Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl žemės sklypo bei jame esančių turto objektų naudojimosi tvarkos nustatymo pagal ieškovų M. L. ir M. A. patikslintą ieškinį atsakovams V. L. ir O. Ž..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovų siūloma nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka taip pat ne tik neužtikrina visų bendrasavininkų interesų, tačiau ir išskirtinai diskriminuoja atsakovų interesus. Atsakovei siūloma priteisti gyvenamojo namo dalis yra gyvenamojo namo priestatas pažymėtas plane 1a1/p, patalpų indeksai 1-5, 1-6, 1-7, bendras priestato plotas – 14,62 m² . Priestatas yra ūkinės, o ne gyvenamosios paskirties. Ieškovų siūloma priskirti atsakovams naudotis gyvenamojo namo dalis nėra lygiavertė ieškovo M. L. atskirai nuo atsakovų naudotis gyvenamojo namo daliai pagal funkcinę paskirtį, todėl ieškovų reikalavimas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pagal bendrąją taisyklę, nepriklausomai nuo bendraturčių turimų dalių dydžio, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas (daiktas ar kitas turtas) valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių bendru sutarimu (Civilinio kodekso (toliau - CK) 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), todėl atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Tokiu būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidaliję bendraturčiai tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektais. Įstatyminis imperatyvas susitarti įpareigoja bendraturčius, veikiant pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ieškoti priimtiniausio jiems sprendimo būdo, nesiekiant savo teisių įgyvendinimo kitų bendraturčių teisių sąskaita. Todėl Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo sprendžia teismas, kitiems bendraturčiams neleidžiama ginčyti bendraturčio siekiamos įgyvendinti ar apginti įstatymo suteiktos teisės, susijusios su bendru daiktu, o bendraturčiai gali ginčyti tik kito bendraturčio įgyvendinimo būdą ar sąlygas bei įrodinėti, kad besikreipusio į teismą teisminės gynybos bendraturčio pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas ar sąlygos pažeistų jų teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-1064/2003; Nr. 3K-3-604/2004; Nr. 3K-3-132/2009; 3K-3-260/2009).

Atsižvelgiant į CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną bendraturčių pareigą bendradarbiauti tarpusavyje ir į teismų praktiką bendraturčių ginčų bylose, ieškovai šioje byloje turi įrodyti, jog jų siūlomas atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas yra galimas, teisėtas ir teisingas, o atsakovai turi įrodyti arba, kad ieškovai iš viso neturi teisės reikalauti atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės tokiu būdu, kokiu siūlo, arba įrodyti, kad toks ieškovų atsidalijimo būdas pažeistų atsakovų teises ar teisėtus interesus ir padarytų jiems neproporcingą žalą.

Byloje nustatyta, kad ieškovai M. L. ir M. A. bei atsakovai V. L. ir O. Ž. yra 3078 m² žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkai-bendraturčiai.

Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašu patvirtinama, kad bylos šalys (ieškovai ir atsakovai) yra bendraturčiai žemės sklypo ir jame esančių statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas priklauso tokiomis dalimis: M. A., V. L. ir O. Ž. kiekvienam po 1/5 dalį, o M. L. – 2/5 dalys. Gyvenamojo namo 3/5 dalys priklauso M. L., ir po 1/5 dalį O. Ž. ir V. L.; ūkinio pastato, tvarto po 3/5 dalis priklauso M. L. ir po 1/5 dalį O. Ž. ir V. L.; kluono, pirties po 3/5 dalis priklauso V. L., ir po 1/5 dalį M. L. ir O. Ž.; viralinės 3/5 dalys priklauso M. A. ir po 1/5 dalį O. Ž. ir V. L..

Ieškovai nuolat keitė, tikslino savo reikalavimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir dėl pastatų atidalijimo. Galutinai suformuluodami savo reikalavimus juos teikė alternatyvius, prašydami nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal ieškovų pateiktą 2019-03-21 žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą (UAB ,,Kiprėgelis“ parengtas planas) arba nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal 2019-03-20 žemės sklypo naudojimosi tvarkos planą (IĮ ,,Žemata“ planas).

Ieškovai nurodė, kad tai yra tinkamiausiai parengtas planas, nes kiekvienas bendraturtis turės ir galės naudotis tik jam priskirtu žemės sklypu ir naudosis tik jam atidalintais pastatais, kiekvienas iš bendraturčių turės galimybę iš dviejų sklypo pusių patekti į savo sklypus. Mano, kad taip nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką ir atidalinus pastatus neliktų tarp bendraturčių ginčų ir jie galėtų naudotis jiems priskirtais žemės plotais ir pastatais. Abiem atvejais būtų paliktas bendro naudojimo plotas, kurį visi bendraturčiai galėtų naudoti kaip įvažiavimą į sklypą, automobilių statymą bendrame plote.

Atsakovai nesutiko su tokiais ieškovų siūlymais. Atsakovai nėra pateikę į bylą priešieškinio, tačiau pateikė savo naudojimosi žemės sklypu variantą, kuris užfiksuotas 2018-05-25 UAB „Baltic Geo“ parengtame Naudojimosi žemės sklypu tvarkos plane. Minėtame plane yra numatyti servitutai, yra numatytos tam tikros sklypo dalys, kurios bendraturčių bus naudojamos bendrai.

Šalys neturi galimybių šiuo atveju atidalinti žemės sklypą, kadangi Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad valstybiniuose draustiniuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės klypo neleidžiama dalyti dalimis, jeigu po padalijimo bent viena sklypo dalis tampa mažesnė kaip 7 hektarai <...>. Kadangi šis žemės sklypas patenka į saugomą teritoriją – nacionalinį ir regioninį parką, todėl šis žemės sklypas negali būti atidalijamas ir šalys gali tik nusistatyti naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarką. CK 4.81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos 46 punkte nurodyta, kad žemės sklypai turi būti projektuojami taisyklingų, racionalių ribų, su privažiuojamaisiais keliais. Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklėse nurodyti yra žemės sklypų formavimo principai: žemės sklypai turi būti racionalių ribų ir tinkami naudoti pagal jų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypo naudojimo būdą; žemės sklypai turi būti formuojami ir pertvarkomi taip, kad nepablogėtų šių žemės sklypų sąlygos ir galimybės ūkinei veiklai vystyti bei veiklos sąlygos gretimų žemės sklypų naudotojams; formuojant ir pertvarkant žemės sklypus, jų ribos turi būti derinamos su natūraliomis (gamtinėmis) ribomis ir su statinių išdėstymu; formuojant ir pertvarkant žemės sklypus, turi būti numatyta galimybė į kiekvieną žemės sklypą įvažiuoti keliu besijungiančiu su valstybinės reikšmės ar vietinės reikšmės keliais, arba siūlomi servitutai“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nagrinėjant bendraturčių ginčus, suformuotos principinės nuostatos, t. y. objektyviai egzistuojantis poreikis užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą teisminę praktiką orientavo ta kryptimi, jog, sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimus, ginčai teisme sprendžiami svarbią reikšmę skiriant nusistovėjusiai faktinei žemės sklypo naudojimosi tvarkai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. R. B., J. B. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007; kt.). Tuo atveju, jeigu faktinė naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis žeme kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, šios tvarkos keitimas gali sukelti, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, daugiau negatyvių, negu pozityvių padarinių, pvz., esamos mini infrastruktūros (sodų, daržų, želdinių, tvorų, mašinų stovėjimo vietų ir kt.) keitimą. Dėl to, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams, šaliai, inicijuojančiai ginčą teisme, tenka pareiga pateikti tokį naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo ir (ar) pakeitimo projektą, kuris atitiktų racionalumo ir patogumo kriterijus ir mažiausiai turėtų įtakos tarp šalių nusistovėjusiai naudojimosi tvarkai. Savo ruožtu teismas turi diskrecijos teisę, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, pripažinti prašomą nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką neatitinkančia tiek nurodytų bendrųjų civilinių principų, tiek bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuojančių teisės normų (CK 4.75 straipsnis, 4.72 straipsnis) ir tokio reikalavimo netenkinti, paliekant suinteresuotai šaliai galimybę kreiptis į teismą dėl esamo bendraturčių ginčo išsprendimo, pateikiant kitą naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo projektą. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta ir ginčo tarp šalių dėl to nėra, kad jokia faktinė žemės sklypo naudojimosi tvarka tarp bendraturčių nebuvo nusistovėjusi, todėl šiuo konkrečiu atveju, teismas turi įvertinti į bylą pateiktus abiejų šalių (ieškovų ir atsakovo) projektus (naudojimosi tvarkos planus) atsižvelgdamas į kitus svarbius aspektus.

Konkrečiu atveju tik vienas ieškovas M. L. dažniau lankosi sodyboje ir naudojasi bei rūpinasi pastatais. Teismui priėmus sprendimą, iš esmės toje pačioje vietoje ir liktų ieškovo M. L. naudojamas žemės sklypas, tik kiek kistų jo konfigūracija. Nesikeistų ir jo naudojami bei pagal ieškinį pageidaujami pastatai: 3/5 dalys gyvenamojo namo ir visas pastatas – tvartas. Kiti gi bylos dalyviai, ieškovė M. A. ir atsakovai sodyboje esančiu turtu naudojosi rečiau, pastaruoju metu nesilanko ir kaip vieną iš priežasčių nurodė nuolat kylančius ginčus.

Kasacinis teismas, nuosekliai plėtojamoje praktikoje aiškindamas minėtas CK nuostatas, yra pažymėjęs, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

Žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos gyventojų poreikių tenkinimui, visų ūkio šakų racionaliam teritoriniam išdėstymui ir plėtojimui, gamtinės aplinkos išsaugojimui ir gerinimui, racionaliam žemės naudojimui, žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisės apsaugai (Žemės įstatymo 1 straipsnis). Šiais principais būtina vadovautis taikant Žemės įstatymo ir kitų įstatymų, taip pat poįstatyminių teisės aktų normas, reglamentuojančias žemės santykius, taip pat nustatant kriterijus, pagal kuriuos turi būti sprendžiamas konkretus ginčas dėl sklypo dalių paskyrimo naudotis bendraturčiams. Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo atveju turi būti tiksliai nustatyta kiekvienam bendraturčiui tenkanti sklypo dalis ir jos vieta kitų objektų atžvilgiu. Dėl to žemėtvarkos projekte turi būti aiškiai atspindėta bendraturčiui tenkančios dalies dydis ir išsidėstymas, o riba, skirianti bendraturčių naudojamas dalis, turi būti nubrėžta taip, kad šalims ir teismui būtų galima nustatyti jos faktinę vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003). Esant skirtingiems šalių pasiūlymams keisti bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais tvarką, turi būti įvertinamas visų pasiūlymų konstruktyvumas, įgyvendinimo realumas.

Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje toks naudojimosi tvarkos nustatymas ne visada yra galimas, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka inter alia nepagrįstai suteikiamas prioritetas vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises. Įvertinus ieškovų pateiktą naudojimosi tvarkos nustatymo planą minėtų kriterijų kontekste, teismas turi pagrindą konstatuoti, kad juo nepagrįstai suteikiamas prioritetas ieškovams ir nepagrįstai sumenkinami atsakovų interesai (paskiriant jiems naudotis menkesnės konfigūracijos sklypų dalimis, neužtikrinant atsakovei privažiavimo prie jos naudojamos sklypo dalies), ko pasekoje tai savaime objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo ir ateityje, ji pažeidžia teisės aktų reikalavimus, todėl ji negali būti teismo patvirtinta.

Dėl atsakovų siūlomos naudojimosi žemės sklypu tvarkos

Tad pagal 2018-05-25 UAB „BalticGeo“ parengtą Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo planą teismo sprendimu būtų nustatyta, jog M. L. naudojasi žemės sklypo plotu plane pažymėtu skaičiumi ,,5“ ir atidalinamas iš bendrosios dalinės nuosavybės pastatas – tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažįstant visas nuosavybės teises į šį pastatą M. L.; M. A. naudojasi žemės sklypo plotu plane pažymėtu skaičiumi ,,4“ ir atidalinamas iš bendrosios dalinės nuosavybės pastatas – viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažįstant visas nuosavybės teises į šį pastatą M. A.; V. L. naudojasi žemės sklypo plotu plane pažymėtu skaičiumi ,,3“ ir atidalinamas iš bendrosios dalinės nuosavybės pastatas – pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažįstant visas nuosavybės teises į šį pastatą V. L.; O. Ž. naudojasi žemės sklypo plotu plane pažymėtu skaičiumi ,,6“ ir atidalinamas iš bendrosios dalinės nuosavybės pastatas – ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažįstant visas nuosavybės teises į šį pastatą O. Ž.. Pastatu - Kluonu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamuoju namu (unikalus Nr. 4400-0038-1404 nustatoma naudojimosi tvarka pagal planą, t. y. gyvenamojo namo 3/5 dalimis naudosis M. L. ir 2/5 dalimis O. Ž., o kluonu bendrai M. L., V. L. ir O. Ž.. Tokia tvarka nustatytina atsižvelgiant į tai, jog visi proceso dalyviai tvirtino, kad kluono būklė yra prasta, juo naudotis jau neįmanoma, iš esmės jį reikėtų griauti, tačiau nesutariant dėl valdymo, jis paliktinas bendram naudojimui. Atsakovų pateiktame plane yra tinkamas patekimas į paskirtas patalpas, pakankami atstumai iki kito žemės sklypo naudotojo ribų.

Šį planą kritikavo ieškovė M. A., teigdama, kad nuo sklypo ribos iki jos pastato durų būtų per mažas atstumas ir tai apsunkintų jai naudojimąsi pastatu – viraline. G. P. rengęs planą, nurodė, kad Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 ,,Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ IV skirsnio ,,Sauga ir galimybė patekti į statinį naudojimo metu“ 47.12 papunktyje nurodyta, kad mažiausias bekliūtis namo durų plotis turi būti 0,85 m. Tad norint sklandžiai ir neapsunkintai atidaryti minėto pastato duris, pro jas įeiti, įnešti/išnešti daiktus – atstumas nuo sienos, kurioje įrengtos durys, turėtų būti bent 1 metras. Pažymėtina, kad atstumas pastato – viralinės – sienos atsakovų pateiktame Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo plane yra 1,59 m, t. y. žymiai didesnis nei teisės aktų reglamentuotas atstumas saugiam ir patogiam patekimui į pastatą. Be to nekilnojamojo turto registro pažymoje šis pastatas yra registruotas kaip viralinė, tai ne gyvenamosios paskirties pastatas, tad jam ir neturėtų būti taikomi reikalavimai, kurie keliami gyvenamajam namui.

Įvertinus Žemėtvarkos projekto mastelį buvo identifikuotos galimam kelio servitutui gretimame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) skirtos teritorijos ribos, buvo nustatyta, kokių ribų diapazone galėtų būti nustatomas 4 m arba didesnio pločio kelio servitutas. Nustatyta, kad galimo kelio servituto riba yra nutolusi nuo faktiškai vietovėje užfiksuotų automobilio ratų provėžų 5,37 m atstumu. Toks atstumas yra visiškai tinkamas patekimui į žemės sklypą ir didesnis, nei numatyta CK 4.119 straipsnyje (4 metrai).

Teismas ištyręs visus įrodymus ir šalių paaiškinimus, laiko, kad atsakovų pateiktas planas yra labiau atitinkantis visų šalių interesus, kadangi jame buvo atsižvelgta į realią situaciją vietoje, įvertinti landšafto ypatumai (šlaitai), šios teritorijos nepriskiriant nei vienam iš bendraturčių, o paliekant bendram naudojimui, sudarant galimybę visiems praeiti iki Merkio upės tiesiai iš jiems paskirtų naudojimuisi žemės sklypų.

Dėl pastatų atidalijimo, naudojimosi tvarkos nustatymo

Ieškovų siūlyti alternatyvūs variantai ne visi yra tinkamai parinkti ir negali būti tenkinami, nes reikalavimas 1.3 ir 2.3 negali būti tenkinami dėl tos priežasties, kad pastatai, kuriais siūloma naudotis bendraturčiui lieka kito asmens žemėje. Konkrečiai yra siūloma jog ūkiniu pastatu ir pirtimi naudotųsi atsakovai V. L. ir O. Ž. arba bent jau turėtų nuosavybės dalį šiuose pastatuose, tačiau realiai negalėtų jais naudotis, negalėtų valdyti savo nuosavybės dalies, nes visas pastatas būtų kitam asmeniui paskirtoje naudotis žemės sklypo dalyje, konkrečiai pirtis būtų V. L. žemės sklypo dalyje, o ūkinis pastatas – O. Ž. sklypo dalyje. Todėl teismas vertina tokį reikalavimą kaip ydingą, neišsprendžiantį tarp šalių kilusių ginčų.

Nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teisme šalys neprašė, kad būtų kompensuojama vienai ar kitai, jei pastatai būtų atidalinami. Jie sutiko, kad turima nuosavybės dalis būtų perleista kitam bendraturčiui, už tai perleidžiant jiems konkretų pastatą. Kaip nurodė šalys M. L. naudojasi tvartu ir didesne dalimi gyvenamojo namo, M. A. lauko viraline, V. L. – pirtimi, o O. Ž. 2/5 dalimis gyvenamojo namo ir ūkiniu pastatu. Todėl atidalinant pastatus, teismas nesprendžia dėl kompensacijos priteisimo, nes šalys nereiškė tokio reikalavimo, byloje nebuvo pateikta įrodymų dėl pastatų vertės.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno bendraturčio teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės iš esmės palengvina savininko teisių į daiktą turinį sudarančių teisių įgyvendinimą ir padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009).

Konkrečiu atveju teismas siekė kaip įmanoma atidalyti bendraturčius iš bendro daikto, nes kaip matyti šalių interesai yra labai priešingi, jų santykiai labai konfliktiški. Kai iš bendrosios nuosavybės teisinių santykių pasitraukia visi bendraturčiai, apskritai pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė, nes daiktas (daiktai) tampa asmeninės nuosavybės teisės objektu. Tokiu būdu byloje bendram naudojimui paliktini tik 2 pastatai gyvenamasis namas, kur išlieka 2 savininkai ir kluonas, kurį valdytų trys savininkai.

Asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia parinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai, tenka atidalijimo siekiančiam bendraturčiui. Kiti bendraturčiai gali įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016 26 punktą). Teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini, t. y. fiziškai įmanomi įgyvendinti, atitikti bendraturčių dalis, nedaryti neproporcingos žalos daiktui, taip pat nepažeisti kitų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009). Nesiekdamas jokio atidalijimo varianto, atsakovas, pagrįsdamas savo nesutikimą su ieškovo projektu, gali pateikti motyvus, tiek išdėstydamas bendraturčių interesų pažeidimus, galinčius atsirasti įgyvendinant ieškovo siūlomą projektą, tiek pasiūlydamas aiškias alternatyvias ieškovo atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo galimybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014).

Bylos nagrinėjimo eigoje, ieškovai nuolat keitė savo reikalavimus, juos tikslino, teikė įvairius alternatyvius reikalavimus, pagal juos rengė planus. Toks nuolatinis reikalavimų tikslinimas rodo, kad ieškovai nebuvo tiksliai apsisprendę, kaip turėtų būti išspręstas ginčas, jie nebuvo užtikrinti dėl savo pateiktų projektų. Atsakovai gi, pateikė atsiliepimą ir prie jo du planus: vieną dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ir žemės sklypu ir pastatais, kitą dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo ir pastatų atidalijimo, kurie iš esmės nekito per visą procesą. Praėjus metams nuo pirminio ieškinio pateikimo, ieškovams galutinai suformulavus reikalavimus ir pateikus naujus planus, akivaizdžiai matyti, kad sklypų konfigūracija jau buvo gerokai pakitusi nuo pirminių ir artėjo prie atsakovų siūlomo varianto. Teismas daro išvadą, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, siekiant kad po ginčo išsprendimo tarp šalių būtų kuo mažiau kontaktų dėl valdomo turto, ginčas turi būti išspręstas, siekiant visoms šalims priimtino sprendimo būdo, kuris galėtų būti realiai įgyvendinamas ir padarytų kaip galima mažiau žalos visiems bendraturčiams. Teismas, vadovaudamasis nurodytais principais, padarė išvadą, jog atsakovų pateiktas žemės sklypo naudojimosi tvarkos planas ir pastatų atidalijimo variantas yra tinkamiausias, vertinant visų bylos šalių interesus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Sutinkamai su CK 93 str. 2 d., jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Esant iš dalies patenkintam reikalavimui dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ir atidalijimo, teismas sprendžia, kad yra patenkinta 50 proc. ieškovų reikalavimų. Ieškovai M. L. byloje patyrė 3164,63 Eur bylinėjimosi išlaidų (75 Eur žymino mokesčio ir 2887 Eur advokato atstovavimo išlaidų ir 202,63 Eur kelionės išlaidų), M. A. patyrė 59,95 Eur kelionės išlaidų. Taip pat abu ieškovai mokėjo UAB ,,Kiprėgelis“ už plano parengimą M. A. 121 Eur., M. L. 50 Eur.

Pažymėtina, kad CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad prie išlaidų susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Tačiau teismas sprendžia, kad ieškovų išlaidos, turėtos dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto ruošimo (UAB ,,Kiprėgelis), nėra susijusios su bylos nagrinėjimu, t. y. šių išlaidų atsiradimo priežastis nėra bylos nagrinėjimas teisme. Tam, kad ieškovai galėtų atsidalinti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, jiems būtina atlikti kadastrinius matavimus ir parengti atsidalijimo projektą, nepriklausomai nuo to, ar atsidalijimas vyks teisminiu būdu ar ne, t. y. šių išlaidų priežastis ieškovų noras atsidalinti savo turtą, todėl šios išlaidos neatlygintinos.

Ieškovai prašo priteisti bendras kelionės išlaidas 262,58 Eur. Kadangi į procesą turėjo vykti ir ieškovai ir atsakovai, kurių gyvenamoji vieta buvo ne Varėnos rajone, todėl teismas laiko, kad šios išlaidos paliktinos kiekvienai šaliai ir jos nepriteistinos.

Todėl lieka spręstinos ieškovų turėtos išlaidos advokatui 2887 Eur. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – rekomendacijos). Bylos nagrinėjimas teisme tęsėsi 1 metus ir 2 mėnesius; vyko 8 posėdžiai, kurie iš viso užtruko apie 18 val. Tad vadovaujantis rekomendacijomis vien už atstovavimą teisme galima priteisti maksimalų 1746,54 Eur atlygį, už ieškinio parengimą ir atsiliepimą – 2 127 Eur atlyginimą ir dubliką, tripliką – 1 327 Eur.

Iš kitos pusės įvertinus ginčo nagrinėjimo objektą, ši byla nelaikytina sudėtinga, nes joje sprendžiami klausimai nėra nauji ir nėra sudėtingi, teismų praktika šiuo klausimu yra pakankamai aiškiai suformuluota. Tačiau ieškovai daug kartų keitė savo reikalavimus, taip labai apsunkindami procesą teismo darbą. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, į advokato darbo ir laiko sąnaudas, būtinybę advokatui vykti į kitą vietovę, negu registruota jo darbo vieta, į ginčo pobūdį, sprendžia, kad prašomos priteisti išlaidos už advokato suteiktas teisines paslaugas mažintinos iki 2500 Eur. Kadangi tenkinta buvo 50 procentų, tai priteistina ieškovui M. L. iš atsakovų lygiomis dalimis 1250 Eur (1250:2= 625) advokato atstovavimo išlaidų ir po 18,75 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu taip pat kiekvienas patyrė bylinėjimosi išlaidų dėl advokato atstovavimo O. Ž. - 5 184,17, V. L. – 5 289,44 Eur ir kiekvienas po 906,50 Eur už eksperto G. P. suteiktas paslaugas byloje.

Teismui nėra pateikta atsakovų sutartis su G. P., nepateiktas detalizavimas už kokius darbus, kokia suma sumokėta. Todėl teismas negali išskirti kiek buvo sumokėta už plano rengimą, kiek už ieškovų planų vertinimą ir pan., todėl šios išlaidos paliktinos atsakovams.

Teismas taip pat remiasi tais pačiais argumentais dėl bylos sudėtingumo, kurie buvo nurodyti aukščiau dėl išlaidų priteisimo ieškovams. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog atsakovų advokatas procese turėjo nuolat reaguoti į ieškovų pakeistus, tikslinamus reikalavimus. Teikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose dėstė savo poziciją. Byloje yra dokumentai, jog atsakovų atstovas buvo išvykęs į vietą. Byloje yra atsakovų atstovo pateikti dokumentai, jog už darbą bendrai abiejų atsakovų buvo sumokėta virš 10 000 Eur suma. Teismo vertinimu ši suma yra labai didelė ir ji mažintina. Teismo buvo nurodyta, kad vyko 8 posėdžiai, tačiau trys iš jų buvo 1 val. trukmės, o ketvirtas tik 36 minučių. Kaip jau buvo nurodyta, byla negali būti vertinama kaip sudėtinga, nes nagrinėjami klausimai neišsiskyrė sprendžiamų klausimų naujumu. Todėl nurodytos atsakovų išlaidos mažintinos iki 3500 Eur sumos, atsižvelgiant į tai, kad procesiniuose dokumentuose turėjo vertinti abiejų atsakovų procesinius aspektus, nors ir buvo rengiamas vienas procesinis dokumentas. Teismas laiko, jog atsakovams priteistina 50 procentų jų patirtų išlaidų dėl advokato atstovavimo ir kiekvienam atsakovui priteistina po 875 Eur (1750 : 2=875) atstovavimo išlaidų.

Valstybės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu ir įteikimu, kurios sudaro 26,47 Eur, valstybei taip pat priteistinos iš ieškovų ir atsakovų lygiomis dalimis po 6,62 Eur (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Nustatyti naudojimosi žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tarp bendraturčių tvarką pagal 2018-05-25 UAB „BalticGeo“ parengtą naudojimosi žemės sklypu tvarkos planą.

Nustatyti, kad M. L. atidalinamas iš bendrosios dalinės nuosavybės pastatas – tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažįstant visas nuosavybės teises į šį pastatą M. L.;

M. A. atidalinamas iš bendrosios dalinės nuosavybės pastatas – viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažįstant visas nuosavybės teises į šį pastatą M. A.;

V. L. atidalinamas iš bendrosios dalinės nuosavybės pastatas – pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažįstant visas nuosavybės teises į šį pastatą V. L.;

O. Ž. atidalinamas iš bendrosios dalinės nuosavybės pastatas – ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažįstant visas nuosavybės teises į šį pastatą O. Ž..

Pastatu - Kluonu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nustatoma naudojimosi tvarka pagal 2018-05-25 ,,BalticGeo“ planą, t. y. gyvenamojo namo 3/5 dalimis naudosis M. L. ir 2/5 dalimis O. Ž., o kluono 3/5 dalimis V. L., 1/5 dalimi M. L. ir 1/5 dalimi O. Ž..

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2018-11-09 nutartimi, panaikinti įsiteisėjus teismo sprendimui.

Priteisti ieškovui M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų O. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 643,75 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt tris eurų 75 ct) bylinėjimosi išlaidų (625 Eur advokato išlaidų ir 18,75 Eur žyminio mokesčio).

Priteisti O. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 875 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 875 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš O. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) M. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 6,62 Eur (šešis euro 62 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, jas su­mo­kant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“ arba Nr. LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filialas, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 ir Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 AB Luminor bank, arba Nr. LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ bankas, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių bankas, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos bankas, įmokos kodas – 5660. (Mokėjimo kvitą būtina pateikti teismo raštinei).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmuose.