Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SKR Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-647-577/2020, pradėtoje pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Dėl reikalavimo atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais

Dėl prašymo atlyginti nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

61. Civilinė byla pagal Prokuratūros ieškinį dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta 2016 m. lapkričio 10 d. Teismo sprendimu ieškinys buvo tenkintas iš dalies. Teismas netenkino ieškinio reikalavimų, kuriais buvo prašoma nugriauti ginčo žemės sklype esančius statinius, kadangi teismas nusprendė, kad nėra įrodytas įstatyme nustatytas sąlygų visetas tenkinti šį reikalavimą.

62. Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus pateikė tiek Prokuratūra, tiek ir UAB „SKR Baltic“. Civilinės bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, atsisakė dalies ieškinio ir atitinkamai apeliacinio skundo reikalavimų: panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 6 d. Rašytinį pritarimą statinio projektui Nr. RPP-01-120906-0019; panaikinti 2014 m. kovo 24 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1; panaikinti 2014 m. gegužės 13 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 2; panaikinti 2014 m. rugpjūčio 19 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą; panaikinti 2014 m. kovo 20 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1; įpareigoti atsakovę UAB „SKR Baltic“ per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nukelti arba nugriauti statinius, kurių unikalūs numeriai: Nr. (duomenys neskelbtini) bei juos išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro.

64. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018 Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartį paliko nepakeistą. Nutarties 68 punkte pažymėta, kad pripažinus negaliojančia 2012 m. liepos 30 d. valstybinės žemės nuomos sutartį, konstatuotina, jog pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą atsakovė UAB „SKR Baltic“ neturėjo teisės būti statytoja, todėl tai sudarė pagrindą teismams panaikinti rašytinius pritarimus statinio projektui, deklaracijas apie statybos užbaigimą ar paskirties pakeitimą, pažymas apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pasekmių statinių savininkui, kai sandoris, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, teismo tvarka pripažintas negaliojančiu, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustačius būtinų sąlygų tam, kad statinių savininkas būtų įpareigotas statinius nugriauti, t. y. nenustačius statinių savininko kaltės dėl sandorio, kurio pagrindu buvo naudojamasi žemės sklypu, pripažinimo negaliojančiu, taip pat nenustačius, kad statinių savininkui nesuteikiama teisė teisėtu būdu naudotis žemės sklypu, nėra pagrindo taikyti CK 4.105 straipsnio 3 dalį ir įpareigoti atsakovę UAB „SKR Baltic“ nugriauti statinius.

69. Apeliantės vertinimu, kadangi nebuvo tenkinti ieškinio reikalavimai nugriauti ginčo žemės sklype esančius statinius, laikytina, kad ieškinys šia apimtimi yra atmestas ir tai sudaro sąlygas pagal CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas atlyginti apeliantės prašomus nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teisėjų kolegija su tokiu ginčo situacijos vertinimu nesutinka. Nors laikinosios apsaugos priemonės skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos taikomos ieškiniu pareikštų reikalavimų siekiamam sukurti teisiniam rezultatui pasiekti (jo įgyvendinimui užtikrinti). Laikinosios apsaugos priemonės suprantamos kaip kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama išsaugoti faktinę padėtį, išvengti galimai neteisėtų, nesąžiningų atsakovų veiksmų, kurie galėtų neigiamai paveikti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą ar lemti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, įvykdymo negalimumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1157-781/2020). Šiuo atveju teismas nustatęs, kad egzistuoja abi sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (ieškinio tikėtinas pagrįstumas ir grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui), bei įvertinęs, kad ginčo žemės sklype stovi UAB „SKR Baltic“ priklausantys statiniai, kurių likimas priklauso nuo ginčo baigties, nusprendė pritaikyti konservacinės paskirties laikinąsias apsaugos priemones, kurios iki ginčo dėl žemės sklypo nuomos sutarties teisėtumo įvertinimo padėtų išsaugoti šalių status quo (faktinę ir teisinę padėtį).

70. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad šiuo atveju pagrindinis ginčas byloje, kurioje ieškovės (Prokuratūros) reikalavimų įvykdymo užtikrinimui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo susijęs su valstybinės žemės sklypo nuomos teisėtumo įvertinimu. Nuomos teisės į žemės sklypą praradimas yra tiesiogiai susijęs su statytojo teisės įgyvendinimu (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl reikalavimai dėl apeliantei priklausančių statinių nukėlimo vertintini kaip išvestiniai (CK 4.104–4.105 straipsniai). Prokuratūrai teisme pareiškus reikalavimą pripažinti ginčo žemės sklypo nuomos sutartį neteisėta bei įvertinus tikėtiną galimybę, kad apeliantė gali būti įpareigota nugriauti (nukelti) jai priklausančius statinius, esančius ginčo žemės sklype, bei siekiant išvengti galimų nuostolių (ar sumažinti juos) buvo taikomos aptartos laikinosios apsaugos priemonės. Remiantis išdėstytais motyvais ir įvertinus aptartus teismų sprendimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Prokuratūros ieškinys iš esmės buvo patenkintas. Tai, kad ginčo sklype esančius apeliantės statinius buvo atsisakyta nugriauti, lėmė ne pagrindinio ieškinio reikalavimo (pripažinti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį negaliojančia) netenkinimas, bet tai, kad nėra išspręstas klausimas, dėl galimybės apeliantei kitu teisėtu būdu naudotis žemės sklypu, būtinu statiniams eksploatuoti (pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-144-466/2021, kurioje sprendžiamas ginčas dėl teisės apeliantei naudotis valstybinės žemės sklypu suteikimo). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo atsisakymas tenkinti reikalavimą dėl statinių griovimo tokioje procesinėje situacijoje, kokia susiklostė byloje dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pripažinimo negaliojančiai, savaime nereiškia, kad turi būti atlyginti ieškovės (apeliantės) praradimai dėl patirtų ribojimų.

71. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažinus, jog byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo siekiama užkirsti kelią neigiamoms valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo pasekmėms ir Prokuratūros ieškinys, kuriuo buvo prašoma pripažinti negaliojančia valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį su apeliante, iš esmės buvo patenkintas, nėra būtinos apeliantės patirtų nuostolių atlyginimo sąlygos – ieškinio atmetimo, o tai nagrinėjamu atveju daro negalimą CPK 146 straipsnio 2 dalies taikymą.

72. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad be aptartos sąlygos apeliantė neįrodė ir kitų sąlygų, sudarančių pagrindą prašyti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, egzistavimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad, sprendžiant klausimą dėl nuostolių, padarytų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo ieškovui, prašiusiam taikyti tokias priemones, yra taikoma griežtoji civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, todėl prašant atlyginti nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina įrodyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).

73. Neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti.

74. CPK 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti Civiliniame kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose numatytais atvejais, taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas ginti asmens, visuomenės ar valstybės teises ir teisėtus interesus. Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.

75. Taigi nagrinėjamu atveju, remiantis nustatytu teisiniu reglamentavimu, prokurorė, įvertinusi ginčo žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo ir ja nustatytų sąlygų laikymosi aplinkybes, inicijavo civilinę bylą ir pareiškė ieškinį viešajam interesui apginti, o teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui paprašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, Prokuratūros veiksmai inicijuojant civilinę bylą bei įgyvendinant įstatyme nustatytas procesines teises (prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimas) nesudaro pagrindo konstatuoti Prokuratūros neteisėtų veiksmų, kadangi jie negali būti traktuojami kaip savavališki, nukreipti priešingam, nei įstatyme numatytam tikslui, ar kaip neturintys nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pažymėtina, kad Prokuratūros prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumą įvertinęs pirmosios instancijos teismas, laikė, kad yra įrodyta abiejų sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, egzistavimas. Šiai išvadai pritarė ir nutarčių, kuriomis buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumą ir pagrįstumą vertinęs apeliacinės instancijos teismas.

76. Apeliantė taip pat teigė, kad Prokuratūros veiksmų neteisėtumą įrodo ir tai, jog Prokuratūros prašymu visą bylos nagrinėjimą buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės visiems ginčo žemės sklype esantiems statiniams, nors dalies jų atžvilgiu Prokuratūra reikalavimo atsisakė. Vertinant šių argumentų pagrįstumą nustatyta, kad apeliacinės instancijos teisme Prokuratūra atsisakė nuo reikalavimų: įpareigoti atsakovę UAB „SKR Baltic“ per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nukelti arba nugriauti ir išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro ginčo žemės sklype esančius statinius, kurių unikalūs numeriai: Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau susipažinusi su apeliantės pateiktomis nuomos ir rangos sutartimis, iš kurių neįvykdymo kildinami prašomi priteisti nuostoliai, teisėjų kolegija nustatė, kad nuomos ir rangos sutartys buvo sudarytos dėl kitų pastatų (unikalūs: Nr. 1095(duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 265); Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 271); Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 297). Šių aplinkybių pagrindu apeliantės argumentai, kad Prokuratūros veiksmų neteisėtumą įrodo tai, kad atsisakius dalies reikalavimų, nebuvo prašoma panaikinti laikinąsias apsaugos priemones šiems reikalavimams užtikrinti, nelaikytini pagrįstais, kadangi Prokuratūrai atsisakius ieškinio reikalavimų dėl penkių nekilnojamojo turto objektų, iš kurių nei vienas nėra ieškovės pateiktų sutarčių, iš kurių nevykdymo kildinama žala atsakovei, objektas, Prokuratūros veiksmų neteisėtumo bei apeliantės patirtų suvaržymų, kuriais grindžiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, neįrodo.

77. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantė iš karto po sprendimo byloje, kurioje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, įsiteisėjimo, pati turėjo teisę kreiptis į teismą ir prašyti panaikinti laikinąsias apsaugos priemones statiniams, kurių neprašoma nugriauti, tačiau bylos duomenimis ji tokia teise nepasinaudojo, o tai, teismo vertinimu, netiesiogiai patvirtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nurodytiems penkiems statiniams didesnių suvaržymų apeliantei nesukėlė.

78. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantė, siekdama įrodyti, jog dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių ji patyrė suvaržymus, kurie lėmė nuostolių atsiradimą, pati nesiėmė aktyvių veiksmų patiriamiems suvaržymams pašalinti. Kaip nurodyta, ginčo žemės sklypo nuomos sutarties teisėtumo klausimas buvo galutinai išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartimi, Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėjo dar anksčiau – 2018 m. balandžio 26 d. Tačiau dėl byloje taikomų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo apeliantė UAB „SKR Baltic“ į Vilniaus miesto apylinkės teismą kreipėsi tik 2020 m. rugpjūčio 11 d.

79. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju aplinkybių, kurios pagrįstų neteisėtus Prokuratūros veiksmus inicijuojant civilinę bylą dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties teisinio įvertinimo, bei prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenustatyta, esminė CPK 146 straipsnio 2 dalies taikymo sąlyga (ieškinio atmetimas) taip pat neegzistuoja, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad UAB „SKR Baltic“ reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo Prokuratūrai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl reikalavimo priteisti nuostolius, patirtus rengiant panaikintus dokumentus

81. Kaip nurodyta pirmiau, viešajai atsakomybei nustatyti ieškovė turi įrodyti trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktus neteisėtus veiksmus (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtą žalą ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantį priežastinį ryšį.

82. Pirmoji sąlyga, kurią būtina įrodyti, prašant taikyti civilinę atsakomybę CK 6.271 straipsnio pagrindu yra neteisėti veiksmai. Šios sąlygos (neteisėtų veiksmų) egzistavimas nustatomas pagal tai, ar viešosios valdžios institucijos turėjo teisinę pareigą, ar objektyviai ją vykdė ir ar vykdė tinkamai. Kartu turi būti įvertinta, ar viešosios valdžios institucijos nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2016, 23 punktas).

83. Nagrinėjamu atveju pritartina apeliantei, kad neteisėti NŽT veiksmai yra nustatyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018 konstatuota, kad prieš sudarant su apeliante valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį NŽT neįvertino, kiek apeliantei priklausančių statinių faktiškai yra ant valstybinės žemės, ar šie statiniai atitinka teisės aktų reikalavimus dėl statinių pobūdžio, kokio dydžio žemės sklypas būtinas statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, kokiam terminui gali būti išnuomotas žemės sklypas pagal nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytus statinio ar įrenginio nusidėvėjimo duomenis. Remiantis šiomis aplinkybėmis laikytina, kad NŽT, kaip valstybės įgaliota institucija, atsakinga už valstybinės žemės nuomą, kuri privalo kiekvienu konkrečiu atveju tikrinti, ar toks asmuo atitinka įstatymo nustatytus privalomus reikalavimus ir turi teisę prašomu būdu išsinuomoti žemės sklypą, ir priklausomai nuo nustatytų aplinkybių sudaryti arba atsisakyti sudaryti žemės nuomos sutartį, sudarant žemės nuomos sutartį su apeliante nesilaikė įstatymų nustatytų imperatyvių reikalavimų. Įstatyme nustatytų pareigų neatlikimas šiuo atveju vertintinas kaip neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme.

84. Tačiau tik neteisėtų valstybės institucijų veiksmų konstatavimas nėra pakankamas valstybės civilinei atsakomybei kilti, kadangi būtina nustatyti, kad apeliantės įrodinėjamų nuostolių atsiradimą lėmė būtent neteisėti NŽT veiksmai, t. y. įrodyti priežastinį ryšį (CK 6.247 str.). CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-969/2020 46 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

85. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp NŽT neteisėtų veiksmų ir ieškovės prašomų priteisti išlaidų, todėl reikalavimą priteisti iš valstybės 26 620,52 Eur žalą laikė nepagrįstu ir jį atmetė. Teisėjų kolegija mano, kad bylą nagrinėjusio teismo išvados vertinamu klausimu yra pagrįstos ir teisėtos.

86. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų; lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-421/2015). <...>nustatant teisinį priežastinį ryšį vertinamas žalos numatomumas protingam asmeniui, pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtis ir vertė, pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginis tikslas, atsakomybės prigimtis bei įprasta gyvenimiška rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Kasacinėje jurisprudencijoje dėl teisinio priežastinio ryšio taip pat nurodoma, kad priežastinio ryšio nustatymas kartu reiškia teismo diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas priežastinį ryšį, turi neprotingai neišplėsti atsakomybės ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010). Ar žalos priežastis teisiškai reikšminga (ne pernelyg nutolusi), gali būti vertinama pagal tokius kriterijus: taikomos teisės normos tikslas; skolininko pareigos vykdymo intensyvumas (t. y. reikalavimo vykdyti prievolę primygtinumas, privalomumo laipsnis, inter alia, galimybė pritaikyti civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes); skolininko galimybės numatyti padarinius, kurie gali apimti visų rūšių žalą; padarinių pobūdis (tiesioginiai ar netiesioginiai); jų artumas (erdvės, laiko atžvilgiu) neteisėtiems veiksmams; sąžiningumo, protingumo, teisingumo principų laikymasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015).

87. Šiuo atveju, kaip minėta, neteisėti NŽT veiksmai konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, tuo tarpu apeliantės kaltės dėl imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančios valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo nenustatyta, todėl spręstina, kad faktinis priežastinis ryšys tarp apeliantės įrodinėjamų patirtų nuostolių ir NŽT neteisėtų veiksmų, egzistuoja. Tačiau sprendžiant, ar prašomi priteisti nuotoliai buvo tik NŽT neteisėtų veiksmų pasekmė ir ar apeliantė pati nesudarė sąlygų jiems kilti bei neprisiėmė jų atsiradimo rizikos, turi būti įvertintos tiek valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo aplinkybės, tiek ir šalių veiksmai ją vykdant.

88. Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčo žemės sklypo nuomos sutartis buvo sudaryta po to, kai su apeliante sudarytos ankstesnės valstybinės žemės sklypų nuomos sutartys buvo nutrauktos, teismams konstatavus, kad UAB „SKR Baltic“ neįrodė, jog žemės sklypai buvo naudojami pagal sutartyje numatytą tikslinę paskirtį (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-188-492/2011) (nutarties 38 punktas).

89. Be to, remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad 2007 m. spalio 12 d. apeliantei buvo perduota teisė rengti 7,4126 ha, 0,7900 ha bei 0,0673 ha teritorijos detalųjį planą (3 t., b. l. 54–55), o tai reiškia, kad apeliantei neabejotinai buvo žinoma, kad jai priklausančių pastatų paskirtis neatitinka patvirtinto detaliojo plano sprendinių; suprantami teisės aktų, reglamentuojančių statybą, reikalavimai bei sąlygos, suteikiančios tokią teisę. Todėl, teisėjų kolegijos manymu, šiuo atveju galima teigti, kad apeliantė, turėdama pakankamai žinių ir suprasdama, kad ginčo žemės sklypo nuomos sutartis sudaroma vietoj nutrauktų valstybinės žemės sklypų nuomos sutarčių (2012 m. liepos 30 d. Susitarimu išnuomotas žemės sklypas, suformuotas, sujungus tris pirmiau minėtus žemės sklypus), nors nuomos teisė į du iš jų, t. y. į žemės sklypus (7,4126 ha ploto ir 0,7900 ha ploto) buvo panaikinta (nutarties 38–40 punktai), turėjo suprasti, kad sudaromas sandoris, neįvertinus valstybinės žemės sklype esančių pastatų tikslinės paskirties ir jų būklės, nesuteikia teisės jai būti statytoja Statybos įstatymo prasme.

90. Šią teismo išvadą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad tik po žemės nuomos sutarties sudarymo apeliantė siekė pakeisti jai priklausančių pastatų paskirtį taip, kad ji atitiktų sklypo, kuriame yra pastatai, detaliajame plane nurodytą paskirtį. Kitaip tariant, ieškovė siekė sukurti prielaidas valstybinės žemės nuomai ne aukciono būdu. Taigi, aplinkybė, kad ieškovė keitė pastatų paskirtį esant jau sudarytai žemės nuomos sutarčiai, nesudaro pagrindo spręsti, kad pastatų paskirties keitimas ir su tuo susijusių išlaidų atsiradimas buvo nulemtas žemės nuomos ne aukciono tvarka sutarties sudarymo; priešingai, tai tik patvirtina, kad ieškovė, keisdama pastatų paskirtį pritaikant ją prie žemės paskirties, kuri buvo pakeista iki nuomos sutarties sudarymo, siekė pateisinti nepagrįstą naudojimąsi valstybinės žemės sklypu lengvatinėmis sąlygomis, dėl ko prašomos atlyginti išlaidos, patirtos dokumentų parengimui, nelaikytinos priežastiniu ryšiu susijusiomis išimtinai tik su NŽT konstatuotais neteisėtais veiksmais.

91. Antra, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad NŽT, įvertinusi galimą ginčo žemės sklypo nuomos sutarties neteisėtumą, 2014 m. sausio 10 d. raštu Nr. 58 informavo apeliantę apie tai, kad 2012 m. liepos 30 d. Susitarimas prieštarauja ŽĮ 9 straipsnio ir CK 1.80 straipsnio nuostatoms, todėl apeliantė buvo įspėta ginčo žemės sklype nevykdyti veiklos (3 t., b. l. 29). Papildomai apie ginčo žemės sklypo nuomos sutarties su apeliante prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms buvo informuota ir Vilniaus miesto savivaldybė bei Inspekcija (3 t., b. l. 30–31). NŽT 2014 m. sausio 15 d. raštu Nr. 1SD-(9.3.)-97, papildomai nurodant, kad tuo atveju, jeigu žemės sklypo nuomininkas nesutiks Susitarimą pripažinti negaliojančiu, NŽT kreipsis į prokuratūrą dėl žemės sklypo nuomos nutraukimo. Šie NŽT veiksmai aptariamame kontekste yra svarbūs tuo aspektu, kad jie įrodo valstybės institucijos siekius aktyviais veiksmais sumažinti (ar panaikinti) galimas neigiamas pasekmes dėl imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančios valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo.

92. Nors apeliantė UAB „SKR Baltic“ neigia gavusi Raštą Nr. 58, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės leidžia daryti priešingą išvadą.

93. NŽT nurodo, kad Raštas Nr. 58 apeliantei buvo išsiųstas jos buveinės adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius) neregistruota pašto siunta, todėl atsakovė neturi galimybės įrodyti, kad UAB „SKR Baltic“ šį dokumentą gavo. Tačiau aplinkybę, kad apeliantei 2014 metų vasario mėnesį jau buvo žinoma apie NŽT ketinimus inicijuoti valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimą, patvirtina byloje esančių įrodymų visuma.

94. Iš prijungtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-9871-968/2014 medžiagos matyti, kad pačios ieškovės skunde nurodoma, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas Statybos dokumentų skyrius 2014 m. vasario 18 d. raštu „Dėl specialiųjų architektūros reikalavimų“ informavo ieškovę, kad atsisako išduoti naujus specialiuosius architektūros reikalavimus pastatų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai, atsižvelgdama į NŽT prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. sausio 15 d. raštą. Būtent šiame rašte nurodoma, kad nekilnojamojo turto kadastre įrašyta UAB „SKR Baltic“ nuosavybės teise valdomų statinių tiesioginė paskirtis neatitinka detaliajame plane numatytos pagrindinės naudojimo paskirties bei pažymima, kad jeigu žemės sklypo nuomininkas nesutiks susitarimo pripažinti negaliojančiu, bus kreiptasi į prokuratūrą dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu (administracinės bylos Nr. I-9871-968/2014 2 lapas).

95. Aptariamoje administracinėje byloje taip pat yra informacija apie tai, kad apeliantė 2014 m. kovo 12 d. raštu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą prašydama pateikti informaciją apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodo, jog Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė išduoti bendrovei rašytinį pritarimą, motyvuodama tuo, kad neva UAB „SKR Baltic“ atžvilgiu prokuratūra vykdo ikiteisminį tyrimą ir disponavimas nekilnojamuoju turtu, esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), yra apribotas (administracinės bylos Nr. I-9871-968/2014 15 lapas).

96. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2014 m. gegužės 26 d. pažyma ,,Dėl UAB „SKR Baltic“ skundo prieš Vilniaus miesto savivaldybės administraciją“ (3 t., b. l. 33–45) bei UAB „SKR Baltic“ 2014 m. birželio 3 d. skundas, adresuotas Seimo kontrolieriui (3 t., b. l. 50–53), taip pat patvirtina, kad Rašto Nr. 97 turinys apeliantei buvo žinomas dar 2014 m. pradžioje, kai ji gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymą į 2014 m. vasario 17 d. prašymą.

97. Byloje taip pat nustatyta, kad apeliantė buvo suteikusi įgaliojimą R. M. atstovauti įmonę Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje ir jai pavaldžiose įstaigose, NŽT bei kitose įstaigose ir organizacijose, sprendžiant klausimus, susijusius su ieškovei nuosavybės teise priklausančiais statiniais, esančiais Vilniuje, Oslo g.1, ir žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); taip pat įgaliojime nurodyta, kad R. M. turi teisę įmonės vardu teikti ir priimti raštus bei visus kitus reikiamus dokumentus ir atlikti visus kitus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus (4 t., b. l. 157). Apeliantė neneigia, kad R. M., vykdydamas pavedimą, buvo savivaldybės informuotas apie raštą Nr. 97, kurio pagrindu buvo atsisakyta išduoti statybą leidžiančius dokumentus ginčo žemės sklype, tačiau teigia, kad tai nereiškia, jog ieškovė buvo informuota apie minėtą raštą. Šiems apeliantės argumentams teisėjų kolegija nepritaria, kadangi iš 2014 m. sausio 21 d. įgaliojimo Nr. 4 turinio matyti, kad R. M. buvo ieškovės įgaliotas atstovauti ieškovę santykiuose su valstybinės valdžios institucijomis ir kitomis įstaigomis siekiant įgyvendinti apeliantės teises, susijusias su ginčo žemės sklypu ir jame esančiais pastatais. Kadangi savivaldybė, atsisakydama išduoti atitinkamus leidimus statybos darbams ginčo žemės sklype, vadovavosi NŽT Raštu Nr. 97 ir toks atsisakymas neabejotinai turėjo įtakos architektui suteiktų įgaliojimų įgyvendinimui, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, apeliantės skundo argumentus, ir mano, kad remiantis įgaliojime apibrėžtų įgaliotiniui suteiktų teisių ir pareigų apimtimi, informacijos pateikimas įgaliotiniui, priešingai nei tvirtina ieškovė, laikytinas tinkamu apeliantės informavimu apie NŽT Raštą Nr. 97. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad asmenys turi teisę sandorius sudaryti tiek patys asmeniškai, tiek ir veikdami per atstovus (CK 2.132 straipsnio 1 dalis). Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.133 straipsnio 1 dalis). Ši įstatymo norma reiškia, kad, esant joje nurodytoms sąlygoms, teisiniai juridinių veiksmų atlikimo padariniai tenka ne atstovui, bet atstovaujamajam, nes asmuo, veikiantis per atstovą, pripažįstamas veikiantis pats (CK 2.132 straipsnis, 2.133 straipsnio 1 dalis). Esant atstovavimo santykiams, atstovas privalo elgtis sąžiningai, ginti atstovaujamojo interesus ir teises, neveikti priešingai atstovaujamojo interesams, vengti interesų konflikto. Taigi, apeliantė statybos leidimų išdavimo procese veikė per įgaliotinį, todėl nustačius, kad įgaliotinis buvo informuotas apie nurodytą NŽT raštą, pripažintina, kad apie jį buvo informuota pati apeliantė.

98. Nustatytų aplinkybių ir aptartų įrodymų pagrindu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantei jau 2014 m. vasario mėnesį buvo žinoma apie ketinimą nutraukti su apeliante sudarytą valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, jei ji nesutiks pripažinti nuomos sutartį negaliojančia, tačiau nepaisant perspėjimų ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama įgyvendinti savo kaip statytojos teises ginčo žemės sklype, nors žinojo, kad siekdama vykdyti 8,2699 ha valstybinės žemės sklype statybą ar atlikti šiame žemės sklype esančių statinių remontą, ji pirmiausia privalėjo teisėtai valdyti žemės sklypą (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tai, kad apeliantė neturėjo teisės būti statytoja pripažino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-916/2018 (kasacinio teismo nutarties 68 punktas), todėl konstatuotina, kad apeliantės išlaidos, patirtos rengiant dokumentus, kurie panaikinti teismų sprendimais, nelaikytinos teisiniu priežastiniu ryšiu susijusiomis su konstatuotais neteisėtais NŽT veiksmais.

99. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad daugumą prašomų atlyginti išlaidų apeliantė patyrė jau po 2014 m. vasario mėnesio, t. y. po to, kai buvo informuota apie ketinimą nutraukti su ja sudarytą valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį (pvz., 2014 m. birželio 30 d. sutartis su UAB „Architektų gildija“ (1 t. b. l. 164–168); 2014 m. kovo 25 d. sutartis su matininke J. G. (1 t., b. l. 178–179); 2014 m. kovo 13 d., 2014 m. balandžio 16 d., 2014 m. gegužės 2 d., 2014 m. birželio 12 d., 2014 m. birželio 13 d., 2014 m. liepos 30 d. ir 2014 m. rugsėjo 8 d. sutartys su matininke N. R. (1 t., b. l. 183–208); 2014 m. kovo 10 d., 2014 m. vasario 21 d., 2014 m. vasario 13 d. Nekilnojamojo turto objektų kadastro darbų atlikimo sutartys (1 t., b. l. 223–232), todėl jos negali būti laikomos priežastiniu ryšiu susijusiomis su NŽT neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais sudarant valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad dalis sutarčių, kurių pagrindu buvo prašoma nuostolių atlyginimo, buvo sudarytos ir 2014 m. sausio mėnesį, tačiau akivaizdu, kad realių, didelės apimties ir didelių sąnaudų reikalaujančių darbų iki 2014 m. vasario mėnesio nebuvo atlikta.

100. Teisėjų kolegijos vertinimu, valdžios institucijų klaidos padarymo riziką turi prisiimti valstybė ir klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita, tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantės nurodoma žala yra pernelyg nutolusi teisiniu priežastiniu ryšiu nuo NŽT atliktų veiksmų sudarant ginčo valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė neįrodė egzistuojant teisiniam priežastiniam ryšiui tarp jos patirtų išlaidų dokumentų rengimui ir NŽT veiksmų, sudarant valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, neteisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimų dėl 26 620,52 Eur išlaidų atlyginimo pagrįstai netenkino. Priešingu atveju būtų nepagrįstai išplėstos valstybės civilinės atsakomybės ribos už jos institucijų neteisėtus veiksmus.

Dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatyto

101. Aptartų aplinkybių, kuriomis konstatuota, kad apeliantei apie NŽT ketinimus inicijuoti nuomos sutarties pripažinimą negaliojančia tapo žinoma 2014 m. vasario mėnesį, kai ieškovė gavo jai adresuotą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos dokumentų skyriaus 2014 m. vasario 18 d. raštą Nr. A51-14770/14(2.15.2.31-MP8) „Dėl specialiųjų architektūros reikalavimų“ pagrindu pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad su šio rašto gavimu sietinas apeliantės sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas. Todėl teismas, nustatęs, kad ieškovė ieškinį pateikė 2018 m. gruodžio 31 d., t. y. praleidusi trejų metų senaties terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, o sąlygų jam atnaujinti nenustatyta, konstatavo, kad tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti.

102. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, kadangi jos prieštarauja nuosekliai formuojamai kasacinio teismo praktikai aiškinant ieškinio senaties pradžios momento nustatymą.

103. Kasacinio teismo praktikoje ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), o subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020, 82 punktas ir joje nurodyta teismo praktika). Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

104. Ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, kuris konstatuojamas remiantis teismo nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, laikantis teisės normų, reglamentuojančių senaties taikymą ir kasacinio teismo išaiškinimo dėl jų taikymo. Nagrinėjamu atveju vertinant klausimus, susijusius su senaties terminu, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jie vertinami reikalavimų, kuriais buvo siekiama valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį su apeliante pripažinti negaliojančia bei panaikinti jos pagrindu išduotus statybą leidžiančius dokumentus, o ginčo žemės sklype esančius statinius nugriauti, kontekste, todėl ieškinio senaties pradžios eigos momentas šiuo atveju sietinas su apeliantės supratimu, ar turėjimu suprasti, kad jos kaip statinių savininkės interesai ir įstatymu saugomos teisės gali nukentėti dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų. Todėl teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje ginčo situacijoje taikytino trejų metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) pradžios momentą siejo su 2014 m. vasario 18 d. rašto gavimu.

105. Įvertinus šio rašto turinį (administracinės bylos Nr. I-9871-968/2014 14 lapas), spręstina, kad juo apeliantei tik buvo pranešta apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas Statybos dokumentų skyrius atsisako išduoti naujus specialiuosius architektūros reikalavimus pastatų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai, atsižvelgdama į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštą Nr. 97, kuriame nurodoma, jog UAB „SKR Baltic“ nuosavybės teise valdomų statinių nekilnojamojo turto kadastre įrašyta tiesioginė paskirtis neatitinka detaliajame plane numatytos pagrindinės naudojimo paskirties bei pažymima, kad jeigu žemės sklypo nuomininkas nesutiks susitarimo pripažinti negaliojančiu, bus kreiptasi į prokuratūrą dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

106. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis informacinio pobūdžio raštas dar nesudarė pagrindo spręsti apeliantei apie galimai jos pažeistas teises, kadangi iš jo turinio apeliantė negalėjo numatyti nei teisminio proceso eigos, nei jo metu keliamų reikalavimų apimties, nei jo baigties, t. y. kad bus pripažinta negaliojančia ne tik valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, bet ir jos pagrindu išduoti statybos darbus ginčo žemės sklype leidžiantys dokumentai. Teisėjų kolegijos manymu, pagrįstais laikytini apeliantės skundo argumentai, kuriais teigiama, kad tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2018 m. lapkričio 22 d. priėmus galutinį procesinį sprendimą, kuriuo pripažinta, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai 2012 m. liepos 30 d. susitarimą pripažino negaliojančiu bei panaikino jo pagrindu išduotus statybos leidimus, deklaracijas apie statybos užbaigimą, paskirties pakeitimą bei konstatavo, kad tai lėmė NŽT neteisėti veiksmai, apeliantė galėjo įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą ir prašyti atlyginti nuostolius.

107. Apeliantė su ieškiniu, kuriuo prašė atlyginti neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jai sukeltą žalą kreipėsi 2018 m. gruodžio 31 d., todėl sutiktina su apeliante, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl praleisto senaties termino naikintinos kaip neatitinkančios kasacinio teismo praktikos bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Dėl procesinės bylos baigties

108. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, pašalinus iš skundžiamo sprendimo motyvus, kuriais konstatuota, kad apeliantė yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

109. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

110. Apeliantei 5 218 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartimi buvo atidėtas iki tol, kol apeliacinės instancijos teisme bus priimtas sprendimas (nutartis). Apeliacinio skundo netenkinus, iš apeliantės valstybės naudai priteisiamas 5 218 Eur žyminis mokestis (CPK 84 ir 96 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 1 d. sprendimo motyvuojamosios dalies motyvus dėl ieškinio senaties termino taikymo ir pakeisti juos šioje nutartyje išdėstytais.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „SKR Baltic“, juridinio asmens kodas 500512605, valstybės naudai 5 218 Eur (penkis tūkstančius du šimtus aštuoniolika eurų) žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.