- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-27
- Bylos Nr.
- 2S-1206-585/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „SKR Baltic“
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SKR Baltic“ atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SKR Baltic“ prašymas užtikrinti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė, gindama viešąjį interesą, pareiškė ieškinį dėl valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 4 d., 2014 m. lapkričio 3 d. ir 2015 m. sausio 7 d. nutartimis prokurorės prašymų pagrindu taikė laikinąsias apsaugos priemones – 1) uždraudė atsakovei atlikti bet kokius statybos darbus žemės sklype, kadastro numeris (duomenys neskelbtini), esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), remontuoti ar renovuoti statinius, unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini), pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 12 d. išduotą rašytinį pritarimą statinio projektui (numeris 13-1696), pagal 2013 m. spalio 28 d. išduotą rašytinį pritarimą statinio projektui (numeris 13-3259), pagal 2013 m. gruodžio 20 d. išduotą rašytinį pritarimą statinio projektui (numeris 13-3859); 2) uždraudė atsakovei remontuoti ir renovuoti statinius pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 6 d. rašytinį pritarimą statinio projektui (numeris RPP-01-120906-00191) bei vykdyti su ginču susijusias statinių užbaigimo procedūras; 3) uždraudė atsakovei remontuoti ar renovuoti statinius, unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini), pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. liepos 22 d. išduotą rašytinį pritarimą statinio projektui (numeris RPP-100-140722-00001).
Šalies argumentai
Atsakovė kreipėsi į teismą, prašydama užtikrinti nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimą – įpareigoti Generalinę prokuratūrą sumokėti į teismo sąskaitą 1 019 318 Eur arba pateikti banko garantiją. Pasak atsakovės, prokurorės prašymų pagrindu taikius laikinąsias apsaugos priemones, pirma, ji patirs 112 274 Eur nuostolius, nes privalės atlikti sustabdytos statybos konservavimo darbus, kurių preliminari kaina – 107 234 Eur, ir aptverti statybvietę kilnojamąja tvora, kas kainuos 5 040 Eur. Antra, atsakovė negaus 802 875 Eur pajamų, kurias būtų gavusi nuomos mokesčių pavidalu. Trečia, atsakovė sumokės kontrahentams 104 169 Eur netesybas ir taip patirs nuostolius.
Prokurorė nesutiko su atsakovės prašymu. Ji akcentuoja, kad dauguma sutarčių, dėl kurių galimo nevykdymo atsakovė prognozuoja jai kilsiančius nuostolius, buvo sudarytos prieš pat ieškinio pareiškimą arba ką tik po to, tai yra 2014 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais. Atsakovei buvo žinoma, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra pateikusi prokuratūrai pareiškimą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nuginčijimo teisme. Todėl tokie atsakovės veiksmai kvalifikuotini veikimu savo rizika, suvokiant, kad, prokuratūrai inicijavus teisminį procesą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nuginčijimo, gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su veiklos ginčo žemės sklype ribojimu. Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, kurie leistų jos nurodomus, galimai atsirasiančius nuostolius vertinti kaip realius ir pagrįstus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 9 d. nutartimi atmetė atsakovės prašymą.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas prašymo dalį užtikrinti nuostolių – statybos konservavimo darbų ir statybvietės aptvėrimo išlaidų – atlyginimą, pažymėjo, jog pati atsakovė nurodo, kad statybos konservavimo darbai turi būti atlikti per 30 kalendorinių dienų nuo statybos sustabdymo. Teismas 2014 m. rugsėjo 4 d., 2014 m. lapkričio 3 d. ir 2015 m. sausio 7 d. nutartimis taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė jau turėjo patirti jos nurodomus nuostolius. Pagal Civilinio proceso kodekso 146 straipsnio 1 dalį ir teismų praktiką gali būti užtikrintas nuostolių, galinčių atsirasti ateityje, bet ne jau faktiškai kilusių, atlyginimas. Jeigu atsakovė yra nustačiusi realiai patirtų nuostolių dydį, ji turi teisę bendra tvarka kreiptis į teismą dėl jų atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas sutiko su prokurorės argumentais, kad atsakovė sudarė daugumą sutarčių, kurias, anot jos, kontrahentai vienašališkai nutraukė, taikius laikinąsias apsaugos priemones, prieš pat ieškinio pareiškimą arba visai po to, tai yra 2014 metų liepos-rugpjūčio mėnesiais, kai jai buvo žinoma, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra pateikusi prokuratūrai pareiškimą dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nuginčijimo teisme. Tokie atsakovės veiksmai vertintini kaip atlikti jos pačios rizika. Teismo vertinimu, negali būti taikomas nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas, nes atsakovė, sudarinėdama sutartis ir žinodama apie valstybinės žemės nuomos sutarties nuginčijimą, galėjo numanyti, kad jai gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su ginčo žemės sklype vykdomos veiklos ribojimu.
Pasak pirmosios instancijos teismo, jis, atsakovei nepateikus informacijos, pagal kurią būtų galima spręsti, kurioje žemės sklypo dalyje yra statiniai, kurie po jų rekonstrukcijos turėjo būti išnuomoti tretiesiems asmenims, negali spręsti klausimo dėl nuostolių – negautų pajamų – atlyginimo užtikrinimo.
Teismas, atsižvelgdamas į tas aplinkybes, jog atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad Generalinė prokuratūra ateityje bus finansiškai nepajėgi atlyginti nuostolius, įrodymų, kurie leistų visus jos nurodomus, galimai atsirasiančius nuostolius vertinti realiais ir pagrįstais, atmetė atsakovės prašymą.
Atsiliepimas
Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti jos prašymą užtikrinti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą.
Atsakovės atskirasis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:
skundžiama nutartis yra pagrįsta prielaidomis, o ne objektyviais bylos įrodymais. Pasak atsakovės, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ji jau faktiškai patyrė nuostolius, susijusius su statybos konservavimo darbų atlikimu ir statybvietės aptvėrimu; pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Civilinio proceso kodekso 146 straipsnio 1 dalį ir nesivadovavo formuojama teismų praktika. Atsakovės teigimu, ji pateikė labai aiškius būsimų nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apskaičiavimus. Atsakovės vertinimu, ji įrodė priežastinį taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir prašomų užtikrinti nuostolių atsiradimo ryšį;pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės prašymo dalį užtikrinti nuostolių, kuriuos ji patirs, sumokėdama kontrahentams netesybas, atlyginimą, nukrypo nuo ginčo esmės, pasisakė dėl aplinkybių, kurios nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir paneigė atsakovės teisę į nuostolių atlyginimą. Be to, teismo išvada, kad atsakovė, sudarydama sutartis, veikė savo rizika ir pati yra atsakinga už būsimus nuostolius, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms;pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo atsakovės prašymo dalies dėl nuostolių – negautų pajamų už aikštelės ir pastatų nuomą – atlyginimo užtikrinimo. Teismas šios prašymo dalies kontekste išdėstė motyvus, kurie nėra aiškūs ir suprantami;skundžiamos nutarties motyvai, kad atsakovė nepateikė duomenų, įrodančių, jog Generalinė prokuratūra ateityje bus finansiškai nepajėgi atlyginti nuostolius, neatitinka bylos duomenų. Pasak atsakovės, pati prokurorė pripažino, kad prokuratūra nebūtų pajėgi atlyginti atsakovės patirtus nuostolius.
Prokurorė prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą. Jos atsiliepimas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:
atsakovės nurodomi statybos konservavimo darbai turėjo būti atlikti iki 2014 m. spalio 4 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad išlaidos, susijusios su statybos konservavimu, yra faktiškai turėtos išlaidos, o ne ateityje atsirasiantys nuostoliai;statybos techninis reglamentas STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ numato, kad statybvietė turi būti aptverta (1.1.14 punktas), todėl statybvietės aptvėrimo išlaidos, konservuojant statybą, negali būti laikomos išlaidomis, patirtomis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo;nėra pagrindo sutikti su atsakove, jog pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Teismas, nagrinėdamas prašymą užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą, privalo įvertinti šių nuostolių realumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į atsakovės nurodomų sutarčių sudarymo datas, sprendė, kad atsakovė sudarė sutartis, galimai suvokdama, jog gali kilti kliūtys jas vykdyti ir dėl to atsirasti nuostoliai, ir suabejojo kilsiančių nuostolių realumu;atsakovės išvada, kad Generalinė prokuratūra ateityje negalės atlyginti nuostolių, yra nepagrįsta. Prokurorės teigimu, ji, atsiliepdama į atsakovės prašymą užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą, turėjo omenyje išlaidas, skirtas garantuoti būsimų nuostolių atlyginimą. Nereiškia, kad prokuratūra negalėtų įvykdyti teismo sprendimo dėl nuostolių atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo atmesti atskirąjį skundą. Ji pritaria skundžiamos nutarties motyvams, kuriais atmestas prašymas užtikrinti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teisme įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Ji prašo priimti naujai teikiamus įrodymus, teigia, kad šie įrodymai buvo gauti po atskirojo skundo pateikimo.
Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė gavo teikiamus įrodymus vėliau, negu pirmosios instancijos teismas nagrinėjo jos prašymą užtikrinti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą. Šie įrodymai objektyviai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas priima apeliantės teikiamus įrodymus.
Dėl apeliacijos esmės
Šios apeliacijos paskirtis – patikrinti, pagrįstai ar ne pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės prašymą užtikrinti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą.
Civilinio proceso kodekso 146 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Apeliantė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad ji, taikius laikinąsias apsaugos priemones, patirs trejopus nuostolius: pirma, 112 274 Eur nuostolius, susijusius su vykdytų statybos darbų sustabdymu (statybos konservavimo išlaidos ir statybvietės aptvėrimo išlaidos); antra, 802 875 Eur nuostolius, kuriuos patirs negautų pajamų (nuomos mokesčių) pavidalu; trečia, 104 169 Eur nuostolius, kuriuos patirs, sumokėdama savo kontrahentams netesybas. Apeliantė būtent ir prašė užtikrinti šių nuostolių atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad apeliantės nurodomi statybos konservavimo darbai jau turėjo būti atlikti ir apeliantė turėjo patirti nuostolius, susijusius su šių darbų atlikimu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, negali būti užtikrintas faktiškai atsiradusių nuostolių atlyginimas. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu. Teigia, jog nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ji faktiškai patyrė nuostolius.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė jau turėjo patirti jos nurodomas išlaidas, yra pagrįsta. Pati apeliantė nurodo teisinį reguliavimą, pagal kurį statinio konservavimo darbai turi būti atlikti per trisdešimt kalendorinių dienų nuo statybos sustabdymo (Statinio konservavimo tvarkos aprašo 6 punktas (statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 5 priedas)). Pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. ir 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimis taikė laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis uždraudė apeliantei vykdyti statybos darbus. Apeliantė 2015 m. sausio 9 d. pareiškė prašymą užtikrinti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą. Statyba turėjo būti sustabdyta skubiai (Civilinio proceso kodekso 152 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, apeliantė turėjo patirti jos nurodomas išlaidas, iki ji pareiškė teisme prašymą užtikrinti šių išlaidų atlyginimą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, proceso įstatymo nuostata, reglamentuojanti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, neturėtų būti aiškinama taip, kad asmuo, kurio atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, gali reikalauti užtikrinti tik būsimų nuostolių, tai yra tų nuostolių, kurie galimai atsiras po prašymo pareiškimo, atlyginimą. Šios nuostatos paskirtis – suteikti bylos šaliai galimybę užsitikrinti nuostolių, kurių pagrindas – laikinosios apsaugos priemonės – atlyginimą. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos trumpą terminą ir vykdomos skubiai. Reiškiant prašymą užtikrinti nuostolių atlyginimą, nuostoliai jau gali būti atsiradę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos šalis, be kita ko, pagrindusi nuostolius bei priežastinį laikinųjų apsaugos priemonių ir nuostolių ryšį, turi teisę reikalauti užtikrinti tokių nuostolių atlyginimą.
Apeliantė, nurodžiusi, kad statybas privalėjo užkonservuoti, o įpareigojimo užkonservuoti statybas terminas baigėsi 2014m. spalio mėn., turėjo pateikti, bet nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog patyrė jos nurodomus nuostolius, susijusius su statybos konservavimo darbų atlikimu ir statybvietės aptvėrimu. Todėl ji neturi teisės reikalauti šių nuostolių atlyginimo užtikrinimo.
Apeliantė, be kita ko, apeliuoja į pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ji, sudarinėdama su trečiaisiais asmenimis sutartis, veikė savo rizika. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas šiuo klausimu, peržengė jos prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo nagrinėjimo ribas ir paneigė jos teisę į nuostolių atlyginimą. Šis apeliantės argumentas yra nepagrįstas.
Asmuo, reikalaujantis nuostolių atlyginimo užtikrinimo, turi pagrįsti galimus nuostolius (jų atsiradimo tikimybę ar faktą ir dydį) bei priežastinį laikinųjų apsaugos priemonių ir nuostolių ryšį. Teismas, spręsdamas klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, savo ruožtu, atlieka asmens, reikalaujančio nuostolių atlyginimo užtikrinimo, įrodinėjamų sąlygų vertinimą. Toks vertinimas yra preliminarus, neturi prejudicinės ir res judicata galių. Apeliantės skundžiama teismo išvada būtent ir yra tokio vertinimo rezultatas. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog pirmosios instancijos teismas peržengė jos prašymo nagrinėjimo ribas ir paneigė jos teisę į nuostolių atlyginimą.
Be kitų klausimų, atskiruoju skundu yra keliamas klausimas dėl Generalinės prokuratūros, kurios prokurorės prašymais buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, finansinių galimybių atlyginti apeliantės nuostolius. Apeliantė teigia, kad Generalinė prokuratūra nebūtų / nebus finansiškai pajėgi atlyginti jos nuostolius.
Apeliantė, kaip, beje, ir pirmosios instancijos teismas, netinkamai traktuoja prokurorės procesinę padėtį. Ši, nors ir turi ieškovo procesines teises ir pareigas (Civilinio proceso kodekso 50 straipsnio 1 dalis), nėra ieškovė. Prokurorė pareiškė ieškinį, siekdama apginti ne savo galimai pažeidžiamas materialines subjektines teises ir / ar interesus, o viešąjį interesą (Civilinio proceso kodekso 49 straipsnis). Ji šios bylos procese veikia valstybės vardu ir interesais. Todėl, jeigu apeliantė dėl prokurorės prašymais taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir patyrė / patirs jos nurodomus nuostolius, valstybė, o ne Generalinė prokuratūra, įrodžius civilinės atsakomybės sąlygas, atsakys už tokius nuostolius. Būtinoji nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo sąlyga – tikimybė, jog, neužtikrinus nuostolių atlyginimo, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas prašomo užtikrinti nuostolių atlyginimo išieškojimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, be papildomo įrodinėjimo yra akivaizdi šios sąlygos nebuvimo aplinkybė. Apeliantė, jeigu jai ir būtų priteistas jos nurodomų nuostolių atlyginimas, nesusidurtų su jo išieškojimo problemomis, nes šių nuostolių atlyginimo, valstybei jo gera valia nesumokėjus, išieškojimas būtų nukreiptas į valstybės biudžetą. Todėl, nesant būtinosios sąlygos, negali būti užtikrintas apeliantės nurodomų nuostolių atlyginimas.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės prašymą užtikrinti nuostolių, galimų dėl prokurorės, ginančios viešąjį interesą, prašymais taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimą. Todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti apeliantės argumentai nėra teisiškai reikšmingi. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako kitais atskirojo skundo argumentais.
Už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas dvidešimt aštuonių eurų žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši procesinė nuostata neturėtų būti aiškinama taip, jog žyminis mokestis turi būti mokamas tik už tuos atskiruosius skundus, kurie reiškiami dėl nutarčių, kuriomis buvo išspręsti klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Procesas, susijęs su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, neapsiriboja vien tik šių priemonių taikymu. Procese gali būti reiškiami kiti prašymai ir atliekami kiti veiksmai, tiesiogiai susiję su jau taikytomis / taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Civilinio proceso kodekso 146, 148-149 straipsniai). Tarp tokių prašymų patenka ir prašymas užtikrinti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 2 dalies nuostatos, įpareigojančios mokėti žyminį mokestį, paskirtis – apmokestinti visus atskiruosius skundus dėl nutarčių, kuriomis išspręsti bet kokie prašymai, tiesiogiai susiję su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, neišskiriant ir prašymų užtikrinti nuostolių atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 1 ir 7 dalys).
Taigi, apeliantė, reikšdama atskirąjį skundą, turėjo sumokėti į valstybės biudžetą 28 Eur žyminį mokestį. Ji to nepadarė. Todėl, apeliantei pralaimėjus ginčą apeliacinės instancijos teisme, iš jos į valstybės biudžetą priteistinas 28 Eur žyminis mokestis.
Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį nepakeistą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „SKR Baltic“ į valstybės biudžetą 28 Eur žyminį mokestį.