- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-04-25
- Bylos Nr.
- 2-36-780/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-27-3-00500-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka
- Ieškovas
- VšĮ Lazdijų kultūros centro
- Atsakovas
- I. R.
- Advokatai
- Erikas Rugienius, Vytautas Adžgauskas
Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Ramūnas Šarka, sekretoriaujant Joanai Kardokienei, dalyvaujant ieškovo VšĮ Lazdijų kultūros centro atstovui advokato padėjėjui Erikui Rugieniui, atsakovei I. R., jos atstovui advokato padėjėjui Vytautui Adžgauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl skolos priteisimo pagal ieškovo VšĮ Lazdijų kultūros centras ieškinį atsakovei I. R..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 2 069,60 Lt skolos bei 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodo, kad 2004 m. balandžio 1 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis, kuria atsakovei buvo išnuomotos patalpos, esančios Vytauto g. 38, Seirijai. Šios sutarties 5 punkte numatyta, jog nuomininkas kas mėnesį moka visus mokesčius, nurodytus šioje sutartyje, taip pat mokesčius už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas. 2006 m. ieškovas pastatą pradėjo šildyti centraliniu būdu, todėl ieškovas atsakovei 2006 m. spalio 31 d. pateikė pasirašyti šilumos energijos tiekimo sutartį ir papildomą susitarimą prie nuomos sutarties dėl atsiskaitymo už šilumos energiją. Atsakovė atsisakė pasirašyti šią sutartį ir susitarimą, tačiau tarp asmenų, teikiančių šilumos energiją, ir galutinių vartotojų rašytinė sutartis nėra būtina, nes tokios sutartys gali būti sudarytos ne tik rašytine tvarka, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Ieškovas atsakovei pateikė sąskaitas faktūras už šilumos energiją, o atsakovė jų neapmokėdavo, todėl susidarė 2069,60 litų skola, kuri turėtų būti priteista iš atsakovės. Mokestis už šilumos energiją buvo apskaičiuojamas kaip išlaidos, kurias sudarė kuras, darbo užmokestis ir socialinis draudimas kūrikams. Pagal bendrą plotą buvo paskaičiuotos vieno viso pastato kvadratinio metro šildymo išlaidos, kurias kiekvienų patalpų nuomininkams padauginus iš užimamų patalpų ploto, taip pat priskaičiavus 5 procentų katilinės eksploatacinį susidėvėjimo mokestį, buvo nustatoma mokėtina suma. Atsakovė niekada neginčijo sąskaitų, todėl privalo sumokėti susidariusį įsiskolinimą, nes neįrodė, kad tiekiamos šilumos nenaudojo.
Atsiliepimas
Atsakovė su ieškiniu nesutinka. Ji paaiškino, kad 2004 m. sudarant nuomos sutartį su ieškovu pastatas iš viso nebuvo šildomas ir nuomos sutartimi ji neįsipareigojo mokėti už ieškovo tiekiamą šilumą. Patalpas ji šildėsi elektriniu arba dujiniu šildytuvu. Ji buvo perspėta apie centralizuoto šildymo įvedimą 2006 m. spalio 31 d. kai ieškovas pasiūlė pasirašyti Šilumos energijos tiekimo sutartį. Ji žodžiu susitarė su ieškovu, kad vieną mėnesį galės pasižiūrėti ar ją tenkins šilumos temperatūra. Už tą mėnesį ji sumokėjo, bet po to ieškovo tiekiamos šilumos atsisakė ir sutarties nepasirašė, nes šiluma buvo per mažos temperatūros. Vėliau ji gaudavo iš ieškovo bendras sąskaitas, kuriose buvo ir atskira eilutė už šildymą, tačiau už šildymą ji nemokėjo. Jos patalpoje esantį radiatorių ji užsuko ir ieškovo tiekiama šilumos energija nesinaudojo. Kadangi ji nesudarė su ieškovu nei rašytinės nei žodinės sutarties dėl šilumos tiekimo ir šiluma nesinaudojo, prašo ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad 2004-04-01 Ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartimi Nr. S2-1.15-04 ieškovas išnuomojo atsakovei patalpas, esančios Vytauto g. 38, Seirijai ir šios sutarties 5 punktu atsakovė kas mėnesį įsipareigojo mokėti visus mokesčius, nurodytus šioje sutartyje, taip pat mokesčius už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas (b. l. 6-8). 2006 m. spalio 31 d. ieškovas pateikė atsakovei pasirašyti Šilumos energijos tiekimo sutartį Nr. S2-22 ir Papildomą susitarimą prie 2004-04-01 turto nuomos sutarties Nr. S2-1.15-04 dėl atsiskaitymo už ieškovo tiekiamą šilumos energiją atsakovei, tačiau atsakovė sutarties ir papildomo susitarimo nepasirašė (b. l. 63, 64). Ieškovas pateikė atsakovei apmokėti sąskaitas faktūras už jai tiektą šilumos energiją bendrai 2 069,60 Lt sumai, tačiau atsakovė šios sumos ieškovui nesumokėjo (b. l. 68-104), todėl ši skola priteistina.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo išvados grindžiamos šiais motyvais ir įrodymais.
Byloje kilo ginčas dėl to ar atsakovė, būdama patalpų nuomininke, privalo mokėti ieškovui, kuris yra šių patalpų savininkas, už atsakovei išnuomoto ploto šildymui sunaudotą šilumos energiją, kurią į atsakovei išnuomotas patalpas tiekė ieškovas.
Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso (toliau CK) normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos, įtvirtintos Šilumos ūkio įstatyme, Ūkio ministro įsakymais patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse bei Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinėse sąlygose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-280/2009). Pagal šių teisės aktų nuostatas šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas-buitinis šilumos vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-3/2008, 3K-3-280/2009). Pabrėžtina, kad CK 6.383 straipsnis numato, jog pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti. Energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.383 straipsnio 3 dalis), o viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos) (CK 6.161 straipsnis). Atitinkamai Šilumos ūkio įstatymas numato, kad šilumos tiekėjas – tai asmuo, turintis šilumos tiekimo licenciją ir tiekiantis šilumą vartotojams pagal pirkimo-pardavimo sutartis (2 straipsnio 38 dalis), šilumos tiekimas – tai centralizuotai pagamintos šilumos pristatymas ir pardavimas šilumos vartotojams (2 straipsnio 39 dalis), o šilumos tiekimo licencija – tai dokumentas, suteikiantis licencijos turėtojui teisę verstis šilumos tiekimu nustatytoje teritorijoje (2 straipsnio 40 dalis). Pagal šio įstatymo 9 straipsnį šilumos tiekimą šilumos vartotojams organizuoja savivaldybė, remdamasi šilumos ūkio specialiuoju planu.
Atsižvelgiant į tokį šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinį reglamentavimą akivaizdu, jog ginčas šioje byloje kilo ne dėl CK 6.383 straipsnyje numato ir Šilumos ūkio įstatyme detalizuoto šilumos energijos tiekimo centriniu būdu, kurį organizuoja savivaldybė, o dėl paties ieškovo savarankiškai pagamintos šilumos energijos savo pastatui apšildyti, kurią jis tiekė savo patalpų nuomininkams. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad tarp ieškovo Įstatuose numatytų jo funkcijų ir veiklos sričių (11, 12, 13 įstatų punktai) nėra numatyta šilumos energijos tiekimo veikla (b. l. 18-27) ir ieškovas neturi Šilumos ūkio įstatyme numatytos šilumos tiekimo licencijos (14 įstatų punktas). Be to, iš 2006 m. spalio 31 d. ieškovo pasiūlytos pasirašyti atsakovei Šilumos energijos tiekimo sutarties Nr. S2-22 ir Papildomo susitarimo prie 2004-04-01 turto nuomos sutarties (b. l. 63, 64) matyti, kad ieškovas savo pastatą apšildo savo katilinėje gaminama, o ne iš šilumos tiekėjo centralizuotu būdu gaunama šilumos energija. Viešo registro duomenys, užfiksuoti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 179 straipsnio 3 dalis), taip pat patvirtina, kad ieškovo pasato šildymo būdas - vietinis centrinis šildymas (b. l. 131-132). Todėl akivaizdu, kad ieškovas nėra nei CK 6.383 straipsnyje numatyta energijos tiekimo įmonė, parduodanti šilumos energiją kitiems vartotojams, nei Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 38 dalyje numatytas šilumos tiekėjas, turintis licenciją versti tokia veikla. Vadinasi šios bylos šalių tarpusavio santykiams netaikytinos CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių ir šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos, įtvirtintos Šilumos ūkio įstatyme ir jį lydinčiuose poįstatyminiuose aktuose. Byloje kilusiam ginčui taikytinos bendrosios CK normos, reglamentuojančios šalių sutartinius nuomos santykius ir daiktines teises.
Nors šalių sudarytoje patalpų nuomos sutartyje atskirai nebuvo aptartas apmokėjimo už šilumos energiją klausimas, o vėliau ieškovo pasiūlyto papildomo susitarimo dėl šios nuomos sutarties papildymo bei atskiros Šilumos energijos tiekimo sutarties atsakovė nepasirašė, tačiau tai nereiškia, kad ji neprivalo sumokėti ieškovui už jo pagamintą šilumos energiją, kuria buvo šildomos atsakovei išnuomotos patalpos. Visų pirma, atsakovė nesąžiningai aiškina pačios nuomos sutarties sąlygas, teigdama, kad ši sutartis nenumato jos pareigos mokėti už jos sunaudotą šilumos energiją. Byloje nėra ginčo, kad nuomos sutarties sudarymo metu ieškovo pastatas, kuriame atsakovė išsinuomojo patalpas, iš viso nebuvo šildomas, todėl sutarties 9.3 punktas, kuriuo remiasi atsakovė, iš tiesų reiškia, kad po sutarties sudarymo atsakovė privalėjo mokėti tik mokesčius už vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas, kurios buvo teikiamos tuo metu kai buvo pasirašyta ir pradėta vykdyti sutartis. Tačiau būtina pabrėžti, kad sutartis buvo sudaryta net devynerių metų laikotarpiui (sutarties 6 punktas), o sutarties 5 punkte atsakovė be nuompinigių kas mėnesį įsipareigojo mokėti visus mokesčius, nurodytus šioje sutartyje, taip pat mokesčius už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas. Šio nuomos sutarties straipsnio konstrukcija akivaizdžiai rodo, kad šalys išskyrė dvi atsakovei privalomų mokėti mokesčių rūšis: 1) mokesčius, nurodytus šioje sutartyje, ir 2) mokesčius už vandenį, energiją ir komunalines paslaugas, kurie nėra nurodyti pačioje sutartyje, tačiau privalomi mokėti atsakovei. Šioje nuomos sutartyje yra nurodytas tik vienas mokestis – nuompinigiai (sutarties 2 punktas). Tuo tarpu visi kiti mokesčiai, kuriuos atsakovė mokėjo, nebuvo nurodyti pačioje nuomos sutartyje. Dėl elektros energijos apmokėjimo šalys sudarė atskirą sutartį (b. l. 9), o dėl kitų komunalinių mokesčių jokie rašytiniai susitarimai tarp šalių iš viso nebuvo sudaryti. Vadinasi pripažintina, o ir pati atsakovė sutarties vykdymo metu savo konkliudentiniais veiksmais pripažino (mokėdama už šaltą vandenį, šiukšlių išvežimą (b. l. 70, 91, 92, 94, 95, 96, 98, 101, 102, 104), kad tam tikro mokesčio tiesioginis nenurodymas nuomos sutartyje savaime nėra pagrindas nemokėti tokio mokesčio, jeigu paslauga, susijusi su išnuomota patalpa, jai buvo faktiškai teikiama. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sutarties 5 punkte nėra detalizuota energijos rūšis, už kurią atsakovei nustatoma prievolė sumokėti ieškovui, todėl pripažintina, kad sutartis apėmė visas energijos rūšis, kurios buvo reikalingos pastatui išlaikyti ir aptarnauti, tame tarpe ir šilumos energiją. Teismas pripažįsta, kad nuomos sutarties 5 ir 9.3 punktai neprieštarauja vienas kitam, o priešingai – papildo vienas kitą. Tokia išvada seka iš šalių nustatyto labai ilgo sutarties termino, per kurį mokesčiai, susiję su pastato išlaikymu gali keistis, ir pastato savininko teisės bet kada pasirinkti savo pastato apšildymo būdą. Todėl teismas pripažįsta, kad nuomos sutarties 5 punkte šalys įtvirtino ir tuos mokesčius, kurie egzistavo sutarties sudarymo metu, ir tuos, kurie galėjo atsirasti ateityje, ryšium su ieškovo pastato išlaikymo išlaidų pasikeitimu. Tuo tarpu nuomos sutarties 9.3 punkte šalys numatė tik tą dalį iš sutarties 5 punkte apibrėžtų mokesčių, kurie egzistavo sudarant sutartį.
Toks šalių sudarytos nuomos sutarties aiškinimas atitinka tiek CK įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, tiek nuomos santykius bei daiktines teises reglamentuojančias normas. CK 6.193 straipsnis reikalauja, kad sutartys būtų aiškinamos sąžiningai ir numato, kad pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, kad aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos, ir į šalių elgesį po sutarties sudarymo.
CK 4.37 straipsnis nuosavybės teisę apibrėžia kaip teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 6.493 straipsnio 1 dalis numato, kad nuomininkas privalo atlyginti visas daikto išlaikymo išlaidas. Vadinasi ieškovas, kaip pastato savininkas, turėjo teisę bet kada pradėti šildyti iki tol nešildomą savo pastatą ir pasirinkti pastato apšildymo būdą savo nuožiūra, o atsakovė, būdama tik ieškovo nuosavybės nuomotoja, negali nesutikti su tokiu savininko pasirinkimu ir privalo atlyginti visas išsinuomotų patalpų išlaikymo išlaidas, tame tarpe ir susijusias su pastato apšildymu, kurio sudarant nuomos sutartį dar nebuvo. Šiuo atveju sutarties galiojimo metu ieškovui nusprendus savo pastatą šildyti vietiniu centriniu šildymu neišvengiamai padidėjo pastato išlaikymo išlaidos, kurias proporcingai nuomojamam plotui turi atlyginti ir šiame pastate patalpas nuomojantys nuomininkai, tame tarpe ir atsakovė. Ir būtent tokius, pačioje nuomos sutartyje nenumatytus, mokesčius, kurie pagal sutartį galėjo atsirasti ateityje ir faktiškai atsirado ieškovui įgyvendinant savo nuosavybės teises į nuomojamą daiktą, numato minėtas šalių sutarties 5 punktas. Todėl vien tai, kad savo katilinėje gaminama šiluma ieškovui pradėjus šildyti visą pastatą atsakovė nepasirašė atskiros sutarties dėl šilumos energijos apmokėjimo ir papildomo susitarimo prie nuomos sutarties, nereiškia, kad jai neatsirado pareiga sumokėti už naujai atsiradusias jos nuomojamos patalpos išlaikymo išlaidas.
Pabrėžtina ir tai, kad, viena vertus, tokių išlaidų apmokėjimas, kaip minėta, buvo numatytas jau egzistuojančios nuomos sutarties 5 punkte, o kita vertus, atsakovės atsisakymas pasirašyti papildomą susitarimą ar naują sutartį dėl šilumos tiekimo, nereiškia, kad tokia sutartis nebuvo sudaryta. CK 1.71 straipsnio 1 dalis numato, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais, o 2 dalis reglamentuoja, kad sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai). Šiuo atveju ne abi nuomos sutarties šalys pasirašė rašytinės formos sutartį dėl šilumos tiekimo, tačiau savo konkliudentiniais veiksmais abi šalys patvirtintino tokios sutarties sudarymą ir egzistavimą. Šildydamas visą savo pastatą ieškovas tiekė šilumą ir į atsakovei išnuomotas patalpas, o atsakovė, naudodamasi ieškovo tiekiama šiluma jo pastatui apšildyti, faktiškai vykdė ieškovo pasiūlytą papildomą sutartį, nors jos ir nebuvo pasirašiusi.
Nors atsakovė tvirtina, kad ieškovo tiekiamos šilumos nenaudojo, nes buvo užsukusi jos patalpoje esantį ieškovo šildymo prietaisą, tačiau šios aplinkybės ji neįrodė. Pagal įrodinėjimo naštos taisykles kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (CPK 178 str.), todėl šiuo atveju atsakovė turi įrodyti, kad faktiškai nenaudojo į jos nuomojamas patalpas ieškovo tiekiamos šilumos. Tačiau jokių įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti, išskyrus savo paaiškinimus, atsakovė nepateikė. Ieškovui tvirtinant, kad šiluma buvo tiekiama ir į atsakovės nuomojamas patalpas, ką patvirtina ir ieškovo išrašytos sąskaitos už šildymą, vien tik atsakovės paaiškinimas nėra pakankamas įrodymas, kad faktiškai ji nesinaudojo jai tiekiama šiluma, todėl pripažintina, kad šiluma į atsakovės nuomojamas patalpas buvo tiekiama. Be to pabrėžtina, kad nesutikdama su atsiradusiomis papildomomis nuomos išlaidomis dėl šildymo atsakovė turėjo teisę nutraukti nuomos sutartį, o jeigu dėl netinkamos ieškovo tiekiamos šilumos kokybės atsakovės netenkino pasikeitusios naudojimosi nuomojama patalpa sąlygos ji turėjo teisę reikalauti sumažinti nuomos mokestį (CK 6.478 straipsnio 1 dalis). Tačiau atsakovė neturėjo teisės savavališkai atjungti jos nuomojamoje patalpoje esančio ieškovo šildymo prietaiso, nes tai reiškia ieškovo nuosavybės teisės pažeidimą, nesusijusį su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis). Tokiu atveju net ir konstatavus, kad atsakovė savavališkai atjungė ieškovo šilumos prietaisą ir nenaudojo jo pastatui apšildyti reikalingos šilumos energijos, ieškovas reikalaujamą sumą turėtų teisę prisiteisti įrodinėjant, kad jis patyrė nuostolius dėl jo nuosavybės teisės pažeidimo.
Atsižvelgiant į tai, kad CK nenumato privalomos formos sandoriams dėl nuomotojo tiekiamos šilumos energijos nuomininkui, teismas pripažįsta, kad nuomos sutarties šalys savo konkliudentiniais veiksmais sudarė ir papildomą sutartį dėl šilumos tiekimo atsakovei. Todėl pareiga sumokėti už savo nuomojamoms patalpos sunaudotą šilumos energiją atsakovei kyla tiek iš pačios nuomos sutarties, tiek iš papildomos sutarties dėl šilumos energijos tiekimo, kurią ji atsisakė pasirašyti.
Skolos dydis yra pagrįstas ieškovo pateiktomis sąskaitomis faktūromis už atsakovei tiektą šilumos energiją (b. l. 68-104), kuriose bendra suma už šilumos energiją atitinka ieškinyje reiškiamą reikalavimą - 2 069,60 Lt sumai. Kasos pajamų orderiai (b. l. 68-104) ir pačios atsakovės paaiškinimas patvirtina, kad nurodytose sąskaitose faktūrose esančios sumos už šilumos energiją nėra apmokėtos, todėl ši suma priteistina iš atsakovės.
Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas (fizinis asmuo) privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, tenkintinas.
Visiškai patenkinus ieškinį iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos ieškovui ir valstybei (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).
Ieškovas pateikė savo bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apskaičiavimą ir pagrindimą (b. l. 123-129), iš kurio matyti, kad 605 Lt išlaidos už ieškinio paruošimą ir 60,50 Lt išlaidos už prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas paruošimą neviršija 2004-04-02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau Rekomendacijos), numatytų maksimalių dydžių (8.2. punktas ir 8.16. punktas) už tokių dokumentų paruošimą. Tačiau kitų išlaidų advokato padėjėjo pagalbai dydžiai viršija minėtose rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, todėl yra mažintini.
Rekomendacijų 8.16. punktas numato, kad už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą nustatomas maksimalus dydis minimalią mėnesinę algą dauginant iš koeficiento 0.12. Tai reiškia, kad atsižvelgiant į minimalios mėnesinės algos dydį buvusį iki 2013-01-01 (850 Lt) ir dydį po 2013-01-01 (1000 Lt), maksimali priteistina tokių išlaidų suma dokumentams, surašytiems iki 2013-01-01 yra 102 Lt (850 Lt MMA x 0,12), o dokumentams, surašytiems po 2013-01-01 - 120 Lt (1000 Lt MMA x 0,12). Be to, pagal Rekomendacijų 5. punktą, už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Ieškovui paslaugas teikė advokato padėjėjas, todėl maksimalus priteistinas išlaidų dydis už 2012-11-28 advokato padėjėjo surašytą prašymą leisti pakeisti ieškinio reikalavimą yra 81,60 Lt (102 Lt x 80 %). Kadangi ieškovo prašomos priteisti išlaidos už šio dokumento paruošimą yra 121 Lt (b. l. 126, 128), tai jos mažintinos iki nurodyto 81,60 Lt dydžio.
Rekomendacijų 8.18. punktas numato, kad už vieną atstovavimo valandą teisme nustatomas maksimalus dydis minimalią mėnesinę algą dauginant iš koeficiento 0.15., kuris pagal minėtą Rekomendacijų 5. punktą mažinamas iki 80 procentų šios sumos. Tai reiškia, kad maksimali priteistina išlaidų suma už vieną advokato padėjėjo atstovavimo valandą teisme iki 2013-01-01 yra 102 Lt (850 Lt MMA x 0,15 x 80 %), o už atstovavimą teisme po 2013-01-01 - 120 Lt (1000 Lt MMA x 0,15 x 80 %). Nors ieškovas prašo priteisti po 363 Lt už du teismo posėdžius, nurodydamas, kad kiekvienas posėdis truko po tris valandas, įskaičiuojant kelionėje sugaištą laiką (b. l. 128-129), tačiau Rekomendacijų 9. punktas numato, kad atstovavimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas. Abu teismo posėdžiai faktiškai truko tik po vieną valandą (b. l. 65, 133-134), todėl už 2012-11-28 vykusį teismo posėdį (b. l. 65) ieškovui priteistina 102 Lt, o už 2013-04-08 vykusį teismo posėdį – 120 Lt. Išlaidos už kelionėje sugaištą advokato padėjėjo laiką nepriteistinos, nes Rekomendacijų 3. punktas numato, kad advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, iš šalies priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas. Šiuo atveju advokato padėjėjas procese dalyvavo ne teismo iniciatyva, ne dėl teismingumo ypatumų, o reikiamos specializacijos advokatų yra ir teismo vietovėje. Todėl nei vienos iš nurodytų sąlygų šioms išlaidoms iš atsakovės priteisti nėra, nes advokato dalyvavimas iš kitos vietovės nebuvo neišvengiamai būtinas. Viso iš atsakovės ieškovui priteistina 969,10 Lt (605 Lt + 81,60 Lt + 60,50 Lt + 102 Lt + 120 Lt) vietoje prašomų 1 508,50 Lt išlaidų advokato padėjėjo pagalbai. Be to ieškovui iš atsakovės priteistinas ieškovo sumokėtas 214 Lt žyminis mokestis už ieškinį (b. l. 29), todėl bendra priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 1183,10 Lt (969,10 Lt + 214 Lt).
Valstybei iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurios sudaro 34,50 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais, 284 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Ieškinį patenkinti visiškai.
Priteisti ieškovui VšĮ Lazdijų kultūros centrui (juridinio asmens kodas 165438848), iš atsakovės I. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 069,60 Lt (du tūkstančius šešiasdešimt devynis litus 60 centų) skolos ir 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2012-09-21, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei 1 183,10 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt tris litus 10 centų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės I. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 34,50 (trisdešimt keturis litus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų valstybei, jas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“, AB, arba į sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, arba į sąskaitą Nr. LT74 7400 0000 0872 3870, esančią Danske Bank A/S Lietuvos filiale, įmokos pavadinimas – bylinėjimosi išlaidos, įmokos kodas – 5660. Jas galima sumokėti bet kuriame banke, Lietuvos pašto skyriuje ar „Perlo“ terminale.
Dėl sprendimo per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skundas Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.