Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. M. ir G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal V. J. ieškinį atsakovams A. M., G. M. su trečiaisiais asmenimis N. L., V. L., M. J., UAB „Riedlita“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretieji asmenys M. J., UAB „Riedlita“ atsiliepimo į V. J. ieškinį nepateikė, teisminio nagrinėjimo metu ieškinį palaikė V. J. nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovų A. M. ir G. M. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas V. J. 2008-03-14 paskolos sutartimi paskolino trečiajam asmeniui UAB „Riedlita“, atstovaujamai direktoriaus A. M., 145 000 Lt iki 2013-02-12. Ginčo dėl skolos fakto byloje nėra. Prieš sudarant sutartį, 2008-02-12 V. J. perdavė paskolos gavėjui 25 000 Lt, o 2008-02-26 dar 25 000 Lt, t.y. iš viso 50 000 Lt. Sutarties 1.2. p. V. J. bei UAB „Riedlita“ susitarė, kad paskolos davėjas per 5 darbo dienas nuo paskolos gavėjo pareikalavimo perduoda likusią paskolos sumą arba jos dalį, arba perveda į paskolos gavėjo nurodytą sąskaitą banke. Iš pateiktų į bylą pinigų priėmimo kvitų matyti, kad vykdant nurodytą paskolos sutartį UAB „Redlita“ buvo perduota: 2008-03-17 – 25 000 Lt; 2008-03-26 – 25 000 Lt; 2008-04-04 – 25 000 Lt; 2008-04-08 – 20 000 Lt, viso UAB „Riedlita“ buvo perduota 145 000 Lt . Skolos UAB „Riedlita“ ieškovui negrąžino, atsakovai atsisakė sumokėti ieškovui pagal Garantijos sutartį. Ieškovas ieškiniu pareikalavo solidariai priteisti iš atsakovų, kaip garantų, dalį skolos – 70 000 Lt ir atlyginti įsiskolinimą pagal kitas paskolos sutartyje numatytas prievoles (palūkanos, delspinigiai).

Sutarties 2.1., 2.2. p.p. V. J. ir UAB „Riedlita“ susitarė, kad bendrovė už naudojimąsi gauta paskola įsipareigoja mokėti paskolos davėjui 6 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant nuo tos dienos, kai paskolos davėjas perduoda ar perveda paskolos sumą (ar jos dalį) paskolos gavėjui, iki dienos, kai visa suteikta paskola bus grąžinta, o už kiekvieną paskolos (ar jos dalies) grąžinimo, palūkanų (ar jų dalies) sumokėjimo termino praleidimo dieną mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius, apskaičiuojamus nuo laiku nesumokėtų atitinkamų sumų (Sutarties 5 p.). Paskola UAB „Riedlita“ buvo išduota nurodant dvi sąlygas, numatytas Sutarties 6.2.1. p., 6.2.2. p. p., t.y. kad N. L., M. J., A. M. per 2 darbo dienas nuo Sutarties pasirašymo išduoda paskolos davėjui V. J. solidariąją garantiją, kuria užtikrinamas visų paskolos gavėjo prievolių pagal šią Sutartį vykdymas; antra, nurodyti Sutarties 6.2.1. p. asmenys pasirašo UAB „Riedlita“ akcininkų sutartį per 45 dienas nuo sutarties pasirašymo. Tuo atveju, jei šie asmenys šių sąlygų neįvykdys, paskolos sutartis automatiškai be papildomo šalių valios išreiškimo pasibaigia ir paskolos gavėjas įsipareigoja per 7 dienas grąžinti paskolos davėjui visas pagal Sutartį gautas paskolos sumas bei sumokėti numatytas palūkanas (Sutarties 6.2. p.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirma paskolos sutarties sąlyga – N. L., M. J., A. M. išduoti solidariąją garantiją paskolos davėjui V. J. – buvo įvykdyta, t.y. 2008-03-14 N. L., jo sutuoktinė V. L., M. J., A. M., jo sutuoktinė G. M., pasirašė garantijos sutartį, patvirtintą Vilniaus m. 31-ojo notarų biuro notaro S. S., registro Nr. 1455, pagal kurios 1 p. garantai solidariai įsipareigojo sumokėti V. J. ne daugiau kaip 188500 Lt per 15 d. nuo paskolos davėjo rašytinio reikalavimo mokėti gavimo, patvirtinančio, kad skolininkas UAB „Riedlita“ neįvykdė prievolės pagal 2008-03-14 paskolos sutartį, ir nurodančio, kokio dydžio prievolė nebuvo bendrovės įvykdyta.

Kita paskolos sutarties sąlyga – N. L., M. J., A. M. per 45 d. po 2008-03-14 paskolos sutarties pasirašymo pasirašyti UAB „Riedlita“ akcininkų sutartį, – liko neįvykdyta, akcininkų sutartis tarp nurodytų asmenų nebuvo pasirašyta, todėl pagal paskolos sutarties 6.2. p. ši aplinkybė yra pagrindas šiai sutarčiai pasibaigti automatiškai ir per 7 d. grąžinti V. J. paskolos sumą bei sumokėti palūkanas. Kaip matyti iš paskolos davėjo V. J. 2009-01-19 pareiškimo „Dėl 2008-03-14 d. sutarties nutraukimo“, adresuoto UAB „Riedlita“, V. J. informavo UAB „Riedlita“ apie tai, kad N. L., M. J., A. M. nepasirašius akcininkų sutarties per 45 d. nuo paskolos sutarties pasirašymo, ši sutartis automatiškai pasibaigė 2008-04-29 (Sutarties 6.2. p.), todėl pagal Sutarties 6.2.2. p. reikalavo per 7 kalendorines dienas nuo pareiškimo gavimo dienos grąžinti 145 000 Lt paskolos sumą; šis raštas 2009-01-30 įteiktas A. M., kuris tuo metu buvo UAB „Riedlita“ vadovas.

Bylos duomenimis, nei tretieji asmenys, nei atsakovai ieškovui paskolos, palūkanų, delspinigių nemokėjo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė yra ta, kad, skolininkui neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kuris prisiėmė sutartinę prievolę atsakyti už pagrindinį skolininką, kad jis įvykdytų tai, ką privalo įvykdyti skolininkas pagal įstatymą ar sutartį. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, tai reiškia, kad sutarties šalims palikta teisė susitarti dėl nurodytų ir kitų užtikrinimo būdų, tarp jų ir susitarti dėl ne vieno, o kelių prievolės užtikrinimo būdų ir juos taikyti užtikrinant prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-15 nutartis c.b. Nr. 3K-3-97/2012).

Garantija yra vienas iš CK 6.70 str. 1 d. nustatytų prievolių užtikrinimo būdų. CK 6.90 str. 1 d. nustatyta, kad garantija tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui (kreditoriui), jeigu pats skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, taip pat esant tam tikroms sąlygoms (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais) atlyginti kreditoriui nuostolius. Garanto prievolė yra subsidiari. Taigi garantijos, kaip ir kitų prievolių užtikrinimo būdų, pagrindinė paskirtis – užtikrinti kreditoriaus teisių apsaugą, kad prievolė, kurią prisiėmė pagrindinis skolininkas, bus įvykdyta ir kreditorius dėl neteisėtų skolininko veiksmų nepatirs jokių nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-15 nutartis c.b. Nr. 3K-3-97/2012). Įvykdęs už skolininką prievolę, garantas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkui (CK 6.90 str. 3 d.). Dar daugiau, įstatymų leidėjo valia garanto prievolė kreditoriui yra asmeninė, ji visiškai nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, netgi tuomet, kai garantijoje ta prievolė nurodyta (minėtos teisės normos 2 d.). Toks nustatytas garantijos teisinis reglamentavimas reiškia, kad, esant garantijai, pakanka nustatyti tokias aplinkybes: skolininkas neatsiskaitė su savo kreditoriumi; už skolininką kreditoriui yra garantavęs kitas asmuo (garantas). Nagrinėjamos bylos atveju abi šios aplinkybės egzistuoja.

Apeliantai nurodo, kad pirmos instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovai yra solidariai atsakingi už skolininko UAB „Riedlita“ įsipareigojimų pagal paskolos sutartyje nurodytų įsipareigojimų nevykdymą. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog 2008-03-14 garantijos sutarties 1 p., 2 p. yra nurodyta, kad garantai sutartyje nustatytomis sąlygomis solidariai įsipareigoja sumokėti kreditoriui reikalavimą, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo garantų prievolės solidarumą. Garantijos sutartimi buvo sulygta, kad jie pagal garantijos sutartį kreditoriui atsakys solidariai garantijos apimtyje (ne daugiau kaip 188 500 Lt), kas reiškia, kad vieniems iš jų pagal duotą garantiją atlyginus visą ar dalį skolos kreditoriui, garantų tarpusavio atsiskaitymo santykiai bus reguliuojami solidariosios atsakomybės pagrindu. Taip pat apeliantai nurodo, kad sudarė sąlyginės garantijos sutartį, todėl kreditorius gali reikalauti iš garantų įvykdyti prievolę tik tuo atveju, jeigu jo reikalavimo nėra visiškai patenkinęs pagrindinis skolininkas. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009-01-19 pareiškimu ieškovas per Vilniaus m. 31 notarų biurą pareikalavo UAB „Riedlita“ direktoriaus grąžinti paskolą, tačiau byloje nėra duomenų, kad paskola būtų grąžinta. Todėl apeliantų argumentai yra nepagrįsti ir atmestini. Pažymėtina, jog Garantijos sutarties 9 p. buvo numatyta, kad N. L. ir V. L., A. M. ir G. M. yra sudarę santuokas ir garantijos sutartį sudaro šeimos interesais. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentą, kad garantijos sutartis sudaryta ne šeimos interesais; taip pat kartu pažymi, jog ta aplinkybė nagrinėjamam ginčui įtakos neturi.

Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Šioje nutartyje nustatytų ir išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimas priimtas laikantis civilinio proceso įstatymo nustatytų procedūrų, nepažeidžiant kasacinio teismo suformuotos tokio pobūdžio bylose teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, pagrindo ją panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantų valstybei priteistina 2231 Lt žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-07-07 nutartimi buvo atidėtas iki procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantų A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) ir G. M., a.k. (duomenys neskelbtini) 2231 Lt žyminio mokesčio, t.y. iš kiekvieno po 1115,50 Lt (tūkstantis šimtas penkiolika litų 50 centų) valstybei.