Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kohena“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas atnaujinti terminą paduoti apeliacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kohena“ ieškinį atsakovui A. A. K. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – M. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

4. 2019 m. kovo 8 d. ieškovė pateikė teismui prašymą pratęsti dar dešimčiai dienų teismo nutartyje nustatytą terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti. Ieškovė nurodė, kad mokėtinas žyminis mokestis yra didelis, todėl jai reikia daugiau laiko surinkti reikiamą pinigų sumą. Teisėjo rezoliucija terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti buvo pratęstas iki 2019 m. kovo 18 d.

5. Ieškovė per teismo nustatytą ir vėliau pratęstą terminą neištaisė apeliacinio skundo trūkumų ir nesumokėjo žyminio mokesčio. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį ieškovei.

6. 2019 m. kovo 27 d. ieškovė pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą paduoti apeliacinį skundą. Ieškovė nurodė, kad sumokėjo dalį mokėtino žyminio mokesčio (2 000 Eur), tačiau nėra pajėgi sumokėti likusios žyminio mokesčio sumos, nes turi skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Ieškovė prašė teismo atidėti likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

13. Ieškovė, nors atskirajame skunde ir nesuformulavo prašymo priimti į bylą naujus įrodymus, tačiau kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui jos sunkią finansinę padėtį pagrindžiančius dokumentus: ieškovės vyriausiojo buhalterio pasirašytas 2019 m. balandžio 2 d. pažymas dėl ieškovės gautinų sumų ir jos vykdytinų įsipareigojimų bei VMI 2019 m. kovo 14 d. pranešimą, kuriuo ieškovei sudarytas pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo grafikas. Spręsdamas dėl šių naujai teikiamų įrodymų priėmimo, teismas, viena vertus, pažymi, kad jie neabejotinai galėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teismui. Nors ieškovės prašymas atnaujinti terminą pateikti apeliacinį skundą buvo pateiktas 2019 m. kovo 27 d., o iš ieškovės pateiktų pažymų apie jos gautinas sumas ir vykdytinus įsipareigojimus matyti, kad jos yra parengtos vėliau, 2019 m. balandžio 2 d., tačiau šias pažymas, kaip minėta, pasirašė ieškovės vyriausiasis buhalteris, todėl teismui nekyla abejonių, kad tokio pobūdžio pažymos galėjo būti parengtos ir anksčiau, ieškovei teikiant prašymą pirmosios instancijos teismui. Savo ruožtu ieškovės pateiktas VMI pranešimas yra parengtas 2019 m. kovo 14 d., taigi, anksčiau, nei ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su prašymu atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.

14. Antra vertus, teismas, atsižvelgdamas į atskiruoju skundu siekiamą apginti vertybę (nagrinėjamoje byloje ieškovė kelia klausimą dėl jos teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo), taip pat į tai, kad ieškovė, kaip pagrindinę priežastį, sąlygojusią jos negalėjimą laiku realizuoti teisę pateikti apeliacinį skundą, nurodo aplinkybę, kad ji nebuvo pajėgi sumokėti žyminį mokestį ir šią aplinkybę iš esmės įrodinėja tik naujai byloje pateiktais įrodymais, vertina, kad šie įrodymai gali turėti įtakos ginčo išsprendimui. Todėl, siekdamas teisingai ir išsamiai išnagrinėti bylą, teismas priima ieškovės naujai teikiamus įrodymus ir vertins juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis spręsdamas dėl ieškovės atskirojo skundo reikalavimų. Teismo vertinimu, šių įrodymų priėmimas neužvilkins proceso byloje, nes atsakovas jau yra su jais susipažinęs ir teikdamas atsiliepimą į atskirąjį skundą yra išdėstęs savo poziciją dėl pateiktų raštų įrodomosios vertės ir reikšmės nagrinėjamai bylai (žr. šios nutarties 11.2 papunktį).

15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, yra teisėta ir pagrįsta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimą). Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas, kt.).

17. Nors asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – tai fundamentali ir pamatinė teisė, vis dėlto tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų reikalavimų, kuriuos turi įgyvendinti asmuo, siekiantis teisminės savo pažeistų teisių gynybos. Toks reguliavimas, be kita ko, gali būti grindžiamas tuo, kad nurodyta teisė negali būti įgyvendinama abstrakčiai, nesant taisyklių, leidžiančių tinkamai pasirengti būsimam teisiniam procesui ir apibrėžti nagrinėtino ginčo ribas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-313/2019). Pažeista asmens teisė gali būti apginta teismine tvarka tik tuo atveju, jeigu suinteresuotas asmuo savo teisę į teisminę gynybą realizuoja laikydamasis įstatyme nustatytų sąlygų.

18. Bylinėjimosi procesas negali trukti neapibrėžtą laiką, todėl įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią byloje dalyvaujantiems asmenims nepagrįstai vilkinti procesą ir užtikrinti greitą ir efektyvų teisminių ginčų nagrinėjimą, nustatė konkrečius terminus, per kuriuos turi būti atlikti byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai veiksmai. Vadovaujantis CPK 307 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Šis terminas nėra naikinamasis, todėl pagal CPK 307 straipsnio 2 dalį, jis gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos (CPK 307 straipsnio 3 dalis).

19. Įstatyme nėra reglamentuojama, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl teismui, nagrinėjančiam prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, suteikta diskrecijos teisė įvertinti nurodytų priežasčių svarbą. Svarbiomis priežastimis gali būti pripažįstamos tik tokios priežastys, kurios realiai egzistavo per įstatymo nustatytą ar teismo paskirtą terminą ir objektyviai sutrukdė asmeniui ar atėmė iš jo galimybę atlikti procesinį veiksmą per įstatymo nustatytą ar teismo paskirtą terminą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-917-381/2016). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo, kiekvienu atveju turi atsižvelgti į praleisto termino trukmę, įvertinti termino praleidimo trukmę ir nurodomas priežastis, kreipimosi į teismą operatyvumą po priežasčių, sutrukdžiusių laiku paduoti skundą, išnykimo ir kitus elgesio rūpestingumo, apdairumo aspektus, ginčo esmę bei kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013).

20. Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė teismui pradinį apeliacinį skundą nepraleidusi CPK nustatyto trisdešimties dienų termino apeliaciniam skundui paduoti, tačiau nesumokėjo žyminio mokesčio. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartimi ieškovei buvo nustatytas septynių dienų terminas ištaisyti šį apeliacinio skundo trūkumą. Ieškovei per teismo nutartyje nustatytą terminą nesumokėjus žyminio mokesčio ir pateikus prašymą pratęsti nustatytą terminą apeliacinio skundo trūkumams ištaisyti (ieškovė nurodė nespėjusi surinkti reikiamos pinigų sumos), teisėjo rezoliucija šis terminas buvo pratęstas dar dešimčiai dienų. Tai reiškia, kad ieškovei buvo suteiktas bendras septyniolikos dienų terminas, per kurį ji turėjo sumokėti už apeliacinio skundo pateikimą mokėtiną žyminį mokestį, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nei per pradinį teismo nutartyje nurodytą terminą, nei vėliau, teismui pratęsus šį terminą, ieškovė neįvykdė šio įpareigojimo ir nesumokėjo žyminio mokesčio. Ieškovė teigia, kad laiku nepašalino teismo nutartyje nurodytų apeliacinio skundo trūkumų dėl savo sunkios finansinės padėties, tačiau per teismo nustatytą ir pratęstą terminą jį nesikreipė į teismą su motyvuotu prašymu atleisti ją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą ir nepateikė savo sunkią finansinę padėtį pagrindžiančių įrodymų.

21. Tik 2019 m. kovo 27 d., po to, kai teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartimi pripažino apeliacinį skundą nepaduotu ir grąžino jį ieškovei, ieškovė kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti terminą paduoti apeliacinį skundą ir atidėti likusios nesumokėtos 1 116 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimą (ieškovė pateikė duomenis, kad sumokėjo 2 000 Eur žyminį mokestį). Teikdama šį prašymą, ieškovė nepateikė teismui jokių įtikinamų duomenų, pagrindžiančių jos sunkią finansinę padėtį. Vienintelis kartu su prašymu ieškovės pateiktas įrodymas – viešai prieinami duomenys apie ieškovės įsiskolinimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, iš kurių matyti, kad ieškovė 2019 m. kovo 18 d. turėjo 315,31 Eur įsiskolinimą – nesant kitų ieškovės finansinę būklę apibūdinančių duomenų, nepagrindžia, kad ginčui aktualiu laikotarpiu ji nebuvo pajėgi laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę pateikti apeliacinį skundą ir sumokėti už jį žyminį mokestį. Taigi, teikdama prašymą pirmosios instancijos teismui, ieškovė neįrodė, kad praleido apeliacinio skundo pateikimo terminą dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, taip pat ji neįrodė, kad prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą pateikimo metu jos turtinė padėtis buvo sunki ir ji negalėjo sumokėti likusios nesumokėtos žyminio mokesčio sumos.

22. Kaip jau minėta šios nutarties 13 punkte, ieškovė, įrodinėdama savo sunkią finansinę padėtį, kaip priežastį, sukliudžiusią jai laiku pateikti apeliacinį skundą, pateikė apeliacinės instancijos teismui dvi 2019 m. balandžio 2 d. jos vyriausiojo buhalterio surašytas pažymas ir VMI 2019 m. kovo 14 d. pranešimą dėl periodinių mokėjimų grafiko sudarymo. Kaip atskirajame skunde paaiškino pati ieškovė, pažymoje dėl jos gautinų sumų nurodyta, kad pažymos surašymo dieną (2019 m. balandžio 2 d.) ieškovė turėjo teisę gauti, bet negavo 65 415,08 Eur pajamų, o pažymoje dėl jos turimų įsipareigojimų ir mokėtinų sumų nurodyta, kad visi ieškovės įsiskolinimai jos kreditoriams sudaro bendrą 574 040,03 Eur sumą. Vis dėlto, teismo vertinimu, šie duomenys neįrodo, kad ieškovė negalėjo laiku, teisės aktuose nustatyta tvarka pateikti apeliacinį skundą.

23. Visų pirma, pažymėtina, kad ieškovės pateikti duomenys atspindi situaciją, buvusią jau po apeliacinio skundo pateikimo termino pabaigos, taigi, jie neįrodo, kad ieškovė nebuvo pajėgi sumokėti žyminį mokestį per apeliacinio skundo pateikimo terminą ar per teismo nustatytą ir vėliau pratęstą terminą. Antra, pateikti duomenys nėra išsamūs. Nepaisant to, kad teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog ieškovė, įrodinėdama savo sunkią finansinę padėtį, turėjo pateikti duomenis iš viešųjų registrų apie jos turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, įmonės balansą, bankų ir kredito įstaigų duomenis apie turimas lėšas, turto arešto aktų registro duomenis apie taikytus apribojimus, šių duomenų ieškovė nepateikė ir kartu su atskiruoju skundu. Ieškovės pateiktos pažymos ir VMI pranešimas, nesant kitų duomenų apie ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovės turėtą turtą ir vykdytinus įsipareigojimus, gautas pajamas ir patirtas išlaidas, neatskleidžia ieškovės turtinės padėties ir nesudaro pagrindo daryti išvadas dėl jos galimybės laiku sumokėti 3 116 Eur žyminį mokestį ir laiku pateikti apeliacinį skundą.

24. Nors ieškovė, pateikusi pažymą dėl jos įsipareigojimų kreditoriams, įrodinėja, kad jos įsiskolinimai sudaro net 574 040, 03 Eur sumą, iš pateiktos pažymos nėra aišku, ar visų nurodytų įsiskolinimų mokėjimo terminas yra pasibaigęs. Pažymoje nurodyta, kad ieškovė pradelsė įvykdyti tik įsipareigojimus UAB „Krasta auto Vilnius“ (12 183 Eur) ir advokatų profesinei bendrijai „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“ (11 343,77 Eur), kurie sudaro sąlyginai nedidelę jos turimų įsipareigojimų dalį. Pažymoje nėra pateikta duomenų dėl paskolos, gautos per skolinimosi platformą „Nordstreet“ (410 000 Eur) ir paskolų iš fizinių asmenų (215 000 Eur) mokėjimo, be to, kaip vykdytinas įsipareigojimas nurodytas 94 932 Eur pridėtinės vertės mokesčio įsiskolinimas, kurio mokėjimo terminas, kaip matyti iš byloje esančios VMI pažymos, yra išdėstytas iki 2021 m. kovo 28 d., kiekvieną mėnesį mokėtina suma sudaro 3 955,50 Eur. Aplinkybė, kad bendrovė turi įsiskolinimų, kurių mokėjimo terminas nėra suėjęs, pati savaime nereiškia, kad ši bendrovė yra nepajėgi vykdyti veiklos ar atlikti mokėjimus.

25. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės interesams nagrinėjamoje byloje atstovavo profesionali teisininkė (advokatė). Nors teismas iš esmės sutinka su ieškovės pozicija, kad tuo atveju, jeigu jos finansinė padėtis buvo sunki, atstovės dalyvavimas procese negalėjo palengvinti jai galimybės sumokėti žyminį mokestį, ši aplinkybė turi reikšmės vertinant ieškovės elgesį jai realizuojant teisę į apeliaciją. Tai, kad ieškovei atstovavo profesionali teisininkė, patvirtina, kad ieškovei buvo žinomos CPK nustatytos procesinės galimybės prašyti atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą ar atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, buvo žinoma šių procesinių teisių realizavimo tvarka (ieškovė turėjo pateikti teismui motyvuotą prašymą ir jį pagrindžiančius įrodymus), ir termino pateikti apeliacinį skundą praleidimo ar teismo nustatytų procesinio dokumento trūkumų nepašalinimo padariniai. Nepaisant to, ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų tam, kad jos apeliacinis skundas būtų priimtas, tik praėjus mėnesiui nuo apeliacinio skundo pateikimo termino pabaigos (skundžiamas sprendimas buvo priimtas 2019 m. sausio 28 d., todėl jo apskundimo terminas baigėsi 2019 m. vasario 27 d., o ieškovė pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti ir atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą tik 2019 m. kovo 27 d.). Toks įstatyme nustatyto termino praleidimas negali būti vertinamas kaip nežymus ar atsitiktinis. Ieškovei sąmoningai ar dėl savo nepakankamo apdairumo ir rūpestingumo pasirinkus neveiksmingą savo teisės į apeliaciją įgyvendinimo mechanizmą (laiku nesiėmus reikiamų veiksmų tam, kad apeliacinio skundo trūkumai būtų pašalinti, pavėluotai pateikus ir tinkamai nepagrindus prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą), kartu ji prisiėmė dėl savo veiksmų galinčių kilti neigiamų padarinių atsiradimo riziką.

26. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ieškovė tinkamai neįgyvendino savo teisės pateikti apeliacinį skundą ir neįrodė, kad praleido apeliacinio skundo pateikimo terminą dėl svarbių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymo ir atnaujinti jos praleistą apeliacinio skundo pateikimo terminą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir pritaikė teisės aktų nuostatas, o ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai atsisakoma priimti ieškinį, prašymą ir skundą arba kai šie grąžinami be sprendimo. Ieškovė, kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui duomenis, kad 2019 m. balandžio 4 d. sumokėjo likusią nesumokėtą žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalį – 1 116 Eur. Kadangi teismas šia nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta atnaujinti ieškovei terminą apeliaciniam skundui paduoti ir ieškovės apeliacinis skundas nėra priimamas, ieškovei grąžintina ši jos sumokėta žyminio mokesčio dalis. Ieškovei išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina VMI, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kohena“ už apeliacinį skundą sumokėtą 1 116 Eur žyminį mokestį (operacijos data 2019 m. balandžio 4 d.).