Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Pauliaus Veršekio ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalyje ir BK 178 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojusi iki 2025 m. vasario 1 d.), paskiriant jam laisvės atėmimo bausmes, atitinkamai, 9 (devyniems) mėnesiams ir 1 (vieneriems) metams. Bausmės subendrintos visiškai jas sudedant ir V. M. skirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmės terminas sutrumpintas trečdaliu ir V. M. paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

V. M. 2025 m. vasario 12 d. nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 10 d. baudžiamuoju įsakymu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu jam skirtomis bausmėmis: pridedant dalį – vieną mėnesį laisvės atėmimo bausmės, skirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 10 d. baudžiamuoju įsakymu, pakeitus 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmę į 1 (vieno) mėnesio 20 (dvidešimties) dienų laisvės atėmimo bausmę; pridedant visą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu V. M. skirtą laisvės atėmimo bausmę – 1 (vienerius) metus, V. M. skiriant galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Į bausmę įskaitytas V. M. laikiname sulaikyme išbūtas laikas (nuo 2024 m. lapkričio 8 d. 17.15 val. iki 2024 m. lapkričio 9 d. 14.16 val.) – viena para, ją prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Nuosprendžiu V. M. pripažintas recidyvistu.

V. M. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o pradėjus bausmės vykdymą – panaikintinos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. M. pripažintas kaltu dėl to, kad laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 28 d., 21.00 val., iki 2024 m. spalio 29 d., 9.00 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdamas kartu su asmeniu, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, pagrobė pastato, esančio (duomenys neskelbtini), požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje stovėjusį S. M. priklausantį 2 000 Eur vertės turtą – motorolerį „Aprilia SR“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

2. Taip pat V. M. pripažintas kaltu dėl to, kad laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 7 d., 17.00 val., iki 2024 m. lapkričio 8 d., 7.30 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, išdaužęs pastato, esančio (duomenys neskelbtini), požeminėje stovėjimo aikštelėje stovėjusio automobilio „Seat Alhambra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinių dešinės pusės durų stiklą, įsibrovė į automobilio vidų ir pagrobė krepšį „Makita“ su pastarajame buvusiais svetimais V. S. (V. S.) priklausančiais 3 530 Eur vertės darbo įrankiais: 188 Eur vertės kampiniu šlifuokliu „DGA508Z, 120 Eur vertės kampiniu šlifuokliu „DMC300Z“, 106 Eur vertės suktuvu – gręžtuvu „DDF487Z“, 60 Eur vertės dulkių siurbliu „DCL180ZB“, 300 Eur vertės smūginiu suktuvu „DTS141Z“, dviem bendros 70 Eur vertės įkrovikliais „DC18RC“, trimis bendros 135 Eur vertės akumuliatoriais „BL1021B“, devyniais bendros 855 Eur vertės akumuliatoriais „BL1860B“, 320 Eur vertės lazeriniu nivelyru „SK700D“ su 35 Eur vertės akumuliatoriumi „BL1021B“, 100 Eur vertės lazeriniu atstumų matuokliu „LD050P“, 60 Eur vertės prožektoriumi, 90 Eur vertės įrankių krepšiu, 120 Eur vertės statybiniu fenu, 650 Eur vertės perforatoriumi „SDS PLUS 1,7J, DHR182RTW“, taip pat kitus smulkius 321 Eur vertės instrumentus.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistojo V. M. apeliaciniu skundu prašoma priimti naują teisingą sprendimą ir skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nuteistojo įsitikinimu, skundžiamu nuosprendžiu jam skirta per griežta bausmė. Nuteistasis akcentuoja, kad anksčiau buvo teisiamas to paties teismo, todėl, jo vertinimu, šis buvo šališkas ir neteisingas, kaip ir nuosprendis, kuriuo paskirta bausmė viršijo sankcijoje numatytą vidurkį. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nuteistasis dėl padarytų nusikaltimų prisipažįsta, dėl jų nuoširdžiai gailisi, be to, davė parodymus, o nukentėjusieji neturėjo pretenzijų, nes pavogti daiktai jiems buvo grąžinti ir nėra pareikšta ieškinių. Be to, nuteistasis pažymi, kad turi šeimą bei nepilnametį vaiką, kuriuos turi išlaikyti.

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė jo ginamojo skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar dėl jų gautas skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

6. Iš nuteistojo V. M. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių, neginčija savo kaltės dėl jų padarymo, tačiau nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme, laikydamasis pozicijos, kad ji per griežta, o tam, jo nuomone, įtakos turėjo bausmę skyrusio teismo šališkumas.

7. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai nuteistąjį pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Kadangi kitų nesutikimo su skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu argumentų apeliaciniame skunde nepateikta, teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio nuostatomis, skundžiamą nuosprendį tikrina apeliantui paskirtos bausmės teisingumo ir pagrįstumo bei ją skyrusio teismo (ne)šališkumo kontekste.

Dėl teismo šališkumo

8. Iš nuteistojo V. M. skundo galima suprasti, kad, jo nuomone, skirdamas bausmę teisėjas buvo šališkas, nes anksčiau yra nagrinėjęs kitą V. M. baudžiamąją bylą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad, iš tiesų, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nuosprendį, kuriuo V. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant trejiems metams, priėmė teisėjas Mindaugas Ražanskas, kuris priėmė ir šioje byloje skundžiamą nuosprendį. Vis dėlto, tokia aplinkybė pati savaime nereiškia, kad teisėjas buvo šališkas.

9. Pažymėtina tai, kad šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šiame straipsnyje pateiktas teisėjo nušalinimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis. Teisėjas negali dalyvauti procese ir tuo atveju, jei proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti vien tik šalių nuomonės nepakanka – turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-942/2022). Proceso dalyvių teismui (teisėjui) BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu reiškiamas nušalinimas turi būti grindžiamas ne bet kokiomis, o tik objektyviomis, realiai egzistuojančiomis ir pagrįstų abejonių dėl teismo (teisėjo) nešališkumo keliančiomis aplinkybėmis, be to, jis turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-62-495/2024).

10. Nuteistojo V. M. skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė nei BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose numatytų aplinkybių, nei kitokių aplinkybių, paneigiančių skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo nešališkumą ar sudarančių pagrindą juo abejoti, be to, jokių motyvuotų argumentų dėl teismo šališkumo skunde nepateikė ir pats apeliantas (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vien ta aplinkybė, kad anksčiau teisėjas M. Ražanskas yra apelianto atžvilgiu priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį kitoje baudžiamojoje byloje nesudaro pagrindo spręsti apie jo šališkumą nagrinėjamoje byloje.

Dėl paskirtų bausmių

11. Teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Taip pat – į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė ir nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, 2K-87-976/2020, 2K-122-976/2021, 2K-266-648/2022). Skiriat bausmę, privalu nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl bausmės skyrimo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, nustatė bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. V. M. pripažintas kaltu dėl tiesiogine tyčia padarytų dviejų baigtų nusikalstamų veikų nuosavybei, kurios, vadovaujantis BK 11 straipsnio 3 ir 4 dalimis, priskiriamos nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms.

13. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, V. M. teisme prisipažino dėl jam inkriminuotų nusikaltimų bei teigė, kad dėl jų gailisi, vis tik, apylinkės teismas, teisingai ir pagrįstai konstatavęs, kad asmuo prisipažino padaręs BK 178 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, teigdamas, kad jo gailėjimasis nebuvo nuoširdus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau nemano, kad skundžiamame nuosprendyje toks teismo sprendimas motyvuotas išsamiai ir tinkamai.

14. Pastebėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės grindė tik tuo, jog V. M. daug kartų teistas už nusikaltimus nuosavybei, išvadų dėl savo elgesio nedaro, todėl jo gailėjimasis negali būti laikomas nuoširdžiu. Su tokiais motyvais teisėjų kolegija nesutinka. Šiame kontekste svarbu pažymėti tai, kad nei baudžiamojo proceso įstatymo normos, nei šiuo klausimu suformuota teismų praktika nuoširdaus asmens gailėjimosi nesieja su asmens teistumu.

15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (atlyginti žalą, teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018).

16. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad yra nustatyta viena iš dviejų būtinųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, sąlygų – pirmosios instancijos teisme V. M. išreikštas prisipažinimas, kuris ir lėmė sutrumpinto įrodymų tyrimo taikymą BPK 273 straipsnyje nustatyta tvarka. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis dėl padarytų nusikaltimų nesigailėjo, teigdamas, jog dėl jų nuoširdžiai gailisi, davė parodymus, o nukentėjusieji neturėjo pretenzijų, nes pavogti daiktai buvo jiems grąžinti ir nėra pareikšta civilinių ieškinių. Vis dėlto, šiame kontekste svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-511/2022).

17. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2024 m. lapkričio 9 d. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis V. M. teigė visiškai prisipažįstantis dėl jam 2024 m. lapkričio 9 d. pareikšto įtarimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį dėl įtarime nurodytų V. S. priklausančių įrankių įgijimo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens ir jų laikymo laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 7 d. 0 val. iki 2024 m. lapkričio 8 d. 17 val., žinant, jog jie įgyti nusikalstamu būdu. Kaip matyti iš šių parodymų (2 t., b. l. 145), V. M. parodė, kad gavęs pažįstamo A. žinutę „Telegram“ programėlėje sutiko šiam padėti surasti įrankių pirkėją; tuo tikslu parašė žinutę pažįstamam „V.“. V. M., planuodamas pasipelnyti iš sandorio, nuvyko į sutartą vietą, esančią (duomenys neskelbtini), susitikti su „V.“ surastu pirkėju. Nuvykęs ten įrankių nepardavė, nes buvo užpultas ir sumuštas pirkėjo bei su juo buvusių asmenų. 2024 m. gruodžio 10 d. V. M. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 178 straipsnio 1 ir 2 dalis, be kita ko, ir dėl V. S. priklausančių įrankių pagrobimo iš automobilio SEAT ALHAMBRA. Pažymėtina tai, kad susipažinęs su šiuo įtarimu V. M. nurodė, jog lieka prie pirminių parodymų; abi vagystes padarė vienas; kaltę pripažįsta visiškai ir nuoširdžiai (2 t., b. l. 156). Pastebėtina tai, kad pirminių parodymų metu apie įsibrovimą į V. S. automobilį ir nukentėjusiajam priklausiusių įrankių pagrobimą kalbama nebuvo, taigi, įtariamasis V. M., apklausiamas 2024 m. gruodžio 10 d., išsamesnių parodymų apie šios veikos padarymo aplinkybes nedavė, deklaratyviai teigdamas pripažįstantis kaltę ir besigailintis. Nors teisme V. M. nurodė, kad visiškai pripažįsta savo kaltę dėl abiejų jam inkriminuotų nusikaltimų, davė parodymus apie jų padarymo aplinkybes, tačiau, konstatuoti, jog jo parodymai apie laikotarpiu nuo 2024 m. lapkričio 7 d. 17 val. iki 2024 m. lapkričio 8 d. 7.30 val. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes buvo nuoseklūs ir išsamūs nėra pagrindo, nes anksčiau aptartos jų davimo aplinkybės leidžia manyti, kad jie buvo duoti ne savanoriškai, o dėl byloje surinktų įrodymų. Taigi, nors V. M. viso baudžiamojo proceso metu akcentavo, kad pripažįsta kaltę ir gailisi, tačiau, akivaizdu, jog savo parodymus derino prie byloje surinktos įrodomosios medžiagos, o jo prisipažinimas buvo sąlygotas ne laisvos asmeninės valios, o byloje surinktų įrodymų. Teisėjų kolegijos šiame kontekste neįtikina ir apeliacinio skundo argumentas, kad V. M. nusikalstamos veikos nesukėlė žalingų padarinių, nes, jo teigimu, pavogti daiktai buvo grąžinti jų savininkams. Byloje nustatytos V. M. pagrobtų motorolerio ir darbo įrankių radimo ir grąžinimo savininkams aplinkybės parodo, kad jo pagrobti daiktai savininkams buvo grąžinti ne dėl paties apelianto geros valios, tad šiuo aspektu nėra pagrindo išvadai apie paties nuteistojo V. M. pastangas sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Įvertinus aptartų aplinkybių visumą, manytina, kad V. M. teiginiai, jog jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikaltimų, buvo daugiau formalaus pobūdžio, jie kilo ne iš laisvos asmens valios ir kritiško savo nusikalstamų veikų vertinimo, o siekiant palengvinti savo teisinę padėtį, todėl konstatuoti, kad V. M. atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nėra pagrindo, nes nėra vieno iš būtinųjų požymių – nuoširdaus gailėjimosi.

18. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad V. M. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir, vadovaudamasis BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktu (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2574 redakcija, įsigaliojusi nuo 2024 m. lapkričio 1 d.) sprendimą kaltinamąjį pripažinti recidyvistu pažymėjo rezoliucinėje nuosprendžio dalyje. Iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 27 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) buvo numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Naujojoje BK 27 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2024 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XIV-3033 redakcija) įtvirtinta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes.

19. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo (toliau – ĮKNR) duomenų išrašas apie fizinį asmenį patvirtina, kad nuteistasis V. M. nusikalstamą veiką nagrinėjamu atveju padarė ne tik būdamas praeityje ne kartą teistas, tačiau ir nusikalstamos veikos padarymo metu turėdamas neišnykusį ir teisės aktų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Nusikalstamos veikos (BK 178 straipsnio 1 dalis) padarymo metu, t. y. nuo 2024 m. lapkričio 7 d. 17.00 val. iki 2024 m. lapkričio 8 d. 7.30 val., V. M. turėjo neišnykusį ir nepanaikintą teistumą: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje. Be to, jis buvo teistas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžiu už tyčinius nusikaltimus, numatytus BK 189 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje (2 t., b. l. 165–181). Įvertinus nuteistojo V. M. asmenybę apibūdinančius duomenis, jo daugkartinius teistumus dėl tapataus pobūdžio nusikalstamų veikų darymo, laikytina, kad skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažinta apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.

20. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne kartą yra pažymėjęs, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-209-222/2018, 2K-1-719/2020, 2K-115-303/2022). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat jos darymo metu ir po jos padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019).

21. Sprendžiant skirtinų bausmių klausimą įvertintini ir nuteistojo V. M. asmenybę apibūdinantys duomenys. Kaip jau minėta, iš ĮKNR duomenų išrašo apie fizinį asmenį duomenų matyti, kad nuteistasis V. M. praeityje ne kartą teistas, be kita ko, ir už tapataus pobūdžio nusikalstamas veikas, dėl kurių padarymo kaltu pripažintas skundžiamu nuosprendžiu (2 t., b. l. 165–181). Pagal Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už vienerius metus duomenis matyti, kad V. M. administracine tvarka nebaustas (2 t., b. l. 182). Skundžiamame nuosprendyje nėra aptartos aplinkybės, kad V. M. yra išsituokęs, šiuo metu gyvena su sugyventine, turi gyvenamąją vietą, sūnų, paties teigimu, neoficialiai dirba statybose. Byloje nėra duomenų apie jo gydymąsi psichiatrijos įstaigose ir / ar įrašymą į priklausomybės ligų centrą.

22. Skundžiamu nuosprendžiu V. M. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, kurios sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas ir laisvės atėmimas iki trejų metų; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, galiojusi iki 2025 m. vasario 1 d.), kurios sankcijoje numatytos baudos arba arešto, arba laisvės apribojimo, arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmės. Vadovaudamasis BK 61 straipsnio 1 dalimi, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, BK 61 straipsnio 2 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Be to, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-57-648/2021). Pažymėtina, kad konkrečią bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino iš esmės teisingai bei atsižvelgdamas į anksčiau aptartas nuteistojo asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, akcentuodamas, kad V. M. daug kartų teistas, taip pat ir už analogiškas nusikalstamas veikas (Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 28 d., 2006 m. spalio 5 d., 2007 m. birželio 15 d., 2010 m. kovo 29 d. nuosprendžiais, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 16 d. baudžiamuoju įsakymu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. 2023 m. spalio 12 d., 2024 m. sausio 30 d. nuosprendžiais), pagrįstai konstatavo, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam skyrus laisvės atėmimo bausmes. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad už V. M. inkriminuotas nusikalstamas veikas buvo paskirtos per griežtos laisvės atėmimo bausmės, viršijančios BK 178 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose nustatytus šių bausmių vidurkius. Nesant nuteistojo V. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, esant vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirtos bausmės ne tik rūšies, tačiau ir dydžio aspektu, laikytinos tinkamai individualizuotomis, proporcingomis nuteistojo asmenybei bei padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui.

24. Teismas minėtas šiuo nuosprendžiu paskirtas laisvės atėmimo bausmes, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 3 dalimi, visiškai sudėjo, prie griežtesnės – vienerių metų laisvės atėmimo bausmės, pridėdamas švelnesnę – devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Be to, pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis baudžiamuoju įstatymu, V. M. paskirtą subendrintą bausmę sumažino trečdaliu BK 64¹ straipsnio pagrindu. Atsižvelgus į šias aplinkybes, vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė nelaikytina per griežta. Ta aplinkybė, kad nuo apelianto nusikalstamų veikų nukentėję asmenys nereiškė civilinių ieškinių, nesusiję su nuteistojo elgesiu, nes, kaip jau minėta, jo pavogti daiktai buvo surasti ir savininkams grąžinti ne dėl apelianto geros valios. Pažymėtina tai, kad visi bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, turi vienodą reikšmę užtikrinant bausmės paskirtį. Tikslas nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį taip pat yra neatsiejama bausmės dalis, o teisingumo principo įgyvendinimui trukdo tiek aiškiai per griežta, tiek ir per švelni bausmė.

25. Kadangi V. M. ne kartą teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, nusikalstamos veikos, dėl kurių apeliantas pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, laikytinos nusikalstamu elgesiu pagrįsto gyvenimo būdo išdava ir negali būti pripažintos atsitiktinėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė laikytina tinkamai individualizuota, proporcinga nuteistojo asmenybei bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo švelninti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtų bausmių, juo labiau, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai; o nuosprendžiu paskirta bausmė, nors atitinka įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, 2K-7-648/2019, 2K-122-976/2021, 2K-7-719/2021 ir kt.).

26. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas subendrintą vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 3, 4 ir 9 dalimis, tinkamai subendrino su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (veika padaryta laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 20 d. iki 2024 m. vasario 21 d.), jam skirta vienerių metų laisvės atėmimo bausme bei 2024 m. gruodžio 10 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (veika padaryta 2024 m. lapkričio 24 d.) paskirta penkiasdešimties parų arešto bausme, kuri, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies a punktu, pakeista į laisvės atėmimo bausmę. Bendrindamas bausmes teismas tinkamai taikė BK 63 straipsnio nuostatas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nagrinėjamus nusikaltimus V. M. padarė iki Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 10 d. baudžiamojo įsakymo priėmimo.

27. Atsižvelgiant į tai, kad BK 178 straipsnio 1, 2 dalies sankcijoje yra numatytos švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės, kurių, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nuteistajam neskyrė, kaip negalinčių užtikrinti bausmės tikslų pasiekimo, nėra pagrindo vertinti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, t. y. švelnesnės nei įstatyme numatyta bausmės skyrimo, taikymo galimybės nagrinėjamoje byloje.

28. Kadangi nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, svarbu atkreipti dėmesį, kad pagal BK 75 straipsnio 9 dalį (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) teismas, skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, privalo tokį sprendimą motyvuoti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl bausmės vykdymo atidėjimo (ne)taikymo nuteistojo atžvilgiu, nors, vadovaujantis nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusia BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573), asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų.

29. Cituotas BK 75 straipsnio pakeitimas priimtas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymo (toliau – ir BK pakeitimo ir papildymo įstatymas) 37 straipsniu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymo Nr. XIV-2573 50 straipsnio pakeitimo įstatyme numatyta, kad šiame įstatyme išdėstytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnių nuostatų galiojimas laiko atžvilgiu nustatomas pagal Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio nuostatas, išskyrus taisyklę, nustatytą šio straipsnio 3 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad šio įstatymo 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 19, 22, 23, 26, 27, 37 ir 45 straipsnių nuostatos tiek, kiek jos lengvina asmenų teisinę padėtį, taikomos tik toms iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose. Kadangi bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis) nuostatų pakeitimai įtvirtinti BK pakeitimo ir papildymo įstatymo 37 straipsnyje, jie taikytini ir šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsamiai įvertinti nuteistajam paskirtos bausmės pagrįstumo ir teisingumo klausimą, pasisako dėl terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo instituto (ne)taikymo galimybės nagrinėjamoje byloje.

30. Nors skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. M. paskirtos bausmės rūšis atitinka formaliąją bausmės vykdymo atidėjimo sąlygą, tačiau svarbu pažymėti, kad egzistuoja ir vertinamoji sąlyga, pagal kurią bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Nustatęs formalų pagrindą bausmės vykdymo atidėjimui, teismas turi teisę, bet ne pareigą, atidėti paskirtos bausmės vykdymą, o sprendžiant šį klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe.

31. Baudžiamasis įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2022). Nuteistajam V. M. anksčiau skirtos bausmės, tarp kurių ir realios terminuoto laisvės atėmimo bausmės, jo nepaveikė taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų. Aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis nėra linkęs keisti savo nusikalstamu elgesiu pagrįsto gyvenimo būdo, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam galėtų būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą, anksčiau aptartų aplinkybių pagrindu, konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu jam teisėtai paskirta tinkamai individualizuota ir proporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms bei jo paties asmenybei bausmė, kuri laikytina neprieštaraujančia teisingumo principui, tai sudaro pagrindą nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo

33. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktą apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir nuteistojo V. M. gynėju buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas S. Pelšas. Iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos ir advokato S. Pelšo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo matyti, kad iš nuteistojo V. M. valstybės naudai prašoma išieškoti 158,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

34. Vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, sprendžia dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išieškojimo iš kaltinamojo, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios. Apeliantas registruotas darbo biržoje, jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė paliekama nepakeista. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vieno posėdžio metu. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo V. M. neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš nuteistojo V. M. (V. M.) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliaciniame procese.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.