Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. ir jo gynėjo advokato K. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 100 MGL, t. y. 5 000 Eur, bauda.

K. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Civilinio ieškovo A. U. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš K. B. priteista 350 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. B. nuteistas už tai, kad 2018 m. kovo 11 d. laikotarpiu nuo 9.08 val. iki 10.20 val. (duomenys neskelbtini), iš saugomoje teritorijoje stovėjusio A. U. priklausančio krovininio automobilio „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobė: priekinį bamperį, 200 Eur vertės, du priekinius žibintus, bendros 320 Eur vertės, du posūkio žibintus, bendros 100 Eur vertės, du šoninius veidrodėlius, bendros 400 Eur vertės, prietaisų skydelį, 350 Eur vertės, pagrobdamas nukentėjusiajam A. U. priklausančio turto iš viso už 1 370 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. B. ir jo gynėjo advokato K. J. apeliacinis skundas atmestinas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė nuteistasis K. B. ir jo gynėjas advokatas Kęstutis Jonaitis, kurie prašo priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis K. B. apkaltinančiomis išvadomis, kurias, kaip nurodoma, nulėmė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų neatitinkantis byloje surinktų įrodymų vertinimas. Taigi, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija privalo patikrinti, ar skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, ar jų pakanka pripažinti K. B. kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

7. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios normos prasme teismo vidinis įsitikinimas susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kolegija taip pat pažymi, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis ir jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištirtų bylos įrodymų visumos kontekste įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, taip pat skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus ir juos pagrindžiančius motyvus, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus visų byloje surinktų įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatyta tvarka, nei vienam jų nesuteikiant prioriteto. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė K. B. pateiktą įvykių versiją. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. K. B. veiksmų juridinis vertinimas taip pat teisingas.

9. Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį K. B. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2018 m. kovo 11 d. laikotarpiu nuo 9.08 val. iki 10.20 val. (duomenys neskelbtini), iš saugomoje teritorijoje stovėjusio A. U. priklausančio krovininio automobilio „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobė: priekinį bamperį, 200 Eur vertės, du priekinius žibintus, bendros 320 Eur vertės, du posūkio žibintus, bendros 100 Eur vertės, du šoninius veidrodėlius, bendros 400 Eur vertės, prietaisų skydelį, 350 Eur vertės, pagrobdamas nukentėjusiajam A. U. priklausančio turto iš viso už 1 370 Eur.

10. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. U. dėl iš jam 2018 m. kovo 11 d. priklausančio krovininio automobilio pavogtų detalių į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyrių kreipėsi 2018 m. kovo 15 d. Nukentėjusysis nurodė, kad 2018 m. kovo 12 d. apie 13.00 val., būdamas savo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), pamatė, kad lauko vaizdo kameros yra nukreiptos į viršų, siekiant nefilmuoti įmonės kiemo. Peržiūrėjęs filmuotą medžiagą pamatė, kad 2018 m. kovo 11 d. nuo 8.50 val. kažkas pagaliu pakėlė kameras į viršų. Vėliau, iki 2018 m. kovo 11 d. 11.00 val. išardė įmonės uždaroje teritorijoje stovėjusio sunkvežimio „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinę dalį, kabinoje esančius prietaisus, susikrovė visas detales į baltą paaukštintą mikroautobusą ir išvažiavo iš teritorijos. Nukentėjusysis taip pat nurodė, jog dėl šios vagystės įtaria K. B. bei pateikė USB laikmeną su vaizdo kamerų įrašais.

15. Nuteistojo duotus parodymus apylinkės teismas įvertino kaip prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams, nenuoširdžius ir netgi nelogiškus. Teismas konstatavo, jog nuteistojo kaltę visų pirma patvirtina nukentėjusiojo A. U., liudytojų – UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų parodymai, vaizdo ir graso įrašai, rašytiniai įrodymai: apžiūros protokolai, kratos protokolai, fotonuotraukos. Tokiam įrodymų vertinimui pritaria ir teisėjų kolegija. Nuteistojo parodymai šiuo atveju vertintini tik kaip jo gynybinė versija, kuri paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog vertinant kaltinamojo (nuteistojo) parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik jo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.

16. Kadangi apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra tik patikrinti skundžiamo procesinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose, teisėjų kolegija tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus, iš naujo byloje surinktų įrodymų neperrašinėdama ir dar kartą jų išsamiai neanalizuodama bei nevertindama. Tą šiuo atveju tinkamai, laikydamasis BPK įtvirtintų įrodymų vertinimo nuostatų, jau padarė apylinkės teismas.

17. Nors nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad nukentėjusiojo duoti parodymai nebuvo nuoseklūs viso proceso metu, tačiau teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo su tokiu argumentu sutikti ir konstatuoja, jog A. U. parodymai apie nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes buvo detalūs ir nuoseklūs, juose nėra esminių prieštaravimų, kurie būtų pagrindas pripažinti nukentėjusiojo parodymus nepatikimais ir jais nesivadovauti. Nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad pirmadienį į darbą atvykę darbuotojai, peržiūrėję vaizdo kameras, pastebėjo, kad 2018 m. kovo 11 d. ant firmos pastatų esančios kameros buvo pamuštos, po ko į šį kiemą įvažiavo automobilis „Audi A4“. Tuos vaizdo įrašus peržiūrėjęs, jis nuėjo į teritoriją ir pamatė, kad jam priklausantis automobilis išardytas, pavogtos jo detalės. Kadangi matė automobilį „Audi A4“ K. B. įmonės teritorijoje, paskambino jam ir paklausė, kodėl jo automobilis buvo įvažiavęs į jo teritoriją, po ko dingo jam priklausančio automobilio detalės. K. B. jam nurodė, kad viską išsiaiškins, vėliau jam minėjo, kad tas detales paėmė jo draugo draugas, pažadėjo grąžinti. Dar vėliau iškėlė versiją, kad jis pats paprašė jas nuimti ir perdažyti, nurodė, kad jam išrašė PVM sąskaitą-faktūrą, tačiau jokio susitarimo dėl detalių perdažymo jis su K. B. nebuvo sudaręs. Siekdami patvirtinti savo skundo teiginį, kad nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs, apeliantai tiesiog paima atskiras nukentėjusiojo nurodytas frazes, visiškai neatsižvelgdami į bendrą jų kontekstą. Be to, nukentėjusiojo parodymų patikimumą bando nuneigti savo pačių subjektyviu samprotavimu, o ne konkrečiais byloje surinktais rašytiniais duomenimis ar liudytojų parodymais. Sutiktina su K. B. bei jo gynėju, kad kameros, fiksuojančios teritorijos vaizdą, nebuvo nukreiptos tokia trajektorija, kad būtų filmuojamas tik dangus, tačiau vis tik jos buvo nukreiptos į viršų. Teigdamas, jog kameros buvo nukreiptos „į dangų“, kai tuo tarpu, net ir jas pamušus bei pakreipus į viršų, kamerų stebėjimo lauke išliko įmonės teritorija. Galima daryti išvadą, jog A. U. tiesiog netinkamai išsireiškė. Toks netinkamas teiginio pavartojimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nukentėjusiojo parodymai šioje dalyje yra prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems duomenims, o būtent vaizdo kamerų įrašų duomenims, ar, juo labiau, pripažinti visus nukentėjusiojo parodymus nepatikimais. Nesivadovauti nukentėjusiojo parodymais bei išteisinti nuteistąjį dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nesudaro pagrindo ir skundo teiginiai, kad, jeigu K. B. lankėsi įmonės teritorijoje tikslu pavogti joje esančias įmones detales, jis būtų atvykęs tamsiu paros metu, o ne dieną, būtų maskavęs savo veidą, vykęs ne sau priklausančiu automobiliu, pasirūpinęs visų keturių, o ne dviejų, tik įvažiavimą į įmonės teritoriją filmuojančių vaizdo kamerų nukreipimu, be to atvykęs ne vieną kartą. Akivaizdu, jog toks skundo argumentas yra pagrįstas tik bendrais teoriniais pamąstymais - kaip būtų protingiau įvykdyti vagystę, kad sunkiau identifikuoti šią nusikalstamą veiką padariusį asmenį, o ne konkrečiais duomenimis, kurie paneigia visumą šioje byloje surinktų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad K. B. A. U. priklausantį turtą pasisavino neteisėtai, o ne, kaip teigia nuteistasis, perėmė savo žinion tik vykdydamas susitarimą su nukentėjusiuoju dėl dažymo paslaugos suteikimo. Priežasčių, dėl kurių K. B., grobdamas svetimą turtą, elgėsi taip neapdairiai, gali būti ne viena. Apie likusias dvi kameras, kurios fiksavo įmonės teritoriją jis galėjo nežinoti, jų nepastebėti, arba tiesiog nusprendė jų nenusukinėti supratęs, kad turimų priemonių pagalba to nepavyks padaryti taip kaip norėtų, t. y. nukreipti tokia trajektorija, kad jos neapimtų nei kiek teritorijos vaizdo. Nesistengė jis slėpti savo veido, atvažiavo į teritoriją būtent dienos metu, kadangi, kolegijos nuomone, veikdamas priešingai, galimai manė sukelsiantis daugiau įtarimų, pasirinko vykdyti vagystę tokiu būdu ir dėl to, kad jam reikėjo kito asmens pagalbos į automobilį įkeliant priekinį bamperį, kurią, kaip matyti iš bylos duomenų, suteikė D. V.,

18. Bandydami įrodyti, kad nukentėjusysis melagingai K. B. apkaltino vagyste, apeliantai akcentuoja ir tai, kad nukentėjusysis teigė, jog viso nuteistasis pagrobė net 13 skirtingų rūšių 24 vienetų krovinio sunkvežimio detalių, nors iš vaizdo kameromis užfiksuotų duomenų matyti, kad per teritorijoje išbūtą laiką jis tiesiog negalėjo suspėti išardyti tiek detalių. Grįsdami tokį teiginį apeliantai teigia, jog byloje esantys vaizdo kamerų įrašai, A. U. pateiktos USB laikmenos su vaizdo įrašais, apžiūros protokolas ir 2018 m lapkričio 20 d. kompaktinio disko su bendro vaizdo įrašu apžiūros protokolas patvirtina, kad 2018 m. kovo 11 d. K. B. nuo 9.08 val. iki 10.19 val. buvo atvykęs į A. U. įmonės teritoriją tris kartus. Anot nuteistojo ir jo gynėjo, pirmą kartą į teritoriją K. B. atvyko 09.08 val., tik pravažiavo pro krovininį sunkvežimį, norėdamas pasižiūrėti, kokių įrankių jam reikės, ir užtruko vos 1-2 minutes. Antrą kartą K. B. atvyko 09.57 val. su tuo pačiu automobiliu ir iš teritorijos išvažiavo 10.10 val. Trečią kartą jis atvyko autobusiuku 10.17 val. ir išvažiavo 10.19 val. šio vizito metu K. B. pasikrovė tik nuimtą priekinį bamperį. Taigi, antrojo vizito metu, kuris truko vos 13 minučių, jis negalėjo tiek fiziškai, tiek techniškai pagrobti tiek detalių. Analizuodama šį skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistojo teiginio, jog jis įvažiavo į teritoriją, esančią adresu (duomenys neskelbtini), automobiliu „Audi A4“ ne vieną, o du kartus, byloje esantys vaizdo įrašai nepatvirtina. Kamera, kuri fiksavo įvažiavimą į teritoriją, padarytas vaizdo įrašas patvirtina, kad nuteistasis į teritoriją įvažiavo 09.57 val., tačiau, kad būtų išvažiavęs iš jos už vos keleto minučių, nėra užfiksuota. Kaip matyti, šios kameros laikas nuo 09.11 val. peršoko į 10.11 val., kas reiškia, jog kamera šiuo laikotarpiu buvo budėjimo režime, dėl ko vaizdo neįrašinėjo. Taigi, per šį laikotarpį į įmonės teritoriją niekas neįvažiavo, iš jos neišvažiavo, nevažiavo ir pro ją. Tuo tarpu kita kamera, kuri filmavo jau teritorijoje esantį vaizdą, užfiksuota, jog automobiliu „Audi A4“ K. B. link išvažiavimo iš teritorijos pajudėjo tik 10.10 val. Nors ta pačia kamera užfiksuotas automobilio „Audi A4“ judėjimas ir 09.57 val., bet duomenų, kad nuteistasis šiuo laikotarpiu įvažiavo į teritoriją nėra, kas suponuoja išvadą, kad automobilis kuriam laikui tiesiog buvo patrauktas ir pastatytas kiek toliau, iš kamerų stebėjimo lauko. Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, objektyviais duomenimis nenustatyta, kad automobiliu „Audi A4“ K. B. į teritoriją, esančią adresu (duomenys neskelbtini), būtų įvažiavęs du kartus. Nustatyta tik tai, kad jis į teritoriją įvažiavo 09.08 val. ir išvažiavo 10.10 val., t. y. buvo joje ne 13 minučių, o kiek daugiau nei 1 valandą. Kita vertus, pažymėtina, jog skundžiamu nuosprendžiu K. B. buvo nuteistas tik už priekinio bamperio, priekinių žibintų, dviejų posūkio žibintų, dviejų šoninių veidrodėlių bei prietaisų skydelio vagystę. Kaltinamajame akte nurodytų kitų detalių vagystė iš kaltinimo buvo pašalinta, konstatavus, jog jų pagrobimas liko neįrodytas. Pirmosios instancijos teismui vis dėl to kilo abejonių, ar vagystės metu sunkvežimyje buvo akumuliatoriai, magnetola, tachografas, šoniniai posūkiai, grindys, rankenėlės, priekinė panelė, navigacija, valdymo šlangos, o jei ir buvo, kad jas pagrobė ar nepataisomai sugadino būtent nuteistasis, nes jos nebuvo surastos atliekant kratą ar kitose vietose. Šias abejones apylinkės teismas vertino K. B. naudai, tačiau tai, kad nebuvo įrodytas jų vagystės faktas, nereiškia, jog jos apskritai (tiek kaltinime nurodytu laikotarpiu, tiek iki jo, tik jų trūkumas pastebėtas jau po 2018 m. kovo 11 d.) nebuvo pavogtos ir nukentėjusiojo parodymai dėl to, kad buvo pagrobta daugiau detalių, nei pripažinta skundžiamu nuosprendžiu, buvo melagingi. Tokios išvados taip pat neleidžia daryti ir skunde minimų liudytojų parodymai. Vien tai, kad apklausiami liudytojai neišvardijo visų detalių, kurias A. U. nurodė kaip pavogtas, savaime nereiškia, kad jos iš tiesų nebuvo išardytos ir neteisėtai pasisavintos. Pagrobtas turtas jiems nuosavybės teise nepriklausė, todėl visiškai natūralu, kad detaliai žinoti kiek ir kokių konkrečiai detalių buvo pavogta, šią informaciją stengtis įsiminti, jiems nebuvo taip aktualu, kaip nukentėjusiajam.

19. Apygardos teismo vertinimu, nuteistojo nekaltumo ir jo pateiktos versijos, kad detales jis išardė ir pasiėmė paprašytas jas nudažyti A. U., nepatvirtina ir kitos apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės. 2019 m. sausio 28 d. specialisto išvada Nr. 20-IS1-96 iš tiesų patvirtina, kad tirti pateiktame A. U. krovininio automobilio „Mercedes Benz“ durelių atrakte nėra pašalinio įrankio poveikio pėdsakų, atraktas nesugadintas, tačiau durelių atrakto sugadinimas nėra vienintelis būdas, kuriuo galima patekti į automobilio (šiuo atveju – sunkvežimio) kabiną. Nors K. B. ikiteisminio tyrimo metu pateikė du savo sunkvežimius, kuriuos apžiūrėjus nebuvo nustatyta, kad sunkvežimiams būtų reikalingos neteisėtai pasisavintos A. U. priklausančios detalės, tačiau tai savaime taip pat neįrodo, kad už nukentėjusiojo turto pagrobimą K. B. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai. Nuteistasis pavogti detales galėjo ir vedamas visai kitų tikslų, nei tik savo paties turimų sunkvežimių remontui, detalių pakeitimui. Pavyzdžiui, šių detalių jam galėjo reikėti klientų remontuojamoms transporto priemonėms, ar jis galėjo žinoti kam tokios detalės yra reikalingos ir ketino jas parduoti. Be to, K. B. priklausantys sunkvežimiai buvo pateikti teisėsaugos institucijoms tik 2019 m. spalio 17 d. Taigi, neaišku, ar jie iš tiesų buvo pilnai sukomplektuoti, techniškai tvarkingi ir 2018 m. kovo 11 d., t. y. dieną, kuomet buvo įvykdyta vagystė.

20. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo tiesiogiai ištirti ir skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai taip pat paneigia apeliantų versiją, kad nukentėjusysis melagingai įskundė K. B. apie nebūtą nusikaltimą dėl savo sunkios finansinės padėties, taip siekdamas neteisėtai pasipelnyti. Nors liudytojas R. T. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. U., kuris jam buvo skolingas, atsiuntė žinutę, kurioje buvo parašyta, kad siūlo atsiimti dalį skolos, siūlė skolą atidirbti, vėliau, jau žodinio pokalbio metu, pasiūlė naudotis pas jį stovinčiu sunkvežimiu „Mercedes-Benz“, tačiau jis nesutiko, nes automobilis atrodė neišvaizdžiai, po ko A. U. pasakė, kad nuveš detales K. B. ir jis jas sutvarkys, tačiau, vertinant šio liudytojo parodymų patikimumą, svarbu atsižvelgti į tarp jo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius. Nukentėjusysis dar ikiteisminio tyrimo metu, akistatos su R. T. metu, kategoriškai paneigė liudytojo nurodytą aplinkybę, kad A. U. su juo kalbėjosi apie sunkvežimį bei jo remontą, teigė, kad su R. T. nebendrauja jau nuo 2009 m., yra susipykę. A. U. patvirtino, kad, norėdamas susitaikyti su R. T. yra siuntęs jam SMS žinutę, tačiau teigė, jog jokio atsakymo negavo, liudytojas su juo nesusisiekė. Akistatos metu R. T. neneigė, kad yra susipykę su nukentėjusiuoju, o teisme nurodė, kad pastarasis jam yra skolingas 30 000 Eur. Atsižvelgdama į tai, kad tarp liudytojo bei nukentėjusiojo yra susiklostę konfliktiški santykiai dėl A. U. skolos R. T., teisėjų kolegija sprendžia, kad šio liudytojo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Be to, iš antstolio R. S. 2019 m. liepos 24 d. faktinių aplinkybių protokolo matyti, kad žinutė, kurią A. U. parašė R. T., po ko, anot liudytojo, sekė ir žodinis pokalbis dėl sunkvežimio „Mercedez-Benz“ remonto darbų, buvo parašyta dar 2017 m. birželio 12 d., tuo tarpu apie vagystę teisėsaugos institucijoms A. U. pranešė tik 2018 m. kovo 15 d., kas taip pat kelia abejonių nuteistojo pateikta ir tik paties jo ir liudytojo R. T. parodymais grindžiama versija, kad A. U. turėjo planą atnaujinti sunkvežimio detales, dėl ko ir kreipėsi į K. B. dėl jų perdažymo, tačiau vėliau sugalvojo apkaltinti apeliantą jų vagyste, tuo norėdamas pagerinti savo sudėtingą materialinę padėtį.

21. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nuteistojo versiją, jog detales jis nuėmė prašomas A. U., kad jas perdažyti, pripažino nelogiška dar ir dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra dažymo cechas, kur galima patiems persidažyti detales. Ginčydami šią išvadą, apeliantai pažymi, kad A. U. įmonė užsiėmė baldų gamyba ir byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ji būtų praeityje kažkam suteikusi ar atlikusi automobilių remonto ir dažymo paslaugas. Tokio argumento kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tam, kad perdažyti detales, nebūtina užsiimti veikla, susijusia būtent su automobilių remonto ir dažymo paslaugų teikimu. Apygardos teismas pritardamas apylinkės teismui, kad nuteistojo versija yra nelogiška, papildomai pažymi ir tai, jog nuteistajam, kuris, kaip teigia, buvo susitaręs su nukentėjusiuoju dėl detalių perdažymo ir jam buvo leista bet kada atvykti į teritoriją jų pasiimti, nebuvo jokio poreikio ir pagrindo nukreipti vaizdo kameras. Nors K. B. neigė lietęs kameras, kėlė versiją, kad tuo metu ant pastato stogo galėjo būti kitų asmenų, bet, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, iš vaizdo kameromis užfiksuotų aplinkybių yra visiškai akivaizdu, jog būtent nuteistasis buvo sustojęs toje vietoje, kur kameros vaizdo nefiksuoja, išlipo iš savo automobilio ir pagaliu bandė nukreipti kameras, kad vagystės įvykis būtų nefiksuojamas. Automobilio „Audi A4“ įvažiavimo ir tolesnio judėjimo teritorijoje laikas visiškai sutampa su vaizdo kamerų nukreipimo laiku, o tai, kad tuo metu ant stogo galėjo būti kitų asmenų, niekas nepatvirtina. Be to, akivaizdu ir tai, kad vaizdo kamerų nukreipimas yra tikslingas veiksmas, daromas siekiant, kad jų stebėjimo lauke nebūtų užfiksuotas koks nors įvykis, galintis atskleisti neteisėtą asmenų elgesį, o duomenų, kad teritorijoje tą dieną būtų įvykdyta dar kokia nors vagystė, ar kokia nors kita neteisėta veika, byloje nėra.

22. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo bei jo gynėjo apeliaciniame skunde nėra pateikiama įtikinamų, neginčijamų ir jo nekaltumą patvirtinančių argumentų, kurių pagrindų byloje surinktus įrodymus reikėtų vertinti kitaip, nei juos įvertino apylinkės teismas, ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Byloje surinktų įrodymų bei apylinkės teismo nuosprendyje aptartų faktinių duomenų pakanka K. B. gynybinei versijai paneigti ir pagrįstai konstatuoti, jog būtent jis 2018 m. kovo 11 d. laikotarpiu nuo 9.08 val. iki 10.20 val. (duomenys neskelbtini), iš A. U. priklausančio krovininio automobilio „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobė priekinį bamperį, du priekinius žibintus, du posūkio žibintus, du šoninius veidrodėlius, prietaisų skydelį. Apelianto padaryta veika visiškai atitinka tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Jis pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į saugomą teritoriją – teritoriją, apibrėžtą žemės sklypu, aptvertą tvora ir stebimą vaizdo kamerų, jį fiziškai užvaldė ir juo naudojosi pagal savo valią. Neabejotina ir tuo, kad šią veiką jis įvykdė veikdamas tiesiogine tyčia. Būdamas subrendęs ir turintis nemažai gyvenimiškos patirties, K. B. neabejotinai suvokė, kad iš svetimos teritorijos pasisavindamas sunkvežimio „Mercedes Benz“ detales, neteisėtai šį turtą užvaldo ir paverčia jį savu, suvokė gręsiančius padarinius ir dėjo pastangas juos pasiekti. Tai, kad jis suvokė, jog pasisavina svetimus daiktus, kurių tikrasis savininkas neteks, ir norėjo taip veikti, akivaizdžiai patvirtina tas faktas, kad dar iki vagystės įvykdymo, buvo bandoma nukreipti teritoriją stebinčias vaizdo kameras.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusiį visa tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. B. ir jo gynėjo advokato K. J. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.