Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Ernesto Spruogio,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ervin“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Liteko duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018-02-12 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-604-764/2018, nusprendė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2017-09-19 sprendimą S-203(7-25/2017) ir VMI 2016-12-28 sprendimą Nr.(21.131-31-5)-FR0682-724 dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir įpareigojo atlikti pakartotinį pareiškėjos patikrinimą.

2018-06-15 prašymu pareiškėja kreipėsi į VMI prašydama panaikinti turto arešto aktą (I t. b.l. 30-32). Byloje ginčijamu 2018-06-29 raštu Nr.(23.1-08) RNA-19181 VMI prašymo netenkino (I t. b.l. 33).

Byloje yra kilęs ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo, kuriuo nebuvo patenkintas pareiškėjos prašymas panaikinti 2016-11-03 turto arešto aktą, ir atsakovo įpareigojimo panaikinti pareiškėjos turto areštą.

Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsniu, mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai yra: 1) delspinigiai; 2) turto areštas; 3) nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų); 4) hipoteka ar įkeitimas; 5) laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas. Taigi mokesčių mokėtojo turto areštas yra viena iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Pagal MAĮ 101 straipsnio 1 dalį turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, savo nuosekliai formuojamoje jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-07 nutartis administracinėje byloje Nr.A-438-249/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-03-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-711/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-06-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1397/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-710-556/2017). Sąlyga „turto areštui yra pagrįsta rizika, kad mokestinė prievolė gali būti neįvykdyta, nes turtas gali būti paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu galima jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti priteisto mokesčio ir su juo susijusių sumų“ išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.

Bylos medžiaga patvirtina, kad buvo atliekamas pareiškėjos mokestinis patikrinimas, kurio rezultatai patvirtinti Vilniaus apskrities VMI 2016-12-28 sprendimu apskaičiuojant 310 148,28 Eur PVM. Taigi, 2016-11-03 pareiškėjos turto arešto aktas surašytas mokestinio patikrinimo metu, nustačius, jog pareiškėja pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalies, 56 straipsnio 1 dalies ir 58 straipsnio nuostatas. VMI 2016-11-03 turto arešto aktu areštavo pareiškėjai nuosavybės teise priklausančius pastatus ir žemės sklypus, viso areštuoto turto vertė – 317 992,00 Eur.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, mokesčių administratoriui atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą jo metu buvo konstatuoti mokestinių įstatymų pažeidimai bei su jais susijusios mokestinės nepriemokos. Todėl pirmoji paminėta sąlyga, suteikianti mokesčių administratoriui MAĮ 33 straipsnio 15 punkte įtvirtintą teisę taikyti vieną iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų – turto areštą, egzistuoja. Pasisakant dėl antrosios sąlygos taikyti turto areštą, teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, kad patikrinimo metu nustatyti pažeidimai yra susiję su mokesčių vengimu, patikrinimo metu pareiškėjai iš viso apskaičiuota 310 148,28 Eur mokesčių, o su šiuo mokesčiu susijusių delspinigių bei baudų suma yra dar didesnė (443 889, 54 Eur). Taip pat pažymėtina, jog VMI areštuodama turtą nurodė, jog tikrinamuoju laikotarpiu pasikeitė pareiškėjos akcininkai, bendrovė gali perleisti nuosavybes teise jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, todėl gali būti sunku arba neįmanoma patikrinimo metu papildomai apskaičiuotus mokesčius. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (pavyzdžiui: 2011-03-28 sprendimas administracinėje byloje Nr.A438-592/2011; 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1497/2011; 2016-04-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-401-438/2016). Taip pat pabrėžtina, jog, kaip jau buvo minėta, sąlyga, ar egzistuoja realus pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Tokia rizika taikant areštą VMI buvo konstatuota.

Kaip jau buvo minėta MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad tuomet, kai mokestinio ginčo metu priimamas sprendimas panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir mokesčių administratoriui pavedama atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti. Ši įstatymo nuostata aktuali narinėjamu atveju, nes Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2018-02-12 sprendimu panaikinus VMI 2016-12-28 sprendimą nebuvo konstatuota, kad pareiškėja patikrinimo metu nustatytų pažeidimų nepadarė. Šiuo sprendimu VMI pavesta atlikti pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą (surinkti papildomus įrodymus, kurie leistų vienareikšmiškai konstatuoti prekių neišvežimo ir tiekimo nebuvimo faktą, papildomai įvertinti pareiškėjos bylos nagrinėjimo metu papildomai pateiktus dokumentus) ir priklausomai nuo jo baigties priimti naują sprendimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad VMI, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-02-12 sprendimą pradėjo pareiškėjos pakartotinį patikrinimą (2018-03-15 pavedimas tikrinti (pavedimo priedas), I t. b.l. 35,36), todėl, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, atliekant pakartotinį patikrinimą turto areštas lieka galioti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ginčijamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018-06-29 sprendimas Nr.(23.1-08) RNA-19181, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos prašymas panaikinti pritaikytą areštą, laikytinas teisėtu bei pagrįstu, priimtu tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio sprendimo, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjos reikalavimo įpareigoti VMI panaikinti 2016-11-03 pritaikytą areštą Nr.(23.31-08)-319-2241. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

pareiškėjos UAB „Ervin“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.