- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-28
- Bylos Nr.
- e2YT-263-294/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Seikalis
- Pareiškėjas
- A. D.
- Suinteresuotas asmuo
- G. J. D., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, J. V., Č. V., VĮ Turto bankas, VĮ Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Renata Todesaitė, Edita Bumblienė
suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Linai Vaitkuvienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo A. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys J. V., Č. V., G. J. D., VĮ Turto bankas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, VĮ Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas pareiškime prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamojo namo dalį, esančią adresu (duomenys neskelbtini) su jame esančiomis patalpomis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jau daugiau kaip 10 metų gyvena ½ (pusėje) pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Visą laiką daiktas valdomas kaip savas, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai, jis nėra registruotas kito asmens vardu. Laikotarpiu nuo 1991 metų iki 2000 metų ½ pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) dalį valdė pareiškėjo A. D. brolis G. J. D., kuris 2000 metais išsikraustė, ir nuo 2000 metų šioje namo dalyje apsigyveno A. D. su šeima. Pareiškėjo A. D. brolis G. J. D. šioje namo dalyje apsigyveno 1991 metais. Vilniaus miesto LDT Vykdomojo komiteto 1987-06-12 d. Sprendimu Nr. 212 Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto Prekybos organizacijų valdybai (vėliau tapusiai AB „Posūkis“) buvo leista nugriauti individualų gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) mieste, trukdantį statyti inžinerinius tinklus, įpareigojant AB „Posūkis“ suteikti gyvenamojo namo savininkams butus ir sumokėti kompensaciją. 1987 m. AB „Posūkis“ vienam iš ½ namo dalies savininkui R. A. sumokėjo kompensaciją ir suteikė keturių kambarių butą, į kurį R. A. persikėlė 1987 metais, o kitos ½ namo dalies savininkai J. V. ir Č. V. atsisakė išsikelti iš savo namo dalies, todėl namas nugriautas nebuvo, jis ir toliau liko gyvenamasis namas. 1990-12-11 d. Sprendimu (protokolo Nr. 31) AB „Posūkis“ pardavė G. J. D. ½ gyvenamojo namo dalį, esančią adresu (duomenys neskelbtini) su 14 kitų statinių kaip statybines atliekas. 1991-02-01 d. G. J. D. už jas sumokėjo ir pradėjo šiuo turtu naudotis kaip savo - pradėjo jame gyventi. Namas buvo pripažintas tinkamu naudoti. 1990-12-04 d. AB „Posūkis“ įkainavimo komisija atliko atsakovui R. A. priklausiusios griaunamo namo dalies įkainavimą ir šios namo dalies medžiagas ir atliekas įkainavo 465 rublių ir šios griaunamo namo dalies statybinės medžiagos buvo parduotos G. J. D.. G. J. D. nėra ginčo namo savininkas, nes jis tapo tik griaunamo namo dalies statybinių medžiagų ir atliekų savininku. Šis turtas nėra nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė. Pareiškėjas mokėjo mokesčius už turto išlaikymą, jo priežiūrą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu išdėstė būtinąsias sąlygas dėl įgyjamosios senaties taikymo. Taip pat pažymėjo, kad įrodžius visas sąlygas dėl įgyjamosios senaties taikymo, jis pareiškimo tenkinimui neprieštaraus.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija teismui pateiktame atsiliepime nurodė, jog, jos nuomone, nėra visų būtinųjų sąlygų, siekiant turtą įgyti įgyjamąja senatimi. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tik tai, jog niekas neprieštarauja faktiniam daikto naudojimui ir nenaudoja ar nepageidauja naudoti asmens naudojamą daiktą patys, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog naudojantis daiktą asmuo atvirai valdo kaip savą. Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, tai ne kartą yra pabrėžęs kasacinis teismas, teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė. Nurodė, jog teismo sprendimu jo broliui teismas atsisakė pripažintą turtą įgytą įgyjamąja senatimi, o šios bylos niekuo nesiskiria. Prašo pareiškimą atmesti.
Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad byloje būtina įvertinti, ar turto savininkui nėra valstybė. Pažymi, kad jis neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl prašo jo nelaikyti suinteresuotu asmeniu.
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad 2000 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog pareiškėjo brolis nelaikomas turto savininku. Prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra, sprendžiant ar yra visos įgyjamosios senaties sąlygos.
Suinteresuoti asmenys J. V. ir Č. V. (kitos namo dalies savininkai) teismui atsiliepimo nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas visiškai.
Konstitucinio Teismo nuomone, asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo pozicija, nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą ar apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo. Konstitucija leidžia riboti žmogaus teises ir laisves, jeigu:
1) tai daroma įstatymu;
2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;
3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė;
4) laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Būtinybė riboti subjektines savininko nuosavybės teises gali išplaukti iš paties asmens veiksmų, iš sutarčių, valstybės tarptautinių įsipareigojimų. Tokį apribojimą gali lemti ir turto pobūdis arba visuomenei svarbus interesas.
Įstatymas reglamentuoja, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, t. y. teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
Iš šalių paaiškinimų bei byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas nėra nurodyto daikto savininkas. Be to, aptariamo pastato dalis nebuvo įrašyta į nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis nekilnojamojo turto kadastre, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės jokiam asmeniui neįregistruotos.
Suinteresuoti asmenys akcentuoja, jog teisme buvo nagrinėta pareiškėjo brolio byla dėl įgyjamosios senaties, tačiau pareiškimas buvo atmestas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (aukštesnės instancijos teismui palikus sprendimą galioti).
CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2014).
Iš anksčiau su nagrinėjama byla susijusių civilinių bylų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 28 d. nutarties ir 2013-09-09 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo (kuris paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2014-07-25 nutartimi) analizės matyti, kad šiose bylose iš tiesų buvo sprendžiamas namo dalies nuosavybės teisės klausimas. Kita vertus, suinteresuotas asmuo G. J. D., buvęs nagrinėjamų bylų šalimi, prašė nuosavybės teisę nustatyti pirkimo – pardavimo sandoriu arba įgyjamosios senaties, nesuėjus 10 metų terminui, pagrindu.
Nagrinėjamoje byloje suinteresuoto asmens brolis, pareiškėjas, prašo teismo nustatyti jam nuosavybės teisę į naudojamą gyvenamojo namo dalį įgyjamosios senaties pagrindu, turtą valdant ilgiau nei 10 metų.
Pažymėtina, kad įgyjamoji senatis yra vienas iš civilinių teisinių instrumentų, naudojamų sprendžiant turto nuosavybės klausimus. Šis institutas konkrečiam asmeniui, kuris ilgą laiką valdo daiktą, tačiau neturi formalios nuosavybės teisės į jį, sudaro teisinį pagrindą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Įgyjamosios senaties institutas, tik nesant kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų į asmens sąžiningai valdomą daiktą, sudaro galimybę įteisinti nuosavybės teises į daiktą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savąjį valdęs įstatyme nustatytą laiką, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
Pareiškėjas ir jo atstovė teisme įrodinėjo, kad jis yra asmuo, sąžiningai valdantis daiktą.
Sąžiningo valdymo sąvoka apibrėžta CK 4.26 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.70 straipsnio 1 dalyje – sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Tai reiškia, kad valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Taigi pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas. Daiktą valdantis asmuo negali turėti daugiau teisių už jam žinomą savininką, nes niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalis), savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis).
Nors suinteresuoti asmenys teigė, jog gyvenamojo namo dalis gali priklausyti valstybei, tačiau šiam faktui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Svarbu pažymėti, kad VĮ Turto bankas, kuriam pavesta atstovauti bylose dėl valstybės valdomo nekilnojamojo turto, nenurodė, jog valstybė pretenduoja ar ketina ginčyti savo galimą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį objektą.
Pažymėtina, kad jei asmuo yra įgijęs nuosavybės teisę į daiktą kitu pagrindu, įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas, nes įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas ir nuosavybės teisę į daiktą šiuo pagrindu gali įgyti tik asmuo, kuris nėra to daikto savininkas.
Iš bylos dokumentų sisteminės analizės matyti, kad yra nustatyta, jog pareiškėjas nėra daikto savininkas, o įgyjamosios senaties pagrindu ketina tokiu tapti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).
Pažymėtina, kad pareiškėjo bei suinteresuotų asmenų paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. pareiškėjo paaiškinimų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su ieškovo paaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2013).
Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008).
Iš civilinės bylos medžiagos darytina išvada, kad kitų asmenų, galinčių pretenduoti būti pripažintais gyvenamojo namo dalies savininkais, nėra. Nei valstybė, nei savivaldybė, nei kitas fizinis ar juridinis asmuo nesikreipė, siekdamas įgyvendinti savo kaip galimo savininko teises iki šios dienos. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad ginčo objekto savininku nėra nei G. A., pardavęs savo pastato dalį, nei pareiškėjo brolis, kuris įsigijo namo dalį kaip statybines atliekas.
Teismas atmeta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentus, jog byloje ginčo nekilnojamojo objekto nuosavybės klausimas buvo išspręstas.
CK 4.71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Tai reiškia, kad pagrindu įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį gali būti laikomas net ir kelių valdytojų bendras daikto valdymo laikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2012, 2018 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-189-701/2018).
Iš tiesų pagrindinis abejonę keliantis dalykas yra tai, kad gyvenamojo namo dalis įsigyta, siekiant ją nugriauti kaip statybines atliekas.
Vis dėlto teismas atsižvelgia į tai, kad gyvenamasis namas iki šiol yra tinkamas naudoti pagal paskirtį, t.y. gyventi, o priežastis, dėl kurios jį ketinta griauti – tiesti kelią, išnykusi, nes kelias buvo tiestas, namą palikus stovėti.
Vis dėlto teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėtoje byloje pareiškėjas prašė patvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kur pareiškėjui tenka prievolė įrodyti tik tas aplinkybes, kad jis teisėtai perėmė daiktą valdyti, yra tokio daikto sąžiningas valdytojas, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, bei nėra registruotas kitų asmenų vardu. Jam nereikia įrodinėti namo tinkamumo naudoti, jo statybos ir pan. klausimų.
Teismas taip pat pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).
Teismo posėdžio metu išklausius pareiškėjo paaiškinimus nustatyta, kad, atsižvelgiant į statinio paskirtį, į pateiktus dokumentus, tikėtina, kad toks statinys turėjo būti pastatytas teisėtai, laikantis teisės aktų reikalavimų, be to, statinys ne laikinojo pobūdžio. Pažymėtina ir tai, kad statiniui suteiktas unikalus numeris.
Tai, kad gyvenamojo dalis registruota kaip R. A. nuosavybė, turėjo būti pakeista, nes 2000-12-28 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai nurodė, kad nuo 1990-12-04 ši namo dalis negali būti laikoma jo nuosavybe, nes jo teisė pasibaigė, tinkamai pervedus pinigus ir šiam asmeniui persikėlus gyventi į 4 kambarių butą. Todėl laikytina, kad šiai dienai nenustatytas gyvenamojo namo dalies savininkas.
Visų šių aplinkybių visuma įrodo tai, kad pareiškėjas sąžiningai valdo objektą, nepertraukiamai ir kaip savą.
Pažymėtina, kad ypatingosios teisenos, kurios tikslas – patikrinti ir apsaugoti neginčijamas privataus asmens teises, kartu garantuojant ir viešojo intereso apsaugą, bylose teismui tenka aktyvus vaidmuo. CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylą ypatingosios teisenos tvarka, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išsiaiškintos bylos aplinkybės. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad teismas konkrečiu atveju ex officio (savo iniciatyva, nesant atitinkamo šalių prašymo) privalo imtis priemonių materialiajai tiesai nustatyti, t. y. patikrinti visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, neapsiribodamas vien proceso dalyvių pateikta medžiaga. Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant bylas ypatingosios teisenos tvarka suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis laiko teismas.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Nekilnojamojo turto registro nuostatų 69 punkte nurodyta, kad daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės arba ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva ar išnyksta pats nekilnojamasis daiktas.
Byloje nėra pateikta įrodymų, kad namo dalis būtų nugriauta ar sunaikinta.
Iš to, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad yra visos aplinkybės, lemiančios būtinybę nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą: prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, nes nustačius, kad pareiškėjas įgijo nekilnojamąjį daiktą, atsiras teisiniai nuosavybės teisės santykiai.
Šiuo atveju, kaip jau anksčiau minėta, iš bylos medžiagos matyti, kad statinys nebuvo pripažintas neteisėtos statybos rezultatu, taip pat nėra jokių kitų aplinkybių, trukdančių nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, todėl teismas pareiškimą tenkina visiškai.
Svarbu pažymėti ir tai, kad byloje kiti gyvenamojo namo bendrasavininkai J. V. bei Č. V. nepateikė teismui atsiliepimo, kuriame išdėstytų savo nesutikimą, nedalyvavo teismo posėdyje ir nepateikė teismui svarių argumentų, dėl kurių pareiškimas negalėtų būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas A. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamojo namo dalį, esančią adresu (duomenys neskelbtini) su jame esančiomis patalpomis (duomenys neskelbtini).
Juridinis faktas nustatytas, siekiant įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.