliau ir – Sutartis) nustatyta, jog iki pilno apmokėjimo pagal sutartį parduodamos produkcijos nuosavybės teisė priklauso jos gamintojui – UAB „Perdanga“ ir pereina UAB „Plienas“ šiam pilnai atsiskaičius (Sutarties 1.5. p.). CK 6.344 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje. Bylos šalys susitarė, kad už gautą produkciją atsakovas privalo sumokėti pagal išrašytas sąskaitas-faktūras per 45 dienas nuo jų išrašymo dienos (Sutarties 2.1.). Šios šalių sulygtos sąlygos suponuoja apelianto teisę išreikalauti iš atsakovo šiam perduotą produkciją, jeigu atsakovas už ją laiku neatsiskaito (CK 6.349 str. 2 d.). Kita vertus, šios teisės normos, kuri įtvirtina draudimą disponuoti daiktais, 1 dalyje pasakyta ir tai, jog toks disponavimo ribojimas taikomas su išimtimi - išskyrus atvejus, kai sutarties ar daiktų paskirtis bei savybės lemia ką kitą. Taigi atsižvelgiant į tai, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutarties dalykas yra betono mišinys (Sutarties 1.1. p.), t. y. statybinė medžiaga, kurios specifinės savybės savaime lemia jos greitą sunaudojimą statybų procese, minėta pardavėjo teisė nagrinėjamu atveju objektyviai negali būti realizuota. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad apeliantas netenka galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitomis prievolių teisės priemonėmis.

Remiantis CK 6.345 straipsnio, reglamentuojančio pirkėjo pareigos sumokėti kainą neįvykdymo teisines pasekmes, nuostatomis, tais atvejais, kai pardavėjas netenka galimybės išreikalauti daiktų, už kuriuos nesumokėta, pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvių atžvilgiu taikytinos CK 6.314 straipsnyje įtvirtintos teisės normos (CK 6.345 str. 3 d.). CK 6.314 straipsnio 5 dalyje pasakyta, kad pirkėjui laiku nesumokėjus už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas. Pagal Sutarties 1.2. punktą atsakovas įsipareigojo sumokėti UAB „Perdanga“ 150,00 Lt be PVM už 9 m³ talpos automobilinį maišytuvą, už kiekvienas papildomai betono mišinio išpylimui sugaištas 10 min. – 20 Lt be PVM, už automobilinio betono siurblio darbą – 230 Lt/val. be PVM. Sutarties 6.1. punkte įtvirtinta atsakovo pareiga sumokėti 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną nuo laiku neapmokėtos produkcijos sumos, o Sutarties 4.2. punkto pagrindu atsakovas prisiėmė ir pareigą apmokėti visas išlaidas, susijusias su prievolės atsiskaityti su pardavėju įvykdymu, remiantis CK 6.57 straipsnyje, 6.63 straipsnio 2 dalyje, 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintomis teisės normomis. Nustatytos aplinkybės rodo, kad tarp apelianto ir atsakovo susiklostė pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, iš kurių apeliantas siekė gauti turtinės naudos, už pagamintą produkciją atsakovui atsiskaitant būtent piniginėmis lėšomis. Šią išvadą patvirtina ir tolesnis apelianto elgesys. Kaip nurodoma ieškinyje, 2009-02-24 sutarties Nr. I-03/2009-02-24 (4) (jos šalimi įtraukas ir AB SEB bankas, kuriam 2008-04-30 buvo įkeista dalis naujo statinio) pagrindu apeliantas sutiko atidėti už iki 2009-01-31 patiektas statybines medžiagas susidariusio 963 237,08 Lt atsakovo įsiskolinimo sumokėjimo terminą net iki 2011 m. Ir tik atsakovui iškėlus restruktūrizavimo bylą pradėjo reikšti pretenzijas dėl nuosavybės teisės į dalį atsakovo pastatyto objekto dalį, remdamasis Sutarties 1.5. punktu, tuo pačiu prašydamas patvirtinti ir finansinį reikalavimą (t. 4, b. l. 188-189).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Sutarties 1.5. punkte yra apibrėžiamas nuosavybės teisės į UAB „Perdanga“ pagamintą produkciją momentas, ir pažymi, kad jis nustatytas neįvertinus sandoriu perleidžiamo daikto paskirties ir jo savybių. Tuo tarpu šios aplinkybės nagrinėjamu atveju turi esminę reikšmę, nustatant atsakovo teisės disponuoti jam perduota produkcija atsiradimo momentą. Jau nurodytoje teisės normoje- CK 6.349 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pirkimo-pardavimo sutartis numato, kad nuosavybės teisė į perduotus pirkėjui daiktus išlieka pardavėjui iki tol, kol už juos bus visiškai sumokėta arba įvykdytos kitokios sąlygos, tai pirkėjas iki nuosavybės teisės į daiktus perėjimo jam neturi teisės tuos daiktus parduoti ar kitaip jais disponuoti, išskyrus atvejus, kai sutarties ar daiktų paskirtis ir savybės lemia ką kitą. Šios nuostatos kontekste atsakovo veiksmai, kurie lėmė, jog į statybvietę pristatytas UAB „Perdanga“ priklausantis betono mišinys (kurio savybės apeliantui neabejotinai yra gerai žinomos) buvo iš karto panaudotas pagal jo paskirtį, t. y. nekilnojamojo daikto – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statybai, pripažintini logiškais, racionaliais ir teisėtais. Tokiu būdu apeliantui priklausęs kilnojamasis daiktas – betono mišinys įsiliejo į nekilnojamojo daikto sudėtį, prarasdamas savo individualius požymius, ir tapo neatskiriama nekilnojamojo daikto dalimi (CK 4.2 str. 4 d.), vadinasi perėjo kito asmens – nekilnojamojo daikto savininko (RUAB „Plienas“) nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-491/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2013-09-27 nutartis c. b. Nr. 2A-1069/2013). Betono mišinys, kaip kilnojamasis suvartojamasis daiktas, galėjęs būti civilinių teisių objektu, pasikeitė tokia apimtimi, kad realus jo atskyrimas tapo neįmanomu, taigi jis nustojo egzistavęs (CK 1.98 str. 4 d., 1.99 str. 2 d., 4.5 str. 1 d.). Tai, savo ruožtu, reiškia apelianto, kaip pardavėjo, nuosavybės teisės į jam priklausiusią produkciją pasibaigimo momentą. Pagaminus naują daiktą, nuosavybės teisė į daiktui pagaminti sunaudotas medžiagas prarandama (žr. BARANAUSKAS, Egidijus ir kt. Daiktinė teisė. 129 psl.; http://ebooks.mruni.eu/).

Nuosavybės teisės į daiktą įgijimo pagrindai numatyti CK 4.47 straipsnyje. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad vienas iš nuosavybės teisės įgijimo būdų yra naujo daikto pagaminimas (CK 4.47 str. 4 p.), tačiau neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo pritarti apelianto pozicijai, jog ginčo šalių sudarytos pirkimo-pardavimo 2007-04-26 sutarties Nr. 70 pagrindu atsakovui perduotų medžiagų panaudojimas sukuria apelianto nuosavybės teisę į dalį naujai pagaminto daikto – statinio, esančio (duomenys neskelbtini). Teismų praktikoje, įskaitytinai ir cituojamoje apeliaciniame skunde, pažymima, jog kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant nuosavybės teisės į daiktą įgijimo ir/ar perėjimo (perdavimo) klausimą, svarbu įvertinti visumą aplinkybių, atspindinčių tikrąją šalių valią tarp jų susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-12 nutartis c. b. Nr. 3K-3-51/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2013-12-11 nutartis c. b. Nr. 2A-1214/2013). Taigi nagrinėjamoje byloje taip pat buvo būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta ginčo pirkimo-pardavimo sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto objekto įgijimo ar tvarkymo nuosavybės teise buvo susitarta. Remdamasi šioje nutartyje aukščiau išdėstytais argumentais dėl tikrojo apelianto ketinimo, sudarant su atsakovu pirkimo-pardavimo 2007-04-26 sutartį Nr. 70, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog parduodamas atsakovui statybinę medžiagą (betono mišinį) apeliantas turėjo tikslą gauti už ją pinigus, o ne įgyti nuosavybės teisę į pastato, kurio statybai ši medžiaga buvo panaudota, dalį. Nustatyta aplinkybė, įvertinus ją byloje užfiksuotų faktinių duomenų visumoje, įrodo, kad tarp šalių nesusiklostė daiktiniai teisiniai santykiai, todėl apeliantas nepagrįstai teisių gynimo reikalauja pagal CK ketvirtosios knygos (daiktinė teisė) normas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

CPK 150 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Ši imperatyvi teisės norma skundžiamame sprendime pritaikyta tinkamai, todėl teisinio pagrindo keisti sprendimą šioje dalyje nėra.

Apelianto argumentas, susijęs su galimu pastarojo ketinimu kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, taip pat neturi įtakos aptariamos ginčijamo teismo sprendimo dalies teisėtumui. Kasacija galima ne kiekvienoje išnagrinėtoje civilinėje byloje, o ja pasinaudojama tik išimtiniais atvejais, kai kasacinio skundo priėmimo metu nustatomi CPK 346 straipsnyje numatyti pagrindai. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas, netenkinus jomis užtikrinto ieškinio reikalavimo, privalo būti išspręstas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo. Priešingu atveju būtų pažeidžiamos atsakovo teisės bei teisėti interesai, juolab, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek teisėjų kolegija konstatavo byloje nagrinėjamo ieškinio nepagrįstumą.

Pažymėtina, kad tuo atveju, jei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegija priima kasacinį skundą, teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi CPK 363 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai (CPK 363 str. 2 d.).

Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje ar 330 straipsnyje, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas, o aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai kitokio šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo nesuponuoja.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.