Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Mildos Vainienės, dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Vadimui Gasperskiui (Vadim Gasperskij), viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „MARIDANA“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Savo reikalavimus pareiškėja pagrindė tuo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 101 straipsnis numato atvejus, kada gali būti areštuojamas mokesčių mokėtojo turtas, tačiau Inspekcija tinkamai šia norma nesivadovavo. Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), aiškindamas ir taikydamas MAĮ 101 str. 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad mokestinės prievolės užtikrinimui mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas dviem atvejais: 1) jei patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymo pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, tačiau Inspekcija minėtu LVAT aiškinimu, areštuodama Bendrovės turtą, nesivadovavo.

Pareiškėja pabrėžė, kad Inspekcija ginčijamo sprendimo nepagrindė objektyviais faktais (duomenimis) bei iš esmės nevertino individualaus atvejo, o tik rėmėsi formalia teise areštuoti Bendrovės turtą.

Inspekcija pabrėžė, kad MAĮ 33 str. 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 str. 1 dalyje, kurioje, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nurodomas ir turto areštas. MAĮ numatyta, kad yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu atliekant patikrinimą, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, taip pat vykdant pavedimą dėl specialisto išvados teikimo nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Inspekcija pabrėžė, kad Inspekcijos pareigūnas, atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Turto arešto forma patvirtinta Inspekcijos viršininko 2011-05-26 įsakymu Nr. VA-74. Šioje formoje nurodyta, kokiais MAĮ straipsniais vadovaujantis yra priimamas sprendimas dėl turto arešto akto. Skundžiamame Turto arešto akte yra išsami ir tiksli informacija apie arešto mastą, areštuojamą turtą, kitus būtinus rekvizitus. Todėl naikinti skundžiamą sprendimą dėl formos ar turinio trūkumų taip pat nėra pagrindo.

Ginčas byloje yra kilęs dėl Inspekcijos 2015-01-15 turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-186 teisėtumo ir pagrįstumo.

Inspekcija 2015-01-15 surašė turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-186, kuriuo buvo areštuotas UAB „MARIDANA“ priklausantis turtas.

MAĮ 33 str. 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 str. 1 dalyje, kurio 2 punkte nurodytas turto areštas.

MAĮ 101 str. 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, turi teisę taikyti priverstinį laikiną mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – apribojimą.

MAĮ 101 str. 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas (MAĮ 101 str. 2 dalis).

Atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių turto areštą mokestiniuose ginčuose, analizę, teismas daro išvadą, kad tam, jog mokesčio mokėtojo turtas galėtų būtų areštuotas pagal MAĮ 101 str. 3 dalį, turi būti nustatyta mokesčių mokėtojo skola biudžetui ir turi egzistuoti pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Teismas konstatuoja, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011 yra konstatavęs, kad aptariama sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką, o didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas daro išvadą, kad ginčijamas turto arešto aktas yra priimtas, remiantis Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-12-05 sprendimu Nr. FR0682-670, kuriame Bendrovei nustatyta mokestinė prievolė valstybei (246 530 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 176 093 Lt pelno mokesčio, 74 625,64 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 40 097,97 Lt pelno mokesčio delspinigių, 73 959 Lt pridėtinės vertės mokesčio bauda, 52 828 Lt pelno mokesčio bauda (viso 664 133,61 Lt, t. y. 192 346,39 Eur)), kurios Bendrovė vengė. Nagrinėjamu atveju matyti, kad Bendrovei pagal Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014-12-05 sprendimą Nr. FR0682-670 buvo priskaičiuota didelė pridėtinės vertės ir pelno mokesčių bei su jais susijusi suma (iš viso 192 346,39 Eur) ir tokios sumos padengimui būtina užtikrinti, kad pareiškėja turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Pagal LVAT praktiką, didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr. administracinę bylą Nr. A442-1497/2011). Todėl, nagrinėjamu atveju, egzistuoja pirmoji sąlyga, kuriai esant mokesčių administratorius gali taikyti turto areštą pagal MAĮ 101 str. 3 dalį, t. y. nustatyta mokesčių mokėtojo skola biudžetui.

Kaip minėta, pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, gali būti nustatomas remiantis tikėtino pobūdžio aplinkybėmis, taip pat atsižvelgiant į apskaičiuotos mokestinės prievolės dydį. Pareiškėja, tvirtindama, jog Inspekcija be jokio pagrindo taikė Turto areštą, nepateikė jokių faktinių konkrečiais dokumentais pagrįstų duomenų ir nenurodė argumentų, kad pradėjus mokestinės nepriemokos išieškojimą, ji turės galimybę padengti skolą ir tokia galimybė nesumažės. Įvertinus tai, kad mokestinė prievolė pareiškėjai įregistruota už mokesčių vengimą, įregistruotos mokestinės prievolės suma nėra mažareikšmė, darytina išvada, kad Inspekcija turėjo realų pagrindą imtis priemonių mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui.

Teismas konstatuoja, kad VAĮ 8 str. 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Įvertinęs ginčijamą Turto arešto aktą, teismas daro išvadą, kad Turto arešto aktas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus: jame yra nurodytas konkretus areštuojamas turtas, areštuojamo turto vertė, turto arešto pagrindas, teisės aktai, kurių pagrindu areštuotas Bendrovei priklausantis turtas, o pareiškėjos argumentai, kad Inspekcija ginčijamo Turto arešto akto nepagrindė objektyviais faktais (duomenimis) bei iš esmės nevertino individualaus atvejo, o tik rėmėsi formalia teise areštuoti Bendrovės turtą, yra pagrįsti tik samprotavimais ir prielaidomis, todėl šie argumentai yra atmestini.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Inspekcija objektyviai vertino ginčo aplinkybes, susijusias su pareiškėjos mokestine prievole valstybei, tinkamai taikė turto areštą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai surašė pareiškėjai priklausančio Turto arešto aktą, todėl pareiškėjos skundas dėl Inspekcijos 2015-01-15 turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-186, kuriuo buvo areštuotas UAB „MARIDANA“ priklausantis turtas, panaikinimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „MARIDANA“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.