- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-27
- Bylos Nr.
- 2A-584-823/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Trečiasis asmuo
- I. G.
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 93.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės,
dalyvaujant atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovui Tomui Petrikui, ieškovo UAB „Vilniaus energija“ atstovei Ingai Baublytei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, dalyvaujant trečiajam asmeniui I. G. , dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2632,05 Lt skolos, susidariusios už laikotarpį nuo 2000 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. liepos 30 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas tiekė centralizuotą šilumą butui, esančiam Jeruzalės g. 27-218, Vilniuje. Šis butas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, kuri butą išnuomojo trečiajam asmeniui I. G. . Atsakovas nuomos sutarties su I. G. ieškovui nepateikė, nuomos sutartis nėra įregistruota viešame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Buto, esančio Jeruzalės g. 27-218, Vilniuje, šilumos tiekimo – vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.384 ir 1.71 straipsniais, ieškovas su Vilniaus miesto savivaldybe konkliudentiniais veiksmais sudarė neterminuotą energijos pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovui atsirado prievolė mokėti už tiekiamą šilumą Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų nustatyta tvarka bei tarifais.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad gyvenamoji patalpa, esanti adresu Jeruzalės g. 27-218, Vilniuje yra socialinis būstas ir šis būstas buvo išnuomotas trečiajam asmeniui I. G. . Gyvenamoji patalpa buvo nuomojama nekomerciniu pagrindu, aprūpinimas socialiniu būstu yra viena iš savivaldybės vykdomų viešojo administravimo funkcijų, todėl atsakovas negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas ieškovui. Vadovaujantis CK 6.584 straipsnio 1 dalimi, mokestis už šilumos energiją, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Mokestis už šilumą mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka, šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro nuomininkai ir už sunaudotą šaltą, karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją taip pat atsiskaito nuomininkai. Atsakovo manymu, ne jis, o nuomininkas I. G. , kaip faktinis šilumos energijos vartotojas, privalo atsakyti ieškovui. Ieškovas niekada nepateikė atsakovui sąskaitų už šilumos energiją, sąskaitos buvo išrašomos tiesiogiai buto nuomininkui. Be to, ieškovas 2006 m. rugpjūčio 29 d. raštu informuotas apie buto nuomos sutarties sudarymą ir faktiškai nuomojamame bute gyvenantį asmenį. Šios aplinkybės, atsakovo nuomone, patvirtina tarp šalių buvus susitarimą, jog energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi bus buto nuomininkas, o ne savininkas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, nėra pagrindo priteisti susidariusį įsiskolinimą iš Vilniaus miesto savivaldybės. Nors sutartis tarp šilumos tiekėjo ir buto nuomininko dėl energijos pirkimo - pardavimo nebuvo sudaryta, tačiau tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos, kuriame numatyta, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė atsiskaitys su šilumos tiekėju.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. sausio 29 d. sprendimu UAB „Vilniaus energija“ ieškinį tenkino. Teismas be kita ko rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 pateiktais išaiškinimais ir nurodė, kad CK 6.584 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 876, kuriuo patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka, reglamentuoja tik gyvenamosios patalpos nuomotojo (valstybės ar savivaldybės) ir nuomininko tarpusavio santykius, todėl negali būti taikomi šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo santykiams reglamentuoti. Šilumos energijos pirkimo - pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t.y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t.y. būtent šilumos energijos pirkimą - pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai - Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 4-260 dėl šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų ir pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros sutarčių standartinių sąlygų patvirtinimo, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. 4-289 dėl šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų patvirtinimo bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jeigu buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sudarytos šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, pagal kurias šilumos energijos vartotoju bei asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą energiją, yra buto savininkas. Byloje nebuvo nustatyta, kad šilumos energijos tiekėjas ir buto savininkas bei nuomininkas būtų sudarę rašytinį susitarimą dėl individualiai aptartų sutarties sąlygų, todėl nuomininkas netapo šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties šalimi. Atsakovo argumentai, kad susitarimas tarp šilumos tiekėjo, patalpų savininko (nuomotojo) bei nuomininko, jog nuomininkas taps energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, egzistavo, pirmosios instancijos teismo nuomone, nepagrįsti byloje surinktais įrodymais, nenustatyta, kad tretysis asmuo I. G. būtų kreipęsis į ieškovą su prašymu sudaryti šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovas ir tretysis asmuo neatliko konkliudentinių veiksmų, patvirtinančių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, nes tretysis asmuo per visą įsiskolinimo laikotarpį nemokėjo už tiektą šilumos energiją, jo deklaruota gyvenamoji vieta nuo 1988 m. gruodžio 27 d. yra adresu Jeruzalės g. 27-221, Vilniuje, o ne Jeruzalės g. 27-218, Vilniuje. Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 356 dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos, pirmosios instancijos teismo manymu, negali būti vertinamas kaip šalių susitarimas dėl energijos pirkimo – pardavimo sąlygų, nes šis teisės aktas skirtas kito juridinio asmens veiklai reglamentuoti. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovės argumentas, kad ji, nuomodama būstą, veikia nekomerciniais tikslais teisiškai nereikšmingas nagrinėjamai bylai, nes civiliniuose teisiniuose santykiuose savivaldybė dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1) Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis CK 6.584 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 876 patvirtina Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka. Apelianto nuomone, būtent paminėti teisės aktai turi būti taikomi kaip reguliuojantys ginčo santykius. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymai, kuriais priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi pirmosios instancijos teismas, pagal teisės aktų hierarchiją yra žemesnės galios teisės aktai nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymais, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 876.
2) Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, turėjo įvertinti ir nustatyti, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas bei iš jo priteisti įsiskolinimą. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 2 d. nutartis Nr. 3K-3-211/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-269/2005 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 23 d. nutartis Nr. 3K-3-392/2004). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu klausimu nevienareikšmė.
3) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nesant rašytinės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties tarp buto nuomininko ir šilumos tiekėjo, prievolė atsiskaityti už tiekiamą šilumą perėjo buto savininkui. Įvertinus ieškovo UAB „Vilniaus energijos“ veiksmus laikytina, jog ieškovas šilumos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi laikė buto nuomininką, nes ieškovas niekada nepateikė Vilniaus miesto savivaldybei sąskaitų už tiekiamą šilumos energiją, apie susidariusį įsiskolinimą Vilniaus miesto savivaldybės neinformuodavo, nors įsiskolinimas susidarė nuo 2000 m. gruodžio mėnesio. Be to, 2006 m. rugpjūčio 29 d. ir 2008 m. rugpjūčio 21 d. ieškovas buvo raštu informuotas, kad butas, esantis Jeruzalės g. 27-218, Vilniuje yra išnuomotas. Ši informacija buvo pateikta tam, kad UAB „Vilniaus energija“ galėtų išsiieškoti susidariusias skolas ar pateikti sąskaitas tam asmeniui, kuris yra faktinis šilumos vartotojas. To nepadarydamas ir neinformuodamas atsakovo apie susidariusį įsiskolinimą ieškovas, apelianto nuomone, pažeidė kooperavimosi principą ir elgėsi nesąžiningai. Nors su trečiuoju asmeniu I. G. nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai santykiai: ieškovas tiekė šilumos energiją butui, o nuomininkas ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę.
4) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp buto nuomininko, buto savininko ir šilumos tiekėjo nėra sudaryta susitarimo, kas turi būti laikomi šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimis. Atsakovo nuomone, tokiu susitarimu turėtų būti laikomas Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 356V dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos, kuriame numatyta, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip ginčo patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad CK 6.584 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 876, kuriuo patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka, yra skirti gyvenamosios patalpos nuomotojo (valstybės ar savivaldybės) ir nuomininko tarpusavio teisiniams santykiams reglamentuoti, tačiau negali būti taikomi šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo santykiams reglamentuoti. Šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo – pardavimo sutarčių, t.y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo – pardavimo teisiniams santykiams ir specialiosios, t.y. šilumos energijos pirkimą – pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai. Ieškovas nesutinka su apelianto teiginiu, jog kiekvienu atveju reikia nustatyti galutinį vartotoją pagal energijos pirkimo – pardavimo sutartį. Ieškovo manymu, tuomet joks juridinis asmuo negalėtų būti atsakingas už atsiskaitymą šilumos tiekėjui, o ieškovas būtų priverstas ieškoti asmenų, kurie gyvena konkrečiose patalpose ar kitaip jomis naudojasi, ir reikalauti iš jų nesumokėtų mokesčių. Ieškovas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, jog tarp UAB „Vilniaus energija“ ir I. G. susiklostė prievoliniai santykiai. Pažymi, kad tretysis asmuo I. G. nesikreipė į šilumos tiekėją su prašymu sudaryti sutartį, nemokėjo už šilumos energiją. Be to, vadovaujantis CK 6.579 straipsnio 1 dalimi gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotoja yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu. Atsakovas nesudarė su I. G. rašytinės nuomos sutarties, neaptarė atsiskaitymo už šilumos energiją, tiekiamą jam išnuomotam butui, sąlygų ir tvarkos, neįregistravo nuomos sutarties viešajame registre, todėl nuomos sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis ir pareiga atsiskaityti už tiektą šilumos energiją tenka patalpų savininkei – Vilniaus miesto savivaldybei. Šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis tarp ieškovo ir I. G. negalėjo būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais, nes tokia galimybė nenumatyta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. 4-289 dėl šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų patvirtinimo. Apelianto nurodomas Vilniaus miesto valdybos sprendimas buvo priimtas kai šilumos ūkį reguliavo savivaldybės, o dabar tai reglamentuojama Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu bei poįstatyminiais teisės aktais. Be to, nurodyto Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo priėmimo metu UAB „Vilniaus energija“ dar nebuvo įsteigta.
Šalies argumentai
Ieškovas taip pat nurodo, kad 2009 m. sausio 24 d. tretysis asmuo I. G. sumokėjo ieškovui 2900 Lt už tiektą šilumos energiją butui, esančiam Jeruzalės g. 27-218, Vilniuje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant įrodinėjimo dalyką nagrinėjamoje byloje svarbu atsižvelgti į tai, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, suformavusia vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką šios kategorijos bylose. Kadangi civilines bylas nagrinėjantys bendrosios kompetencijos žemesnių instancijų teismai yra saistomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimų, priimtų analogiškose (precedentinėse) bylose, o nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos galimas tik išimtiniais atvejais, kuomet toks nukrypimas yra objektyviai pateisinamas ir būtinas atsižvelgiant į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, bylos šalis, siekianti kitokio sprendimo byloje, faktinėmis aplinkybėmis atitinkančioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtą precedentinę bylą, be kita ko privalo įrodyti nagrinėjamoje byloje esant teismo precedento netaikymo sąlygas, t.y. pagrįsti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas precedentas nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas dėl to, kad tarp Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių yra esminių skirtumų, kad nuo precedento sukūrimo yra praėjęs ilgas laiko tarpas, per kurį įvyko reikšmingi socialiniai, ekonominiai ar kiti pokyčiai, pateisinantys nukrypimą nuo teismo precedento nagrinėjamoje byloje, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose yra pasikeitusi, arba kad precedentas, kuriuo remiasi ar ketina remtis bylą nagrinėjantis teismas, yra pavienis atvejis, neatspindintis susiformavusios teismų praktikos (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2000, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2009). Neįrodžius bent vienos iš paminėtų aplinkybių, šalies reikalavimas nukrypti nuo suformuoto teismo precedento negali būti tenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, turi būti vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje, kadangi paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos faktinės aplinkybės yra iš esmės identiškos nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms ir bylose keliami tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai (paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje taip pat buvo sprendžiamas socialinio būsto savininko pareigos atsiskaityti su šilumos tiekėju klausimas pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ kasacinį skundą, atsakovu byloje dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybė). Nagrinėjama byla taip pat yra viena iš daugelio šiuo metu teismuose nagrinėjamų savo faktinėmis aplinkybėmis panašių civilinių bylų tarp UAB „Vilniaus energija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės, kai kuriose iš šių bylų yra priimti įsiteisėję apeliacinės instancijos teismo sprendimai, kuriuose pasisakyta dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neanalizuoja apelianto argumentų, susijusių su tuo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu klausimu yra nevienareikšmė, taip pat su tuo, kokie teisės aktai turėjo būti taikomi nagrinėjamoje byloje, kadangi į šiuos apelianto argumentus jau atsakyta tiek paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartimi, tiek įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, priimtomis analogiškose faktinėmis aplinkybėmis bylose (Žr. pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-479-275/09, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-559-823/2009).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto argumentą, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 neužkirto kelio šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi pripažinti patalpų nuomininką, tuo atveju, jei nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad egzistavo atitinkamas susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir patalpų nuomininko bei savininko, tačiau konstatuoja, jog tokio susitarimo buvimas byloje neįrodytas. Byloje nustatyta, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu nėra įregistravusi įstatymų nustatyta tvarka, todėl, kaip pagrįstai teigia ieškovas, šios sutarties buvimo faktas savininko negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis, tarp jų ir ieškovą (CK 1.75 straipsnio 2 dalis, 6.579 straipsnio 4 dalis). Nors byloje pareikštas reikalavimas dėl įsiskolinimo už šilumos energiją, susidariusio nuo 2000 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. liepos 30 d., byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dar 2006 metais ieškovui nebuvo žinoma, kas konkrečiai naudojasi atsakovui priklausančiu butu, esančiu Jeruzalės g. 27-218, Vilniuje (b.l. 14, 18), šios informacijos 2008 m. kovo mėn. neturėjo ir VŠĮ „Vilniaus butai“, nuo 2006 metų administruojanti Vilniaus miesto savivaldybei priklausantį socialinį būstą (b.l. 13). 2006 metais atsakydamas į ieškovo advokato prašymą atsakovas nurodė tik faktą, jog butas, esantis Jeruzalės g. 27-218, Vilniuje, yra išnuomotas, nenurodydamas buto nuomininko pavardės (b.l. 56), o konkretus buto nuomininkas ieškovui nurodytas tik atsakovui atsakant į 2008 m. rugpjūčio 8 d. ieškovo pretenziją (b.l. 11-12). Tretysis asmuo I. G. per laikotarpį nuo 2000 m. gruodžio 1 d. iki 2008 m. liepos 30 d. už butui, esančiam Jeruzalės g. 27-218, Vilniuje, tiekiamą šilumos energiją nemokėjo, byloje nėra duomenų, kad šis asmuo būtų kreipęsis į šilumos energijos tiekėją dėl šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, ar kad atsakovas, kaip ginčo patalpų nuomotojas, esantis patalpų nuomos teisiniuose santykiuose su trečiuoju asmeniu, būtų įpareigojęs jį tai padaryti. Visos šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, paneigia apelianto argumentus, jog ieškovui buvo žinoma apie faktinį buto, esančio Jeruzalės g. 27-218, Vilniuje, naudotoją ir kad ieškovas pripažino šį asmenį šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi. Vien ta aplinkybė, kad sąskaitos už šilumos energiją, kaip apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir ieškovo atstovė, buvo siunčiamos pagal faktinį patalpų, kurioms tiekta šilumos energija, adresą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, negali būti pakankamu pagrindu pripažinti, kad ieškovas žinojo, kad nurodytomis patalpose ginčo laikotarpiu naudojosi būtent tretysis asmuo I. G. , ir todėl nepatvirtina egzistavus energijos tiekimo sutartinius santykius tarp trečiojo asmens ir ieškovo. Kadangi atsakovo 2006 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. A51-13709-(1.10-EUD-1) (b.l. 56), kuriuo be kita ko apeliaciniame skunde remiasi atsakovas, konkretus buto, esančio Jeruzalės g. 27-218, Vilniuje nuomininkas nėra nurodytas, apelianto teiginiai, jog tuosyk nesikreipdamas į teismą dėl įsiskolinimo išieškojimo iš trečiojo asmens I. G. ieškovas elgėsi nesąžiningai negali būti pripažinti pagrįstais. Konkretaus buto nuomininko nurodymas atsakant į ieškovo 2008 m. rugpjūčio 8 d. pretenziją (b.l. 12) taip pat negali būti pripažintas įpareigojančiu ieškovą kreiptis į teismą prašant priteisti įsiskolinimą iš trečiojo asmens, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad kartu su nurodytu atsakymu ieškovui būtų buvusi pateikta rašytinė nuomos sutartis su I. G. , be to, paminėtas atsakymas kaip ir ieškovo 2008 m. rugpjūčio 8 d. pretenzija surašyti jau po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 suformavo teismų praktiką, numatančią patalpų savininko pareigą atsakyti šilumos energijos tiekėjui. Apie šią praktiką buvo žinoma abiems šalims (nes jos dalyvavo nagrinėjant paminėtą civilinę bylą), be to, ketinimas kreiptis į teismą dėl įsiskolinimo išieškojimo būtent iš patalpų savininko aiškiai nurodytas ieškovo 2008 m. rugpjūčio 8 d. pretenzijoje (b.l. 11). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aprūpinimo socialiniu būstu funkcijos vykdymas neatleidžia atsakovo nuo pareigos elgtis rūpestingai, pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Nuomos santykių su socialinio būsto nuomininkais tinkamas neįforminimas, informacijos apie socialinio būsto nuomininkus savalaikis nepateikimas šilumos energijos tiekėjui, nuomininkų atsiskaitymo už suvartotą šilumos energiją nekontroliavimas neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko (bonus pater familias) elgesio reikalavimų, ir dėl to atsiradusi galimo neatsiskaitymo už šilumos energiją rizika negali būti perkeliama šilumos energijos tiekėjui, nesančiam su socialinio būsto nuomininku sutartiniuose santykiuose ir todėl turinčiam tik ribotas galimybes kontroliuoti faktinį šilumos energijos naudojimą konkrečiose patalpose.
Apelianto argumentai dėl CK 6.248 straipsnio 4 dalies taikymo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami kaip teisiškai nereikšmingi nagrinėjamai bylai, kadangi ieškovas nagrinėjamoje byloje kreipėsi į teismą prašydamas jam priteisti tik susidariusį įsiskolinimą už patiektą šilumos energiją. Ieškovo ieškinys nagrinėjamoje byloje nėra ieškinys dėl žalos atlyginimo, netesybų ar delspinigių pareikštu ieškiniu nereikalaujama.
Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 356, kuriuo tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde remiasi apeliantas, SP AB Vilniaus šilumos tinklų generalinis direktorius įpareigotas iki 2001 m. kovo 31 d. sudaryti sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus (b.l. 51). Kadangi minėtu aktu atitinkama pareiga buvo numatyta ne ieškovui, o SP AB Vilniaus šilumos tinklų generaliniam direktoriui, pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai konstatavo, kad šis aktas negali būti laikomas susitarimu tarp ieškovo ir atsakovo, nes yra skirtas kito juridinio asmens veiklai reglamentuoti. Apelianto teiginiai, kad ieškovas, būdamas SP AB Vilniaus šilumos tinklai teisių ir pareigų perėmėjas, perėmė ir paminėtame akte numatytą įpareigojimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti, nes nurodytame akte SP AB Vilniaus šilumos tinklų generalinio direktoriaus atitinkama pareiga yra apibrėžta konkrečiu terminu, kuris pasibaigė dar iki ieškovui perimant SP AB Vilniaus šilumos tinklai teises ir pareigas. Be to, kaip jau minėta, iš byloje esančių duomenų matyti, kad VŠĮ „Vilniaus butai“, nuo 2006 metų administruojanti Vilniaus miesto savivaldybei priklausantį socialinį būstą, negalėjo suteikti ieškovui informacijos apie faktinį buto, esančio Jeruzalės g. 27-218, Vilniuje, nuomininką (b.l. 13).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai ieškovo ieškinį patenkino nenustatęs, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį šilumos energijos pirkimo pardavimo sutarties šalimi būtų laikomas tretysis asmuo I. G. . Ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 320 straipsnis).
Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad I. G. 2009 m. sausio 24 d. sumokėjo 2900 Lt už šilumos energiją, tiektą butui, esančiam Jeruzalės g. 27-218, Vilniuje (b.l. 111), tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareikšto ieškinio neatsisako, prašo nagrinėti bylą iš esmės bei pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Kadangi galimybė atsisakyti ieškinio yra ieškovo procesinė teisė, kurią ieškovas gali įgyvendinti tik savo laisva valia, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylos nutraukimo galimybės ieškovui atsisakius ieškinio nesvarsto (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kadangi iš pateikto rašto matyti, jog įsiskolinimas už šilumos energiją buvo padengtas jau po bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme, t.y. pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neturėjo informacijos apie atsiskaitymo su ieškovu faktą, o ieškovui apie atsiskaitymo faktą tapo žinoma jau po ginčijamo sprendimo priėmimo (b.l. 91, 111), nurodyta aplinkybė ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo neįtakoja (CPK 263 straipsnis) ir negali būti pagrindu šiam sprendimui panaikinti. Be to, apeliacinės instancijos teismui pateiktame rašte nurodyta suma neatitinka ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo priteistos sumos (b.l. 111, 95), iš šio rašto nėra aišku, už kurį laikotarpį nurodyta suma yra sumokėta, taip pat ar ja dengiamas tik įsiskolinimas už šilumos energiją, ar ir pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas, kuriam pagal įstatymą priklauso įrodinėti prievolės išnykimo faktą, jokių su atsiskaitymu susijusių įrodymų apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad atsiskaitymo su ieškovu faktas ir apimtis turi būti vertinami teismo sprendimo vykdymo procese, turint omenyje tai, kad pagal įstatymą skolininko prievolę kreditoriui gali įvykdyti ir tretysis asmuo (CK 6.50 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, ta aplinkybė, kad su ieškovu atsiskaitė tretysis asmuo, savaime neįrodo, kad ieškovas būtent šį asmenį laikė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, ir kartu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiga atsiskaityti su ieškovu tenka atsakovui kaip ginčo patalpų savininkui, pagrįstumo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.