- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-21
- Bylos Nr.
- e2A-234-755/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05172-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Eigirdas Činka, Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- R. G.
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9792-589/2018 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – VSDFV Panevėžio skyrius) ieškinį atsakovui R. G. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas VSDFV Panevėžio skyrius ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo R. G. 2 229,47 Eur žalo atlyginimą.
2. Nurodė, kad atsakovas R. G. laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 20 d. iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. buvo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Rogasta“ akcininku, o nuo 2006 m. birželio 20 d. iki 2013 m. kovo 19 d. buvo bendrovės vadovu. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi iškelta UAB „Rogasta“ bankroto byla. Bankroto administratorius L. Petronis kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą dėl bankrutavusios UAB „Rogasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir teismas 2016 m. vasario 3 d. nutartimi tenkino administratoriaus pareiškimą, bankrutavusios UAB „Rogasta“ bankrotą pripažino tyčiniu. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. balandžio 20 d. priėmė nutartį, pripažindamas, kad bankrutavusios UAB „Rogasta“ veikla pasibaigė dėl bankroto. Liko nepatenkintas 2 229,47 Eur VSDFV Panevėžio skyriaus kreditorinis reikalavimas.
3. Pažymėjo, jog Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl bankrutavusios UAB „Rogasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nustatė, kad atsakovas R. G., būdamas UAB „Rogasta“ akcininku ir vadovu, nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Darė išvadą, kad būtent dėl atsakovo veiksmų, UAB „Rogasta“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ir, likvidavus bendrovę, liko nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai, todėl bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo, dėl kurio veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai.
5. Teismas nurodė, kad teismų nustatytos aplinkybės dėl tyčinio bankroto laikytinos prejudiciniais faktais ir iš naujo šių aplinkybių nevertino bei sprendė, jog būtent tuo metu, kai atsakovas R. G. buvo UAB „Rogasta“ vieninteliu akcininku ir vadovu, įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir bendrovė tapo nemoki.
6. Pripažino, jog VSDFV Panevėžio skyriui įmokos nebuvo mokamos nuo 2009 metų, todėl atsakovas, būdamas UAB „Rogasta“ vieninteliu akcininku ir vadovu iki 2013 m. liepos 31 d., pažeidė savo kaip įmonės vadovo pareigas, neužtikrino, kad bendrovė veiktų pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, jog įmokos būtų mokamos laiku, kad pardavus bankrutavusios UAB „Rogasta“ nekilnojamąjį turtą būtų atsiskaityta su ieškovu ir pan., konstatavo, kad šiais savo veiksmais (įmokų nemokėjimu, neatsiskaitymu pardavus nekilnojamąjį turtą, netinkamai tvarkant finansinę atskaitomybę), atsakovas padarė žalą VSDFV Panevėžio skyriui, todėl jis privalo atlyginti ieškovui žalą.
7. Pažymėjo, kad ieškovo pareikštas reikalavimas, pasibaigus bankroto procedūrai, negali būti laikomas tapačiu reikalavimu, nes šioje byloje sprendžiama atsakovo atsakomybės prieš konkretų ieškovą, o ne prieš visus kreditorius klausimas, galiojant jų lygiateisiškumui bankroto byloje. VSDFV bankroto proceso metu buvo sumažintas kreditorinis reikalavimas, tačiau tai neatėmė iš ieškovo teisės reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir vertinti, ar konkretus atsakovo veiksmai nulėmė šios žalos atsiradimą.
8. Atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nes nuo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarties pripažinti, kad bankrutavusios UAB „Rogasta“ veikla pasibaigė dėl bankroto, dienos yra skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, nuo kurio ieškovas, jau kaip kreditorius, kurio reikalavimas nebuvo patenkintas bankroto proceso metu, įgijo teisę reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudarė bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovas R. G. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį.
10. Nurodo, kad ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, nurodė Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalį, tačiau teismas dėl to nepasisakė ir taip nukrypo nuo pareikšto ieškinio ribų, o atsisakydamas taikyti minėtą aktą, savo sprendimą turėjo motyvuoti.
11. Atkreipia dėmesį į tai, kad iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies redakcija atsakomybės už žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui prievolės nenumatė, todėl atsakovo atsakomybė ieškovui negali kilti,nes reiktų taikyti minėto įstatymo straipsnio nuostatą atbuline data, nes atsakovas UAB „Rogasta“ vadovu buvo iki 2013 m. liepos 31 d.
12. Teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi prejudiciniais faktais bei atmetė atsakovo argumentus dėl dalies žalos atlyginimo ieškovui pasirašius taikos sutartį. Paaiškina, kad UAB „Rogasta“ bankroto administratorius, veikdamas bendrovės kreditorių interesais, sudarė su atsakovu taikos sutartį dėl atlygintinos žalos dydžio ir gautų lėšų paskirstymo kreditoriams likviduojant bendrovę. Mano, jog ieškovas pareiškė tapatų ieškinį dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
13. Mano, kad teismas neteisingai konstatavo, jog atsakovas kaltas dėl kreditoriui padarytos žalos. Tvirtina, jog teismas neįvardijo ir neindividualizavo atsakovo neteisėtų veiksmų, nenustatė, kada susidarė ieškovo kreditorinis reikalavimas. Teigia, kad bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai įrodo, jog bendrovė, vadovaujant R. G., buvo moki. Nėra duomenų, jog buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiški nenaudingi bendrovei sandoriai ar turtas parduotas mažesnėmis nei rinkos kainomis, buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai.
14. Teigia, jog ieškovas pareiškė ieškinį praleidęs ieškinio senaties terminą, nes apie savo kaip kreditoriaus teisių pažeidimą sužinojo 2015 m. kovo 25 d., kuomet buvo patvirtintas jo kreditorinis reikalavimas.
Atsiliepimas
15. Ieškovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą.
16. Nurodo, kad nors atsakovas bankroto bylos iškėlimo UAB „Rogasta“ metu nebuvo jos vadovu, tai neatleidžia pastarojo nuo pareigos atlyginti žalą taikant Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalį, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, toks dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.
17. Pažymi, jog teismas pagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiais teismų sprendimais, ikiteisminio tyrimo metu ir kitais civilinėse bylose surinktais įrodymais, kurie patvirtina skolos susidarymo, nekilnojamojo turto pardavimo laikotarpius, kai UAB „Rogasta“ vadovu buvo atsakovas.
18. Atkreipia dėmesį į tai, jog R. G., sudarydamas taikos sutartį su bankroto administratoriumi, pripažino ginčą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir išsprendė jį taikiai, sumokėdamas 10 000 Eur. Tuo metu nebuvo įsiteisėjusi nutartis dėl bankrutavusios UAB „Rogasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir bendrovės veikla nebuvo baigta dėl bankroto.
19. Teigia, kad žala aktuali tik vienam kreditoriui – ieškovui, o žala dėl nepatenkinto kreditorinio reikalavimo atsirado tik 2016 m. balandžio 20 d., kai teismo nutartimi buvo pripažinta UAB „Rogasta“ veiklos pabaiga dėl bankroto ir nuo šios datos skaičiuojamas senaties terminas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl esminių apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
21. Nustatyta, kad 2006 m. birželio 20 d. Juridinių asmenų registre buvo įregistruota UAB „Rogasta“. Šios įmonės vieninteliu vadovu nuo 2006 m. birželio 20 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. ir nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. rugpjūčio 5 d. buvo R. G.. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi iškėlė UAB „Rogasta“ bankroto bylą, 2016 m. vasario 3 d. nutartimi įmonės bankrotą pripažino tyčiniu ir 2016 m. balandžio 20 d. sprendimu pripažino UAB „Rogasta“ veiklą pasibaigusią dėl bankroto, patvirtino kreditorių, kurių reikalavimai liko nepatenkinti, sąrašą, tame tarpe VSDFV Panevėžio skyriaus 2 229,47 Eur finansinį reikalavimą.
22. Apeliantas R. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog teismas išnagrinėjo ieškinį ne pagal ieškovo nurodytą teisinį reglamentavimą, nepagrįstai rėmėsi kitų teismų nustatytomis aplinkybėmis bei nevertino taikos sutarties žalai atlyginti sudarymo tarp ieškovo, kaip kreditoriaus, ir atsakovo bei nepagrįstai atmetė prašymą taikyti ieškinio senatį.
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus bei šalių teisinius argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.
24. Pirma, ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, t.y.aplinkybes,kuriomis grindžia reikalavimą atsakovui, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo pareikštą reikalavimą, rėmėsi bendraisiais deliktinės atsakomybės (Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.263 straipsnis) principais ir toks ginčo kvalifikavimas nereiškia išėjimu už ieškinio ribų (CPK 185 str.). Priešingai apelianto tvirtinimui, teismo sprendime nenurodyta, jog atsakovo atsakomybė kilo nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojusios Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies redakcijos pagrindu.Dėl šio nepagrįstai skunde teigiama,jog teismas taikė įstatymą atgaline data.
25. Antra, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą remtis Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 3 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartyse konstatuotomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais (CPK 187 str.). Kolegija pažymi, jog, nepaisant to, kad minėtomis nutartimis buvo išspręstas ginčas dėl UAB „Rogasta“ tyčinio bankroto, teismai pasisakė ir dėl UAB „Rogasta“ vadovo, apelianto R. G., veiksmų jam einant įmonės vadovo pareigas. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. nutartyje nurodė, kad UAB „Rogasta“ įsipareigojimai kreditoriams susidarė R. G. vadovavimo laikotarpiu, nuo 2009 metų įmonė nepajėgė mokėti įsiskolinimų VSDFV biudžetui. Nepaneigta, kad įsiskolinimo VSDFV biudžetui laikotarpis tęsėsi iki UAB „Rogasta“ bankroto bylos iškėlimo, todėl nustatinėti laikotarpius per kuriuos susidarė ieškovo žala, nėra pagrindo. Šių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas įvertino apelianto, kaip vadovo, veiksmus pagal CK 2.82 straipsnio 3 dalies ir Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas ir pagrįstai pripažino, jog apeliantas savo pareigas atliko netinkamai, taip padarydamas žalą ieškovui. Kolegija pabrėžia, kad kitų teismų nustatytos aplinkybės turi reikšmės ne tik sprendžiant klausimą dėl įmonės tyčinio bankroto, bet ir dėl įmonės vadovo veiksmų teisėtumo civilinės atsakomybės kontekste.
26. Trečia, pirmosios instancijos teismui nebuvo procesinio pagrindo pripažinti ieškovo ieškinį tapačiu ieškiniui, kurį pareiškė bankrutavusios UAB „Rogasta“ bankroto administratorius civilinėje byloje Nr. 2-235-212/2016. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl UAB „Rogasta“ akcijų pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu bei žalos atlyginimo iš atsakovo R. G., neišsaugojus apskaityto įmonės turto. Nagrinėjamu gi atveju pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo grindžiamas atsakovo, kaip įmonės vadovo, netinkamai atliktomis pareigomis, kas visiškai skiriasi nuo bankroto administratoriaus pareikšto ieškinio.
27. Tai, kad taikos sutartimi buvo padengta tik dalis ieškovo finansinio reikalavimo, taip pat nelemia ieškinių tapatumo, nes nuo likusio nepatenkinto finansinio reikalavimo ieškovas neatsisakė ir ši likusi reikalavimo dalis buvo 2016 m. balandžio 20 d. teismo sprendimu patvirtinta kaip nepatenkinta.
28. Ketvirta, pagal bendrą taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Kolegija sprendžia, kad apeliantas klaidingai aiškina ieškinio senaties termino pradžią, siedamas ją su teismo nutartimi, kuria buvo patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas. Patvirtinus finansinį reikalavimą bankroto byloje, išlieka tikimybė, jog vykdant bankroto procedūras, bus gautos piniginės lėšos pardavus įmonės turtą ar sudarius su įmonės savininku taikos sutartį, kreditorių pareikšti ir teismo patvirtinti finansiniai reikalavimai bus visiškai ar dalinai patenkinti, t. y. kreditoriaus patirta žala gali kisti. Tik teismui priėmus sprendimą pripažinti įmonės veiklą pasibaigusią dėl bankroto ir įmonę išregistruotiną iš Juridinių asmenų registro, yra konstatuojamas kreditoriaus finansinio reikalavimo( jo dalies) nepatenkinamumas ir būtent nuo šio momento kreditoriui tampa aišku, jog jo teisės atgauti nepatenkinto reikalavimo dalį yra pažeistos ir nuo šios datos (teismo sprendimo pripažinti įmonės veiklą pasibaigusią dėl bankroto įsiteisėjimo) pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas atskiram reikalavimui dėl žalos atlyginimo (CK 1.127 str. 1 d., CPK 185 str.). Kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apelianto prašymo taikyti ieškinio senatį.
29. Teisėjų kolegija, konstatuoja, jog apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.