Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankroto administratoriaus UAB „Z68“ patikslintą ieškinį atsakovui Ž. G. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovas buvo (duomenys neskelbtini) vadovas (direktorius) nuo 2016-07-11 iki bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įmonei neturint jokio turto, bankroto byloje lėšų nebuvo gauta ir administratoriaus atlyginimas nebuvo sumokėtas, o administratoriaus patirtos administravimo išlaidos administratoriui nebuvo kompensuotos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovu, turėjo pareigą įmonei tapus nemokiai pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė, jis atliko neteisėtus veiksmus ir yra atsakingas už ieškovo patirtą žalą, t. y. ieškovui, kaip bankroto administratoriui, nesumokėtą administratoriaus atlyginimą ir administravimo išlaidas.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas patikslintą ieškinį ir jame išdėstytus argumentus palaikė, prašė patikslintą ieškinį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies

Byloje nustatyta, kad UAB „Baltijos trekas“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2016-07-11. (duomenys neskelbtini) vadovu nuo įmonės įregistravimo buvo atsakovas Ž. G., kuris įmonės vadovu buvo iki Vilniaus apygardos teismo 2018-11-27 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Z68“. Vilniaus apygardos teismas minėtoje nutartyje nustatė, kad VĮ „Registrų centras“ 2018-09-25 buvo pateikti tarpinės finansinės atskaitomybės dokumentai už laikotarpį nuo 2017-01-01 iki 2017-08-31, kuriuose nurodyta, jog įmonė turi turto už 120 162 Eur, iš jo: ilgalaikio turto – už 6 715 Eur, trumpalaikio turto - už 118 433 Eur (kitas trumpalaikis turtas – 118 433 Eur), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 93 142 Eur. VĮ „Registrų centras“, VĮ „Regitra“ duomenimis, įmonės vardu nekilnojamasis turtas, transporto priemonės neregistruotos. Pagal VSDFV duomenis, įmonės įsiskolinimas 2018-11-22 dienai VSDFV biudžetui sudarė 2 772,54 Eur, įmonėje near darbuotojų. (duomenys neskelbtini) skola VMI biudžetui sudarė 737,56 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2018-11-27 nutartyje padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) finansiniai įsipareigojimai yra pradelsti, (duomenys neskelbtini) negali atsiskaityti su kreditoriais, neketina vykdyti savo įsipareigojimų, todėl konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) yra nemoki, jai iškeltina bankroto byla (LR įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipnsio 8 punktas).

Ieškovas bankroto administratorius UAB „Z68“ prašo priteisti iš atsakovo 16 650 Eur turtinės žalos, kurią sudaro administratoriaus atlyginimas su į jį įskaičiuotomis administravimo išlaidomis, nes ši žala atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, atsakovo vadovavimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu jam, kaip vadovui, nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovautai bendrovei.

Įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės taikymui būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.

Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti.

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). ĮBĮ nėra tiesiogiai įvardyta konkretaus termino, per kurį, atsiradus bankroto bylos iškėlimo pagrindams, įmonės vadovas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įmonės vadovas, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas <...> privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014 ir kt.).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) skola VSDFV 2018-11-22 sudarė 2 772,54 Eur, VMI biudžetui skola sudarė 737,56 Eur. Bankroto bylos (duomenys neskelbtini) iškėlimo metu nenustatyta, kad bendrovė turėtų jos vardu registruoto nekilnojamojo turto ar transporto priemonių, taip pat nenustatyta duomenų, kad (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdytų kokį nors kitą materialų turtą, vykdytų veiklą, gautų pajamų. Įmonė darbuotojų neturi nuo 2018-03-30.

ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo dėl to, kad šis įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Tai, kad įmonė neadministruojama pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 ar 3 punkto nuostatas (t. y. supaprastinto bankroto proceso būdu) nepaneigia bankroto administratoriaus teisės reikalauti bankroto administravimo išlaidų atlyginimo iš įmonės vadovo, nes ši teisė išplaukia iš bendrųjų CK nuostatų, reglamentuojančių įmonės vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-239-881/2017).

Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, gali būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt.( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-1075/2018 ir kt.).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, esant įmonės nemokumo faktui, įmonės vadovas privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014.). Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Šis sužinojimo momentas priklauso nuo faktinių aplinkybių, t. y. kada vadovas turėjo objektyvią galimybę susipažinti su bendrovės finansiniais dokumentais, o tai gali priklausyti nuo vadovo valdymo laikotarpio, bendrovės dydžio, aplinkybės, ar buvęs vadovas tinkamai perdavė dokumentus, ir pan. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Dėl to sprendžiant dėl kiekvieno iš vadovų sužinojimo apie nemokumą momento, vertintina ne tik aplinkybė, ar jis faktiškai žinojo apie nemokumą, bet ir tai, ar jis neprivalėjo žinoti apie nemokumą atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes.

Teismų praktikoje yra konstatuota, kad įmonės vadovas yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu vadovas būtų kreipęsis į teismą, finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu vadovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-750/2013). Taigi pripažintina, kad tarp įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų.

Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad atsakovui Ž. G. jo vadovavimo (duomenys neskelbtini) laikotarpiu jau 2017-08-31 kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nes įmonė buvo nemoki, t. y. įmonė turėjo turto už 120 162 Eur, iš jo: ilgalaikio turto – už 6 715 Eur, trumpalaikio turto - už 118 433 Eur (kitas trumpalaikis turtas – 118 433 Eur), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 93 142 Eur; atsakovas byloje neneigė, kad įmonės įsipareigojimai tuo metu viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Atsakovas byloje taip pat nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti įmonės nemokumo būseną kreditorės VSDFV Vilniaus skyriaus kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo metu (CPK 178 str.), tokiu būdu teismas vertina, kad atsakovui buvo kilusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pažymėtina, kad atsakovas ir neginčijo įmonės nemokumo teismo nutartyje iškelti bankroto bylą nurodytu laikotarpiu. Dėl nurodyto, esant nustatytoms visoms atsakovo civilinės atsakomybės sąlygoms, atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovas turi teisę reikalauti administravimo išlaidų atlyginimo.

Ieškovas prašomas priteisti administravimo išlaidas, jų dydį grindžia 2019-02-18 pirmajame pakartotiniame kreditorių susirinkime bankroto administratoriui patvirtinta administravimo išlaidų sąmata pagal Priedą Nr. 5 (e. b. l. 15, 16-18, 21-23). Minėtame Priede Nr. 5 nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-04-27 nutarimo Nr. 415 „Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo buvo patvirtintas bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašas, administruojant mažą įmonę (kokia ir yra (duomenys neskelbtini)), nustatyta 25 MMA bankroto išlaidų sąmata bei minimalus 6 MMA administratoriaus atlyginimo dydis, t. y. bendrai 31 MMA. Atsižvelgdamas į minėtame Nutarime nustatytus rekomendacinius administravimo išlaidų, administratoriaus atlyginimo bei priemokų už įplaukas dydžius, bankroto administratorius prašė kreditorių susirinkimo patvirtinti 30 MMA atlyginimą bankroto administratoriui, į šią sumą įskaitant administravimo išlaidas, išlaidų neskirstant pagal išlaidų straipsnius, taip pat prašė patvirtinti Nutarime nustatytus priemokų už įplaukas dydžius (e. b. l. 15). Kaip matyti iš bylos duomenų, kreditorių susirinkimas patvirtino Priede Nr. 5 nurodytą atlyginimą bankroto administratoriui pagal nurodytą formuluotę - 30 MMA atlyginimą bankroto administratoriui, į šią sumą įskaitant administravimo išlaidas, išlaidų neskirstant pagal išlaidų straipsnius, todėl ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovo 16 650 Eur atlyginimą už bankroto administravimą, kuris, kaip matyti iš bylos duomenų ir kaip paaiškino ieškovo atstovas, apima ir administravimo išlaidas, kurioms pagrįsti ieškovas jokių kitų įrodymų į bylą neteikia, laiko, kad, esant tokiai Priedo Nr. 5 formuluotei, papildomai kitais įrodymais pagrįsti administravimo išlaidas nėra jokio pagrindo. Tai yra ieškovas kitų administravimo išlaidų neįrodinėja, nes jos yra įtrauktos bankroto administratoriaus atlyginimą, kurio dydį nustatė ir patvirtino kreditorių susirinkimas.

Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnio 9 punkte yra nustatyta, kreditorių susirinkimas turi teisę nustatyti administratoriui atlyginimą. Tačiau šiuo atveju iš kreditorių susirinkimo patvirtintos bankroto administratoriaus atlyginimo dydžio formuluotės negalima nustatyti tikslaus bankroto administratoriui mokėtino atlyginimo dydžio, nes į šį dydį yra įtrauktos ir bankroto administravimo išlaidos, jų nedetalizuojant. Teismo vertinimu, toks pasirinktas bankroto administratoriui atlyginimo nustatymo būdas, kai į atlyginimą administratoriui įtraukiamos ir administravimo išlaidos, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, nes tokiu būdu bankroto administratorius išvengia pareigos įrodinėti realiai patirtas administravimo išlaidas.

Nagrinėjamu atveju ieškovui prašant priteisti iš bankrutavusios įmonės vadovo, kaip iš pažeidusio pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo asmens, bankroto administratoriui kreditorių susirinkimo nustatytą atlyginimą kartu su administravimo išlaidomis, šių išlaidų atskirai nedetalizuojant bei bankroto administratoriui nepateikiant įrodymų, kokias konkrečias išlaidas jis patyrė administruodamas bankrutavusios įmonės bankroto procesą, kreditorių susirinkimo bankroto administratoriui nustatyto atlyginimo priteisimas, visiškai nevertinant atlyginimo nustatymo kriterijų, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams bei sudarytų prielaidas galimai nepagrįstam bankroto administratoriaus praturtėjimui. ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalis nustato, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams. Tačiau, teismo vertinimu, kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimas bankroto administratoriui negali būti automatiškai vertinamas kaip žala, kurią turi atlyginti buvęs įmonės vadovas, t. y. atsakovas. Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad buvo administruojamas mažos įmonės bankroto procesas, įmonė, jokio turto, kurį būtų reikėję realizuoti ar saugoti, neturėjo, jokie įmonės sudaryti sandoriai bankroto procese nebuvo ginčijami, įmonėje nebuvo darbuotojų, kuriuos būtų reikėję atleisti bankroto metu, visas bankroto procesas truko mažiau nei pusę metų (bankroto byla iškelta 2018-11-27, įmonė išregistruota iš JAR 2019-04-26). Be to, bankroto administratoriui nustačius atlyginimą pagal aukščiau aptartą formuluotę, bankroto administratoriui nekilo pareigos pateikti kreditorių susirinkimui patirtas administravimo išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus, t. y. kreditoriai paliko bankroto administratoriui diskrecijos teisę pačiam spręsti dėl konkrečių administravimo išlaidų dydžio ir jo šiuo aspektu nekontroliavo.

Įvertinęs visą byloje esančią medžiagą, teismas daro išvadą, kad ieškovo reikalavimai yra pagrįsti tik iš dalies, tai yra ieškinys, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus ir kriterijus, turinčius įtakos įvertinant bankroto administratoriaus atlyginimo dydį, tenkintinas priteisiant iš atsakovo 1/5 dalį administratoriaus atlyginimo, nustatyto ir patvirtinto 2019-02-18 kreditorių susirinkimo (16 650 Eur – 30 MMA), t. y. 3 300 Eur, šį dydį vertinant kaip žalą, kurią turi atlyginti atsakovas (CK 1.5 str., 6.246 str.– 6.249 str., CPK 185 str.).

Atsakovas byloje teigė, jog jis ieškovo atstovui D. Puidokui yra sumokėjęs 2000 Eur, tačiau nurodė jokių rašytinių įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti neturintis, po pinigų sumokėjimo jokio pakvitavimo apie nurodytos pinigų sumokėjimą ieškovo išduoti neprašė. Ieškovo atstovas D. Puidokas šiuos atsakovo teiginius kategoriškai neigė, nurodė jokių pinigų iš atsakovo negavęs, taip pat nurodė, kad jokių pretenzijų atsakovui iki kreipimosi į teismą dėl žalos, susijusios su bankroto procesu, atlyginimo pareiškęs nebuvo. Išklausius šalių paaiškinimų ir susipažinus su rašytine bylos medžiaga, teismo vertinimu, byloje nėra jokių patikimų ir pakankamų duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog atsakovas ieškovo atstovui yra sumokėjęs 2000 Eur sumą, skirtą šioje byloje reiškiamiems reikalavimams padengti, todėl tik žodiniais atsakovo paaiškinimais grindžiami atsakovo teiginiai dėl 2000 Eur sumokėjimo ieškovo atstovui, atsakovui negalint paaiškinti, kokiu konkrečiu tikslu ir už ką buvo mokami pinigai, laikytini neįrodytais ir teismas neturi pagrindo minėta suma sumažinti šioje byloje iš atsakovo priteistino žalos dydžio (CPK 178, 185 straipsniai).

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui taip pat iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 3300 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2019-05-06, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintai reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovas šioje byloje yra sumokėjęs 375 Eur žyminio mokesčio. Atsakovas byloje patyrė 300 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Šiuo atveju patenkinus 1/5 dalį ieškovo reikalavimų, ieškovui iš atsakovo priteistina 75 Eur žyminio mokesčio. Tuo tarpu atmetus 4/5 ieškinio reikalavimų, atsakovui iš ieškovo priteistina 240 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įskaičius vienarūšius tarpusavio reikalavimus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atsakovui iš ieškovo priteistina 165 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos byloje sudaro 7,23 Eur. Kadangi atsižvelgiant į atmestų ieškinio reikalavimų dalį, iš atsakovo priteistinos pašto išlaidos sudaro 1,45 Eur ir neviršija 3 Eur sumos, todėl pašto išlaidos iš atsakovo nepriteistinos, tuo tarpu iš ieškovo priteistina 5,78 Eur pašto išlaidų valstybei (CPK 96 str. 1 d., 92 str., 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Ž. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 3 300 Eur (tris tūkstančius tris šimtus eurų 00 ct) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3300 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-05-06) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ieškovui UAB „Z68“, j. a. k. 304289167.

Priteisti iš ieškovo UAB „Z68“, j. a. k. 304289167, 165 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt penkis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovui Ž. G., a. k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovo UAB „Z68“, j. a. k. 304289167, 5,78 Eur (penkis eurus 78 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje siuntimu, Valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.