Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 18 d. iki 2018 m. kovo 22 d. patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 18.

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos kameroje Nr. 18 trūkumo, nurodo, kad dalį ploto užėmė baldai buvo atitvertas sanitarinis mazgas.

Atsakovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 15), kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 18, kurios plotas 12,14 kv. m., kartu su juo kameroje buvo iki trijų asmenų. Taigi, vienam asmeniui teko 4,13 kv. m. gyvenamojo ploto. Atsakovo nurodyto kameros ploto ir joje apgyvendintų asmenų skaičiaus pareiškėjas neginčijo, todėl vertintina, kad jam turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo.

Dėl pareiškėjo argumento, kad kameros plotą taip pat užėmė baldai ir buvo atitvertas sanitarinis mazgas, pažymėtina, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – atitinkamai 3,6 kv. m. – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, nagrinėjamu atveju, nenustačius, kad buvo pažeistas minimalus vienam asmeniui turėjęs tekti plotas (turėjo tekti 3,6 kv. m., teko 4,13 kv. m.), pareiškėjo argumentas dėl minimalios ploto normos kameroje skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo.

Pareiškėjas nurodė, kad kameros sanitariniame mazge buvo senas, tupiamas tualetas, neužsirakino durys.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Normos) 10.4 punkte, nurodoma, kad drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti tupiamas), praustuvė 1 komplektas. Todėl tupiamo klozeto įrengimas galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidžia.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 16.5 punkte, be kita ko, nurodoma, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovo pateikta fotonuotrauka (b. l. 34) patvirtina, kad kameroje Nr. 18 sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo kameros. Pareiškėjas teismo posėdyje teigė, kad sanitarinis mazgas turėjo metalines duris, tačiau jos neužsirakino. Galiojantys teisės aktai nenumato, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai turi turėti rakinamas duris, todėl pareiškėjo argumentai dėl nerakinamų sanitarinio mazgo durų atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kameros apšvietimo, oro drėgmės, ventiliacijos.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 18 buvo šalta, drėgna, tamsu, neužtikrintas natūralus apšvietimas, nes priešais langą yra siena, trūko gryno oro.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 134:2015 17 punktas).

Atsakovo pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) 2018 m. sausio 17 d. patikrinimo aktas (b. l. 18-19; toliau – ir Patikrinimo aktas) patvirtina aplinkybę, kad kameroje Nr. 18 yra apribotas natūralaus apšvietimo patekimas į patalpą, nes prie lango stovi betoninė siena ir langas uždengtas itin tankiomis grotomis. Tačiau dirbtinis apšvietimas siekė 323 lx ir, lyginant su Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nustatytu normatyvu (ne mažiau kaip 200 lx), buvo pakankamas tiek skaitymui, tiek rašymui. Kadangi natūralaus apšvietimo verčių Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja, ir į bylą tiek atsakovo, tiek pareiškėjo pateiktuose Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nebuvo vertinamas, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad kameros natūralus apšvietimas nebuvo tinkamas. Pareiškėjo subjektyvi nuomonė, kad natūralus kameros apšvietimas buvo netinkamas, esant pakankamam dirbtiniam apšvietimui, vertintina kritiškai. Teismas neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Nors pareiškėjas nurodė, kad nesikreipė į administraciją, nes buvo netiesiogiai įspėtas, jog bus perkeltas į kitą būrį, tačiau nurodytos aplinkybės nedetalizavo, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kada jis ketino kreiptis į pataisos namų administraciją ir galimai jam buvo grasinama. Be to, akivaizdu, kad jam nebuvo varžoma teisė (grasinama) pateikiant skundą šioje ir kitose bylose (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas R. D. 2018 metais į Regionų apygardos administracinį teismą kreipėsi keturis kartus), todėl minėti pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose yra pelių, tarakonų, kitų vabalų.

Dėl negalėjimo išsiųsti laiškų ir į kamerų tipo patalpas talpinamų asmenų skaičiaus.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodoma, kad nuteistieji, atliekantys šio Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą nuobaudą, kamerų tipo patalpose laikomi po vieną, o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbą nevedami. Perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų.

Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, jog patirtą neturtinę žalą patyrė dėl valgykloj buvusių paukščių, katinų, kameroje nebuvusio iškvietimo mygtuko, kiemeliuose nebuvusių suoliukų pasėdėti, lygiagrečių, skersinių sportavimui.