Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MARIDANA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MARIDANA“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas savo reikalavimus pagrindė tuo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnis numato atvejus, kada gali būti areštuojamas mokesčių mokėtojo turtas, tačiau Inspekcija tinkamai šia norma nesivadovavo. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ir taikydamas MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad mokestinės prievolės užtikrinimui mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas dviem atvejais: 1) jei patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymo pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, tačiau Inspekcija aiškinimu, areštuodama Bendrovės turtą, nesivadovavo. Pareiškėjas pabrėžė, kad VMI ginčijamo sprendimo nepagrindė objektyviais faktais (duomenimis) bei iš esmės nevertino individualaus atvejo, o tik rėmėsi formalia teise areštuoti Bendrovės turtą.

Inspekcija pabrėžė, kad MAĮ 33 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 straipsnio 1 dalyje, kurioje, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nurodomas ir turto areštas. MAĮ numatyta, kad yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu atliekant patikrinimą, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, taip pat vykdant pavedimą dėl specialisto išvados teikimo nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. VMI nurodė, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Bendrovei yra paskaičiuota 192 346,39 Eur mokesčių, ši suma yra nemažareikšmė, todėl VMI, vadovaudamasi MAĮ 112 straipsnio 1 dalimi, turėjo teisę ir pagrindą taikyti Bendrovės turto areštą. Inspekcija paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. lapkričio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-944/2004 pabrėžė, jog užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios ir sudaro prielaidą turto arešto sąlygos taikymui. VMI pabrėžė, kad Inspekcijos pareigūnas, atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Turto arešto forma patvirtinta Inspekcijos viršininko 2011 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. VA-74. Šioje formoje nurodyta, kokiais MAĮ straipsniais vadovaujantis yra priimamas sprendimas dėl turto arešto akto. Skundžiamame Turto arešto akte yra išsami ir tiksli informacija apie arešto mastą, areštuojamą turtą, kitus būtinus rekvizitus, todėl naikinti skundžiamą sprendimą dėl formos ar turinio trūkumų, atsakovo teigimu, taip pat nėra pagrindo.

II.

Pareiškėjas, tvirtindamas, jog VMI be jokio pagrindo taikė turto areštą, nepateikė jokių faktinių konkrečiais dokumentais pagrįstų duomenų ir nenurodė argumentų, kad pradėjus mokestinės nepriemokos išieškojimą, jis turės galimybę padengti skolą ir tokia galimybė nesumažės. Įvertinęs tai, kad mokestinė prievolė pareiškėjui įregistruota už mokesčių vengimą, įregistruotos mokestinės prievolės suma nėra mažareikšmė, teismas pabrėžė, kad VMI turėjo realų pagrindą imtis priemonių mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui. Įvertinęs ginčijamą Turto arešto aktą, teismas konstatavo, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus: jame yra nurodytas konkretus areštuojamas turtas, areštuojamo turto vertė, turto arešto pagrindas, teisės aktai, kurių pagrindu areštuotas Bendrovei priklausantis turtas, o pareiškėjo argumentus, kad VMI ginčijamo Turto arešto akto nepagrindė objektyviais faktais (duomenimis) bei iš esmės nevertino individualaus atvejo, o tik rėmėsi formalia teise areštuoti Bendrovės turtą, teismas atmetė.

III.

Pareiškėjas aiškina, kad pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nesiekė įrodyti galimybių įvykdyti tikėtinų mokestinių prievolių, tačiau atsižvelgęs į tai, kad teismas nagrinėjo šią aplinkybę, pažymi, jog nėra konstatuota, jog jis dalyvavo mokesčių vengime. Priešingai, Panevėžio AVMI 2014 m. gruodžio 5 d. sprendime (b. l. 42–45), nurodoma, kad pareiškėjas tik nesiėmė pakankamų priemonių, kad įsitikintų verslo partnerio patikimumu.

VMI nuomone, turto arešto aktai atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, juose aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, Turto arešto aktai yra pasirašyti ir patvirtinti tinkamai įgaliotų asmenų. VMI, vadovaujantis MAĮ 112 straipsnio 1 dalimi, siekdama užtikrinti mokestinių prievolių įvykdymą ar mokestinės nepriemokos išieškojimą, turėjo teisę ir pagrindą taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę – turto areštą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo VMI 2015 m. sausio 15 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-186, kuriuo vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 2 punktu, buvo nuspręsta areštuoti Turto arešto akte nurodytą turtą, siekiant užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog turto arešto, kaip vieno iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, taikymą numato MAĮ 101 straipsnis, be kita ko, įtvirtinantis, jog turto areštas – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (MAĮ 101 str. 3 d.).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (žr. 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-249/2011, 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-711/2014). Sąlyga „turto areštui yra pagrįsta rizika, kad mokestinė prievolė gali būti neįvykdyta, nes turtas gali būti paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu galima jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti priteisto mokesčio ir su juo susijusių sumų“ išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011).

Pastebėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės ginčija Turto arešto akto neatitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, nurodydamas, kad atsakovas ginčijamame akte tik cituoja MAĮ nuostatas, kuriose nustatyta VMI teisė taikyti turto areštą, ir tokios teisės atsiradimo pagrindai, tačiau nenurodo jokių objektyvių duomenų (faktų) ir motyvų, kurie yra privalomi pagal VAĮ 8 straipsnio nuostatas, ir kuriais remdamasi VMI priėmė sprendimą taikyti turto areštą.

Taigi analizuojant ginčijamo administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėjamu atveju būtina išsamiai įvertinti šio akto atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs VAĮ 8 straipsnio aspektu bei nurodęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti įvardyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“.

„<...> Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. <...> kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011).

Sutinkant su aplinkybe, kad turto arešto aktas savo apimtimi lakoniškas, Vilniaus apygardos administraciniam teismui atliekant vertinamąjį darbą, buvo būtina atsižvelgti į visas mokesčių mokėtojui žinomas aplinkybes, susijusias su jo skundžiamu turto arešto aktu. Turto arešto akte nurodyta, jog dokumentas, kurio pagrindu buvo nustatyta mokestinė nepriemoka yra mokesčių administratorius 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. FR0682-670 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“. Minėtu sprendimu buvo patvirtinti 2014 m. spalio 30 d. patikrinimo akte Nr. FR0680-717, surašytame patikrinus UAB „Maridana“, apskaičiuoti mokesčiai, t. y. 246 530 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 176 093 Lt pelno mokesčio, patvirtinti apskaičiuoti delspinigiai: 74 625,64 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 40 097,97 Lt pelno mokesčio delspinigių, bei skirtos baudos: 73 959 Lt pridėtinės vertės mokesčio bauda, 52 828 Lt pelno mokesčio bauda. Pastebėtina, kad šios aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos. Teisėjų kolegijos vertinimu, turto arešto akte nurodytas turto arešto mastas 191 511,30 Eur nėra mažareikšmė suma, kas, manytina, suprantama ir pareiškėjui. Dėl šios priežasties ir turto arešto akte yra nurodyta, jog egzistuoja pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, dėl ko gali būti sunku išieškoti mokestinę nepriemoką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši Turto arešto akte nurodyta motyvacija, nors ir nėra itin plačiai detalizuota, tačiau laikytina pakankama turto arešto taikymui. Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką formuojamą šiuo klausimu bei ginčijamo Turto arešto akto formą ir turinį, darytina išvada, jog šis dokumentas iš esmės atitinka tokiam aktui keliamus reikalavimus, įtvirtintus VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nekliudo asmeniui suvokti dokumento esmės ir suprasti jo teisių ribojimo aplinkybių ir pagrindų, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog turto arešto akte nėra jokių faktinių duomenų ir motyvų atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas, tvirtindamas, jog VMI be jokio pagrindo taikė turto areštą, nepateikė jokių faktinių konkrečiais dokumentais pagrįstų duomenų ir nenurodė argumentų, kad pradėjus mokestinės nepriemokos išieškojimą, jis turės galimybę padengti skolą ir tokia galimybė nesumažės. Priskaičiuota mokestinės prievolės suma yra didelė ir tokios sumos padengimui būtina užtikrinti, kad bus pakankamai turto, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka galėtų būti nukreiptas ieškojimas, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovo skundžiamas aktas, kiek jis yra susijęs su pareiškėjo nurodytais jo pažeistais interesais, yra teisėtas bei pagrįstas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „MARIDANA“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.