Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šios administracinės bylos ginčo laikotarpis yra nuo 2015-09-02 iki 2018-02-13, pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Į bylą pateikti duomenys (b. l. 22, 57–58) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo baustas ir perkeltas į kamerų tipo patalpas.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas: į 17 kamerą, jos plotas 16,13 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos ir joje buvo iki 4 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 4,0325 kv. m gyvenamojo ploto; į 24 kamerą, kurios plotas 20,35 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, patalpoje buvo iki 5 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam teko 4,07 kv. m gyvenamojo ploto; į 18 kamerą, kurios plotas 12,14 kv. m, joje buvo įrengta 3 miegamosios vietos, patalpoje buvo iki 3 nuteistųjų, todėl vienam nuteitajam teko 4,04 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2015-09-14 iki 2015-09-21, nuo 2016-11-29 iki 2016-12-13, nuo 2018-01-04 iki 2018-01-14, nuo 2018-01-29 iki 2018-02-13 buvo paskirtas į 17 kamerą. Laikotarpiu nuo 2015-10-28 iki 2015-11-12 paskirtas į 24 kamerą ir nuo 2017-03-01 iki 2017-03-15, nuo 2017-03-16 iki 2017-03-30, nuo 2017-03-31 iki 2017-04-13, nuo 2017-04-14 iki 2017-04-23 buvo paskirtas į 18 kamerą.

Pareiškėjas nurodo, jog ginčo laikotarpiu buvo paskirtas ir į 13, 14, 15 ir 19 kameras, tačiau teismui nei savo rašytiniuose paaiškinimuose, nei teismo posėdžio metu nedetalizavo kuriuo ginčo laikotarpiu jis buvo nurodytose kamerose. Atsižvelgiant į tai, teismas remiasi atsakovo pateiktais duomenis ir bylą nagrinėja pagal atsakovės pateiktus duomenis, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas 17, 18 ir 24 kamerose.

Pareiškėjas dėl 24 kameroje įrengtų gyvenamųjų vietų jokių prieštaravimų nepateikęs, todėl teismas vadovaujasi atsakovės pateiktais duomenimis ir sprendžia, jog šioje kameroje buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

Pareiškėjas skunde teigė, jog 18 kameroje iki 2018-01-01 buvo 6 nuteistieji, o po to iki 4 asmenų. Atsikirtime į atsakovės atsiliepimą (b. l. 67) nurodė, jog 18 kameroje buvo 4 asmenys, o nuo 2018-01-02 18 kameroje buvo iki 3 asmenų bei pateikęs kameros nupieštą schemą (b. l. 71). Iš to matyti, jog pareiškėjo aplinkybės nesutampa. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teismui pateikė prieštaringus duomenis apie kartu su juo ginčo kameroje buvusių asmenų skaičių, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis. Šių abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovo atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie 18 kameros, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių laikotarpiu. Todėl pareiškėjo teiginiai apie 18 kameroje buvusių nuteistųjų skaičių nevertintini ir atmestini kaip nepagrįsti ir teismas vadovaujasi atsakovo oficialiai pateiktais duomenis, jog 18 kameroje ginčo laikotarpiu buvo įrengta 3 gyvenamosios vietos ir joje buvo iki 3 nuteistųjų.

Pareiškėjas skunde bei atsikirtime į atsiliepimą nurodė, jog 17 kameroje iki 2018-01-01 buvo įrengtos 6 gyvenamosios vietos bei pateikė nupieštą schemą (b. l. 72), o nuo 2018-01-01 buvo įrengtos 4 gyvenamosios vietos. Atsakovė nei atsiliepime, nei gavusi pareiškėjo atsikirtimą į atsiliepimą nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, jog 17 kameroje iki 2018-01-01 buvo įrengtos 6 gyvenamosios vietos, o tik po 2018-01-01 buvo įrengtos 4 gyvenamosios vietos.

Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu, pareiškėjui atliekant nuobaudas 17 kameroje iki 2018-01-01 (22 paras kamerų tipo patalpoje pareiškėjui teko 2,68 kv. m gyvenamojo ploto, trūko 0,91 kv. m ploto) nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pareiškėjas teigia, jog atsakovas pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalį, kadangi kamerų tipo patalpose buvo daugiau nei du nuteistieji. Iš pateiktų atsakovės duomenų matyti, jog pareiškėjui buvo skiriamos nuobaudos iki 15 parų (b. l. 22).

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalimi nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriama nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų. Pareiškėjas nurodė, jog buvo baustas ir jam buvo skirtos nuobaudos iki 15 parų, atsakovė šių duomenų neginčijo. Nuobaudas atliko 17, 18 ir 24 kamerose, kuriose įrengta daugiau nei 2 miegamosios vietos ir ginčo laikotarpiu buvo daugiau nei 2 nuteistieji. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei į pateiktus duomenis, spręstina, jog atsakovė pažeidė BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjas teigė, jog kamerose žiemą buvo šalta, vasarą tvanku, drėgna, netinkama ventiliacija, natūralus apšvietimas, kadangi šalia kameros langų buvo aukšta mūrinė tvora bei kamerų langai su grotomis.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015-10-31; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtina ir HN 134:2015 17 punkte.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo normos nereglamentuoja.

Higienos normų HN 76:2010 56 punkte numatyta, jog ant sienų ir lubų neturi būti pelėsis. Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Panašiai numatyta ir Higienos normų HN 76:2010 26 punkte.

Atsakovas nurodęs, jog patalpos yra periodiškai tikrinamos. Pareiškėjas dėl nurodytų pažeidimų nei į administraciją, nei į kitas institucijas nesikreipė. Atsakovo pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) 2016-01-15 Nr. PT-2, 2016-11-14, Nr. PA.4-432 (23.22.4.14.4.12), 2016-01-18 Nr. PT-3, 2016-02-11 Nr. PT-19, 2016-04-27 Nr. PA.4-10(23.4.1.4.12), 2017-08-31 Nr. PA.4-271(16.3.187.4.12) patikrinimo aktai (b. l. 24-40) patvirtina aplinkybę, kad pažeidimų patikrinimo metu Marijampolės PN 17, 18 kamerose nebuvo nustatyta. Daugeliu atveju natūralus apšvietimas nebuvo vertinamas, kadangi to nereglamentavo Higienos norma HN 134:2015. Pareiškėjo pateiktame Visuomenės sveikatos centro 2018-03-05 patikrinimo akte Nr. (4-12 4.80) PA-702 (b. l. 75-76) buvo nustatyta, jog 13 kameroje yra įrengtas langas, tačiau natūralus apšvietimo pateikimas į kamerą yra apribotas prie lango stovinčios betoninės sienos ir lango uždengimo tankiomis grotomis. Visuomenės sveikatos centras rekomendavo Marijampolės PN spręsti klausimą dėl galimo natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimo kamerose, kuriose prie pat lango stovi betoninė siena ir langas uždengtas tankiomis grotomis. Patikrinimo akte nebuvo nustatytas higienos normų pažeidimas, tačiau tik rekomenduota padidinti natūralaus apšvietimo koeficientą. Iš pateiktos atsakovės schemos (b. l. 58) matyti, jog 17 ir 18 kamera yra tame pačiame aukšte kaip ir 13 kamera, todėl tikėtina, jog ir šių kamerų natūralus apšvietimas apribotas šalia esančios betoninės sienos. Tačiau kaip matyti iš atsakovės pateiktų patikrinimo aktų dirbtinis apšvietimas 17 ir 18 kamerose buvo pakankamas tiek skaitymui, tiek rašymui. Kadangi natūralaus apšvietimo verčių Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja, ir į bylą tiek atsakovo, tiek pareiškėjo pateiktuose Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nebuvo vertinamas, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad kameros natūralus apšvietimas nebuvo tinkamas. Pareiškėjo subjektyvi nuomonė, kad natūralus kameros apšvietimas buvo netinkamas, esant pakankamam dirbtiniam apšvietimui, vertintina kritiškai. Teismas neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Atsakovė nepateikė duomenų dėl viso ginčo laikotarpio ir visų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas patikrinimo aktų dėl temperatūros, ventiliacijos, drėgmės ir apšvietimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos pretenzijos galėtų būti vertintinos kaip palankios pareiškėjui, dėl to šių pažeidimų atžvilgiu gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017), tačiau, kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas nenurodė konkrečių šio galimo pažeidimo atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos temperatūros, ventiliacijos ar apšvietimo pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovės atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl nesant tokių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jo neįrodė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017). Nors pareiškėjas nurodė, kad negalėjo kreiptis į administraciją ar kitas institucijas, kadangi jo prašymai ir skundai nebuvo registruojami, tačiau nurodytos aplinkybės nedetalizavo, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kada jis ketino kreiptis į pataisos namų administraciją ar kitas institucijas. Be to, akivaizdu, kad jam nebuvo varžoma teisė pateikiant skundą teismui, todėl minėti pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (nebuvo galimybės užrakinti duris, nebuvo lentynėlės higienos priemonėmis susidėti, tualetas tupimas).

Higienos norma HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Higienos normoje HN 134:2015 reikalavimų sanitariniam mazgui nėra numatyta.

Teismu praktikoje "tupimo" tualeto įrengimas kameroje laikomas higienos reikalavimu, reglamentuojančių sanitarinio mazgo įrengimą (šiuo atveju Higienos normos HN 76:2010 21 punkto) neatitikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-06-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Atsakovės atstovas neargumentavo pareiškėjo pozicijos dėl tupimo unitazo įrengimo 17 kameroje (ginčo laikotarpiui iki 2015-11-01), nepateikė jokių šį pareiškėjo tvirtinimą paneigiančių įrodymų, todėl laikytina, kad 17 kameroje ginčui aktualiu metu iki 2015-11-01 buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti tupimi tualetai, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Tačiau nuo 2015-11-01 sanitarinių įrenginių konstrukcijų ypatumai nebuvo reglamentuoti, todėl likusio ginčo laikotarpiu pažeidimų dėl sanitarinių įrenginių konstrukcijų ypatumų atmestini. Be to, Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245, 10.4 punkte numatyta, jog klozetas gali būti ir tupimas.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Teismas pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo durų įrengimo su rakinama spyna, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.

Atsakovas duomenų apie ta, jog kamerų patalpose yra įrengta tualeto reikmenų lentynėlė į bylą nepateikė. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245, 10.6 punkte numatyta, jog kameros patalpose turi būti įrengiama sieninė lentyna tualeto reikmenims, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje lieka nepaneigti.

Dėl pareiškėjo argumentų apie sanitarinio mazgo nešvarą teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos higienos normos nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Pareiškėjas teigia, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra suoliuko, nėra galimybės mankštintis (nėra sporto įrangos). Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore (Taisyklių 20 p.). Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatas reikalavimo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti suolelius nėra, o sporto inventoriaus įrengimas nėra privalomas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl suolelių ir sporto įrangos nebuvimo pasivaikščiojimo kiemeliuose atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 149 punktas nustato, kad kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų.

Kita vertus, kaip jau buvo minėta, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas dėl neveikiančios iškvietimo sistemos nebūtų galėjęs išsikviesti pagalbos (pareigūnų), todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.