- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-20
- Bylos Nr.
- I1-1717-596/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04290-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- G. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. B. pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. spalio 11 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.
Paaiškina, kad visą buvimo Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) laikotarpį buvo kalinamas negyvenamosiose patalpose, kurios neskirtos nuolatiniam gyvenimui, perpildytose kamerose, kuriose įrengti pertekliniai baldai, sumažinantys vienam asmeniui tenkantį plotą kamerose bei apribojantys kameroje apgyvendintų asmenų judėjimą. Kamerose nebuvo įrengti sanitariniai mazgai, atitinkantys teisės aktuose numatytus reikalavimus, neturintys atskiros kabinos, vėdinimo sistemos ir garso izoliacijos, be kita ko, neužtikrinantys pareiškėjo privatumo. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė psichologinę įtampą, stresą, emocinį sukrėtimą, nepilnavertiškumo jausmą, dėl ko pašlijo sveikata.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Pateikė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. spalio 11 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Pažymi, kad pareiškėjui tekęs gyvenamosios kameros plotas visiškai atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje kameroje nustatytą reikalavimą.
Paaiškina, kad kameros yra įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Eksploatavimo taisyklės), III skirsnio normomis. Šių taisyklių 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv.m.); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m.); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv.m). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Eksploatavimo taisyklių 14.2. punkte nurodoma, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. Pabrėžtina, kad minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, minėta higienos norma nenumato. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas, atsakovės atstovo nuomone, atitinka LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Nurodo, jog pataisos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Teigia, kad kiekvienas nuteistasis (suimtasis), atvykęs į Lukiškių TI-K, buvo pasirašytinai supažindinamas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, nuteistojo (suimtojo) teisėmis ir pareigomis. Supažindinimo forma yra saugoma nuteistojo (suimtojo) asmens byloje. Pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, jis buvo pasirašytinai supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, jo teisėmis ir pareigomis bei draudimais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl Vilniaus PN administracijos 2019 m. rugsėjo 13 d. rašto Nr. 9-10087, kad Vilniaus PN nepagrįstai atsisakė tenkinti nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ prašymą pateikti VĮ „Registrų centras“ 1996 m. gruodžio 1 d. atliktų pastatų, esančių Lukiškių skg. 6 Vilniuje, kadastro duomenų bylos kopiją. Vilniaus PN atkreipia dėmesį, kad šioje byloje fizinis asmuo yra pareiškėjas, o ne juridinis asmuo nevyriausybinė organizacija. Byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas turi teisę reikšti teisme reikalavimus nevyriausybinės organizacijos vardu. Tvirtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje (toliau – ir ABTĮ) numatyta, kad reikalavimą prie atstovo paduodamo skundo pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus.
Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.
Nurodo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas.
Atsižvelgdamas į tai atsakovės atstovas daro išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas ir teisėtumas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. balandžio 17 d., išvyko 2019 m. spalio 11 d.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) patalpose, kurios priskirtinos negyvenamosioms patalpoms ir neskirtos nuolatiniam gyvenimui.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog buvo kalinamas Lukiškių TI-K pastate – kalėjime, kurio unikalus Nr. 1090-5001-3026. Iš byloje pateikto VĮ „Registrų centro“ 2019 m. kovo 6 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pastato – kalėjimo, unikalus Nr. 1090-5001-3026, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, pagrindinė naudojimo paskirtis yra specialioji. Nepaisant to fakto, kad Lukiškių TI-K pastatai įregistruoti kaip negyvenamieji, pažymima, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 8 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (8.1 punktas), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, sanatorijos, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kt.) (8.12 punktas) ir specialiosios paskirties pastatai (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt.) (8.16 punktas). Todėl aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatai yra įregistruoti kaip negyvenamieji nereiškia, kad jie neatitinka teisės aktų reikalavimų ir nėra priskiriami prie gyvenamųjų patalpų. Analogiškos pozicijos savo jurisprudencijoje laikosi ir LVAT (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018). Atitinkamai dėl to, pareiškėjo argumentai, kad buvo pažeistos jo teisės dėl to, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) pastato, kurio paskirtis priskirta negyvenamosioms, yra nepagrįsti. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad naujai statomose laisvės atėmimo vietose gyvenamąsias patalpas draudžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose. Ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojamiems, statantiems, kapitališkai remontuojantiems, rekonstruojantiems, įrengiantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietas bei vykdantiems valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Atkreiptinas dėmesys, kad kamerų įrengimas cokoliniuose aukštuose yra draudžiamas tik naujai statomuose pataisos namuose, o jau pastatytuose šie reikalavimai nėra taikomi. Konstatavus faktą, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) kamerose, kurios atitiko teisės aktų reikalavimus, būtina įvertinti, ar Lukiškių TI-K nepažeidė vienam asmeniui užtikrinamo gyvenamojo ploto nustatytos normos.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. 124) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 papunktyje, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-261/2019). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2137-520/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1075-261/2019).
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) reikalavimo dėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. vasario 18 d. ir nuo 2019 m. vasario 22 d. iki 2019 m. spalio 11 d. Minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. vasario 21 d. (3 paras). Įvertinus Vilniaus PN nurodytus kamerų Nr. 11, 22, 29, 71, 98, 106, 110, 132, 133, 150, 152, 158, 161, 169, 184, 189, 200, 291, 325 plotus (atitinkamai 7,38 kv. m, 7,94 kv. m, 7,94 kv. m, 7,94 kv. m, 7,94 kv. m, 7,86 kv. m, 7,94 kv. m, 7,94 kv. m, 7,56 kv. m, 7,64 kv. m, 7,56 kv. m, 7,73 kv. m, 7,94 kv. m, 6,43 kv. m, 7,94 kv. m, 7,48 kv. m, 7,94 kv. m, 13,04 kv. m, 12,62 kv. m, 31,47 kv. m) ir kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatyta, jog pareiškėjui būnant minėtose kamerose vienam ar laikomam kartu su dar vienu asmeniu ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m (nuo 3,7 kv. m iki 12, 62 kv. m) gyvenamojo ploto, tuo tarpu pareiškėjui būnant kameroje Nr. 13 kartu su dar vienu asmeniu teko mažiau nei 3,6 kv. m, t. y. 3,2 kv. m ploto, todėl laikytina, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. vasario 21 d. (3 paras) minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista.
Pareiškėjo argumentai, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, vertintini kritiškai. Įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr. pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pareiškėjo atžvilgiu pripažįstamas anksčiau minėto 3 kv. m minimalaus standarto pažeidimas (žr. pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-196-822/2019). Tuo tarpu baldų užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas tik vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Pareiškėjas tvirtina, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai mazgai (tualetas) buvo įrengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant galimybės privačiai pasinaudoti tualetu.
Eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis sanitariniu mazgu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.). EŽTT praktikoje nurodoma, kad nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.).
Atsakovės atstovo atsiliepime nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,56 kv. m. Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 (toliau – ir PĮĮET) 16.5 punkte numatyta, kad „įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Toliau dėstoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395 (2012 m.); Nr. 252 – Nr. 257 (2013 m.); Nr. 406 – Nr. 417 (2015 m.), Nr. 418 – Nr. 426 (2016 m.). Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse.
Teismas pažymi, kad LVAT, vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, laikosi praktikos, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu sanitariniu mazgu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).
Teismas, įvertinęs atsakovės atstovo pateiktus duomenis, kuriais neturi pagrindo abejoti, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) ginčo laikotarpiu buvo laikomas 543 paras, iš jų 508 paras buvo apgyvendintas su dar vienu ar daugiau asmenų, o likusias 35 paras buvo laikomas kamerose vienas. Surinkti duomenys patvirtina, kad kamerose Nr. 11, 13, 22, 29, 71, 98, 106, 110, 132, 133, 150, 152, 158, 161, 169, 184, 189, 200, 291, 325, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, todėl sanitariniai mazgai jose įrengti sanitarinius mazgus nuo likusio kameros ploto atskiriant 1,5 metro aukščio sienele su pakabinama užuolaida, taip užtikrinant bent minimalų nuteistųjų privatumą nuo kitų kameroje esančių asmenų ir prižiūrėtojų. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui būnant gyvenamosiose kamerose vienam 35 paras ir sanitarinio mazgo patalpai atskirtai 1,5 metro aukščio sienele ir užuolaida, buvo užtikrintas privatumas, tuo tarpu pareiškėją laikant kamerose kartu su kitais asmenimis 508 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ne tik nuo kamerose buvusių kitų nuteistųjų (suimtųjų), bet ir nuo prižiūrėtojų.
Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) kamerose, kuriose nebuvo ventiliacijos ir garso izoliacijos, dėl ko sklido nemalonūs kvapai.
Teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu galiojusios higienos normos nustatė, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17 punktas). Atsakovės atstovo atsiliepime nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui, t. y. kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl ventiliacijos ir garso izoliacijos nebuvimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) su prašymais ar skundais, todėl laikytina, kad pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) nebuvo supažindintas su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, suimtųjų teisėmis, draudimais bei atsakomybe.
Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnis numato, kad suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Šią informaciją tardymo izoliatoriaus administracija pateikia lietuvių kalba arba suimtojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią suimtasis supranta. Tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Tardymo izoliatorių darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šiose įstaigose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kiekvienas asmuo, tame tarpe ir pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K pasirašytinai supažindinamas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, suimtojo (nuteistojo) teisėmis ir pareigomis; supažindinimo forma saugoma suimtojo (nuteistojo) asmens byloje. Teismas, iš byloje esančios medžiagos nenustatė, kad pareiškėjas būtų skundęsis Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN) administracijai dėl to, kad jam nesuprantamos arba netinkamai išaiškintos vidaus tvarkos taisyklės. Pažymėtina, kad teisės aktai ir nenumato pareigos pataisos įstaigoms supažindinti jose laikomų asmenų su visais teisės aktais. Todėl laikytina, jog pareiškėjas neįrodė fakto, kad jam informacija apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, teises ir pareigas buvo pateikta netinkamai.
Pareiškėjo teigimu, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė psichologinius išgyvenimus, privatumo nebuvimą, kančią, diskomfortą, kuriuos, prašydamas priteisti neturtinę žalą, įvertino 10 000 Eur suma.
Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir gyvenamojo ploto neužtikrinimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr. pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr. pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) (508 paras) ir vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto (3 paras), teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur suma yra neprotingai didelė ir neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl ji mažintina iki 600 Eur.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT yra išaiškinęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., LVAT 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, LVAT 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. B. (G. B.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. B. (G. B.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo G. B. (G. B.) skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.