Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-378/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-03-13
Bylos Nr.: 2A-378/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Vigintas Višinskis, Egidijus Žironas
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,VIREMIDA“
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,LEMMINKAINEN LIETUVA“

Civilinė byla Nr. 2A-378/2014Teisminio proceso Nr. 2-2400-7989/2012Procesinio sprendimo kategorija 37. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,VIREMIDA“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-611-460/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,LEMMINKAINEN LIETUVA“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Viremida“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „LEMMINKAINEN LIETUVA“ pateikė pareiškimą, prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl 297 197,30 Lt skolos ir 8,06 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovo UAB „VIREMIDA“. Atsakovas dėl šios skolos priteisimo pareiškė prieštaravimus.

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė iš atsakovo priteisti 277 197,30 Lt skolą, 8,06 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2007-11-20 sudarė statybos rangos sutartį Nr. 07-11/20 su papildomais susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2 dėl objekto „Sandėlių pastato su administraciniu priestatu, Pramonės g. 8A, Klaipėdoje, lauko vandentiekio, buities ir lietaus nuotekų bei gerbūvio įrengimas“, tačiau šis už atliktus darbus neatsiskaitė. Teigė, kad ieškovas, atsakovas ir E. G. firma „Sanresta“ (ankstesnis pavadinimas IĮ „Ecoclima SVT“) 2008-11-12 sudarė susitarimą dėl dalies skolos perdavimo–priėmimo už įvykdytus darbus pagal minėtą Statybos rangos sutartį, kuriuo jie susitarė, kad atsakovas perduoda E. G. firmai „Sanresta“ 900 000 Lt savo skolą ieškovui pagal minėtą rangos sutartį, tačiau ši firma jam sumokėjo tik 650 000 Lt ir liko skolinga 250 000 Lt. Todėl ieškovas ir atsakovas 2010-02-19 sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria ieškovas už 250 000 Lt perleido atsakovui (naujajam kreditoriui) visas savo kaip kreditoriaus teises, kylančias iš 2008-11-12 susitarimo dėl dalies įsiskolinimo perdavimo–priėmimo už įvykdytus darbus pagal Statybos rangos sutartį, įskaitant, bet neapsiribojant teisėmis reikalauti skolos apmokėjimo, o atsakovas, kaip naujasis kreditorius, įsipareigojo jam sumokėti paminėtus 250 000 Lt.

Ieškovas teigė, kad atsakovas yra skolingas už statybos rangos darbus pagal apskaitos dokumentus ir pagal 2010-02-19 reikalavimo perleidimo sutartį. Atsakovas nesilaikė savo pasiūlyto skolos mokėjimo grafiko ir liko skolingas 277 197,30 Lt. Pažymėjo, kad atsakovas 2012-03-27, tai yra prieš pat ieškinio pateikimą, sumokėjo 20 000 Lt, todėl reikalavimas pareikštas tik dėl likusios skolos. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė 27 197,30 Lt ieškininio reikalavimo dalies, nes atsakovas šią sumą sumokėjo po ieškinio pateikimo.

Atsakovas UAB „VIREMIDA“ pateikė teismui priešieškinį ir prašė ieškovo ir atsakovo 2010-02-19 reikalavimo perleidimo sutartį (cesijos sutartį) pripažinti negaliojančia, nes ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir sudaryta dėl akių; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog minėta 2008-11-12 trišale skolos perkėlimo sutartimi buvo perkelta skola, tačiau ne reikalavimo teisė (CK 6.115 str.). Atsakovo teigimu, susidariusių santykių kontekste pagal skolos perkėlimo sutartį, E. G. firma „Sanresta“ tapo atsakovo kreditoriumi, todėl negavus jo sutikimo, tokia sutartis pažeidžia imperatyvias įstatymo normas (CK 1.80 str., 6.116 str. 3 d.). Nurodė, kad cesijos sutartis sudaryta akivaizdžiai jam nenaudingomis sąlygomis, nes reikalavimo dydis yra tapatus mokėtinai sumai, be to, jos sudarymo metu E. G. firma „Sanresta“ jau turėjo finansinių problemų, buvo nemoki, – Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. kovo 19 d. nutartimi jai buvo iškelta bankroto byla. Tačiau tarp teismo patvirtintų kreditorių nėra nei ieškovo, nei atsakovo, todėl laikytina, kad E. G. firma „Sanresta“ grąžino skolą ieškovui. Teigė, kad sudarant reikalavimo perleidimo sutartį ieškovas neinformavo atsakovo, kad neįvykdytos 2008-11-12 susitarimo 5 punkte nustatytos sąlygos, t. y. skolininkui negrąžinus 250 000 Lt skolos statybinėmis medžiagomis ar/ir paslaugomis iki 2009-05-20, per penkias dienas ieškovas ir ši firma privalėjo sudaryti papildomą susitarimą dėl skolos grąžinimo. Atsakovo teigimu, nesudarius tokio susitarimo, reikalavimo perleidimo sutartimi perleidžiamas reikalavimas yra negaliojantis. Nurodė, kad šis sandoris sudarytas tik dėl akių (CK 1.86 str.) siekiant pagerinti ieškovo finansinius rodiklius, prieš kasmetinį finansinių ataskaitų auditą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino visiškai ir iš atsakovo priteisė 277 197,30 Lt skolą, 8,06 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo priešieškinį atmetė.

Remdamasis ieškovo pateiktomis sąskaitomis-faktūromis, atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymomis, teismas nurodė, kad ieškovas atliko statybos rangos darbų už 297 197,30 Lt, tačiau atsakovas pagal byloje esančius įrodymus sumokėjo tik 20 000 Lt, todėl sprendė, kad ši suma priteistina iš atsakovo (CK 6.681 str. 1 d., CK 6.687 str.). Pažymėjo, kad šalys yra ūkio subjektai, sudarę sandorį už atlyginimą atlikti statybos rangos darbus, todėl atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytos 8,06 procentų dydžio palūkanos šiuo atveju netaikytinos (įstatymo 1 str. 1 ir 2 d., 2 str. 1 d., CK 6.37 str. 2 d.).

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad 2010-02-19 cesijos sutartis yra negaliojanti, nes ji sudaryta negavus jo kaip kreditoriaus sutikimo. Nurodė, kad 2010-02-19 reikalavimo perleidimo sutarties sudarymui E. G. firmos „Sanresta“ sutikimas pagal CK 6.116 straipsnio reikalavimus nebuvo reikalingas, nes ieškovas jokių įsipareigojimų pagal minėtas sutartis neprisiėmė, o ši firma neįgijo jokių reikalavimo teisių, todėl negali būti laikomas ieškovo kreditoriumi, o cesijos sutartimi perleistas reikalavimas nepažeidė jos teisių.

Teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo naikinti ginčijamą sutartį, kaip, anot atsakovo, sudarytą nepalankiomis sąlygomis. Pasisakydamas šiuo klausimu, pažymėjo, kad svarbu įvertinti šalių tarpusavio santykių raidą bei ginčo sutartimi perleisto reikalavimo prigimtį: 2010-02-19 reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovas perėmė 250 000 Lt reikalavimą ir įsipareigojo sumokėti ieškovui 250 000 Lt; ši suma yra reikalavimo teisės dalis į buvusią atsakovo 900 000 Lt skolą ieškovui, kurią atsakovas 2008-11-12 susitarimu perdavė E. G. firmai „Sanresta“; šiai firmai nesumokėjus skolos dalies – 250 000 Lt sumos, ginčo šalys susitarė atkurti buvusią ieškovo ir atsakovo skolinių įsipareigojimų padėtį neįvykdyto reikalavimo dalyje ir tuo tikslu sudarė 2010-02-19 reikalavimo perleidimo sutartį. Teismo nuomone, būtent tokį ginčo sandorio sudarymo tikslą patvirtina atsakovo su atsiliepimu į ieškinį pateiktas ieškovo, atsakovo ir E. G. firmos „Sanresta“ 2010-02-03 susitarimas dėl 2008-11-12 susitarimo nutraukimo, kurio atsakovas nepasirašė, o ši firma atsisakė 2010-02-25 pranešimu atsakovui. Be to, teismas sprendė, kad priešingai nei teigia atsakovas, šiame pranešime firma prieštaravo dėl 2010-02-03 susitarimo sudarymo, o ne dėl ginčo šalių sudarytos 2010-02-19 reikalavimo perleidimo sutarties.

Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad ginčijama sutartis negalioja, nes ieškovas neinformavo atsakovo apie neįvykdytas 2008-11-12 sutarties 5 punkto sąlygas, pagal kurias E. G. firmai „Sanresta“ negrąžinus 250 000 Lt skolos statybinėmis medžiagomis ir /ar paslaugomis iki 2009-05-20, per penkias dienas ieškovas ir E. G. firma „Sanresta“ privalėjo sudaryti papildomą susitarimą dėl skolos grąžinimo. Nurodė, kad firmai „Sanresta“ nepasinaudojus tokia teise ir negrąžinus 250 000 Lt skolos (ar jos dalies) natūra, piniginė skolininko prievolė nepasibaigė ir ieškovo reikalavimo teisė dėl to neišnyko, nes pagal sutarčių laisvės principą, šalys tokio susitarimo neprivalėjo sudaryti. Ši aplinkybė, teismo nuomone, tik patvirtina faktą, kad po 2009-05-20 nepadengta 250 000 Lt skola turėjo būti apmokama pinigais.

Teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, jog ginčijama sutartis turi būti pripažinta negaliojančia vadovaujantis CK 1.86 straipsniu, nes jis sudarytas tik dėl akių. Remdamasis teismų praktikoje suformuotomis nuostatomis, pažymėjo, kad tokiu atveju turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas ir kt. Šiuo atveju sandorio realumą, teismo nuomone, patvirtina byloje esantis atsakovo 2012-02-15 prašymas dėl apyvartinių lėšų trūkumo išdėstyti ieškovui mokėtiną skolą ir pateiktas mokėjimo grafikas bei ieškovo apskaitos registro duomenys, pagal kuriuos 2010-10-19 E. G. firmos „Sanresta“ 250 000 Lt skola ieškovui panaikinta ir įregistruota atsakovo skola tai pačiai sumai. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog E. G. firma „Sanresta“ grąžino skolą ieškovui, nes šios įmonės bankroto byloje galutiniame kreditorinių reikalavimų sąraše nėra patvirtinta nei ieškovo, nei atsakovo finansinio reikalavimo. Nurodė, kad byloje nėra duomenų apie E. G. firmos „Sanresta“ skolos ieškovui sumokėjimą, be to, nei ieškovas, nei atsakovas po 2010-02-03 susitarimo neturėjo jokių reikalavimo teisių šios firmos atžvilgiu. Sprendė, kad E. G. firma „Sanresta“ ir atsakovas UAB „VIREMIDA“ tarpusavio prievolių įvykdymo klausimą išsprendė iki bankroto bylos iškėlimo, todėl kreditorinis reikalavimas nebuvo pareikštas. Pažymėjo, kad priešingai nei teigia atsakovas, byloje nėra duomenų, kad E. G. firma „Sanresta“ būtų pareiškusi prieštaravimus dėl 2010-02-19 sutarties sudarymo.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad nėra pagrindo 2010-02-19 cesijos sutartį pripažinti negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms ir sudarytą dėl akių (CK 1.80 str., 6.116 str. 3 d.) .

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas UAB „VIREMIDA“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti paminėtą Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą, priimti naują ir ieškinį atmesti, o jo priešieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde teigia, kad:

1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, t. y. CK 6.101 straipsnio 1 dalį, 6.116 straipsnio 3 dalį, ir nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos ir tai, apelianto nuomone, yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą (CPK 330 str.). Šiuo atveju sudarius trišalį sandorį atsakovo prievolės E. G. firmai „Sanresta“ nesibaigė, nes ši firma tapo ieškovo skolininku ir atsakovo kreditoriumi, reikalavimo teisės perleidimas reiškė ir skolos perkėlimą, taigi ginčijamos cesijos sutarties sudarymui buvo būtinas kreditoriaus E. G. firmos „Sanresta“ sutikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).

2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nes neatsižvelgė į teismų praktikoje taikomą taisyklę, jog faktą galima pripažinti įrodytu, nors tam tikros abejonės ir išlieka (CPK 329 str. 1 d.). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnį ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais ir registruojamos apskaitos registruose, todėl duomenys apie skolas turėjo būti užfiksuoti E. G. firmos „Sanresta“ apskaitoje, tačiau šios firmos bankroto byloje nėra patvirtintų nei ieškovo, nei atsakovo finansinių reikalavimų. Taigi priešingai nei sprendė teismas, laikytina, jog ieškovui skola buvo grąžinta.

3. Teismas, atmesdamas atsakovo priešieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudarytą dėl akių, netinkamai taikė proceso teisės normas ir neatskleidė bylos esmės, neanalizavo tikrųjų šalių ketinimų, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu ir nepagrįstai sprendė, kad sandoris nebuvo tariamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Cesijos sutartis buvo sudaryta ieškovo UAB „LEMMINKAINEN LIETUVA“ generalinio direktoriaus prašymu, siekiant pagerinti finansinius įmonės rodiklius kasmetinių finansinių ataskaitų audito metu, taigi darytina prielaida, jog jam buvo žinoma apie pateiktą pareiškimą iškelti E. G. firmai „Sanresta“ bankroto bylą. Atsakovas buvo mokus ir galėjo vykdyti savo įsipareigojimus ieškovui, todėl nebuvo pagrindo perkelti jo skolą. Be to, teismas nevertino aplinkybių, jog cesijos sutarties nuostatos turėtų būti aiškinamos atsakovo naudai, nes ji sudaryta ieškovo prašymu.

4. Teismas be pagrindo taikė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytą 8,06 procentų palūkanų dydį, nes ieškovas reikalavimą grindė ne statybos rangos, o cesijos sutartimi, kuri negali būti laikoma komerciniu sandoriu.

5. Teismas be pagrindo iš atsakovo priteisė 277 197,30 Lt skolą, nes bylos nagrinėjimo metu ieškininis reikalavimas sudarė 250 000 Lt.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „LEMMINKAINEN LIETUVA“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį patenkinti iš dalies, skundžiamą teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 277 197,30 Lt, pakeisti ir priteisti 250 000 Lt, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovas dalį skolos sumokėjo, todėl jis dalies ieškininio reikalavimo atsisakė. Atsiliepime teigia:

1. Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvada, kad ieškovo E. G. firmos „Sanresta“ ir ieškovo nesieja dvišaliai santykiai ir jis nėra ieškovo kreditorius, be pagrindo remiasi kasacinio teismo nutartimi, nes bylos aplinkybės (racio decidendi) nesutampa su šios bylos aplinkybėmis. Apeliantas netinkamai aiškina CK 6.101 straipsnį ir be pagrindo teigia, kad E. G. firma „Sanresta“ yra laikytina kreditoriumi, be kurio sutikimo negalėjo būti sudaryta cesijos sutartis.

2. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas pasisakė dėl visų esminių priešieškinio argumentų, nurodė nustatytas aplinkybes ir pateikė jų vertinimą, analizavo šalių ketinimus, tuo tarpu apeliantas, netinkamai aiškindamas atskirus teismo argumentus, daro nepagrįstas išvadas ir konkrečiai nenurodo, kokių aplinkybių teismas neįvertino ar įvertino netinkamai.

Šalies argumentai

3. Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius, jog cesijos sutartis buvo sudaryta tik ieškovo prašymu, siekiant pagerinti įmonės finansinius rodiklius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apelianto atsakovo UAB „VIREMIDA“ apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog prieš pradedant nagrinėti apeliacinio skundo argumentus, yra tikslinga dar kartą pažymėti aktualias pirmosios instancijos teismo nustatytas bei kitas bylos faktines aplinkybes, kuriomis teisėjų kolegija remiasi spręsdama dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Ieškovas UAB „LEMMINKAINEN LIETUVA“ ir atsakovas UAB „VIREMIDA“ 2007-11-20 sudarė statybos rangos sutartį Nr. 07-11/20 su papildomais susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2 objektui „Sandėlių pastato su administraciniu priestatu, Pramonės g. 8A, Klaipėdoje, lauko vandentiekio, buities ir lietaus nuotekų bei gerbūvio įrengimas“.

Ieškovas, atsakovas ir E. G. firma „Sanresta“ (toliau Firma) 2008-11-12 sudarė susitarimą dėl dalies įsiskolinimo perdavimo-priėmimo už įvykdytus darbus pagal Statybos rangos sutartį Nr. 07-11/20. Šalys susitarė, kad UAB „VIREMIDA“ perduoda E. G. firmai „Sanresta“ ir ši priima dalį UAB „VIREMIDA“ skolos UAB „LEMMINKAINEN LIETUVA“ už atliktus darbus pagal prieš tai nurodytą 2007-11-20 statybos rangos sutartį Nr.07-11/20 su papildomais susitarimais Nr. l ir Nr. 2. Šio susitarimo 2 punkte nurodyta, jog perduotos ir priimtos skolos dydis yra 900 000 Lt; 3 punkte nustatyta, kad pagal šį susitarimą UAB „VIREMIDA“ tampa neskolinga UAB „LEMMINKAINEN LIETUVA“ 900 000 Lt.

UAB ,,ANIS-LMK“, UAB „VIREMIDA“, E. G. firma „Sanresta“ (atstovaujama direktoriaus E. S. ) ir E. G. 2008-11-19 sudarė susitarimą dėl įsiskolinimų perdavimo-priėmimo. Šiame susitarime nurodyta, kad Firma perduoda UAB ,,ANIS-LMK“ 900 000 Lt UAB „VIREMIDA“ įsiskolinimą, o UAB ,,ANIS-LMK“ šį įsiskolinimą priima (1 p.); UAB „VIREMIDA“ mažina savo skolą šiai firmai 900 000 Lt (2 p.); UAB ,,ANIS-LMK“ mažina savo skolą UAB „VIREMIDA“ 900 000 Lt pagal 2008-01-03 sutartį Nr. 03/08 ir 2008-02-01 sutartį Nr. 01/02 (3 p.); UAB ,,ANIS-LMK“ tampa skolinga Firmai 900 000 Lt (4 p.); UAB ,,ANIS-LMK“ savo 900 000 Lt įsiskolinimą šiai firmai įsipareigoja sumokėti taip: 750 000 Lt bankiniu pavedimu į sąskaitą (5a. p.), o 150 000 Lt užskaitoma kaip UAB ,,ANIS-LMK“ akcininko E. G. įnašas į bendrovę – UAB ,,ANIS-LMK“ (5b p.).

Ieškovas ir atsakovas 2010-02-19 sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria ieškovas UAB „LEMMINKAINEN LIETUVA“ (pradinis kreditorius) neatšaukiamai ir besąlygiškai perleido atsakovui (naujajam kreditoriui), o atsakovas priėmė iš ieškovo visas pradinio kreditoriaus teises reikalauti ir gauti iš skolininko skolos apmokėjimą pagal 2008-11-12 susitarimą dėl dalies įsiskolinimo perdavimo–priėmimo už įvykdytus darbus pagal Statybos rangos sutartį Nr. 07-11/20, sudaryto tarp ieškovo, atsakovo ir E. G. firmos „Sanresta“ (skolininkas). Šios sutarties 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog ieškovas (pradinis kreditorius) pripažįsta, kad minimos firmos (skolininko) skola pagal Statybos rangos sutartį Nr. 07-11/20 sudaro 250 000 Lt, įskaičiuojant PVM mokestį. Šalys 3 punktu susitarė, kad už šia sutartimi perleidžiamą reikalavimo teisę atsakovas (naujasis kreditorius) įsipareigoja sumokėti ieškovui (pradiniam kreditoriui) 250 000 Lt ne vėliau kaip iki 2010-08-31, su galimybe pratęsti mokėjimo terminą.

Atsakovas 2012-02-15 pateikė ieškovui prašymą Nr. 8-084-4.7 išdėstyti skolos mokėjimą dėl apyvartinių lėšų trūkumo ir suteikti galimybę 297 197,30 Lt skolą mokėti nurodytu grafiku. Šiame rašte nurodyta, kad dalis skolos, t. y. 250 000 Lt, sudaro perimtas įsiskolinimas pagal 2010-02-19 reikalavimo perleidimo sutartį.

Ieškovas 2012-03-21 pateikė teismui pareiškimą dėl 297 197,30 Lt, 8,06 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsakovas 2012-03-27 mokėjimo pavedimu ieškovui sumokėjo 20 000 Lt ir 2012-04-20 pateikė teismui prieštaravimus dėl pareikštų reikalavimų, todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl 277 197,30 Lt 8,06 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmiau paminėtų faktinių aplinkybių apeliantas UAB „VIREMIDA“ neginčija, tačiau nesutikdamas su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos ir nepagrįstai sprendė, kad 2010-02-19 reikalavimo perleidimo sutarčiai nebuvo būtinas E. G. firmos „Sanresta“ sutikimas, taip pat nurodo, kad teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, neanalizavo tikrųjų šalių ketinimų, neteisingai įvertino bylos aplinkybes – taigi neatskleidė bylos esmės. Apelianto manymu, teismas be pagrindo taikė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytą 8,06 procentų palūkanų dydį. Tai, jo manymu, yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad ieškovas UAB „LEMMINKAINEN LIETUVA“ (rangovas) įvykdė savo įsipareigojimus pagal 2007-11-20 statybos rangos sutartį Nr. 07-11/20 su papildomais susitarimais Nr. 1 ir Nr. 2 objektui „Sandėlių pastato su administraciniu priestatu, Pramonės g. 8A, Klaipėdoje, lauko vandentiekio, buities ir lietaus nuotekų bei gerbūvio įrengimas“ ir atliko sutartyje nustatytus darbus. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas (užsakovas) būtų atsiskaitęs su ieškovu už atliktus darbus statybos rangos sutartyje nustatyta tvarka ir šių aplinkybių apeliantas taip pat neginčija.

Dėl materialiosios teisės normų ir teismų praktikos taikymo

Kaip minėta, apeliantas, teigdamas, jog teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, iš esmės teigia, kad ginčijama reikalavimo perkėlimo sutartis laikytina taip pat ir skolos perkėlimo sutartimi, todėl negavus E. G. firmos „Sanresta“, kuris, jo nuomone, pagal trišalį 2008-11-12 susitarimą yra laikytinas atsakovo kreditoriumi, sutikimo, tokia sutartis negalėjo būti sudaryta (CK 6.116 str. 3 d.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad reikalavimo perleidimas ir skolos perkėlimas yra du atskiri asmenų pasikeitimo prievolėje institutai, kurie skiriasi savo sąlygomis, todėl savaime jų sutaptis neatsiranda. Reikalavimo teisės perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, apibrėžiamas kaip dviejų šalių susitarimas (sutartis), kurios pagrindu viena šalis (pradinis kreditorius) perleidžia kitai šaliai (naujajam kreditoriui) savo reikalavimo teisę į skolininką, o naujasis kreditorius perima šią reikalavimo teisę tokiomis sąlygomis, kurios nepažeidžia skolininko teisių ir labiau nesuvaržo jo prievolės. Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius, kuris yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų (CK 6.101 str. 1 d.). Taigi dėl paminėto kilus ginčui, visų pirma reikia nustatyti, ar pradinis kreditorius turėjo teisę, dėl kurios sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ir ar ši jo teisė galiojo sutarties sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-723/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad pradinis kreditorius, tai yra UAB „LEMMINKAINEN LIETUVA“ (rangovas), turėjo reikalavimo teisę į E. G. firmą „Sanresta“ (naujasis skolininkas), ir pats apeliantas neneigia, jog ši teisė ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties metu buvo galiojanti.

Tuo tarpu skolos perkėlimas yra atskira asmenų pasikeitimo prievolėje rūšis. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šį civilinės teisės institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo, yra konstatavęs, kad skolos perkėlimas suprantamas kaip prievolės pasyviosios šalies – skolininko – pakeitimas kitu asmeniu, skolos perkėlimo atveju pradinė prievolė išlieka, tik skola pagal prievolę perkeliama trečiajam asmeniui – naujajam skolininkui, skolos perkėlimo iniciatyva gali kilti tiek iš skolininko, tiek iš kreditoriaus, tiek iš trečiojo asmens (CK 6.116 str.), tačiau bet kuriuo atveju skolos perkėlimas galimas tik esant kreditoriaus sutikimui. Pažymėtina, kad sutarčių laisvės principas leidžia šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.).

Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011, teisingai nurodo, kad prireikus įstatymas nedraudžia šalims susitarti dėl reikalavimo perleidimo ir skolos perkėlimo tuo pačiu metu, laikantis CK 6.101-6.103, 6.115-6.122 straipsnių nuostatų, o tam tikrais atvejais, jeigu prievolė yra dvišalė, t. y. prievolės kreditorius yra ir skolininkas, tai reikalavimo teisės perleidimas reiškia ir skolos perkėlimą, todėl reikalingas kitos šalies sutikimas. Tačiau nagrinėjamu atveju, visų pirma, kaip minėta, ieškovas (rangovas bei kreditorius), atsakovas (užsakovas bei skolininkas) ir E. G. firma „Sanresta“ (naujasis skolininkas) 2008-11-12 sudarė susitarimą dėl dalies įsiskolinimo perdavimo–priėmimo už įvykdytus darbus pagal Statybos rangos sutartį Nr. 07-11/20. Šiame trišaliame sandoryje nėra jokios sąlygos, leidžiančios spręsti, jog naujasis skolininkas – minima firma, įgyja teisę reikalauti skolos apmokėjimo iš pradinio skolininko. Taigi tarp šalių nebuvo susitarta, kad kokias nors reikalavimo teises į ieškovą UAB „LEMMINKAINEN LIETUVA“ (rangovas bei kreditorius), arba į atsakovą UAB „VIREMIDA“ (užsakovas bei skolininkas) perima minėta firma ir tampa kreditoriumi jų atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas, tiek savo procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos metu, tiek apeliaciniame skunde pabrėžtinai nurodė, kad trišalis sandoris buvo sudarytas dėl skolos perkėlimo, tai yra, buvo susitarta, kad atsakovo skola ieškovui perkeliama naujajam skolininkui E. G. firmai „Sanresta“. Tuo tarpu ginčijama reikalavimo perleidimo sutartimi tik pasikeitė šio skolininko kreditorius. Taigi sutartis, kaip teisingai sprendė teismas, neturėjo įtakos minėtos firmos teisėms bei teisėtiems interesams, o ta aplinkybė, jog reikalavimo perleidimo sutartis buvo atlygintinė, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, priešingai nei teigia apeliantas, kad tokiu būdu šalys susitarė dėl skolos perkėlimo (CPK 178 str.).

Pažymėtina ir tai, kaip teisingai nurodė teismas, byloje taip pat nėra duomenų, kad pats naujasis skolininkas E. G. firma „Sanresta“ būtų prieštaravęs 2010-02-19 reikalavimo perleidimo sutarties sudarymui. Be to, pats atsakovas neteigia, jog jis, pasinaudodamas savo kaip naujojo kreditoriaus teise, būtų reikalavęs, jog ši firma įvykdytų savo prievolę, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB ,,ANIS-LMK“, UAB „VIREMIDA“, E. G. firmos „Sanresta“ ir E. G. 2008-11-19 susitarimu buvo užskaityti E. G. firmos „Sanresta“ ir UAB „VIREMIDA“ tarpusavio įsiskolinimai.

Konstatavusi, kad apeliantas nepaneigė teismo išvados, jog šiuo atveju nėra pagrindo E. G. firmos „Sanresta“ laikyti kreditoriumi, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymui buvo būtinas firmos kaip kreditoriaus sutikimas pagal CK 6.116 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog apeliantas be pagrindo teigia, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos (CPK 185 str.).

Dėl proceso teisės normų pažeidimo ir tariamo sandorio

Kaip minėta, apeliantas taip pat teigia, kad teismas, atmesdamas jo priešieškinį, netinkamai taikė proceso teisės normas ir neatskleidė bylos esmės, nes neanalizavo tikrųjų šalių ketinimų, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu ir nepagrįstai sprendė, kad sandoris nebuvo tariamas.

Apeliantas, remdamasis kasacinio teismo nutartyje pateiktais bendro pobūdžio išaiškinimais dėl sutarčių aiškinimo taisyklių, teisingai nurodo, kad sprendžiant dėl tariamo sandorio, turi būti analizuojama tikroji šalių valia, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, be pagrindo teigia, kad teismas nesilaikė paminėtų išaiškinimų šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, ne tik išvardino aktualius konkrečių teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektus, bet ir juos taikė: detaliai analizavo sandorio sudarymo aplinkybes, vertino šalių veiksmus prieš sandorio sudarymo ir po jo, taip pat analizavo konkrečius byloje esančius įrodymus, patvirtinančius sandorio sudarymo realumą ir jo vykdymą, t. y. byloje esantį atsakovo 2012-02-15 prašymą ieškovui išdėstyti skolos mokėjimą pagal jo pateiktą grafiką, ieškovo apskaitos registro duomenų išrašą, pagal kuriuos E. G. firmos „Sanresta“ skola po ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo panaikinta ir skolininku įregistruotas atsakovas ir kt.

Anot apelianto, jis buvo mokus, finansiškai pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus ieškovui ir pagal rangos sutartį atsiskaityti už atliktus darbus, todėl neturėjo tikslo nei 2008-11-12 susitarimu perkelti savo skolos kitam skolininkui, nei sudaryti ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties, o minėti susitarimai buvo sudaromi tik ieškovo iniciatyva. Tačiau šiuo atveju, kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atsiskaitęs su rangovu (ieškovu) už atliktus darbus, be to, iš karto po trišalio 2008-11-12 sandorio dėl skolos perkėlimo minėtai firmai sudarymo, tarp šalių, išskyrus ieškovą (kreditorių), 2008-11-19 buvo sudarytas kitas susitarimas dėl įsiskolinimų priėmimo-perdavimo, kurio pagrindu taip pat buvo atliktas Firmos ir apelianto tarpusavio skolų įskaitymas. Todėl manytina, jog trišalis 2008-11-12 susitarimas dėl skolos perkėlimo buvo naudingas ir pačiam atsakovui (CPK 185 str.).

Kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodė ieškovas, apeliantas, teigdamas, jog reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta tik siekiant pagerinti ieškovo finansinius rodiklius, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, be to, nenurodė, kokiu būdu ir kaip konkrečiai ši sutartis turėjo įtakos įmonės finansiniams rodikliams, nes byloje nėra duomenų, jog su ieškovu buvo atsiskaityta (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, tokios išvados pagrįstumo nepaneigia apelianto teiginys, jog skolos sumokėjimo faktą patvirtina aplinkybė, kad E. G. firmos „Sanresta“ bankroto byloje nebuvo patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo finansiniai reikalavimai. Pagal reikalavimo perleidimo sutartį, naujasis kreditorius (UAB „VIREMIDA“) turėjo teisę, bet ne pareigą reikalauti skolininko įvykdyti prievolę, be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog apelianto ir minimos firmos tarpusavio prievolių įvykdymo klausimas buvo išspręstas dar iki šios įmonės bankroto bylos iškėlimo (CPK 185 str.).

Taigi darytina išvada, kad apeliantas be pagrindo teigia, jog teismas neatskleidė bylos esmės, pažeidė proceso teisės normas ir, atmesdamas jo priešieškinį, priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Kiti apelianto skunde nurodyti teiginiai taip pat nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisingumo.

Dėl priteistos sumos dydžio

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo iš jo ieškovui priteisė 277 197,30 Lt, nes bylos nagrinėjimo metu jis dalies ieškininio reikalavimo atsisakė ir prašė priteisti 250 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas 2013-01-21 teismo posėdžio metu atsisakė ieškinio dalies dėl 27 197,30 Lt priteisimo (b. l. 117), tai patvirtino savo atsiliepime į apeliacinį skundą, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismo sprendimas šioje dalyje keistinas (CPK 42 str. 1, 2 d., 293 str. 4 p.).

Dėl palūkanų dydžio

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas be pagrindo taikė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytą 8,06 procentų palūkanų dydį (toliau – Mokėjimo įstatymas). Iš tiesų, pagal šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, jis taikomas visiems tarp ūkio subjektų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos arba atliekami darbai. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, ieškovas ieškininį reikalavimą priteisti 250 000 Lt grindė reikalavimo perleidimo sutartimi, kuri, kaip teisingai nurodė apeliantas, pagal savo esmę ir prigimtį nėra laikytina komerciniu sandoriu minėto įstatymo prasme (CK 6.101 str., CPK 185 str.).

Kaip žinoma, pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nustatančias palūkanų mokėjimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, o ieškovui iš atsakovo priteistinos 6 procentų dydžio palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d., CPK 185 str.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo UAB „LEMMINKAINEN LIETUVA“ ieškinį, atskleidė bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes ir dėl kilusio ginčo priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, tačiau nevisiškai tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias palūkanų mokėjimą, taip pat suklydo nepritaikęs CPK 293 straipsnio 4 punkto nuostatų, todėl apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o skundžiamą teismo sprendimą pakeičia, priteistą sumą sumažina iki 250 000 Lt, priteisia 6 procentų dydžio palūkanas, priima ieškovo atsisakymą dėl ieškinio dalies ir bylą šioje dalyje nutraukia. Atitinkamai mažintinas žyminio mokesčio dydis, priteistas iš atsakovo, o 75 procentai žyminio mokesčio dalis už atsisakytą ieškininio reikalavimo dalį grąžintina ieškovui (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str., 80 str. 1 d. 1 p., 87 str. 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Ieškinį patenkinti iš dalies.

Ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „LEMMINKAINEN LIETUVA“ iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,VIREMIDA“ priteisti 250 000 Lt (du šimtai penkiasdešimt tūkstančių) skolą, 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012-03-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „LEMMINKAINEN LIETUVA“ iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,VIREMIDA“ priteisti 7 598,80 Lt (septyni tūkstančiai penki šimtai devyniasdešimt aštuoni litai aštuoniasdešimt centų) teisinės pagalbos išlaidų bei 6 000 Lt (šeši tūkstančiai) žyminio mokesčio.

Priimti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LEMMINKAINEN LIETUVA“ atsisakymą nuo 27 197,30 Lt ieškinio dalies ir bylą šioje dalyje nutraukti.

Ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „LEMMINKAINEN LIETUVA“ iš valstybės biudžeto grąžinti 408 Lt (keturi šimtai aštuoni) žyminio mokesčio.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priešieškinį atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki sprendimo įvykdymo.“

TeisėjaiVirginija Čekanauskaitė Vigintas Višinskis Egidijus Žironas