Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-10-28 · Administracinė byla Nr. I-4845-428/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-28
Bylos Nr.
I-4845-428/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00771-2019-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jolanta Medvedevienė
Pareiškėjas
A. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4845-428/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00771-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 28 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Medvedevienė,sekretoriaujant Gediminui Laukevičiui,dalyvaujant pareiškėjui A. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos įstaiga), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–3).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Pataisos įstaigoje atliko nuo 2018 m. spalio pradžios ir buvo paskirtas į 2 sektoriaus 6 būrio 2 brigados gyvenamąją patalpą. Patalpoje yra 21 miegamoji vieta, tačiau patalpos plotas akivaizdžiai per mažas. Be to, gyvenamąjį plotą mažino jose esantys baldai ir kiti įrenginiai. Nurodė, jog nėra pakankamai užtikrinama nuteistųjų socialinių reabilitacijų programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos ir kt. renginių, siekiant į nustatytas veiklas įtraukti nuteistuosius. Teigė, jog nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, negali tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negali lankyti įvairius renginius ir pan. Gyvenamojoje patalpoje neužtikrinama tinkama temperatūra, patalpos neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu grybeliu, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Patalpose pilna blakių, kurios naktimis kandžioja. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, nerimą ir kitus nepatogumus.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą (b. l. 11–17) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas. Nurodė, jog patalpose yra centralizuotas šildymas. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą patalpose. Esant būtinumui, pagal nuteistųjų prašymus išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Atsakovės atstovė nurodė, jog įstaigoje yra sudaryta sutartis pagal kurią objektuose yra teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Nurodė, jog bausmės atlikimo metu pareiškėjas dalyvavo Naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programoje (3 mėn.), kitose pozityvaus užimtumo priemonėse, kurių trukmė nefiksuojama, t. y. susitikimai ir užsiėmimai su visuomeninėmis organizacijomis ir jų atstovais, kitais kviestiniais asmenimis. Be to, laisvu laiku gali pareiškėjas kiekvieną dieną užsiimti savišvieta, sportu ir kitomis priemonėmis. Nuteistasis turi galimybę mokytis ir dirbti. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, jog jis patyrė neturtinę žalą ir neįrodė, jog jam ji buvo padaryta, todėl jo skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2018-10-12 iki 2019-04-03 (b. l. 4).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose ir 11¹.2 punktas numato ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas. Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 20–22), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018-10-12 iki 2019-04-03 gyveno: karantino patalpose, kurios plotas buvo 40,69 kv. m, joje įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,13 kv. m ploto; 6 būrio 2 brigadoje, kurios plotas 66,29 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 3,16 kv. m ploto; 21 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 51,58 kv. m, joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,23 kv. m ploto.

Pareiškėjas skunde teigia, jog 6 būrio 2 brigadoje buvo 21 miegamoji vieta, atsakovės atstovė taip pat nurodė, jog patalpoje buvo įrengta 21 miegamoji vieta. Pareiškėjas gavęs atsakovės atsiliepimą nepateikė jokių prieštaravimų dėl atsakovės pateiktų duomenų apie pateiktus gyvenamųjų patalpų plotus ir įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose ginčo laikotarpiu.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, dėl to šiose patalpose (pataisos namuose) vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (žr. 2018-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1907-525/2018).

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018-10-12 iki 2018-10-15 teko 3,13 kv. m (4 paras trūko 0,47 kv. m ploto kamerų tipo patalpose) ploto kamerų tipo patalpoje. Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016-10-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016 ir kt.).

Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, tinkamai išsimiegoti, baldų, sanitarinių įrenginių, gryno oro trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017-04-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017-03-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017). Todėl pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo tinkamai išsimiegoti ir kitų pažeidimų lieka nustatyti laikotarpiu nuo 2018-10-12 iki 2018-10-15 pareiškėjui bausmę atliekant karantino patalpoje, nes pareiškėjui teko mažesnis gyvenamasis plotas kamerų tipo patalpoje nei numato teisės aktai.

Skunde pareiškėjas teigia, jog nėra pakankamai užtikrinamas nuteistųjų socialinių reabilitacijų programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos ir kt. renginių.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136 straipsniu (redakcija galiojusi iki 2019-07-06), laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 137¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinė reabilitacija vyksta pagal nuteistajam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą. Sudarant šį planą, turi dalyvauti nuteistasis. Individualus socialinės reabilitacijos planas sudaromas atsižvelgiant į nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos mastą, kriminogeninius veiksnius, numatytas kriminogeninių veiksnių šalinimo priemones, pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, režimą (137¹ str. 2 d.).

Atsakovė nurodė, jog bausmės atlikimo metu pareiškėjas dalyvavo Naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programoje (3 mėn.), kitose pozityvaus užimtumo priemonėse, kurių trukmė nefiksuojama, t. y. susitikimai ir užsiėmimai su visuomeninėmis organizacijomis ir jų atstovais, kitais kviestiniais asmenimis. Be to, laisvu laiku gali pareiškėjas kiekvieną dieną užsiimti savišvieta, sportu ir kitomis priemonėmis bei turi galimybę mokytis ir dirbti.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas neįvardijo nei vienos programos, kurioje būtų norėjęs dalyvauti, tačiau tokia galimybė jam nebūtų užtikrinta, taip pat nenurodė priežasčių, dėl kurių esamas programų ar renginių skaičius buvo nepakankamas. Pareiškėjo teiginiai dėl judėjimo laisvės lokaliniuose sektoriuose yra šabloninio pobūdžio, pareiškėjas nenurodė kokios sąlygos turėjo būti sudarytos siekiant įgyvendinti jo teisę sportuoti lauke, be to, aktuali aplinkybė, kad pareiškėjas buvo kalinamas ne kameroje, o bendrabučio tipo patalpose, kuriose suteikiama galimybė vaikščioti po lokalinio skyriaus teritoriją, dienos metu išeiti į lauką. Šiuo atveju aktuali ne tik aplinkybė, kad pareiškėjas iš esmės savo šio teiginio nedetalizavo, tačiau ir tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų į Pataisos įstaigą nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo socialinių programų ir renginių skaičiaus ar judėjimo atmestini kaip objektyviai nepagrįsti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš neužtikrinamos tinkamos temperatūros patalpose. Teigė, jog patalpos neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, dažai atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Patalpose pilna blakių.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Atsakovo atstovė nurodė, jog įstaigoje užtikrinama tinkama temperatūra visose patalpose, yra centralizuotas šildymas. Esant būtinumui nuteistiesiems pagal jų prašymus yra išduodami elektriniai šildytuvai. Atsakovės atstovė nepateikė teismui duomenų apie gyvenamųjų patalpų temperatūrą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsiliepime nurodė, jog užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Higienos normoje. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl netinkamos temperatūros nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017-01-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytos pretenzijos dėl netinkamos temperatūros ginčo gyvenamojoje patalpoje vertintinos kaip palankios pareiškėjui, dėl to šio pažeidimo atžvilgiu gali būti konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017), tačiau, kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas nenurodė konkrečių šio galimo pažeidimo atvejų, nesiejo jų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamos temperatūros gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovės atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl nesant tokių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jų neįrodė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 201704-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Nustatyta, jog Pataisos įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 22, 51–54). Taip pat pateikti darbų atlikimo aktai (b. l. 24), kurie patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo atliekami darbai. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo jų naikinimo atmestini. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.

Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių (drėgmė, pelėsis ir pan.) būtų kreipęsis į administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, jog patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Byloje esantys duomenys (b. l. 21) patvirtina, kad Pataisos įstaiga avarinės ar antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Informacija apie atliktus patalpų remontus pagal gyvenamųjų patalpų būrius ir brigadas nekaupiama, todėl pareiškėjo teiginys, kad patalpos neremontuojamos atmestinas kaip neįrodytas.

Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikęs. Atsakovas pateiktoje 2019-05-06 pažymoje nurodė, jog pareiškėjas dėl aptariamo diskomforto jausmo, privatumo neužtikrinimo, dvasinių išgyvenimų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos į psichologus nesikreipė. Pateikta pareiškėjo sveikatos istorija (b. l. 64–70). Teismo nuomone, byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neužtikrinant pareiškėjo teisės į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kamerą laikotarpiu 2018-10-12 iki 2018-10-15 (teko 3,13 kv. m, 4 paras trūko 0,47 kv. m ploto kamerų tipo patalpose) konstatuotina, jog jis patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Tokie pažeidimai sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytos pažeidimo trukmės ir pažeidimo pobūdžio pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo suma yra 40 Eur, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Jolanta Medvedevienė