Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-703-407/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-11-05
Bylos Nr.: e2A-703-407/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-09-3-01141-2017-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
Ieškovas: V. K. B., A. S. B.
Atsakovas: T. Š., M. Š., G. Š.

Kategorijos

2.3.2.7Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles
2.6.1.6.1Actio Pauliana
2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.2.4.4Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
3.2.4.11Įrodymų vertinimas

Civilinė byla Nr. e2A-703-407/2020Teisminio proceso Nr. 2-09-3-01141-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.7; 2.6.1.6.1; 2.6.29.1; 3.1.7.6; 3.2.4.4; 3.2.4.11 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. K. B., A. S. B. ir atsakovo T. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų V. K. B. ir A. S. B. ieškinį atsakovams T. Š., M. Š., G. Š., byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, uždarajai akcinei bendrovei „Kolumbana“, Druskininkų savivaldybės 2-ojo notaro biuro notarei Jūratei Ladauskaitei ir antstolės Janės Jakimavičienės kontorai, dėl skolos priteisimo, prievolės pripažinimo solidaria ir sandorių nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai V. K. B. ir A. S. B. prašė: 1) priteisti solidariai iš atsakovų T. Š. ir M. Š. 34 000 Eur skolą ieškovės A. S. B. naudai; 2) priteisti solidariai iš atsakovų T. Š. ir M. Š. 37 000 Eur skolą ieškovo V. K. B. naudai; 3) priteisti ieškovams solidariai iš atsakovų T. Š. ir M. Š. 5 proc. metines palūkanas už priteistas sumas nuo ieškinio priėmimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 4) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. spalio 14 d. vedybų sutartį, notarinio registro Nr. D2-2994, sudarytą tarp atsakovų M. Š. ir T. Š.; 3) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento UAB „Kolumbana“ 341 543 vienetų paprastųjų nematerialiųjų akcijų, kurių vienos nominali vertė 1 (vienas) euras, perleidimo sandorį, sudarytą tarp atsakovų M. Š., T. Š. ir G. Š.; 4) pripažinti antstolės Janės Jakimavičienės kontoroje išieškomas 27 193,34 Eur dydžio pinigines prievoles pagal 2014 m. gruodžio 22 d. tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius, palūkanas ir žyminius mokesčius, kurie ieškovei A. S. B. priteisti įsiteisėjusiais Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d., 2017 m. gegužės 4 d. ir 2017 m. birželio 22 d. teismo įsakymais, solidariomis atsakovų T. Š. ir M. Š. prievolėmis; 7) priteisti solidariai iš atsakovų T. Š. ir M. Š. ieškovų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas; 8) priteisti iš atsakovo G. Š. ieškovų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovai nurodė, kad 2014 m. gruodžio 22 d. ieškovė paskolino 40 300 Eur atsakovams T. Š. ir M. Š.. Skolos grąžinimas užtikrintas atsakovo T. Š. tą pačią dieną išduotais keturiais neprotestuotinais paprastaisiais vekseliais, pagal kuriuos 9 300 Eur turėjo būti grąžinta 2017 m. kovo 27 d., 10 000 Eur – 2017 m. gegužės 2 d., 10 000 Eur – 2017 m. birželio 19 d., 11 000 Eur – 2017 m. rugpjūčio 7 d. Ieškovai 2015 m. birželio 10 d. kiekvienas paskolino po 23 000 Eur atsakovams T. Š. ir M. Š.. Šių skolų grąžinimas užtikrintas atsakovo T. Š. tą pačią dieną išduotais dviem neprotestuotinais paprastaisiais vekseliais, pagal kuriuos skolos grąžinimo terminas – 2016 m. birželio 10 d. Ieškovas paskolino atsakovams T. Š. ir M. Š.: 2016 m. birželio 10 d. – 3 000 Eur, 2016 m. liepos 5 d. – 3 000 Eur, 2016 m. rugpjūčio 9 d. – 3 000 Eur, 2016 m. rugsėjo 6 d. – 2 500 Eur, 2016 m. spalio 3 d. – 2 500 Eur. Šių skolų grąžinimas užtikrintas atsakovo T. Š. atitinkamą dieną išduotais neprotestuotinais paprastaisiais vekseliais, skolų grąžinimo terminai atitinkamai numatyti 2017 m. rugsėjo 11 d., 2017 m. spalio 3 d., 2017 m. lapkričio 6 d., 2017 m. gruodžio 4 d. ir 27 d. Skolų išieškojimai pagal pirmus tris vekselius (29 300 Eur) yra vykdomi antstolės J. Jakimavičienės kontoroje. Dėl visų likusių vekselių notarė atsisakė išduoti vykdomuosius raštus dėl juose esančių privalomų rekvizitų ištaisymų, išskyrus 2015 m. birželio 10 d. vekselius, kurie nebuvo pateikti apmokėjimui dėl termino pateikti apmokėjimui praleidimo. Bendra atsakovų skolos suma sudaro 100 300 Eur, iš kurių 29 300 Eur skolos išieškojimas yra vykdomas, o reikalavimas dėl 71 000 Eur skolos priteisimo pareikštas šioje byloje. Atsakovai T. Š. ir M. Š. 2015 m. spalio 14 d. sudarė vedybų sutartį (toliau – Vedybų sutartis), kurios sąlygos, nustatančios asmenines kiekvieno sutuoktinio prievoles pagal skolinius įsipareigojimus, pažeidžia sąžiningų kreditorių interesus ir laikytina negaliojančia dėl jos fiktyvumo bei prieštaravimo sąžiningumo ir geros moralės normoms. Atsakovai T. Š. ir M. Š. 2016 m. gegužės 12 d. akcijų dovanojimo sutartimi (toliau – Akcijų dovanojimo sutartis) perleido savo sūnui atsakovui G. Š. atsakovės M. Š. vardu apskaitytus ir bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje valdomus UAB „Kolumbana“ 341 543 vienetus akcijų. Ši sutartis pažeidžia kreditorių – ieškovų interesus, todėl pripažintina negaliojančia Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 ir 6.67 straipsnių pagrindu (actio Pauliana).

Atsiliepimas

3. Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Atsakovas T. Š. nurodė, kad iš viso ieškovai per 2014–2016 metus jam realiai paskolino: 2014 m. vasario 17 d. – 30 000 Lt (15 000 Lt pavedimu ir 15 000 Lt grynaisiais); 2015 m. birželio 10 d. – 28 430 Eur (ieškovė pervedė į jo banko sąskaitą) ir 2016 metais grynaisiais perdavė dar 6 000 Eur. 2015 m. birželio 10 d. vekseliai ieškovo prašymu atgaline data buvo perrašyti mažesnėmis sumomis, ieškovas atsakovą užtikrino, kad šių vekselių neranda, o radęs – juos sunaikins. Atsakovas lėšas skolinosi asmeniniu tikslu, t. y. azartiniams lošimams. Atsakovų teigimu, ieškovai neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygų ir ginčijamų sandorių tariamo fiktyvumo ar jų prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo T. Š. 11 000 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ieškovei A. S. B.; iš atsakovo T. Š. 14 000 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ieškovui V. K. B.; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento UAB „Kolumbana“ akcijų perleidimo sandorio dalį dėl 43 446 vienetų paprastųjų nematerialiųjų akcijų perleidimo, sudarytą tarp atsakovų M. Š., T. Š. ir G. Š.; priteisė iš atsakovo T. Š. po 1 040,53 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovams A. S. B. ir V. K. B.; likusią ieškinio dalį atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nekyla ginčas dėl to, kad atsakovas T. Š. yra išrašęs vekselius ieškovams, kad ieškovai nepateikė vekselių Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ĮPVĮ) nustatyta tvarka ir kad jie laikytini skolos rašteliais, tačiau kyla ginčas dėl paskolinių santykių apimties, t. y. atsakovui perduotų piniginių lėšų sumų.

6. Teismas nustatė, kad ieškovė iš savo sąskaitos 2014 m. pervedė atsakovui 15 000 Lt, dar 15 000 Lt atsakovas tą pačią dieną gavo grynais (šios aplinkybės jis neginčija), 2015 m. birželio 10 d. ieškovė atsakovui pervedė 28 340 Eur, be to, atsakovas pripažįsta, kad 2016 m. jis gavo iš ieškovo dar 6 000 Eur grynais. Todėl teismas konstatavo, kad nėra ginčo dėl to, jog atsakovui buvo perduoti 43 028,60 Eur. Ieškovai teigia, kad likusią sumą, t. y. 57 271,40 Eur, jie perdavė atsakovui grynais pinigais. Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė, kad jie turėjo 100 300 Eur lėšų, kurias būtų galėję paskolinti atsakovui. Nuo buto pardavimo iki lėšų paskolinimo praėjo 8–10 metų, per tą laiką, kaip nurodė patys ieškovai, jie pasistatė namą, taigi, tikėtina, kad didelę dalį lėšų, gautų pardavus butą, išleido. Be to, gauta už butą lėšų suma buvo mažesnė nei ieškovų nurodoma paskolinta suma. Be to, labiau tikėtina, kad ieškovai visų savo turimų lėšų atsakovui neskolino, taigi turėjo valdyti dar didesnes lėšas, o kad turėjo tiek pinigų, neįrodė.

7. Teismas, įvertinęs ieškovų paaiškinimus dėl vekselių pametimo ir vėlesnio jų atsiradimo, sprendė, kad jie neįtikinami. Kaip nurodė patys ieškovai, jiems 46 000 Eur suma yra didelė suma, todėl tokio dydžio prievolės pagrįstumą įrodantys dokumentai paprastai yra gerai saugomi. Ieškovai, 2017 m. reikšdami reikalavimą dėl skolos priteisimo Druskininkų miesto apylinkės teisme, nenurodė jokių aplinkybių, kad atsakovas skolingas ir didesnes sumas pinigų. Be to, ieškovai, turėdami reikalavimo teisę į 46 000 Eur pagal 2015 m. birželio 10 d. vekselius, kurių įvykdymo data yra 2016 m. birželio 10 d., reikalavo iš T. Š. sumokėti pagal tris vekselius, kurių bendra suma yra 8 500 Eur. Teismo vertinimu, bet kuris asmuo, turėdamas reikalavimo teisę ir į 46 000 Eur, kartu ar pirmiausia būtų išsiuntęs reikalavimus grąžinti šią sumą. Tokios nustatytos aplinkybės kelia abejonių dėl realių paskolinių santykių pagal du 2015 m. birželio 10 d. išrašytus vekselius iš viso 46 000 Eur sumai.

8. Be to, teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas nurodė, jog pirmą paskolą iš B. gavo 2014 m. vasario 17 d. ir jau tada parašė vekselį, kuris, parašius vėlesnius vekselius, buvo sunaikintas. Ieškovai nurodė, kad T. Š. anksčiau didelėmis sumomis nebuvo skolinęsis. Aplinkybes, kad T. Š. 2014 m. vasario 17 d. gavo lėšų, patvirtina jo banko sąskaitos išrašas, o taip pat VšĮ „Relaturas“ banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad T. Š. 2014 m. vasario 17 d. iš savo sąskaitos į VšĮ „Relaturas“ sąskaitą pervedė 14 000 Lt. Tokios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina atsakovo teiginius, kad jis iš ieškovų skolinosi ir anksčiau, o negalėdamas grąžinti pinigų, pagal tas pačias skolas išrašė naujus vekselius.

9. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, jų tarpusavio ryšį, sprendė, kad atsakovo nurodytos aplinkybės dėl pasiskolintų sumų ir perrašytų vekselių labiau tikėtinos, todėl darė išvadą, kad atsakovas įrodė, jog nesiskolino iš ieškovų 100 300 Eur, o ieškovų versija apie paskolintus papildomus 46 000 Eur iškilo tada, kai jų santykiai su atsakovu nutrūko, jie suprato, kad atsakovas gali iš viso neturėti galimybės įvykdyti prievolę, ir kai iškilo ginčas dėl prievolių solidarumo. Atsakovas T. Š., nors ir teigia, kad gavo iš ieškovų 43 028,60 Eur, tačiau pripažįsta, jog yra skolingas ieškovams ir sutartas palūkanas, o jo bendra skola, įskaitant priteistas teismo įsakymais sumas, yra 54 300 Eur. Konstatavęs, kad atsakovas pagal vekselius liko skolingas ieškovams 25 000 Eur, teismas nurodė, kad iš atsakovo T. Š. priteistina 14 000 Eur ieškovui V. K. B. ir 11 000 Eur ieškovei A. S. B., taip pat 5 proc. metinės procesinės palūkanos už priteistas sumas.

10. Spręsdamas dėl prievolių solidarumo, teismas konstatavo, kad atsakovas T. Š. įrodė, jog didžiąją dalį iš ieškovų pasiskolintų pinigų pralošė. Tokią išvadą, teismo vertinimu, leidžia daryti byloje esantys rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad T. Š. 2013 m. rugpjūčio 16 d. pateikė prašymą lošimus organizuojančioms bendrovėms apriboti jo patekimą į lošimų organizavimo vietas ir neleisti jam lošti, T. Š. dalyvavo keturių savaičių gydymo „Minesotos“ programoje, gydosi Vilniaus priklausomybės ligų centre. T. Š. sąskaitos išrašas patvirtina, kad jis per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2014 m. sausio 31 d. į V. P. sąskaitą pervedė 15 955 Lt, per 2014 m. į UAB „Lotelita“ sąskaitą pervedė 1 671 Lt, nuo 2015 m. sausio 5 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. – dar 5 311 Eur, per laikotarpį nuo 2013 m. sausio 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 14 d. į UAB EVP INTERNATIONAL ir UAB „Top sport“ pervedė iš viso 124 059 Lt (35 929,97 Eur). Iš V. P. banko sąskaitos matyti, kad visus T. Š. pervestus pinigus V. P. nedelsiant pervesdavo į UAB „Top sport“ sąskaitą. Atsakovo T. Š. nurodomas aplinkybes teismo posėdyje patvirtino ir liudytojai J. K., V. P.. Duomenų, kad T. Š. būtų turėjęs kitų, ne pasiskolintų lėšų, iš kurių būtų galėjęs pralošti tokias sumas, byloje nėra.

11. Teismas sprendė, kad atsakovė M. Š. nežinojo apie T. Š. pasiskolintus pinigus lošimams, ir tokioms paskoloms nepritarė. Tokią išvadą teismas darė vadovaudamasis protingumo principu, nes akivaizdu, kad sutuoktinė negalėtų pritarti, jog sutuoktinis skolintųsi dideles pinigų sumas tam, kad jas praloštų.

12. Teismas nustatė, kad T. Š. dalį pasiskolintų pinigų panaudojo VšĮ „Relaturas“, kurios dalininkas jis yra, veiklai. Tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė nesudaro prielaidos teigti, kad tokie T. Š. veiksmai sąlygojo prievolės solidarumą. VšĮ „Relaturas“ nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl atsakovo pasiskolintos ir viešosios įstaigos veiklai panaudotos lėšos nelaikytinos panaudotomis šeimos interesais.

13. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad atsakovė M. Š. 2007 m. liepos 5 d. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą už 2 900 000 Lt. Tai patvirtina, kad atsakovė turėjo pakankamai asmeninių lėšų, iš kurių galėjo didinti UAB „Kolumbana“ įstatinį kapitalą. Be to, UAB „Kolumbana“ 2015 m. gruodžio 17 d. iš AB „Swedbank“ kredito sutartimi pasiskolino 410 000 Eur, ir šio kredito paskirtis, be kita ko, kredito gavėjui priklausančiuose svečių namuose esančių baldų, audio / video technikos ir interjero atnaujinimui, reklamų iškaboms bei kitoms smulkioms investicijoms finansuoti. Taigi, atsakovė M. Š. įrodė, kad UAB „Kolumbana“ turėjo savarankiškų pajamų šaltinių viešbučio veiklai vykdyti. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas T. Š. bent dalį pasiskolintų iš ieškovų lėšų panaudojo UAB „Kolumbana“ veiklai, taip gerindamas įmonės būklę, o kartu ir didindamas įmonės akcijų vertę. Todėl teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog T. Š. prievolės kilo iš sandorių, kurie buvo sudaryti šeimos interesais. Dėl to teismas atmetė ieškovų reikalavimą priteisti 25 000 Eur skolos solidariai iš atsakovės M. Š. ir reikalavimą pripažinti teismo įsakymais priteistas 27 193,34 Eur pinigines prievoles solidariomis atsakovų T. Š. ir M. Š. prievolėmis.

14. Teismas nustatė, kad 43 446 vnt. UAB „Kolumbana“ akcijų yra atsakovų M. Š. ir T. Š. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. M. Š., veikdama už save ir savo sutuoktinį T. Š., 2016 m. gegužės 12 d. akcijų dovanojimo sutartimi padovanojo G. Š. 341 543 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, vienos akcijos nominali vertė 1 Eur, iš viso 341 543 Eur vertės. Teismas pažymėjo, kad akcijų dovanojimo sutarties šalis yra ir T. Š., nes jis padovanojo savo akcijų dalį, jam priklausančią bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas sprendė, kad nustatytos visos actio Pauliana sąlygos, todėl ginčo sandorio dalį dėl 43 446 vnt. UAB „Kolumbana“ akcijų padovanojimo pripažino negaliojančia.

15. Teismas pažymėjo, kad teisės normos nenumato pareigos asmenims, sudarantiems vedybų sutartį, informuoti esamus kreditorius apie vedybų sutarties sudarymą, nes vedybų sutartimi bet kuriuo atveju negali būti keičiamas turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinis režimas, jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą (CK 3.105 straipsnio 2 punktas). Todėl vedybų sutartis šiuo aspektu niekaip nepažeidžia ieškovų interesų. Be to, teisės normos nenumato pareigos asmenims, sudarantiems paskolos sandorius, informuoti kreditorius apie anksčiau sudarytą vedybų sutartį. Teismas pažymėjo, kad šiuo aspektu ieškovai ir negali ginčyti vedybų sutarties, nes vedybų sutarties sudarymo momentu negalima buvo prognozuoti, jog ateityje viena iš vedybų sutarties šalių sudarys paskolos sutartį ir nevykdys prievolių pagal šią sutartį. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra nustatyta, jog iš paskolų gautos lėšos buvo panaudotos bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei įgyti, teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog vedybų sutartis pažeidžia jų interesus.

16. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai patyrė 1 628 Eur išlaidas žyminiam mokesčiui, 70 Eur vykdymo išlaidų, 45 Eur išlaidas renkant įrodymus, 15 599,18 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai. Teismas nurodė, kad tenkinamų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 12 proc. Didžiąją dalį žyminio mokesčio pareiškiant ieškinį sudarė žyminis mokestis, susijęs su reikalavimu dėl skolos priteisimo, skola pripažinta asmenine T. Š. prievole, reikalavimas dėl akcijų dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiu laikytinas išvestiniu, todėl iš atsakovo T. Š. proporcingai patenkintai ieškinio daliai priteistinos ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 2 081,06 Eur.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

17. Ieškovai V. K. B. ir A. S. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai; priimti papildomus įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nurodo šiuos argumentus:

17.1. Teismas nepagrįstai vadovavosi žodiniais atsakovo paaiškinimais apie vekselių perrašymą. Atsižvelgiant į įsiteisėjusius teismo įsakymus, turinčius prejudicinę galią, nėra jokio pagrindo abejoti, kad pinigai (29 300 Eur) pagal 2014 m. gruodžio 22 d. vekselius atsakovams buvo perduoti būtent vekselių išrašymo dieną, o ne kurią nors kitą, atsakovų nurodomą dieną. Šios aplinkybės negali būti kvestionuojamos šioje byloje. Teismas neįvertino, kad 2015 m. birželio 10 d. atsakovo T. Š. išduoti vekseliai, bendrai 46 000 Eur sumai, užtikrino 2015 m. birželio 10 d. paskolos gavimą, kai apeliantė A. S. B. bankiniu pavedimu atsakovui T. Š. pervedė 28 340 Eur, o kitą dalį atsakovams paskolino grynais pinigais. Atsakovo versiją paneigia ir ta aplinkybė, kad tariamai atgaline 2014 m. gruodžio 22 d. data ir 2016 m. birželio 10 d. data perrašytų vekselių suma yra ne 46 000 Eur, o 43 300 Eur. Atsakovai šios aplinkybės niekaip nepagrindė bei nepaaiškino bylos nagrinėjimo metu. Neįtikinama ir tai, kad atsakovas būdamas verslininku, naiviai tikėjosi, kad 2015 m. birželio 10 d. vekselius po 23 000 Eur V. K. B. sunaikins, todėl nereikalavo jų sunaikinti prie atsakovo. Teiginių apie tariamą vekselių perrašymą atsakovai niekaip neįrodė, neprašė skirti ekspertizės, nors teismas atsakovams ne kartą apie tokią jų teisę priminė.

17.2. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje (neįpareigojo ir / ar nepasiūlė apeliantams įrodyti savo turtinės padėties, nors iš teismo sprendimo paaiškėjo, kad teismas nusprendė laikyti, kad ši aplinkybė yra esminė), nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su apeliantų turtine padėtimi, todėl byla buvo neteisingai išspręsta. Kadangi dėl apeliantų tariamo negalimumo suteikti 100 300 Eur paskolą buvo pasisakyta tik atsakovų atstovų baigiamosiose kalbose (siurpriziniai argumentai), apeliantai atsidūrė nelygiavertėje padėtyje, kai negalėjo tinkamai atsikirsti į tokius nepagrįstus atsakovų samprotavimus ir pateiki paneigiančius įrodymus. Susiklosčius tokiai situacijai, teismas privalėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir išreikalauti trūkstamus įrodymus ir tik tuomet grįžti prie sprendimo priėmimo stadijos. Pateikiami papildomi įrodymai patvirtina, kad apeliantai turėjo daugiau nei pakankamai piniginių lėšų, kurias galėjo skirti paskoloms suteikti.

17.3. Teismas nepagrįstai apeliantų paaiškinimus dėl dviejų 2015 m. birželio 10 d. vekselių laikino pametimo (neradimo) vertino kaip neįtikinamus ir nurodė, kad bet kuris asmuo pirmiausia pateiktų išieškojimui dideles sumas. Tokie teismo argumentai laikytini nekorektiškais ir paremtais ne įrodymais, o prielaidomis. Apeliantai yra garbaus amžiaus asmenys (75 ir 77 metų amžiaus), be to, apeliantas V. K. B. aktualiu laikotarpiu sirgo ir serga sunkia onkologine liga ir kitomis ligomis, dėl pasikartojančių atminties sutrikimų galėjo ir buvo pamiršęs kokius vekselius ir kokiai sumai jau yra pateikęs išieškojimui, o kuriuos ne, kurioje vietoje saugo vekselius. Kreditorius turi išimtinę teisę spręsti, kada jis nori ar gali pateikti teisėtą reikalavimą skolininkui.

Žemesnės instancijos teismas

17.4. Teismas nurodė, kad psichofiziologinio tyrimo poligrafu specialisto išvada nevertintina, tačiau nepaisant to, sprendime išsamiai cituojami minėtos išvados rezultatai. Tai leidžia manyti, kad psichofiziologinio tyrimo poligrafu specialisto išvada turėjo esminės įtakos teismo motyvams ir vidiniam įsitikinimui, nors šio įrodymo teismas apskritai turėjo nepriimti.

17.5. Teismas konstatavo, kad sutuoktiniai Š. bendrą ūkį vedė ir 2014–2016 metų laikotarpiu, tačiau spręsdamas dėl prievolės apeliantams solidarumo, prieštaraudamas savo pirminei išvadai, teismas nusprendė, kad vis tik apeliantų skolintos lėšos nebuvo panaudotos bendriems šeimos poreikiams, todėl T. Š. skola apeliantams laikytina asmenine skola. Atsakovas T. Š. dar 2013 m. rugpjūčio 16 d. pateikė prašymą lošimus organizuojančioms bendrovėms apriboti jo patekimą į lošimų organizavimo vietas ir neleisti jam lošti. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad nuo 2014 m. pradžios T. Š. būtų dalyvavęs bet kokio pobūdžio azartiniuose lošimuose. Vien prielaida apie ankstesnius 2013 m. atliktus (iki pinigų skolinimosi iš apeliantų) atsakovo T. Š. veiksmus, negali būti pagrindu konstatuoti apeliantų skolintų pinigų pralošimą. Neįrodžius visų apeliantų paskolintų pinigų panaudojimo lošimams, laikytina, kad paskolinti pinigai buvo panaudoti bendriems šeimos poreikiams, todėl skolinės prievolės laikytinos solidariomis.

17.6. Teismas visiškai nevertino apeliantų pateiktų įrodymų ir pačio atsakovo T. Š. paaiškinimų, kad apeliantų skolintus pinigus atsakovas panaudojo VšĮ „Relaturas“ veiklai plėtoti ir senoms skoloms grąžinti. Teismas nesiaiškino, koks buvo senų skolų pobūdis, ar senos skolos buvo susijusios su bendrais šeimos poreikiais. Atsakovų verslo partneris V. A., teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas, patvirtino, kad atsakovai M. ir T. Š. verslą vykdė bendrai tiek per VšĮ „Relaturas“, tiek per UAB „Kolumbana“. Byloje pateikti banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad sutuoktiniai T. Š. ir M. Š. kartu vystė verslą per bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą VšĮ „Relaturas“, pervedinėjo minėto juridinio asmens veiklai reikalingas pinigines lėšas (įskaitant ir VšĮ „Relaturas“ veiklai pasiskolintas lėšas iš kitų asmenų).

17.7. VšĮ „Relaturas“ faktinė veikla aktualiu laikotarpiu buvo iš esmės komercinio pobūdžio (kelionių ir renginių organizavimas). Taigi VšĮ „Relaturas“ pagrindiniai veiklos tikslai buvo ne viešųjų interesų tenkinimas, o siekis gauti finansinės naudos (pelno), sugrąžinti Š. įstaigai paskolintas lėšas ir sudaryti galimybes išmokėti T. Š. darbo užmokestį, kuris taip pat yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. T. Š. investicijos į viešąją įstaigą iš apeliantų skolintų pinigų laikytinos verslo vertės padidėjimu, o kadangi atsakovų T. ir M. Š. turto teisinis režimas nebuvo atskiras ir jie vedė bendrą ūkį, atitinkamai VšĮ „Relaturas“ ir jos vertės padidėjimas laikytinas bendru sutuoktinių turtu.

17.8. Atsakovė M. Š., įsigydama UAB „Kolumbana“ akcijas, akcijų pasirašymo sutartyse aiškiai ir nedviprasmiškai nenurodė, kad akcijos įsigyjamos asmeninėn nuosavybėn iš asmeninės nuosavybės teise valdomų piniginių lėšų. Asmeninių lėšų turėjimas pats savaime nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad visas lėšas į UAB „Kolumbana“ veiklą M. Š. investavo išimtinai iš asmeninių lėšų. Vien turto įgijimas už asmenines lėšas, nesant aiškiai išreikštos sutuoktinio valios, savaime nereiškia turto įgijimo asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

17.9. Teismas nepagrįstai nevertino liudytojų E. G., A. Z., J. K., Remigijus A. V. parodymų, kurie pagrindžia, kad atsakovai pinigines lėšas skolinosi viešbučio veiklai plėtoti, viešbučio paskolai dengti ir kitiems bendriems šeimos interesams.

17.10. Byloje atsakovų pateiktas tariamai 2009 m. gruodžio 30 d. tarp M. Š. ir T. Š. pasirašytas Susitarimas dėl naujai įsigyjamų akcijų ir UAB „Kolumbana“ įstatinio kapitalo padidinimo turi būti vertinamas kaip nesukeliantis teisinių pasekmių, nes toks susitarimas (net jeigu ir būtų buvęs sudarytas 2009 metais, nors pats sudarymo faktas kelia didelių abejonių) yra niekinis ir negaliojantis, nedaro jokios teisinės įtakos atsakovų sąžiningų kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams. Pagal galiojusį ir galiojantį teisinį reglamentavimą tokio pobūdžio susitarimas galėjo būti įtvirtintas tik notariškai sudarant povedybinę sutartį (notariškai patvirtinant turto pasidalinimo sutartį) ir ją išviešinant viešame registre. Todėl teismas nepagrįstai rėmėsi šiuo dokumentu.

17.11. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės M. Š. 2007– 2008(9) metais bendrovei paskolintos lėšos yra jos asmeninė nuosavybė. Apeliantai ir kiti kreditoriai skolino Š. pinigines lėšas, kurios buvo panaudotos šeimos verslams plėtoti. Nėra jokių rašytinių įrodymų, kad UAB „Kolumbana“ buvo skolinamos būtent asmeninės M. Š. lėšos, o ne iš kreditorių gautos lėšos.

17.12. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovai, 2016 m. gegužės 12 d. sudarydami UAB „Kolumbana“ akcijų dovanojimo sutartį, patys aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino ir pripažino, kad atsakovų sūnui G. Š. visos (341 543 vnt.) dovanojamos akcijos yra atsakovų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o ne M. Š. asmeninė nuosavybė. Kadangi byloje yra pakankamai įrodymų, kad UAB „Kolumbana“ 341 543 akcijos priklausė T. Š. ir M. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, akcijų dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia dėl visų 341 543 vienetų akcijų padovanojimo.

17.13. Teismas neįvertino, kad vedybų sutartis sudaryta jau esant atsakovų skoliniams įsipareigojimams apeliantams, T. Š. neturint pakankamai turto, į kurį sąžiningi kreditoriai būtų turėję galimybę nukreipti išieškojimą. Atsakovai neturėjo jokio objektyvaus pagrindo tokios sutarties sudarymui. Akivaizdu, kad vedybų sutartis buvo sudaryta tik siekiant išvengti prievolių kreditoriams tinkamo įvykdymo, kadangi skoliniai įsipareigojimai tik didėjo ir sutuoktinių bei jų verslų skolos augo. Notaras, prieš tvirtindamas vedybų sutartį, turėjo pareigą pareikalauti atsakovų kreditorių sutikimų, bet šios pareigos neatliko.

Atsiliepimas

18. Atsakovai atsiliepimuose prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti; nepriimti apeliantų pateiktų papildomų įrodymų; priteisti iš ieškovų atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:

18.1. Ieškovai jokiais objektyviais įrodymais neįrodė, kad jie realiai atsakovui T. Š. perdavė visas jų nurodomas sumas, t. y. 2014–2016 metais perdavė net 100 300 Eur. Ieškovai neįrodė, kad tokiomis lėšomis jie tuo metu realiai disponavo.

18.2. Atsakovas T. Š. nuosekliai paaiškino kada ir kokios sumos ieškovų jam realiai buvo perduotos, tai kad lėšos buvo skolinamos su palūkanomis, kaip jos buvo skaičiuojamos bei kaip buvo išrašomi ieškovų byloje pateikti vekseliai, kad pagal dalį jų jokios lėšos nebuvo skolinamos, o dalis vekselių buvo perrašyta atgaline data, sutariant su ieškovu (kurį atsakovas T. Š. labai ilgai pažinojo ir juo pasitikėjo) bei jam užtikrinant, kad bus sunaikinti 2015 m. birželio 10 d. vekseliai (2 vnt.) po 23 000 Eur.

18.3. Druskininkų miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje santuokos nutraukimo byloje ieškovai pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad atsakovas T. Š. ieškovei A. S. B. yra skolingas pagal 4 vekselius (bendra skolos suma 40 300 Eur), o V. K. B. yra skolingas pagal 5 vekselius (bendra skolos suma 14 000 Eur), iš viso 54 300 Eur.

18.4. Priimant ieškovų nurodytus teismo įsakymus nebuvo įrodinėjamos ir tiriamos faktinės aplinkybės dėl lėšų realaus perdavimo. Bendra teismo įsakymais priteista suma neviršijo atsakovo pripažįstamo skolos dydžio, T. Š. pasitikėjo ieškovo V. K. B. užtikrinimu, kad jis sunaikino 2015 m. birželio 10 d. vekselius (juos prieš tai išskaidžius į mažesnes sumas ir perrašius atbuline data), todėl neturėjo objektyvaus pagrindo ginčyti priimtus teismo įsakymus.

18.5. Bylos duomenimis nustatyta, kad lėšas, kurios atsakovui T. Š. realiai buvo paskolintos, jis panaudojo visiškai su šeimos bendrais poreikiais ar bendru sutuoktinių turtu nesusijusiu tikslu. Atsakovas tuo metu jau daug metų turėjo priklausomybę azartiniams lošimams, kur visas lėšas, kurios jam buvo realiai perduotos tiek ieškovų, tiek ir kitų asmenų, jis ir išleido, vis tikėdamasis, kad jam pavyks laimėti dideles sumas ir grąžinti savo asmenines skolas įvairiems asmenims. Ieškovai neįrodė, kad atsakovė M. Š. apie ieškovų teikiamas paskolas būtų žinojusi ir joms pritarusi, neįrodė, kad atsakovui T. Š. perduotos lėšos buvo panaudotos abiejų sutuoktinių, šeimos poreikiams tenkinti ar bendram verslui vystyti. Atsakovai de facto (iš tikrųjų) nuo 2014 m. pirmos pusės neveda bendro sutuoktinių gyvenimo, bendro ūkio, atsakovas T. Š. prie bendro ūkio neprisidėjo, tai patvirtina byloje pateikti banko sąskaitų išrašai, kiti duomenys.

18.6. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, atsakovų paaiškinimai, kita bylos medžiaga patvirtina, kad T. Š. ir M. Š. iš esmės vertėsi ir vykdė skirtingas visiškai nesusijusias veiklas – T. Š. vykdė veiklą VšĮ „Relaturas“, o M. Š. valdė ir vykdė veiklą UAB „Kolumbana“, į kurią atsakovė investavo labai daug savo asmeninių lėšų ir didžiąją dalį šios įmonės akcijų ji įgijo savo asmeninėn nuosavybėn. Šių įmonių vykdomos veiklos nėra susijusios, jų nesieja jokie glaudūs ryšiai. Vien ta aplinkybė, jog VšĮ „Relaturas“ kurį laiką nuomojosi patalpas iš UAB „Kolumbana“, nesudaro pagrindo teigti dėl šių įmonių bendros veiklos ar atsakovų tariamai bendro verslo.

18.7. Banko sąskaitose fiksuoti duomenys, kad į VšĮ „Relaturas“ įneštas sumas atsakovas T. Š. neužilgo (po trumpo laiko ar mažesnėmis sumomis) susigrąžindavo, rodo, kad šios lėšos niekaip nebuvo naudojamos įstaigos veikloje, įstaiga iš to negavo jokios naudos, nepadidėjo jos vertė ar pelningumas.

18.8. Byloje nėra jokių įrodymų, kad bent dalis atsakovo T. Š. pasiskolintų lėšų būtų panaudota UAB „Kolumbana“ veiklai, viešbučio gerinimui.

18.9. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuo 2009 metų atsakovė M. Š., įgydama naujai išleidžiamas UAB „Kolumbana“ akcijas asmeninėn nuosavybėn, tam panaudojo asmeninį turtą (t. y. iš asmeninių lėšų suteiktas bendrovei paskolas) bei aiškiai (raštu) išreiškė valią šį turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn, kas visiškai atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas. Be to, 2015 m. spalio 14 d. buvo sudaryta Vedybų sutartis, pagal kurios 3.3, 3.4.3 punktų nuostatas akcijos, įgytos po šios sutarties sudarymo, yra asmeninė nuosavybė to sutuoktinio, kurio vardu tos akcijos yra įgyjamos.

18.10. Akcijų dovanojimo sutartyje nėra jokių nuostatų, kad perleidžiamos UAB „Kolumbana“ akcijos priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Notaras nereikalavo atskirai nurodyti atskiras akcijų dalis, priklausančias kiekvienam iš dovanotojų, o sutartyje tik nurodė bendrą dovanojamų akcijų skaičių.

18.11. Vedybų sutartis buvo registruota viešame Vedybų sutarčių registre, todėl yra teisėta, o jos nuostatos yra privalomos tiek sutarties šalims, tiek ir tretiesiems asmenims. Ieškovai ginčija vienintelę jos sąlygą, visiškai nepagrįstai prašydami pripažinti Vedybų sutartį negaliojančia visa apimtimi. Ieškovai visiškai nepagrįstai teigia, kad apie Vedybų sutarties sudarymą turėjo būti informuoti kreditoriai ir jie turėjo būti nurodyti pačioje Vedybų sutartyje. Tokio reikalavimo nei norminis reglamentavimas, nei teismų praktika (pvz., Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-126-210/2015, kt.) nenumatė, todėl ieškovai nepagrįstai nurodo, kad notarui patvirtinant Vedybų sutartį, buvo pažeistos CK nuostatos, kreditorių teisėti interesai, viešoji tvarka ar gera moralė.

19. Atsakovas T. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, sumažinant iš jo ieškovų naudai priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą; priteisti iš ieškovų atsakovui T. Š. patirtas šiam skundui parengti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

19.1. Skundžiamame sprendime visiškai neanalizuota, kokios konkrečios išlaidos už kokius procesinius veiksmus yra patirtos.

Šalies argumentai

19.2. Teismas nusprendė kompensuoti didesnes išlaidas, nei nustatyta Rekomendacijose bei tokio būtinumo nepagrindė. Teismas neanalizavo ieškovų pateiktos ataskaitos (pažymos) apie apskaičiuotą jų pasirinkto advokato užmokestį, nesprendė ar nurodomos išlaidos yra realios, pagrįstos, būtinos ir ar jas visas privalo kompensuoti būtent atsakovas.

19.3. Teismas neįvertino tos aplinkybės, jog patys ieškovai netinkamai organizavo savo reikalavimų pateikimą (formulavimą) teismui, nuolat keitė ir pildė reiškiamus reikalavimus, tuo savo rizika nepagrįstai didindami patiriamas bylinėjimosi išlaidas, o už tokią pačių ieškovų pasirinktą veiksmų eigą neturėtų kilti atsakomybė (finansinė našta) atsakovui.

19.4. Teismas neįvertino, kad kiti ieškovų atstovės atlikti procesiniai veiksmai – prašymai išreikalauti įrodymus, pridėti įrodymus, pratęsti terminus ir pan. – nesusiję su bylos esme ir jie nepareikalavo didelių laiko ir darbo sąnaudų, juose nebuvo sprendžiami sudėtingi teisiniai klausimai. Be to, iš pažymos matyti, kad į išlaidas įtraukti ir tokie veiksmai, kaip bylos medžiagos, pateiktų įrodymų analizė, atsiliepimų peržiūra ir klientų konsultavimas, pasirengimas bylos nagrinėjimui, raštų dėl posėdžių datos parengimas ir pateikimas ir pan., kurie nelaikytini savarankiškais veiksmais arba yra administracinio pobūdžio veiksmai, kurie nėra tiesiogiai susiję su bylos esme ir kurie neturėtų būti atskirai apmokami.

Atsiliepimas

20. Ieškovai atsiliepime prašo atsakovo T. Š. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimus:

20.1. Atsakovas nepateikė nė vieno konkretaus atvejo ir argumento, pagrindžiančio, kad ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

20.2. Bylos nagrinėjimas pirmojoje instancijoje truko virš dviejų metų, pareikalavo ne tik daug procesinių dokumentų parengimo, bet ir didelės apimties įrodymų (banko sąskaitų išrašų, buhalterinių dokumentų, sutarčių ir kitų dokumentų) tyrimo, analizės ir vertinimo. Bylos apimtis didelė, bylos sudėtingumas, trukmė, teismo posėdžių skaičius (9 posėdžiai), pareikalavo didelių ieškovų atstovės laiko sąnaudų teikiant teisines paslaugas.

20.3. Įrodymų vertinimas, atsiliepimų argumentų vertinimas, strateginių veiksmų ir pozicijos derinimas byloje, papildomų įrodymų rinkimas, klientų konsultavimas reikalauja specialiųjų teisinių žinių ir kvalifikacijos, todėl tokių teisinių veiksmų vertinimas kaip administracinio pobūdžio mažų mažiausiai nekorektiškas. Nors tokie teisinio pobūdžio veiksmai kaip įrodymų ir procesinių dokumentų vertinimas ir susipažinimas su jais, teisinės konsultacijos dėl bylos nagrinėjimo nėra tiesiogiai nurodytos Rekomendacijose, bet jos yra būtinos ir neišvengiamos, nes be šių teisinių veiksmų atlikimo tinkamas atstovavimas byloje yra tiesiog neįmanomas.

20.4. Visi ieškovų atstovės prašymai dėl įrodymų išreikalavimo buvo teismo patenkinti, o teikiami įrodymai priimti, kaip reikšmingi bylai. Visi ieškovų atstovės teikti prašymai ir dokumentai buvo susiję išimtinai su teisingu bylos išnagrinėjimu, įrodymų rinkimas buvo būtinas siekiant nustatyti objektyvias aplinkybes, taigi ieškovų atstovės procesinis elgesys byloje buvo visiškai sąžiningas, protingas ir būtinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

22. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

23. Apeliantai kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus, kurie, jų teigimu, patvirtina aplinkybes, kad apeliantai turėjo lėšų paskolų sutarčių sudarymo momentu; kad apeliantas dėl savo pablogėjusios sveikatos būklės galėjo pamiršti, kuriuos vekselius jau yra pateikęs skoloms išieškoti. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, šias aplinkybes vertindamas kaip esmines, nepasiūlė jiems pateikti papildomų įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantams naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamo sprendimo priėmimo, atsakovai su šiais įrodymais yra susipažinę ir dėl jų priėmimo savo atsiliepimuose į apeliacinį skundą prieštaravimų nepateikė, teisėjų kolegija priima šiuos įrodymus ir vertina juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl skolos dydžio

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovus ir atsakovą T. Š. siejo sutartiniai teisiniai santykiai, kylantys iš paskolos sutarčių, kurių sudarymas buvo įforminamas atsakovo T. Š. išrašytais neprotestuotinais paprastaisiais vekseliais. Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovui paskolintų sumų ir apeliantams negrąžintos skolos dydžio.

25. Byloje pateikti šie atsakovo T. Š. išduoti neprotestuotini paprastieji vekseliai: keturi 2014 m. gruodžio 22 d. vekseliai, pagal kuriuos atitinkamai įsipareigota ieškovei 2017 m. kovo 27 d. sumokėti 9 300 Eur, 2017 m. gegužės 2 d. – 10 000 Eur, 2017 m. birželio 19 d. – 10 000 Eur, 2017 m. rugpjūčio 7 d. – 11 000 Eur; du 2015 m. birželio 10 d. vekseliai, pagal kuriuos atitinkamai įsipareigota ieškovams 2016 m. birželio 10 d. sumokėti po 23 000 Eur; 2016 m. birželio 10 d. vekselis, pagal kurį įsipareigota ieškovui 2017 m. rugsėjo 11 d. sumokėti 3 000 Eur; 2016 m. liepos 5 d. vekselis, pagal kurį įsipareigota ieškovui 2017 m. spalio 3 d. sumokėti 3 000 Eur; 2016 m. rugpjūčio 9 d. vekselis, pagal kurį įsipareigota ieškovui 2017 m. lapkričio 6 d. sumokėti 3 000 Eur; 2016 m. rugsėjo 6 d. vekselis, pagal kurį įsipareigota ieškovui 2017 m. gruodžio 4 d. sumokėti 2 500 Eur; 2016 m. spalio 3 d. vekselis, pagal kurį įsipareigota ieškovui 2017 m. gruodžio 27 d. sumokėti 2 500 Eur.

26. Iš viso pagal minėtus vekselius įsipareigota sumokėti ieškovams 100 300 Eur (63 300 ieškovei ir 37 000 Eur ieškovui). Kadangi Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-553-970/2017, 2017 m. gegužės 4 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-698-970/2017 ir 2017 m. birželio 22 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-943-970/2017 iš skolininko T. Š. priteista atitinkamai 9 300 Eur, 10 000 Eur ir 10 000 Eur skola ieškovei, šioje byloje prašoma priteisti likusią 34 000 Eur skolą ieškovei A. S. B. ir 37 000 Eur skolą ieškovui V. K. B..

Žemesnės instancijos teismas

27. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, vadovavosi atsakovo T. Š. paaiškinimais, kad ieškovai jam 2014 m. vasario 17 d. paskolino 30 000 Lt (15 000 Lt pavedimu ir 15 000 Lt grynaisiais) už 30 proc. metinių palūkanų, o jis išrašė vekselį 39 000 Lt sumai; 2015 m. birželio 10 d. papildomai paskolino 28 430 Eur (ieškovė pervedė į jo banko sąskaitą) už 15 proc. palūkanų ir tą dieną šalys susitarė, kad visas jo įsiskolinimas sudarys 46 000 Eur, todėl jis pasirašė du vekselius po 23 000 Eur, o ankstesnįjį vekselį ieškovas sunaikino. 2016 m. ieškovas jam pareiškė, kad dėl pasikeitusios tvarkos, susijusios su paskolų įforminimu (nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo CK 6.871 straipsnio 4 dalies reikalavimas paskolos sutartis, viršijančias 3 000 Eur sumą, sudaryti notarine forma), reikia perrašyti 2015 m. birželio 10 d. išrašytus vekselius, išskaidant šią sumą į atskirus vekselius. Pasitikėdamas ieškovu jis tam neprieštaravo, todėl atgaline data – 2014 m. gruodžio 22 d. išrašė ieškovų nurodomą vekselį 11 000 Eur sumai, du vekselius po 10 000 Eur bei vieną vekselį 9 300 Eur sumai ir 2016 m. birželio 10 d. vekselį 3 000 Eur sumai. Išrašius minimus vekselius ir ieškovo paprašius grąžinti ar sunaikinti 2015 m. birželio 10 d. vekselius po 23 000 Eur, ieškovas teigė, kad šių vekselių neranda, o radęs juos iš karto sunaikins. Atsakovas tuo metu pasitikėjo ieškovu.

28. Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo paaiškinimais apie vekselių perrašymą. Teisėjų kolegija su apeliantų argumentais nesutinka. Vien tai, kad atsakovas nepareiškė prieštaravimų dėl priimtų teismo įsakymų civilinėse bylose Nr. L2-553-970/2017, Nr. L2-698-970/2017 ir Nr. L2-943-970/2017 ir šie teismo įsakymai įsiteisėjo, nepatvirtina pinigų (29 300 Eur) pagal 2014 m. gruodžio 22 d. vekselius perdavimo jam būtent šių vekselių išrašymo dieną, kaip teigia ieškovai. Pažymėtina, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 straipsnio 3 dalis). Taigi, minėtose civilinėse bylose nebuvo nustatinėjamos aplinkybės dėl atitinkamuose vekseliuose nurodytų pinigų sumų perdavimo atsakovui momento, todėl ieškovai nepagrįstai remiasi šiomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad patys ieškovai 2017 m. birželio 5 d. atsiliepime į ieškinį, kurį pateikė atsakovų T. Š. ir M. Š. santuokos nutraukimo byloje, nurodė, kad atsakovas T. Š. iš jų iš viso pasiskolino 54 300 Eur ir įsipareigojo grąžinti ieškovei A. S. B. – 40 300 Eur pagal keturis 2014 m. gruodžio 22 d. vekselius, ieškovui V. K. B. – 14 000 Eur pagal 2016 m. birželio 10 d., 2016 m. liepos 5 d., 2016 m. rugpjūčio 9 d., 2016 m. rugsėjo 6 d. ir 2016 m. spalio 3 d. vekselius (6 t., b. l. 248–251). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai atmetė kaip neįtikinamus apeliantų argumentus, kad tuo metu jie dėl savo senyvo amžiaus ir V. K. B. sveikatos būklės, lėmusios jo atminties sutrikimus, pamiršo apie du 2015 m. birželio 10 d. vekselius, o vėliau juos atradę patikslino savo savarankiškus reikalavimus atsakovų santuokos nutraukimo byloje. Juolab kad šių vekselių suma (46 000 Eur) sudaro beveik pusę ieškovų nurodomos atsakovo skolos (100 300 Eur).

30. Atsakovo T. Š. versiją kaip labiau tikėtiną, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir byloje pateiktas jo banko sąskaitos išrašas, kuris patvirtina, kad 2014 m. vasario 17 d. ieškovas pervedė į atsakovo T. Š. sąskaitą 15 000 Lt (t. 6, b. l. 208). Ieškovai neneigia, kad šis pavedimas yra dalis tą dieną atsakovui T. Š. suteiktos paskolos (30 000 Lt), taip pat neneigia, kad šios paskolos grąžinimas ir sutartų 30 proc. dydžio palūkanų mokėjimas buvo užtikrintas atsakovo T. Š. tą pačią dieną, t. y. 2014 m. vasario 17 d. išrašytu vekseliu 39 000 Lt sumai, kuris vėliau buvo sunaikintas. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad minėta skola (39 000 Lt) iki 2015 m. birželio 10 d. buvo grąžinta ieškovams. Todėl logiškas atsakovo T. Š. paaiškinimas, kad 2015 m. birželio 10 d. išrašyti du nauji vekseliai apėmė tą pačią negrąžintą skolą bei ieškovų papildomai suteiktą paskolą su palūkanomis.

31. Abejonių dėl apeliantų teiginių, kad 2014 m. gruodžio 22 d. ir 2015 m. birželio 10 d. vekseliais buvo užtikrintos atskiros paskolos, kyla ir dėl to, kad 2014 m. gruodžio 22 d. vekseliuose įrašyti pinigų sumokėjimo terminai suėjo vėliau nei terminai, įrašyti 2015 m. birželio 10 d. vekseliuose. Atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusią praktiką, kai ieškovai papildomai skolino pinigus atsakovui, jam dar negrąžinus ankstesnių paskolų, labiau tikėtina, kad 2014 m. gruodžio 22 d. vekseliai buvo surašyti atgaline data (dėl atsakovo nurodytos priežasties – nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusio CK 6.871 straipsnio 4 dalies reikalavimo paskolos sutartis, viršijančias 3 000 Eur sumą, sudaryti notarine forma), šalims susitarus dėl 2015 m. birželio 10 d. vekseliais įformintos paskolos grąžinimo naujų terminų. Be to, ieškovai nepateikė 2015 m. birželio 10 d. vekselių apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka ir nesikreipė į notarą dėl vykdomųjų įrašų padarymo šiuose vekseliuose, nors visų kitų vekselių atveju šiomis teisėmis pasinaudojo.

32. Ieškovai kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų nurodo tai, kad atsakovas nepaaiškino, kodėl 2014 m. gruodžio 22 d. ir 2016 m. birželio 10 d. datomis perrašytų vekselių suma yra ne 46 000 Eur, o 43 300 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks neatitikimas nepaneigia šalių susitarimo dėl 2015 m. birželio 10 d. vekseliais įformintos paskolos išskaidymo į 2014 m. gruodžio 22 d. bei 2016 m. birželio 10 d. vekseliuose nurodytas sumas. Kaip minėta, atsakovas T. Š. pripažįsta, kad vekseliuose įrašomos sumos apėmė ne tik suteiktą paskolą, bet ir mokėtinas palūkanas. Be to, atsakovas T. Š. paaiškino, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. ir 2016 m. spalio 3 d. vekseliai, pagal kuriuos įsipareigota ieškovui sumokėti po 2 500 Eur, išrašyti tik už palūkanas ir jokių pinigų pagal šiuos vekselius atsakovui nebuvo perduota. Nesant jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų tarp šalių buvus kitokį susitarimą dėl atsakovui suteiktų paskolų grąžinimo sąlygų, nėra pagrindo atmesti atsakovo T. Š. paaiškinimus, kurie yra logiški ir iš esmės neprieštarauja byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams bei jų pagrindu nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

33. Minėtos išvados nepaneigia ir ieškovų apeliacinio skundo argumentas, kad neįtikinama, jog atsakovas T. Š., būdamas verslininku, naiviai tikėjosi, kad 2015 m. birželio 10 d. vekselius po 23 000 Eur V. K. B. sunaikins, todėl nereikalavo jų sunaikinti prie atsakovo. Kaip minėta, atsakovas T. Š. nurodė, kad išrašęs minėtus 2014 m. gruodžio 22 d. ir 2016 m. birželio 10 d. vekselius, paprašė ieškovo grąžinti ar sunaikinti 2015 m. birželio 10 d. vekselius, tačiau ieškovas jam pasakė, kad tuo metu šių vekselių neranda, o radęs juos iš karto sunaikins. Atsakovo teigimu, jis tuo metu pasitikėjo ieškovu. Šias aplinkybes netiesiogiai patvirtina tai, kad atsakovas T. Š. vėliau dar papildomai skolinosi pinigų iš ieškovo (žr. šios nutarties 25 punktą). Be to, jau minėta, kad ieškovai nereiškė atsakovui jokių reikalavimų dėl 46 000 Eur skolos grąžinimo 2015 m. birželio 10 d. vekselių pagrindu ĮPVĮ nustatyta tvarka, apie šią skolą nenurodė ir atsiliepime į ieškinį atsakovų T. Š. ir M. Š. santuokos nutraukimo byloje, o tokią versiją byloje iškėlė vėliau, kai šalių santykiai nutrūko.

34. Sutiktina su ieškovų apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti ieškovams pateikti papildomų įrodymų apie savo turtinę padėtį, jeigu manė, kad byloje pateiktų įrodymų neužtenka pagrįsti jų teiginius, kad ieškovai turėjo pakankamai lėšų paskoloms suteikti ginčui aktualiu laikotarpiu (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Kartu su apeliaciniu skundu ieškovų pateikti nauji įrodymai, t. y. 2007 m. balandžio 5 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovai už parduotą butą gavo 257 000 Lt; 2011 m. sausio 24 d. sutartis, pagal kurią ieškovei asmeninėn nuosavybėn jos dukra padovanojo 400 000 Eur; 2012 m. patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovai už parduotą negyvenamąją patalpą gavo 120 000 Lt, patvirtina, kad ieškovai turėjo pakankamai lėšų suteikti paskolas atsakovui. Ieškovai taip pat pateikė 2008 m. birželio 27 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kaip įrodymą, paneigiantį teismo išvadą, kad didelę dalį turėtų pinigų ieškovai išleido namo statybai (kadangi iš šio akto matyti, jog namo statybos buvo užbaigtos gerokai anksčiau nei buvo suteiktos paskolos atsakovui).

35. Tačiau net ir pripažinus, kad ieškovai įrodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu jie turėjo pakankamai lėšų suteikti atsakovui 100 300 Eur dydžio paskolą, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nelaikytinos esminėmis sprendžiant dėl ieškovams priteistino skolos dydžio. Tokias aplinkybes atsakovai nurodė kaip vieną iš savo atsikirtimų, gindamiesi nuo jiems pareikštų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, be kita ko, pasisakė ir dėl šių argumentų vertinimo, tačiau teismo sprendimas dėl skolos dydžio grindžiamas ir kitais argumentais, kurių pagrįstumas šioje nutartyje jau aptartas.

36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-378/2019). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011).

37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė minėtas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų apeliacinio skundo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įvertinus šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir jų tarpusavio ryšį, atsakovo T. Š. nurodytos aplinkybės dėl pasiskolintų sumų ir perrašytų vekselių yra labiau tikėtinos. Todėl konstatuotina, kad atsakovas T. Š. įrodė, jog ieškovai nepagrįstai reikalauja priteisti 46 000 Eur pagal 2015 m. birželio 10 d. vekselius. Likusių vekselių atsakovas iš esmės neginčija, pripažįsta, kad tarp šalių buvo susitarimas ir dėl palūkanų už suteiktas paskolas mokėjimo. Dėl to teismas pagrįstai sprendė, kad bendra atsakovo skola, įskaitant teismo įsakymais jau priteistas sumas, yra 54 300 Eur. Atsižvelgiant į šios nutarties 26 punkte nurodytose civilinėse bylose Druskininkų miesto apylinkės teismo priimtais ir įsiteisėjusiais teismo įsakymais ieškovei priteistas sumas pagal atitinkamus 2014 m. gruodžio 22 d. vekselius, atsakovo T. Š. skola pagal likusius vekselius, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, sudaro 25 000 Eur, t. y. 11 000 Eur skola ieškovei A. S. B. ir 14 000 Eur ieškovui V. K. B.. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškovams priteistinų skolų dydžius, todėl nėra pagrindo keisti šią skundžiamo sprendimo dalį.

Dėl prievolių solidarumo

38. Remiantis bendrosiomis prievolių teisės normomis, solidarioji skolininkų pareiga nepreziumuojama, išskyrus įstatymuose nustatytas išimtis (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Viena iš tokių išimčių nustatyta CK 3.109 straipsnio 2 dalyje, kur nurodyta, kad pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

39. Ieškovai nurodė, kad atsakovas T. Š. pinigus iš jų skolinosi šeimos verslui vystyti, todėl ieškovai prašė visas pinigines prievoles pripažinti solidariomis atsakovų T. Š. ir jo sutuoktinės M. Š. prievolėmis.

Žemesnės instancijos teismas

40. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas T. Š. įrodė, jog didžiąją dalį iš ieškovų pasiskolintų pinigų pralošė, t. y. panaudojo ne bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Teismas taip pat nustatė, kad T. Š. dalį pasiskolintų pinigų panaudojo VšĮ „Relaturas“, kurios dalininkas jis yra, veiklai. Tačiau VšĮ „Relaturas“ nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl šios įstaigos veiklai panaudotų pasiskolintų lėšų teismas nelaikė panaudotomis šeimos interesais.

41. Apeliaciniame skunde ieškovai, nesutikdami su minėtomis teismo išvadomis, nurodo, kad atsakovas T. Š. dar 2013 m. rugpjūčio 16 d. pateikė prašymą lošimus organizuojančioms bendrovėms apriboti jo patekimą į lošimų organizavimo vietas ir neleisti jam lošti. Ieškovų teigimu, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad nuo 2014 m. pradžios T. Š. būtų dalyvavęs bet kokio pobūdžio azartiniuose lošimuose.

42. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliantų argumentą, nes, visų pirma, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas T. Š. ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo priklausomybę azartiniams lošimams, nes 2018 m. dalyvavo keturių savaičių gydymo „Minesotos“ programoje ir gydėsi Vilniaus priklausomybės ligų centre (4 t., b. l. 47–49). Antra, byloje pateiktas T. Š. sąskaitos išrašas patvirtina, kad jis per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 2 d. iki 2014 m. sausio 31 d. į V. P. sąskaitą pervedė 15 955 Lt (6 t., b. l. 204–207). Iš V. P. sąskaitos išrašo matyti, kad visus T. Š. pervestus pinigus V. P. nedelsiant pervesdavo į UAB Top Sport sąskaitą (12 t., b. l. 30–35). Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas ir po 2013 m. rugpjūčio 16 d. prašymo apriboti jo patekimą į lošimų organizavimo vietas ir neleisti jam lošti pateikimo per tarpininkus lošdavo azartinius lošimus. Trečia, atsakovo T. Š. nurodomas aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino liudytojai J. K. ir V. P.. Ketvirta, dalį paskolų ieškovai, kaip patys nurodo, atsakovui perdavė grynais pinigais, be to, iš T. Š. sąskaitos išrašo matyti, kad po ieškovų pervedimų atsakovas lėšas išsigrynindavo bankomatuose, todėl yra pagrindas manyti, kad šiuos pinigus atsakovas panaudojo lošimams, o ne šeimos interesais. Teismas teisingai nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog T. Š. būtų turėjęs kitų, ne pasiskolintų lėšų, iš kurių būtų galėjęs pralošti tokias sumas.

43. Atsakovas T. Š. nurodė, jog dalį pasiskolintų pinigų panaudojo senesnėms skoloms grąžinti. Iš byloje pateikto jo sąskaitos išrašo matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo atliekami pervedimai kitiems kreditoriams, nurodant mokėjimo paskirtį kaip skolos grąžinimą (6 t., b. l. 204–247). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes dėl atsakovo T. Š. priklausomybės lošimams, tikėtina, kad buvo dengiamos skolos, kurias atsakovas anksčiau pralošė. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovų atsakovui T. Š. perduotos lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, kad atsakovė M. Š. žinojo apie šias paskolas ir joms pritarė.

44. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas T. Š. dalį iš ieškovų pasiskolintų pinigų panaudojo VšĮ „Relaturas“ veiklai. Pagal bylos duomenis atsakovas T. Š. yra VšĮ „Relaturas“ dalininkas ir vadovas. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad VšĮ „Relaturas“ faktinė veikla ginčui aktualiu laikotarpiu buvo iš esmės komercinio pobūdžio (kelionių ir renginių organizavimas), sutuoktiniai T. Š. ir M. Š. kartu vystė verslą per šį juridinį asmenį, pervedinėjo jo veiklai reikalingas pinigines lėšas (įskaitant ir pasiskolintas iš kitų asmenų). Apeliantų teigimu, atsakovo T. Š. investicijos į viešąją įstaigą iš apeliantų skolintų pinigų laikytinos verslo vertės padidėjimu, o kadangi atsakovų T. ir M. Š. turto teisinis režimas nebuvo atskiras ir jie vedė bendrą ūkį, atitinkamai VšĮ „Relaturas“ ir jos vertės padidėjimas laikytinas bendru sutuoktinių turtu.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo T. Š. iš ieškovų pasiskolintų pinigų dalies panaudojimas VšĮ „Relaturas“ veiklai vykdyti nereiškia, kad šie pinigai panaudoti šeimos interesais. Ieškovai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jų teiginį, kad VšĮ „Relaturas“ buvo bendras atsakovų šeimos verslas (CPK 178 straipsnis). Priešingai nei nurodoma ieškovų apeliaciniame skunde, liudytojas V. A. tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismo posėdyje nepatvirtino. Byloje pateikti banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, kad į VšĮ „Relaturas“ sąskaitą lėšas pervedinėjo ir atsakovė M. Š., tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas konstatuoti, kad atsakovo sutuoktinė dalyvavo nurodyto juridinio asmens veikloje, prisidėjo prie šio verslo vystymo ar pan. Iš VšĮ „Relaturas“ ir atsakovo T. Š. sąskaitų išrašų matyti, jog lėšų pervedimai buvo abipusiai, t. y. T. Š. ne tik pervesdavo pinigus į VšĮ „Relaturas“ sąskaitą, bet ir juos susigrąžindavo pervedant į savo sąskaitą. Ieškovai neįrodė, kad jų paskolintomis lėšomis atsakovas T. Š. padidino VšĮ „Relaturas“ vertę ir tokiu būdu padidėjo bendras sutuoktinių turtas.

46. Ieškovai apeliaciniame skunde taip pat laikosi pozicijos, kad atsakovai pasiskolintus pinigus panaudojo ir UAB „Kolumbana“, kurios akcininkė yra M. Š., veiklai, t. y. viešbučio įrengimui ir naujų baldų įsigijimui. Tačiau apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų teismo nustatytas aplinkybes, kad atsakovė M. Š. 2007 m. liepos 5 d. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą už 2 900 000 Lt, taigi, atsakovė turėjo pakankamai asmeninių lėšų, iš kurių galėjo didinti UAB „Kolumbana“ įstatinį kapitalą. Be to, UAB „Kolumbana“ 2015 m. gruodžio 17 d. iš AB „Swedbank“ kredito sutartimi pasiskolino 410 000 Eur, ir šio kredito paskirtis, be kita ko, kredito gavėjui priklausančiuose svečių namuose esančių baldų, audio / video technikos ir interjero atnaujinimui, reklamų iškaboms bei kitoms smulkioms investicijoms finansuoti. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas T. Š. bent dalį pasiskolintų iš ieškovų lėšų panaudojo UAB „Kolumbana“ veiklai, taip didindamas šios įmonės akcijų vertę.

47. Apeliantų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė M. Š. yra solidariai atsakinga už jos sutuoktinio neįvykdytas prievoles ieškovams. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį ieškovų reikalavimą.

Dėl Akcijų dovanojimo sutarties negaliojimo apimties

48. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 43 446 vnt. UAB „Kolumbana“ akcijų yra atsakovų M. Š. ir T. Š. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, šia apimtimi tenkino ieškovų reikalavimą dėl 2016 m. gegužės 12 d. UAB „Kolumbana“ akcijų dovanojimo sandorio, kuriuo atsakovė M. Š. perleido atsakovų sūnui G. Š. šios bendrovės akcijas, pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.

49. Ieškovai apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvadomis, kad likusią dalį UAB „Kolumbana“ akcijų atsakovė M. Š. įgijo asmeninėn nuosavybėn. Byloje yra pateiktas 2009 m. gruodžio 30 d. atsakovų M. Š. ir T. Š. susitarimas, pagal kurį T. Š. neprieštarauja, jog M. Š. iš savo asmeninių lėšų įgytų 1 200 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Kolumbana“ akcijų, kurių vienos nominali vertė 250 Lt (1 t., b. l. 167). Apeliantų teigimu, toks susitarimas yra niekinis ir negaliojantis, nes galėjo būti įtvirtintas tik notariškai sudarant povedybinę sutartį (notariškai patvirtinant turto pasidalinimo sutartį) ir ją išviešinant viešame registre. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą, kadangi minėtu susitarimu nėra sprendžiamas sutuoktinių turimo turto padalinimo klausimas.

50. Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

51. Atsižvelgiant į nurodytas įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad atsakovai minėtu susitarimu siekė aiškiai išreikšti savo valią, kad 1 200 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Kolumbana“ akcijų M. Š. įsigyja asmeninėn nuosavybėn.

52. Byloje nustatyta, kad atsakovė M. Š. 2007 m. liepos 5 d. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą už 2 900 000 Lt (1 t., b. l. 128, 165, 174, 193). Atsakovė 2007 m. lapkričio 12 d. UAB „Kolumbana“ suteikė 32 000 Lt paskolą (1 t., b. l. 144), 2008 m. rugpjūčio 28 d. UAB „Kolumbana“ suteikė 200 000 Lt paskolą (1 t., b. l. 172). Be to, UAB „Kolumbana“ pažyma patvirtina, kad per laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 24 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. M. Š. UAB „Kolumbana“ iš viso suteikė paskolų 517 579,47 Eur, iš kurių grąžinta paskolų 18 956,95 Eur, kapitalizuota paskolų 478 088,51 Eur (3 t., b. l. 17). 2010 m. sausio 15 d. UAB „Kolumbana“ akcijų pasirašymo sutartis patvirtina, kad bendrovės įstatinis kapitalas padidintas 600 000 Lt (iki 900 000 Lt) iš akcininkų subordinuotų paskolų bendrovei (1 t., b. l. 138). 2011 m. kovo 21 d. UAB „Kolumbana“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas ir 2011 m. kovo 31 d. akcijų pasirašymo sutartis patvirtina, kad buvo padidintas bendrovės įstatinis kapitalas iki 1 150 000 Lt iš subordinuotų akcininkų paskolų bendrovei (1 t., b. l. 129, 143–145).

53. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, teismas pagrįstai sprendė, kad M. Š. turėjo pakankamai asmeninių lėšų suteikė paskolas UAB „Kolumbana“, kurias kapitalizavus atsakovės asmeninėn nuosavybėn buvo įsigyta 1 200 vnt. šios bendrovės akcijų 2010 m. ir 500 vnt. akcijų 2011 m.

54. Pažymėtina, kad UAB „Kolumbana“ akcininkai SIA GS Invest ir M. Š. 2016 m. kovo 7 d. sprendimu sumažino bendrovės vienos paprastosios vardinės akcijos nominalią vertę nuo 72,41 Eur iki 1 Eur, padidino bendrovės įstatinį kapitalą nuo 333 086 Eur iki 683 086 Eur, išleidžiant 350 000 paprastųjų vardinių bendrovės akcijų, kurių vienos nominali vertė yra 1 Eur; nustatė, kad bendrovės naujų akcijų emisijos kaina yra lygi 530 000; abu akcininkai įgijo po 175 000 naujų akcijų ir už jas sumokėjo emisijos kainą (1 t., b. l. 25–28). Taigi, iki 2016 m. kovo 7 d. M. Š. vardu buvusios 2 300 vnt. akcijų pakeistos į 166 543 vnt. akcijų. Todėl teismas, konstatavęs, kad 600 vnt. iš 2 300 vnt. M. Š. vardu registruotų akcijų buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pagrįstai sprendė, kad 43 446 vnt. akcijų iš 166 543 akcijų vnt. po akcijų nominalios vertės pakeitimo buvo atsakovų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

55. Pažymėtina ir tai, kad M. Š. 2016 m. kovo 7 d. 175 000 vnt. naujų akcijų įgijo jau po 2015 m. spalio 14 d. vedybų sutarties, kurios 3.3 punkte numatyta, kad turtas, kuris bus įgytas po šios sutarties sudarymo, bus to sutuoktinio asmeninė nuosavybė, kurio vardu tas turtas bus įgytas (1 t., b. l. 51–54), todėl teismas pagrįstai nurodė, kad šios akcijos laikytinos asmenine M. Š. nuosavybe.

56. Apeliantai teigia, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, jog UAB „Kolumbana“ buvo skolinamos būtent asmeninės M. Š. lėšos, o ne iš kreditorių gautos lėšos. Šioje nutartyje konstatavus, kad atsakovas M. Š. įrodė, jog iš ieškovų pasiskolintas pinigų sumas panaudojo lošimams, senų skolų dengimui bei VšĮ „Relaturas“ veiklai, taip pat nustačius, kad atsakovė M. Š. turėjo pakankamai asmeninių lėšų, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad atsakovė UAB „Kolumbana“ akcijas įsigijo ne iš savo asmeninių lėšų, o iš ieškovų suteiktų paskolų T. Š.. Vien tai, kad atsakovas T. Š. ieškovams ir kitiems savo kreditoriams buvo nurodęs, kad pinigus skolinasi viešbučiui įrengti, nepaneigia minėtos teismo išvados dėl faktinio ginčo paskolų panaudojimo, padarytos įvertinus visumą byloje surinktų įrodymų (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

57. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad atsakovai 2016 m. gegužės 12 d. UAB „Kolumbana“ akcijų dovanojimo sutartyje patvirtino, kad visos (341 543 vnt.) dovanojamos akcijos yra atsakovų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kaip matyti iš sutarties turinio, joje tokios nuostatos nėra (2 t., b. l. 20–22).

58. Įvertinusi ieškovų apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamą akcijų dovanojimo sutartį negaliojančia visa apimtimi ir taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą G. Š. grąžinti visus 341 543 vnt. akcijų.

Dėl Vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia

59. Ieškovai prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. spalio 14 d. vedybų sutartį, sudarytą tarp atsakovų M. Š. ir T. Š., kaip fiktyvią (CK 3.108 straipsnio 3 dalis), prieštaraujančią gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), pažeidžiančią kreditorių interesus (CK 6.66 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė.

60. Apeliaciniame skunde ieškovai nurodo, kad Vedybų sutartis sudaryta jau esant atsakovų skoliniams įsipareigojimams apeliantams, T. Š. neturint pakankamai turto, į kurį sąžiningi kreditoriai būtų turėję galimybę nukreipti išieškojimą.

61. Iš atsakovų sudarytos Vedybų sutarties sąlygų matyti, kad šalys susitarė, jog šia sutartimi nekeičiamas teisinis režimas turto, kuris yra šalių įgytas santuokos metu iki šios sutarties sudarymo ir pagal LR įstatymus pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe arba asmenine sutuoktinio nuosavybe; nekeičiamas teisinis režimas turto, kuris bus įgytas po šios sutarties sudarymo ir pagal LR įstatymus pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe; skola, paskola ar banko kreditas bus laikomas sutuoktinio, pasiskolinusio pinigus, paėmusio paskolą ar gavusio banko kreditą, asmeniniu įsipareigojimu kreditoriui (1 t., b. l. 51–54).

62. Nagrinėjamu atveju yra konstatuota, kad atsakovas T. Š. turėjo priklausomybę azartiniams lošimams ir didelę dalį iš ieškovų pasiskolintų pinigų pralošė. Byloje nėra nustatyta, kad iš ieškovų suteiktų paskolų gautos lėšos buvo panaudotos šeimos interesais, todėl darytina išvada, kad ieškovų suteiktos paskolos pagal minėtus vekselius yra asmeninės atsakovo T. Š. prievolės. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog ginčijama Vedybų sutartis pažeidžia jų interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų sudarytos Vedybų sutarties sąlygos nesudaro pagrindo konstatuoti, kad po šios sutarties sudarymo T. Š. turtinė padėtis pablogėjo ir dėl to buvo apsunkintas skolų išieškojimas. Vedybų sutarties sudarymas neturėjo įtakos T. Š. ir M. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dydžiui ir ieškovų galimybėms išieškoti skolas, atsiradusias iki šios sutarties sudarymo.

63. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes dėl atsakovo T. Š. priklausomybės nuo lošimų, atmestinas ieškovų apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovai neturėjo jokio objektyvaus pagrindo sudaryti Vedybų sutartį. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, kad tokia sutartis buvo sudaryta fiktyviai, siekiant išvengti prievolių kreditoriams tinkamo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai nurodyta, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovai buvo susitarę apgaulės būdu pasiskolinti iš ieškovų lėšas ir jų negrąžinti. Taip pat byloje nėra nustatyta, kad atsakovė M. Š. apskritai žinojo apie T. Š. iš ieškovų gautas paskolas.

64. Ginčijama Vedybų sutartis buvo įregistruota viešame Vedybų sutarčių registre, todėl apeliantai nepagrįstai teigia, kad šios sutarties sudarymas nuo jų buvo nesąžiningai nuslėptas. Teisės aktuose nebuvo nustatyta notaro pareiga, prieš tvirtinant vedybų sutartį, pareikalauti atsakovų kreditorių sutikimų. Todėl šis apeliantų argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

65. Ieškovų apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti atsakovų sudarytą Vedybų sutartį niekine ar negaliojančia ieškinyje nurodytais teisiniai pagrindais, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį ieškovų reikalavimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

66. Atsakovas T. Š. apeliaciniame skunde skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apelianto teigimu, teismas ieškovams priteisė didesnes išlaidas, nei nustatyta Rekomendacijose, bei tokio būtinumo nepagrindė. Tačiau pats apeliantas savo skunde nenurodo, kurios konkrečios ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus atitinkamus dydžius.

67. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, jos medžiagos apimtį, nagrinėjimo trukmę, šalių pateiktų procesinių dokumentų kiekį ir jiems paruošti reikalingą darbo laiką, teismo posėdžių skaičių, įrodymų gausą, ieškinio sumą ir pareikštų reikalavimų pobūdį, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovų patirtos 15 599,18 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai yra neprotingai didelės ir nebūtinos (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovo T. Š. ieškovams priteista proporcinga patenkintų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 2 081,06 Eur, nėra pagrindo sumažinti šią sumą, todėl atsakovo apeliacinis skundas taip pat netenkintinas.

68. Ieškovai pateikė prašymą priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 080 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 3 049,20 Eur už teisinę pagalbą. Atsakovai jokių dokumentų, patvirtinančių jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė. Kadangi ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, jų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėGintaras PečiulisVigintas Višinskis