Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-05-21 · Civilinė byla Nr. 2A-559-823/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-05-21
Bylos Nr.
2A-559-823/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Kačinskienė, Petras Jaržemskis, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Ieškovas
UAB „Vilniaus energija“
Trečiasis asmuo
N. D.
Kategorijos
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 93.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-559-823/2009Procesinio sprendimo kategorija: 45.5; 93.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. gegužės 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės,

teisėjų Petro Jaržemskio ir Dalios Kačinskienės,sekretoriaujant Ritai Kurganovaitei,

dalyvaujant atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovei Evelinai Rynkevič, ieškovo UAB „Vilniaus energija“ atstovei Rimai Tarasevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, dalyvaujant trečiajam asmeniui N. D. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3282 Lt skolos už šildymą, karštą vandenį bei namo šildymo sistemos priežiūrą, susidariusios už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d., taip pat 279,88 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad ieškovas tiekė centralizuotą šilumą ir karštą vandenį daugiabučiam gyvenamam namui bei vykdė namo vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą adresu Rinktinės g. 42-87, Vilniuje. Šis butas nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, kuri butą išnuomojo trečiajam asmeniui N. D. . Atsakovas buto nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu N. D. ieškovui nepateikė, sutartis neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. UAB „Vilniaus energija“ nesudarė šilumos pirkimo - pardavimo sutarties su buto nuomininke N. D. , todėl šilumos vartotoju yra buto savininkas (Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Buto šilumos tiekimo - vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.384 straipsnį, 1.71 straipsnį ieškovas su Vilniaus miesto savivaldybe konkliudentiniais veiksmais yra sudaręs neterminuotą energijos pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovui atsirado prievolė mokėti už šilumą ir karštą vandenį Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų nustatyta tvarka ir tarifais.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad gyvenamoji patalpa, esanti Rinktinės g. 42-87, Vilniuje, yra socialinis būstas, kuris 2003 m. spalio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu dėl gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo buvo išnuomotas trečiajam asmeniui N. D. . Gyvenamoji patalpa buvo nuomojama nekomerciniu pagrindu, aprūpinimas socialiniu būstu yra viena iš savivaldybės vykdomų viešojo administravimo funkcijų, todėl atsakovas negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų skolas ieškovui. Vadovaujantis CK 6.584 straipsnio 1 dalimi, mokestis už šilumos energiją, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Mokestis už šilumą mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka, šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro nuomininkai ir už sunaudotą šaltą, karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją taip pat atsiskaito nuomininkai. Atsakovo manymu, ne jis, o nuomininkė N. D. kaip faktinė šilumos energijos vartotoja, privalo atsakyti ieškovui. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo su N. D. faktą, atsakovo nuomone, patvirtina ir tai, kad N. D. nuo 2003 m. spalio 9 d. iki 2005 m. rugpjūčio 1 d., mokėjo mokesčius už šilumos tiekėjo teikiamas paslaugas, šiais veiksmais patvirtindama šilumos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą. CK 6.384 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, jog tik fizinis asmuo konkliudentiniais veiksmais gali sudaryti energijos pirkimo – pardavimo sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas be kita ko rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 pateiktais išaiškinimais ir nurodė, kad CK 6.584 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 876, kuriuo patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka, reglamentuoja tik gyvenamosios patalpos nuomotojo (valstybės ar savivaldybės) ir nuomininko tarpusavio santykius, todėl negali būti taikomi šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo santykiams reglamentuoti. Šilumos energijos pirkimo - pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t.y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t.y. būtent šilumos energijos pirkimą - pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai. Vadovaujantis paminėtų teisės aktų nuostatomis, pagal bendrą taisyklę šilumos pirkimo-pardavimo sutarties santykių šalimis yra tiekėjas ir savininkas - šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas - buitinis vartotojas. Iš to darytina išvada, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kurioms tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas yra buto, kuriam ieškovas tiekė šilumą, savininkas, kuris nuomoja butą trečiajam asmeniui N. D. . Laikotarpiu už kurį ieškovas prašo priteisti skolą buvo sudaryta rašytinė nuomos sutartis tarp atsakovo ir trečiojo asmens, tačiau joje nebuvo aptarta atsiskaitymo už šilumą tvarka, sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre. Nuomininkė N. D. nesudarė sutarties su šilumos energijos tiekėju ir neišreiškė jokiais veiksmais ketinimo ją sudaryti, už šilumą mokėjo tik nuo 2003 m. spalio 9 d. iki 2005 m. rugpjūčio 1 d. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes laikytina, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas - tiekėjo ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko nuo šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos iki šalys nesudarė sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas. Atsakovas nuomos sutarties neįregistravo įstatymų nustatyta tvarka viešame registre, todėl negali jos panaudoti prieš trečiuosius asmenis, tarp jų ir prieš šilumos tiekėją.

Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstu atsakovo argumentą, kad atsakovas, vykdydamas socialinio būsto nuomą nekomerciniais pagrindais, negali būti atsakingas už trečiųjų asmenų, t.y. nuomininkų, skolas ieškovui ir nurodė, kad savivaldybės civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Sudarydama sutartis savivaldybė veikia ne kaip viešo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip viešasis juridinis asmuo. Ta aplinkybė, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo, t.y. savivaldybės vykdomų pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą funkcijų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Šiuo atveju savivaldybė atsako už tinkamą socialinės politikos funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, turėjo įvertinti ir nustatyti, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas bei iš jo priteisti įsiskolinimą. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 2 d. nutartis Nr. 3K-3-211/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-269/2005 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. birželio 23 d. nutartis Nr. 3K-3-392/2004).

Žemesnės instancijos teismas

3) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog su buto nuomininku būtų sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis, todėl šilumos vartotoju laikytinas buto savininkas. Įvertinus ieškovo UAB „Vilniaus energija“ veiksmus laikytina, jog ieškovas šilumos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi laikė būtent buto nuomininkę N. D. ir būtent tarp nuomininkės ir UAB „Vilniaus energija“ konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Nors su N. D. nebuvo sudaryta rašytinė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai santykiai: ieškovas tiekė šilumos energiją butui, kurį nuomojo tretysis asmuo, o nuomininkė ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę.

5) Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, privalėjo vadovautis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka. Šio nutarimo 2 punkte numatyta, kad šiluminės energijos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatyta tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Be to, tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir SP AB „Vilniaus šilumos tinklų“ (kurios teisių perėmėja yra UAB „Vilniaus energija“) 1999 m. gruodžio 2 d. sudarytas susitarimas Nr. 2105V dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją grąžinimo SP AB „ Vilniaus šilumos tinklams“, kuriame numatyta, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju.

5) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė, nuomodama socialinį būstą, dalyvauja civiliniuose santykiuose lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006, nurodė, kad savivaldybė, vykdydama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą atlieka nekomercinę veiklą, t.y. nekomerciniu pagrindu pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomoja savivaldybės gyvenamąsias patalpas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad CK 6.584 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 1 d. nutarimas Nr. 876, kuriuo patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka, yra skirti gyvenamosios patalpos nuomotojo (valstybės ar savivaldybės) ir nuomininko tarpusavio teisiniams santykiams reglamentuoti, tačiau negali būti taikomi šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo santykiams reglamentuoti. Ieškovas nesutinka su apelianto teiginiu, jog energijos pirkimo – pardavimo sutartyse kiekvienu atveju reikia nustatyti galutinį vartotoją. Ieškovo manymu, tuomet joks juridinis asmuo negalėtų būti atsakingas už atsiskaitymą šilumos tiekėjui. Tokiu atveju ieškovas būtų priverstas ieškoti asmenų, kurie gyvena konkrečiose patalpose ar kitaip jomis naudojasi, ir reikalauti iš jų nesumokėtų mokesčių. Ieškovas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, jog tarp UAB „Vilniaus energija“ ir N. D. susiklostė prievoliniai santykiai. Pažymi, kad tretysis asmuo N. D. nesikreipė į šilumos tiekėją su prašymu sudaryti sutartį, nemokėjo už šilumos energiją. Be to, vadovaujantis CK 6.579 straipsnio 1 dalimi, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotoja yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu. Atsakovas nesudarė su N. D. rašytinės nuomos sutarties, neaptarė atsiskaitymo už šilumos energiją, tiekiamą jai išnuomotam butui, sąlygų ir tvarkos, neįregistravo nuomos sutarties viešajame registre, todėl nuomos sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis ir pareiga atsiskaityti už tiektą šilumos energiją tenka patalpų savininkei – Vilniaus miesto savivaldybei. Šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis tarp ieškovo ir N. D. negalėjo būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais, nes tokia galimybė nenumatyta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. 4-289 dėl šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų patvirtinimo. Apelianto nurodomas Vilniaus miesto valdybos sprendimas buvo priimtas kai šilumos ūkį reguliavo savivaldybės, o dabar tai reglamentuojama Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu bei poįstatyminiais teisės aktais. Be to, nurodyto Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo priėmimo metu UAB „Vilniaus energija“ dar nebuvo įsteigta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant įrodinėjimo dalyką nagrinėjamoje byloje svarbu atsižvelgti į tai, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, suformavusia vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką šios kategorijos bylose. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad užtikrinant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų-sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų - precedentų tų kategorijų bylose; bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus akivaizdu, kad civilines bylas nagrinėjantys bendrosios kompetencijos žemesnių instancijų teismai yra saistomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimų, priimtų analogiškose (precedentinėse) bylose, o nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos galimas tik išimtiniais atvejais, kuomet toks nukrypimas yra objektyviai pateisinamas ir būtinas atsižvelgiant į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes. Tuo pačiu bylos šalis, siekianti kitokio sprendimo byloje, faktinėmis aplinkybėmis atitinkančioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtą precedentinę bylą, be kita ko privalo įrodyti nagrinėjamoje byloje esant teismo precedento netaikymo sąlygas, t.y. pagrįsti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas precedentas nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas dėl to, kad tarp Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių yra esminių skirtumų, kad nuo precedento sukūrimo yra praėjęs ilgas laiko tarpas, per kurį įvyko reikšmingi socialiniai, ekonominiai ar kiti pokyčiai, pateisinantys nukrypimą nuo teismo precedento nagrinėjamoje byloje, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose yra pasikeitusi, arba kad precedentas, kuriuo remiasi ar ketina remtis bylą nagrinėjantis teismas, yra pavienis atvejis, neatspindintis susiformavusios teismų praktikos (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2000, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2009). Neįrodžius bent vienos iš paminėtų aplinkybių, šalies reikalavimas nukrypti nuo suformuoto teismo precedento negali būti tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, turi būti vadovaujamasi nagrinėjamoje byloje, kadangi paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos faktinės aplinkybės yra iš esmės identiškos nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms ir bylose keliami tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai (paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje taip pat buvo sprendžiamas socialinio būsto savininko pareigos atsiskaityti su šilumos tiekėju klausimas pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ kasacinį skundą, atsakovu byloje dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybė). Pastebėtina, kad nagrinėjama byla yra viena iš daugelio šiuo metu teismuose nagrinėjamų savo faktinėmis aplinkybėmis panašių civilinių bylų tarp UAB „Vilniaus energija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės, kai kuriose iš šių bylų yra priimti įsiteisėję apeliacinės instancijos teismo sprendimai, kuriuose pasisakyta dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo (Žr. pvz.: Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-479-275/09, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-181-56/2009). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija detaliau neanalizuoja apelianto argumentų, susijusių su teisės normų taikymu nagrinėjamoje byloje, konstatuodama, kad ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pateiktas teisės normų, taikytinų nagrinėjamoje byloje, aiškinimas visiškai atitinka paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, pateiktus išaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apelianto atstovė pripažino, kad tarp Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-3/2008 ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių esminių skirtumų nėra. Apeliaciniame skunde taip pat nepateikti teisiniai argumentai, pagrindžiantys būtinybę nukrypti nuo teismo precedento nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiantį nagrinėjamos bylos pobūdį, šį aplinkybė yra pakankamas pagrindas atmesti apeliacinį skundą, kadangi, neįrodžius teismo precedento netaikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija analogiškoje byloje bylą nagrinėjančiam teismui yra privaloma.

Apelianto argumentai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu klausimu nėra vienareikšmė, apeliacinės instancijos teismo atmetami kaip teisiškai nepagrįsti, nes nei viena iš apeliaciniame skunde paminėtų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių nėra priimta byloje, kurios faktinės aplinkybės būtų tiek tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms, kiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-3/2008.

Įvertinusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto argumentą, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjama nutartimi neužkirto kelio šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi pripažinti patalpų nuomininką, tuo atveju, jei nagrinėjant bylą būtų nustatyta, kad egzistavo atitinkamas susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir patalpų nuomininko, tačiau konstatuoja, kad tokio susitarimo buvimo fakto apeliantas neįrodė. Apeliaciniame skunde minimas 1999 m. gruodžio 2 d. susitarimas tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir SP AB „Vilniaus šilumos tinklų“ Nr. 2105V dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją grąžinimo SP AB „Vilniaus šilumos tinklams“ į bylą nepateiktas, šio susitarimo faktu pirmosios instancijos teisme remiamasi nebuvo (CPK 178 straipsnis, CPK 306 straipsnio 2 dalis). Be to, dėl šio susitarimo reikšmės jau pasisakyta įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-479-275/09, kurios faktinės aplinkybės iš esmės atitinka nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Kitos apelianto nurodomos atitinkamo susitarimo tarp ieškovo ir trečiojo asmens egzistavimą neva patvirtinančios aplinkybės yra identiškos toms, dėl kurių buvo pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nebus analizuojamos.

Dėl apelianto prašymo kreiptis į administracinį teismą dėl byloje taikytinų teisės aktų atitikties įstatymui pagrįstumo taip pat pasisakyta įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-479-275/09, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šio apelianto argumento iš naujo nevertina.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 320 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė - BalynienėTeisėjai Petras JaržemskisDalia Kačinskienė