Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės D. P. atstovui advokato padėjėjui Arminui Levickui

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal D. P. ieškinį atsakovui L. P. dėl nuosavybės teisių pripažinimo, 67 Eur žyminio mokesčio priteisimo,-

Aprašomoji dalis

nustatė:

2000-10-17 d. santuoka tarp šalių buvo nutraukta. Buvę sutuoktiniai buvo sudarę turto pasidalijimo sutartį (toliau – Sutartis), kurioje buvę sutuoktiniai susitarė dėl santuokoje įgyto turto, esančio bendrąją jungtine nuosavybe pasidalijimo.

Minėtoje Sutartyje buvę sutuoktiniai susitarė, kad ieškovei po santuokos nutraukimo, asmenine nuosavybės teise lieka Garažas, esantis (duomenys neskelbtini) (Sutarties 1.2 p.). Nors Sutartyje nėra nurodytas Garažo unikalus numeris, tačiau tai, kad Sutartyje buvo minimas būtent garažas esantis (duomenys neskelbtini) ir buvę sutuoktiniai, santuokos nutraukimo metu neturėjo jokio kito garažo (duomenys neskelbtini), patvirtina VĮ Registrų centro pateiktas išrašas su istorija, iš kurio matyti, kad nei ieškovė, nei atsakovas jokio kito turto – kitogaražo paskirties patalpų (duomenys neskelbtini) neturėjo.

Taigi akivaizdu, kad šalių susitarimas dėl Garažo nuosavybės teisių perėjimo ieškovei, buvo būtent dėl to paties Garažo, esančio (duomenys neskelbtini). Tačiau ieškovė sužinojo, jog po santuokos nutraukimo jai priklausantis Garažas, kuriuo ji naudojasi ir valdo kaip savo asmeninį turtą, yra įregistruotas vis dar atsakovo vardu. Kodėl po santuokos nutraukimo ieškovė Garažo neįregistravo savo vardu, pasakyti tiksliai negali, bet greičiausiai dėl to, kad skyrybų dokumentų parengimu ir atitinkamai įregistravimu rūpinosi buvęs sutuoktinis. Sutartis buvo pasirašyta prieš 20 metų ir ieškovė visų aplinkybių neatsimena, tačiau tai neeliminuoja aplinkybės, kad turtą ieškovė naudojo kaip savo ir šį turtą yra įgijusi pagal turto pasidalinimo sutartį.

Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai po santuokos nutraukimo, atsakovas neįregistravo Garažo kaip asmeninės ieškovės nuosavybės teisės, tokiu būdu ieškovė pagal Sutartį būdama Garažo savininke ir jį faktiškai valdydama iki šiol, negali pilnai įgyvendinti savo kaip nekilnojamojo turto savininkės teisių, t.y. laisvai disponuoti jai priklausančiu turtu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodytina, kad savininku tampama įgijus nuosavybės teisę. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai reglamentuojami CK 4.47 straipsnyje, kuriame pateikiamas nebaigtinis jų sąrašas. Turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Asmuo, įrodinėdamas aplinkybę, kad jis yra turto savininkas, įrodinėja savo nuosavybės teisės į tą turtą atsiradimo pagrindą. Turtą, į kurį asmuo įgijo nuosavybės teisę, šios teisės turinį galima nustatyti pagal nuosavybės teisės įgijimo pagrindą (LAT 2012-07-09 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-344/2012). Nepaisant to, kad turto registracija atlieka tik išviešinimo funkciją, tačiau ieškovė nagrinėjamu atveju negali įgyvendinti turtinių teisių (disponuoti turtu), kadangi VĮ Registrų centre Garažo savininku nurodomas realiai nuosavybės teisių neturintis asmuo (atsakovas).

Svarbi aplinkybė, kad dar 2019-09-06 d. buvo kreiptasi į Vilniaus regioninį valstybės archyvą, siekiant susipažinti su santuokos nutraukimo bylos dokumentais, tačiau buvo gautas atsakymas, jog yra išlikęs tik pats 2000-10-17 d. teismo sprendimas, tačiau kiti bylos dokumentai yra sunaikinti. Taigi, bylos medžiaga nebuvo išsaugota, o tai reiškia, kad ieškovė objektyviai negali pateikti informacijos, kodėl Santuokinio turto pasidalijimo sutartis nebuvo pateikta teismui, o jeigu buvo pateikta, kodėl toks klausimas nebuvo išspręstas teismo sprendimu.

Ieškovės nuomone, 2000-10-17 teismo sprendimu civ.byloje Nr. 2⁵-8454/2000 Santuokinio turto pasidalijimo sutartis nebuvo patvirtinta, patikrinti ar sutartis buvo teikta skyrybų bylą nagrinėjančiam teismui galimybių taip pat nėra, nes bylos dokumentai yra sunaikinti, o duomenų, kad ji būtų tvirtinama notariškai taip pat nėra (ieškovės manymu, ji nebuvo tvirtinama notariškai), todėl vienintelis ieškovės teisių gynimo būdas yra šis ieškinys dėl nuosavybės teisių į garažą pripažinimo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Iš valstybės įmonės „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad 17,40 kv.m.bendro ploto negyvenamoji patalpa-Garažas, esantis, (duomenys neskelbtini), priklauso nuosavybės teise atsakovui L. P. pagal 1991-02-13 Garažų statybos kooperatyvo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), įrašas galioja nuo 1991-02-19 d. Nagrinėjamoje byloje šis garažas yra šalių ginčo objektas.

Teismas, svarstydamas ieškovės ieškinio reikalvimus, atsižvelgia į tai, kad šalys sudarė santuoka d. Vilniaus miesto CMS, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini).

Nurodyta šalių santuoka buvo nutraukta Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2000-10-17 sprendimu civ.byloje Nr. 2⁵-8454/2000, galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodeksui. Šiame teismo sprendime nurodyta, kad turto padalijimo ginčų tarp šalių nėra.

Ieškovė ieškinio reikalvimus grindžia aplinkybe, kad šalių santuokinio turto pasidalijimo sutartis sudaryta (ir pasirašyta) (duomenys neskelbtini).

Šios Sutarties 1.2 p. šalys susitarė, kad ieškovei po santukos nutraukimo asmenine nuosavybės teise lieka Graražas, esantis (duomenys neskelbtini). Teismas sutinka su ieškovės teigimu, kad kito garažo (duomenys neskelbtini) šalys neturėjo, o minimas Turto pasidalijimo (duomenys neskelbtini) d. sutartyje garažas yra VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registre įregistruotas garažas, esantis (duomenys neskelbtini).

Ginčo garažo įgijimo metu (1991-02-13) ir ieškovės santuokos nutraukimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė; sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Pagal šio straipsnio 3 dalį turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija dėl šalių garažo bendrosios jungtinės jų nuosavybės nėra paneigta.

1964 m. Civilinio kodekso 131 str. nustatyta, kad sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliuoja Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos įstatymai Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 23 str. 3 d. nustatyta, kad turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu. Minėto kodekso 23 str. 4 d. nustatyta, kad reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas.

Pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą sutuoktinių bendras jungtinis turtas galėjo būti padalintas tiek teismo sprendimu, tiek notariškai patvirtinta Turto padalijimo sutartimi.

Byloje nustatyta, kad šalys nėra sudarę noraiškai patvirtintos bendro turto pasidalijimo sutarties. Pažymėtina, kad sutartis dėl santuokinio turto padalijimo, nepatvirtinta notariškai, yra negaliojanti.

Be to, Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2000-10-17 sprendime civ.byloje Nr. 2⁵-8454/2000 taip pat nebuvo fiksuota, kad šalys teismui pateikė (duomenys neskelbtini) d. santuokinio turto pasidalijimo sutartį. Šiuo sprendimu šalių bendras turtas nebuvo padalintas.

Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 23 str. 4 d. buvo nustatyta, kad reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas.

Kaip nustatyta byloje, po šalių santuokos nutraukimo praėjo 20 metų, ieškovė žinojo, kad ginčo garažas yra registruotas atsakovo vardu, įrašas dėl nuosavybės VĮ „Registrų centas“ buvo išviešintas, reikalvimo teisme

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 str.). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Esant tokiam reikalavimui būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senatis praleista, įmanoma tik tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. CK 1.127 str. 1 d. nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino momentas siejamas su 2000-10-17 d. teismo sprendimu, nuo kuriuo praėjo 20 metų, o ieškovė savo teisės padalinti sutuoktinių bendro turto neįgyvendino.

Kiti šalių motyvai, susiję su atsakovo bankrotu, yra nurodyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-04-03 d., 2020-04-29 d., 2020-07-24 d. , 2020-09-22 d. nutartyse ir atmesti, todėl pakartotinai teismas dėl jų nepasisako (b.l. 3, 13-14,28-29, 36).

Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (LAT 2012-12-20 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-585/2012).

Taigi, esant šalių sutartiniams santykiams CK 6.38 str. 1 d. nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra - vadovaujantis protingumo kriterijais. Teismo sprendime išdėstyti argumentai bei byloje esančių įrodymų visuma leidžia teismui daryti išvadą remiantis tikimybių pusiausvyros principu, naudojamu teismo praktikoje, jog ieškovė nepagrįstai reikalauja pripažinti, kad ginčo garažas jai priklauso pagal 20000-10-16 d. šalių pasirašytą sutuoktinio turto padalijimo sutartį (CPK 185 str.) (LAT 2001-03-26 nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002-04-15 nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-569/2002 ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (LAT 2006-03-06 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007-10-19 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008-09-19 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2008-10-06 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-447/2008, 2009-04-02 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-156/2009).

Nagrinėjamoje byloje, teismo vertinimu, ieškovė savo reikalavimų pagrįstumo neįrodė, todėl ieškinys atmestinas (CPK 178 str.).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2008-03-14 nutartis civ.byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 d. nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt).

Remiantis CPK 93 str. 1 d., šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Atmetus ieškinį ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos (67 Eur žyminio mokesčio) neatlyginamos.

Atsakovas nepateikė teismui bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 1,86 Eur, t.y. nesudaro 5 Eur sumos, todėl atmetus ieškinį iš ieškovės į valstybės pajamas nepriteistinos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per šį teismą.