Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Genys“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Genys“ nustatytas procesinis terminas pašalinti pareiškimo trūkumus, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1818-173/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Genys“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei NERANA.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Klausimo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Teismas neteisingai kvalifikavo ir taikė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios nustato pirmesnę ieškovo pareigą pateikti pranešimą skolininkui registruotu laišku apie ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir numato alternatyvią pranešimo įteikimo galimybę per kurjerį ar antstolį. Šiais būdais nepavykus įteikti pranešimo, šis išsiunčiamas įmonės buveinės adresu ir po penkių dienų laikomas įteiktu. Teismas nurodytos tvarkos eiliškumą pažeidė. Teismas nepagrįstai reikalauja duomenų apie pranešimo įteikimą, kai pareiškėjas įvykdė įstatymo reikalavimą pranešimą pateikti registruotu paštu. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas teisingumą, ignoravo ekonomiškumo ir protingumo principus, nevertino aplinkybės, jog dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų pareiškėjas patiria nuostolių. Teismo reikalavimas patirti papildomų nuostolių yra nesąžiningas ir prieštarauja ekonomiškumo principui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirajame skunde keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjui terminą pareiškimo trūkumams pašalinti. Apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismo nustatyti pareiškimo iškelti bankroto bylą neatitikimai jo turiniui keliamiems reikalavimams gali būti kvalifikuojami kaip procesinio pobūdžio kliūtis, kurios nepašalinus bylos iškėlimas nėra galimas (CPK 320, 338 straipsniai). Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

CPK 1 straipsnis numato, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, tarp jų specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui – ĮBĮ, be to, kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis).

ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei (skolininkei) raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos.

Iš teismų praktikos, suformuotos ginčui aktualiu klausimu, seka, kad ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta (aukščiau nurodyta) tvarka yra skirta tam, jog kilęs ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą ir nekeliant bankroto bylos, tai yra ji atitinka ikiteisminės ginčo sprendimo stadijos sampratą ir yra skirta įmonės (skolininko), kuriai ketinama kelti bankroto bylą, interesų apsaugai, nes tokiu būdu įmonei suteikiama galimybė atsiskaityti su kreditoriumi, ginčą išspręsti taikiai ir išvengti bankroto procedūros bei bankroto bylos iškėlimo pasekmių, arba kreiptis į teismą dėl kreditoriaus reikalavimo nuginčijimo. Išankstinis skolininko informavimas užtikrina, kad ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo nebūtų bendrovei netikėtas, nes bankroto bylos iškėlimas sustabdo normalią bendrovės veiklą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-384/2008, 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1985/2013, 2014 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-844/2014).

Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, teisingai nusprendė dėl pareiškėjo pateiktų duomenų trūkumo, vertinant, ar šiuo atveju buvo laikytasi išankstinės ginčo sprendimo tvarkos teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir įpareigojo pareiškėją pašalinti pareiškimo trūkumus nepažeisdamas įstatyminio reglamentavimo nuostatų bei nenukrypdamas nuo teismų praktikos.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pritarti pareiškėjo (apelianto) pozicijai, esą pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino ir taikė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliacinis teismas pažymi, jog ši nuostata yra aiški, joje pateikta logiška ir nuosekli ikiteisminės tvarkos seka: skolininkui (įmonei) įteikti pranešimą dėl kreditoriaus ketinimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo registruotu laišku, per kurjerį arba antstolį, o tokiais (alternatyviais) būdais pranešimo neįteikus – išsiųsti įmonės buveinės adresu (tokiu būdu išsiustas pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo). Taigi analizuojant galiojantį teisinį reguliavimą, akivaizdu, jog vykdant įstatymų leidėjo reikalavimą įteikti skolininkui pranešimą registruotu paštu, per kurjerį arba antstolį, nepakanka pranešimą išsiųsti – jis turi būti įteiktas. Tačiau pranešimo išsiuntimo įmonės buveinės adresu pakanka, kuomet egzistuoja objektyvūs duomenys, jog šio dokumento nepavyko įteikti anksčiau paminėta tvarka (registruotu paštu, per kurjerį ar antstolį).

Aptariamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas 2014 m. liepos 23 d. pranešimą, kuriuo atsakovas UAB NERANA buvo raginamas padengti įsiskolinimą bei buvo informuotas apie kreditoriaus ketinimą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, registruotu paštu atsakovui išsiuntė 2014 m. liepos 28 d. (b. l. 6-7). Tačiau byloje nepateikta objektyvių duomenų apie 2014 m. liepos 23 d. pranešimo dėl reikalavimo įvykdymo ir bankroto bylos iškėlimo (ne)įteikimą atsakovui. Pareiškėjo pateikti AB „Lietuvos paštas“ kvitas bei PVM sąskaita faktūra tik patvirtina laiško iš pareiškėjo priėmimo faktą, tačiau nesuponuoja išvados, kad registruotas laiškas buvo tinkamai įteiktas UAB NERANA arba, nepavykus įteikti laiško registruotu paštu, pakartotinai buvo išsiųstas pranešimas, laikant jį įteiktu, praėjus penkioms dienoms nuo pranešimo išsiuntimo (ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reguliavimą bei faktines bylos aplinkybes, jog nėra duomenų apie aukščiau minėto pranešimo tinkamą išsiuntimą bei (ne) įteikimą, negalima sutikti su apelianto argumentais, kad jis tinkamai laikėsi ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos. Į bylą pateikti įrodymai, kad AB „Lietuvos paštas“ priėmė laiškus, kurių vienas buvo adresuotas UAB NERANA, kaip minėta aukščiau, patvirtina tik laiško iš pareiškėjo priėmimo pašte faktą, bet ne tokio laiško ir juo siunčiamos korespondencijos tinkamą įteikimą ar neįteikimą adresatui UAB NERANA. Taigi byloje esančių duomenų nepakanka įsitikinti, kad atsakovui yra (arba laikoma, kad turi būti) žinoma apie inicijuojamą bankroto procesą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis trūkumų šalinimo institutu nustatė pareiškėjui terminą abejonėms dėl tinkamo ikiteisminės tvarkos laikymosi pašalinti ir tuo tikslu įpareigojo pateikti trūkstamus duomenis.

Kiti apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Išdėstytų motyvų pagrindu daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas pareiškimo trūkumams pašalinti baigėsi atskirojo skundo nagrinėjimo metu, skirtinas naujas terminas pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytiems pareiškimo trūkumams pašalinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Genys“ naują terminą iki 2015 m. rugsėjo 7 d. pašalinti pareiškimo trūkumus, nurodytus Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartyje.