Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-05 · Administracinė byla Nr. eI-5227-331/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-12-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-02-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-05
Bylos Nr.
eI-5227-331/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03342-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
S. B.
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto savivaldybė
Administracinė byla Nr. eI-5227-331/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03342-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjui S. B., jo atstovui advokatui T. Š.,atsakovės atstovei G. E.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui vyriausybės atstovui Vilniaus ir Alytaus apskrityse, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą nustatė :

1. Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse (toliau – ir Vyriausybės atstovas) 2019 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. 3-38 informavo pareiškėją, kad Vilniaus miesto tarybos sprendimas pakeisti gatvės pavadinimą yra politinio tikslingumo klausimas, kurio vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 9 dalimi, Vyriausybės atstovas nevertina.

2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo pripažinti, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse 2019 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. 3-38 ,,Dėl gatvės pavadinimo pakeitimo” nuspręsdamas nesiūlyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 1-140 ,,Dėl Trispalvės vardo suteikimo alėjai ir jos ribų” pažeidė Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir šį sprendimą panaikinti; įpareigoti Vyriausybės atstovą Vilniaus ir Alytaus apskrityse motyvuotu teikimu pasiūlyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai svarstyti 2019 m. liepos 24 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-140 ,,Dėl Trispalvės vardo suteikimo alėjai ir jos ribų” panaikinimo klausimą.

2.1. Paaiškino, kad Vilniaus miesto tarybos sprendimas buvo priimtas tinkamai neįvertinus K. Š., kaip istorinės asmenybės, nuopelnų Lietuvos valstybei, o ne konkrečiai savivaldybei. Pažymi, kad K. Š. nuopelnai Lietuvos valstybei ir krašto istorijai yra pripažinti nacionaliniu lygiu ir tai patvirtina valstybiniai apdovanojimai, kurie iš K. Š. nebuvo ir nėra atimti ar paneigti, todėl darytina išvada, kad Tarybos sprendimas teisiškai nėra pagrįstas ir neatitinka Aprašo 3.2 ir 3.4 keliamų reikalavimų.

2.2. Teigia, kad pakeičiant alėjos pavadinimą nebuvo vadovaujamasi proporcingumo principu, nes šiuo pakeitimu sudaroma papildoma administracinė našta įvairių valstybės registrų tvarkytojams, taip pat nebuvo vadovaujamasi ir aiškumo principu, nes Tarybos sprendimu suteiktas trispalvės alėjos pavadinimas gali būti suprantamas dviprasmiškai, kadangi žodis „trispalvis“ turi daugybę reikšmių. Mano, kad Tarybos sprendimas pakeisti K. Š. alėjos pavadinimą buvo grindžiamas politikų subjektyvia nuomone, tačiau nebuvo pateikti jokie duomenys (faktai), įrodantys K. Š. antisemitizmo propagavimą ir kurstymą. Priimtas Tarybos sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, prieštarauja teisėkūros principams, konstitucinėms vertybėms.

2.3. Mano, kad atsakovas, gavęs Pareiškėjo skundą ir nustatęs teisės aktų pažeidimus, turėjo nedelsiant veikti savo kompetencijos ribose ir pasiūlyti savivaldybės tarybai panaikinti tarybos sprendimą, todėl atsakovas neveikė pagal įstatymais numatytą kompetenciją bei nesilaikė įstatymo numatytų pareigų.

2.4. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą patenkinti vadovaujantis skunde išdėstytais argumentais.

3. Atsakovas Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityje (toliau - ir Atsakovas) pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašo skundą atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad akivaizdu, kad iš esmės yra skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 24 d. sprendimas. Pareiškėjo skunde nepateikti jokie argumentai, kokie padaryti teisės aktų pažeidimai, Vyriausybės atstovui teikiant atsakymą į pareiškėjo prašymą ir dėl kokių priežasčių Vyriausybės atstovo atsakymas turėtų būti panaikintas. Taip pat nenurodyta, kaip skundžiamas Vyriausybės atstovo raštas pažeidžia Pareiškėjo teises ar jo interesus, kokias jam sukelia teisines pasekmes.

3.1. Pažymi, kad Vyriausybės atstovas, tikrindamas savivaldybės administravimo subjektų priimtų teisės aktų teisėtumą, vadovaujasi ne pareiškimą ar skundą padavusių asmenų nuomone bei jų pateiktu teisės normų subjektyviu aiškinimu, o aukštesnės galios teisės aktų reikalavimais. Vyriausybės atstovas taip pat privalo vadovautis įstatymų viršenybės principu ir veikti teisės aktų nustatytos kompetencijos ribose. Taip pat privaloma vadovautis Europos vietos savivaldos chartijoje įtvirtinta nuostata, kuri numato, kad vietinės valdžios organų administracinė priežiūra vykdoma taip, kad kontroliuojančių organų įsikišimas būtų proporcingas interesams, kuriuos jie numato ginti.

3.2. Teigia, kad Vyriausybės atstovas, nagrinėdamas prašymą, Pareiškėjui išsamiai paaiškino savivaldybės tarybos kompetenciją suteikiant ir keičiant gatvių pavadinimus, taip pat paaiškino, kokiais atvejais yra taikomas jo nurodytas Aprašo 3.4 papunktis, o kokie Aprašo punktai reglamentuoja jau esamų gatvių pavadinimų keitimų atvejus. Paaiškina, kad konkretaus gatvės vardo suteikimas, pakeitimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija. Taip pat nurodyta, kad teisės aktų leidėjui nenustačius konkrečių kriterijų (ribojimų), kuriems esant savivaldybės taryba gali įgyvendinti jai suteiktą teisę pakeisti esamą gatvės pavadinimą, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuotą praktiką (pvz., LVAT 2007-11-06 nutartis adm. b. Nr. A143-1034/2007; LVAT 2008-06-02 sprendimas adm. b. Nr. A556-868/2008), konkretaus sprendimo dėl gatvės pavadinimo pakeitimo priėmimas yra tikslingumo klausimas, kurio vadovaujantis priežiūros įstatymo 7 straipsnio 9 dalimi, Vyriausybės atstovas nenagrinėja.

3.3. Mano, kad, Pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės, kurios yra susijusios su K. Š. nuopelnais, šiuo atveju nagrinėjamoje byloje teisinės reikšmės neturi, nes Aprašo 16.1 papunktyje, suteikiančiame savivaldybės tarybai teisę keisti esamą gatvės vardą, nėra nurodyta, kad gatvės vardas gali būti keičiamas tik tada, kai esamas gatvės vardas nebeatitinka Aprašo 3 punkte nurodytų kriterijų. Pažymėtina, kad gatvės pavadinimo keitimo atvejis, kai gatvės vardas nebeatitinka teisės aktų reikalavimų, yra nurodytas kaip savarankiškas gatvės pavadinimo keitimo pagrindas Aprašo 16.5 papunktyje, kas leidžia teigti, kad savivaldybės taryba, vadovaudamasi Aprašo 16.1 papunkčiu, turi teisę pakeisti gatvės vardą net ir tais atvejais, kai gatvės vardas atitinka Apraše jam nustatytus reikalavimus.

3.4. Teigia, kad pareiga motyvuotu teikimu pasiūlyti pakeisti ar panaikinti teisės aktą kyla tik tuomet, kai Vyriausybės atstovas nustato savivaldybės administravimo subjekto teisės akto neatitikimą aukštesnės galios teisės aktams. Tačiau, kaip matyti iš Vyriausybės atstovo atsakymo turinio, Vyriausybės atstovas pažeidimų nenustatė, tai reiškia, kad nebuvo ir nėra pagrindo taikyti minėtoje Priežiūros įstatymo normoje nustatytų poveikio priemonių. Be to, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, savivaldybės tarybos sprendimo teisinis vertinimas, bei nustačius teisės aktų pažeidimus, siūlymas motyvuotu teikimu pakeisti ginčijamą savivaldybės tarybos sprendimą, yra priskirtas Vyriausybės atstovo kompetencijai.

3.5. Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė skundą atmesti, vadovaudamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime paaiškina, kad Priežiūros įstatymo 7 straipsnis, kuriame yra pateikiamas baigtinis sąrašas Vyriausybės atstovo įgaliojimų, neapima Vyriausybės atstovo pareigos nagrinėti fizinių asmenų skundų, prašymų ar pareiškimų. Teigia, kad pareiškėjas kreipdamasis į teismą ir prašydamas įpareigoti Vyriausybės atstovą atlikti veiksmus, kurių Vyriausybės atstovas neturi įgaliojimų atlikti, elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja kreipimosi į teismą teise.

4.1. Mano, kad tikrasis Pareiškėjo motyvas kreipiantis į teismą yra siekis, kad teismas pasisakytų ir įvertintų Tarybos sprendimą – tai patvirtina pareiškėjo viešai išsakoma pozicija, skundo turinys, kuriame iš esmės dėstomi tik motyvai, susiję su Tarybos sprendimo tariamu neteisėtumu.

4.2. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, atsiliepime prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vyriausybės atstovo 2019 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo, kuriuo Atsakovo nevertintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. 1-140, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2019 m. liepos 24 d. sprendimu Nr. 1-140 pakeitė K. Š. alėjos pavadinimą Senamiesčio seniūnijoje į Trispalvės alėją (toliau - ir Sprendimas). Prie sprendimo pridėtas 2019 m. birželio 26 d. aiškinamasis raštas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštas „Dėl K. Š. alėjos Vilniuje pavadinimo“, Vilniaus miesto gatvių išdėstymo schemų ištraukos, balsavimo dėl K. Š. alėjos rezultatai ir kiti dokumentai.

6.1. Pareiškėjas 2019 m. liepos 25 d. kreipėsi į Vyriausybės atstovą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 24 d. sprendimo, teigdamas, kad Tarybos sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. 1V-57 patvirtinto Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo 3.4 papunkčiui ir prašoma pareikalauti jį atšaukti.

6.2. Atsakovas pareikalavęs dokumentų, juos įvertinęs, 2019 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 3-38 informavo pareiškėją, kad Vilniaus miesto tarybos sprendimas pakeisti gatvės pavadinimą yra politinio tikslingumo klausimas, kurio vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 9 dalimi, Vyriausybės atstovas nevertina.

7. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimas, kuriuo nuspręsta nesiūlyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą, savo turiniu prieštarauja, viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, įtvirtintiems teisėkūros principams, pažeidžia teisės aktų reikalavimus.

8. Atsakovas nesutinka su Pareiškėjo teiginiais, argumentuodamas, kad Pareiškėjui buvo išsamiai paaiškinta savivaldybės tarybos kompetencija suteikiant ir keičiant gatvių pavadinimus, o konkretaus gatvės vardo suteikimas ar pakeitimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija.

9. Vadinasi teismui svarbu nustatyti, ar ginčijamas raštas (individualus administracinis aktas) pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, ar yra motyvuotas, ar jame aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, ar jis pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens. Taigi šiuo atveju kilęs ginčas dėl Vyriausybės atstovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei pagrindo įpareigoti atsakovą pasiūlyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai svarstyti 2019 m. liepos 24 d. sprendimo panaikinimo klausimą.

10. Ginčo teisinį santykį reglamentuoja Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas (toliau – ir Priežiūros įstatymas), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas (toliau – Vietos savivaldos įstatymas), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymas Nr. 1V-57 „Dėl Numerių pastatams, patalpoms, butams ir žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarkos aprašo ir Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymas.

11. Vyriausybės atstovo įgaliojimai yra apibrėžti Priežiūros įstatymo 7 ir 9 straipsniuose. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus, Vyriausybės atstovas tikrina, ar savivaldybės administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams (toliau - Vyriausybės nutarimai); kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės nutarimų, šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės nutarimai įvykdyti; galimai neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlo panaikinti arba pakeisti. 8 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas galimai neatitinka įstatymų ar Vyriausybės nutarimų, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pakeisti ar panaikinti teisės aktą. 7 straipsnio 4 dalis, įpareigoja Vyriausybės atstovą ginti viešąjį interesą: “Nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) galimai pažeidžia viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas dėl tokių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į administracinį teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas.“

12. Kadangi vyriausybės atstovas ir savivaldybės taryba yra viešojo administravimo subjektai, kilusiam ginčui aktualus ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, jog individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014 ir kt.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014 ir kt.).

13. Taigi VAĮ įpareigoja atsakovą, kaip viešojo administravimo subjektą, savo veikloje laikytis viešojo administravimo srityje taikomų viešojo administravimo principų, tokių kaip: įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų (VAĮ 3 str. 1 p.). Todėl, viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes jam teisės aktais suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, taip pat konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą.

14. Nagrinėjamu atveju Vyriausybės atstovas 2019 m. rugpjūčio 23 d. raštu informavo pareiškėją apie savo sprendimą nesiimti veiksmų Vyriausybės atstovo kompetencijos ribose, nes teisės aktai suteikia savivaldybės tarybai teisę keisti gatvės vardą, tačiau nenustato jokių kriterijų (atvejų), kuriems esant būtų galima (draudžiama) keisti esamą gatvės pavadinimą, dėl to Vyriausybės atstovas darė išvadą, jog sprendimo pakeisti gatvės vardą priėmimas yra politinio tikslingumo klausimas, kuriuo vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 9 dalimi, Vyriausybės atstovas nevertina.

15. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad savivaldybės vykdomoji institucija yra savivaldybės administracijos direktorius (administracijos direktoriaus pavaduotojas ar pavaduotojai), 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad savivaldybės administruojamoji įstaiga savivaldybės taryba. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 punkte kaip savarankiškoji savivaldybės funkcija yra numatyta adresų suteikimas žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, pastatams, butams ir kitoms patalpoms, pavadinimų suteikimas gatvėms, savivaldybės teritorijose esantiems pastatams, statiniams ir kitiems objektams, šių adresų ir pavadinimų keitimas ar panaikinimas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Ši funkcija detalizuota Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 34 punkte, kuriame numatyta, kad išimtinė Savivaldybės tarybos kompetencija yra gatvių, aikščių, pastatų, statinių ir kitų savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų pavadinimų suteikimas ir jų keitimas pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus kriterijus. Atitinkamai, aukščiau minima Vyriausybės nustatyta tvarka, pagal kurią Savivaldybė (jos taryba) gali įgyvendinti savo išimtinę teisę suteikti ir keisti gatvių pavadinimus, yra įtvirtinta Apraše, kurio 3 punktas numato, kad pavadinimai gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikiami ir keičiami pagal keturis kriterijus, išdėstytus 3.1. – 3.5. Aprašo punktuose.

16. Savivaldybė atsiliepime teigia, kad Trispalvės pavadinimas atitinka du minėto Aprašo 3 punkte įtvirtintus kriterijus, taikomus naujai suteikiamiems gatvių pavadinimams, t. y. pavadinimas yra kalbiškai taisyklingas (3.1 punktas) ir netrikdo visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, nekursto tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos ar diskriminacijos (3.2 punktas). Likę trys kriterijai, įskaitant ir Pareiškėjo nurodomą 3.4 punkte įtvirtintą kriterijų, jog pavadinimai su asmenvardžiais turi būti parenkami vertinant personalijų nuopelnus Lietuvos valstybės ar krašto istorijai, mokslui, menui, kultūrai, politikai ir kitoms visuomeninio gyvenimo sritims, nagrinėjamu atveju nebuvo aktualūs, nes trispalvė nėra nei asmenvardis (3.4 punktas), nei vietovardis (3.3 punktas) nei istorinį / kultūrinį įvykį reiškiantis žodis (3.5 punktas) – Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „trispalvė“ yra apibrėžtas kaip lietuvių tautinė vėliava, todėl šiam pavadinimui buvo taikomi tik jau minėti Aprašo 3.1 ir 3.2 punktuose įtvirtinti reikalavimai.

17. Pažymėtina, kad Apraše nėra įtvirtinta, kokiais motyvais remiantis esamas gatvės pavadinimas gali būti keičiamas. Poreikį keisti esamą gatvės pavadinimą vertina Savivaldybės taryba atsižvelgdama į aplinkybių visumą (pateiktus prašymus, apklausas, istorinius duomenis ir kt.). Pagrindiniai motyvai, lėmę sprendimą pakeisti Š. alėjos pavadinimą, yra išdėstyti Tarybos sprendimo aiškinamajame rašte. Esminis kriterijus, kodėl tarybai buvo teikiamas projektas pakeisti alėjos pavadinimą, kaip nurodo prašymą inicijuoti tokio tarybos sprendimo rengimą pateikę tarybos nariai, yra faktas, kad K. Š. alėjos pavadinimas supriešina visuomenę, asmenybė vertintina nevienareikšmiškai. Tuo tarpu Trispalvės alėjos pavadinimo alėjai suteikimas, kaip matyti iš ginčijamo Tarybos sprendimo aiškinamojo rašto, buvo siūlomas atsižvelgiant į tai, kad 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte buvo iškelta trispalvė vėliava, kuri kaip simbolis įprasmino nepriklausomybės kovas.

18. Ginčijamas Tarybos sprendimas buvo priimtas vadovaujantis faktais, nustatytais kompetentingos institucijos (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro) pažymoje bei atitinkamais teisės aktais, suteikiančiais Savivaldybei (jos tarybai) išimtinę teisę keisti esamus gatvių pavadinimus, suteikiant joms naujus.

19. Teismas vertina, kad Vilniaus m. savivaldybės taryba turi teisę pakeisti gatvės pavadinimą, tačiau aktualu pažymėti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).

20. Sprendžiant Vyriausybės atstovo surinktų įrodymų pakankamumo klausimą pažymėtina, kad vienas iš demokratinės valstybės administravimo principų, įtvirtintų VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra objektyvumo principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjekto sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014 ir kt.). Įstatymo viršenybės, kuris įtvirtintas VAĮ 3 straipsnio 1 punkte, ir objektyvumo principai lemia viešojo administravimo subjekto pareigą priimant sprendimus veikti pagal teisės aktuose jiems nustatytas teises ir pareigas, bei savo sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl šio sprendimo rezultato (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2494-438/2015 ir kt.).

21. Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus, teismo posėdyje išdėstytus žodinius paaiškinimus darytina išvada, kad Vyriausybės atstovo ginčijamas sprendimas yra priimtas nesilaikant VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bendrųjų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, nes yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Vyriausybės atstovas netikrino sprendimo teisėtumo, nepasisakė dėl procedūrinių pažeidimų, apskritai neatsižvelgė į visuomenės nuomonę, ir į tai, ar vadovaujantis Aprašo nuostatomis savivaldybės vykdomoji institucija ar jos pavedimu seniūnas informavo gyventojus apie numatomą savivaldybės tarybos sprendimą suteikti, pakeisti ar panaikinti gatvės pavadinimą, paskelbimą viešai seniūnijos patalpose, savivaldybės interneto svetainėje ir skelbimų lentose. Be to, Vyriausybės atstovas privalėjo patikrinti, ar savivaldybės tarybos spendimas suteikti, pakeisti ar panaikinti gatvės pavadinimą buvo priimtas ne anksčiau kaip po 10 darbo dienų po informacijos apie numatomą gatvės pavadinimo suteikimą, keitimą ar panaikinimą paskelbimo gyventojams, išsiaiškinti kokiais motyvais buvo būtinybė keisti K. Š. alėjos pavadinimą, patikrinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimto sprendimo procedūras, ar jos nėra pažeistos, ištirti aplinkybes susijusias su gyventojų informavimu apie K. Š. alėjos pakeitimą. Pažymėtina, kad administracinio akto priėmimo argumentai pagal įstatymą privalo būti nurodomi ginčijamame sprendime ar jo sudedamosiose dalyse, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas atsiliepime į skundą ar teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo sprendimo pripažinimui teisėtu.

22. Nustačius, kad Vyriausybės atstovas nesurinko patikimų įrodymų, pagrindžiančių jo išvadas, kuriomis pagrįstas ginčijamas Sprendimas, ir konstatuojant, kad Vilniaus miesto tarybos sprendimas pakeisti gatvės pavadinimą yra politinio tikslingumo klausimas, kurio vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 9 dalimi, Vyriausybės atstovas nevertina, nėra pagrįstas leistinais įrodymais, todėl ginčijamas Sprendimas yra priimtas pažeidus minėtus iš įstatymo viršenybės ir objektyvumo principų bei VAĮ 8 straipsnio 1 dalies kylančius reikalavimus, todėl naikinamas ABTĮ 91 straipsnio 3 punkto pagrindu (skundžiamas sprendimas panaikinimas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą).

23. Be to, Vyriausybės atstovas, surinkęs visus įmanomus įrodymus ir nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas galimai neatitinka įstatymų ar Vyriausybės nutarimų, motyvuotu teikimu turi teisę siūlyti atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pakeisti ar panaikinti teisės aktą. Atkreiptinas dėmesys, kad Priežiūros įstatymo 7 straipsnio 4 dalis įpareigoja Vyriausybės atstovą ginti viešąjį interesą: “Nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) galimai pažeidžia viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas dėl tokių teisės aktų ar veiksmų (neveikimo) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreipiasi į administracinį teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas“.

24. Nagrinėjamu atveju nustačius Vyriausybės atstovo padarytus akivaizdžius esminius procedūrinius pažeidimus, kai Vyriausybės atstovas nevykdė Priežiūros įstatymo 7 ir 9 straipsnio reikalavimų, t. y. nesiaiškino kokiais motyvais buvo būtinybė keisti K. Š. alėjos pavadinimą, netikrino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimto sprendimo procedūrų, netyrė aplinkybių susijusių su gyventojų informavimu apie K. Š. alėjos pakeitimą, apskritai nevertino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019 m. balandžio 17 d. rašto, kuriame teigiama, jog būtina įtraukti į K. Š. alėjos pavadinimo keitimo ar nekeitimo reikalų tvarkymą seniūniją, kurios ribose ši alėja yra, siūlė apklausti šios seniūnijos gyventojus, įstaigų darbuotojus, kitus asmenis ir atsižvelgus į jų nuomonę priimti sprendimą. Todėl, atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčijamas Spendimas naikintinas, Vyriausybės atstovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti Pareiškėjo prašymą ir surinkti patikimus ir leistinus įrodymus, kurie nekeltų objektyvių abejonių dėl priimto sprendimo rezultato.

25. Pareiškėjo reikalavimas pripažinti, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse 2019 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. 3-38 ,,Dėl gatvės pavadinimo pakeitimo” nuspręsdamas nesiūlyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 1-140 ,,Dėl Trispalvės vardo suteikimo alėjai ir jos ribų” pažeidė Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, nes jis nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimas dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais negali būti nagrinėjamas teisme kaip savarankiškas reikalavimas (skundo dalykas), kadangi administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Be to, ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015).

26. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vyriausybės atstovą pasiūlyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai svarstyti 2019 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 1-140 panaikinimo klausimą, negali būti tenkinamas, nes vadovaujantis Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi savivaldybės tarybos sprendimo teisinis vertinimas, bei nustačius teisės aktų pažeidimus, siūlymas motyvuotu teikimu pakeisti ginčijamą savivaldybės tarybos sprendimą, yra išimtinai priskirtas Vyriausybės atstovo kompetencijai, todėl šis reikalavimas atmestinas.

27. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. B. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse 2019 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 3-38 „Dėl gatvės pavadinimo pakeitimo“.

Įpareigoti Vyriausybės atstovą Vilniaus ir Alytaus apskrityse išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. liepos 25 d. skundą iš naujo.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas