Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-212-397/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-04-17
Bylos Nr.: 1A-212-397/2015
Teisminio proceso Nr.: 1-20-9-00827-2013-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gytis Večerskas (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Ramūnas Antanavičius
Nuteistasis: Ž. K., A. K.
Advokatai: Romas Aikevičius

Kategorijos

2.4.9Kiti apeliacinio proceso klausimai

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-212-397/2015

Teisėjas Rimantas Sipavičius Proceso Nr. 1-20-9-00827-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Mariui Venskūnui, nuteistiesiems Ž. K., A. K., jų gynėjui advokatui Romui Aikevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. K. ir A. K. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d., ir, taikant BK 54 str. 3 d., skirta 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 str. 6 d. 5 p.); pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d., ir skirta 100 MGL – 13 000 Lt (trylikos tūkstančių litų) dydžio bauda (3765 eurai (trys tūkstančiai septyni šimtai šešiasdešimt penki eurai). Vadovaujantis BK 63 str. 3 d. bausmės subendrintos, taikant visiško bausmių sudėjimo principą, ir Ž. K. skirta galutinė bausmė - laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio vykdymo pradžios neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 str. 6 d. 5 p.) ir 100 MGL – 13 000 Lt (trylikos tūkstančių litų) dydžio bauda (3765 eurai (trys tūkstančiai septyni šimtai šešiasdešimt penki eurai). Taip pat išaiškinta, jog be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, nustatyta tvarka atsiskaityti dėl draudimų ir įpareigojimų vykdymo;

A. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d., ir, taikant BK 54 str. 3 d., skirta 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio vykdymo pradžios neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 str. 6 d. 5 p.). Išaiškinta nuteistajam, kad be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų, nustatyta tvarka atsiskaityti dėl draudimų ir įpareigojimų vykdymo.

Paliktas galioti laikinas nuosavybės teisės apribojimas į A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatą-gyvenamąjį namą su parduotuve, adresu (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos numeris Turto arešto aktų registre – Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šiuo turtu disponuoti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. K. ir A. K. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 str. 2 d.už tai, kad laikotarpiu nuo 2008-01-14 iki 2010-11-30 Ž. K. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į.k. (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, o A. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriumi, veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą apgaule, sukčiaujant pridėtinės vertės mokesčio (PVM) apskaičiavime ir sumokėjime panaikinti turtinę prievolę – pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, A. K. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku surašius šiuos tikrovės neatitinkančius dokumentus: 1) 2008-01-14 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 08/01-14 tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (lietuviškai - ribotos atsakomybės bendrovė - RAB, rusiškai - OOO), reg. (duomenys neskelbtini), Rusijos Federacijoje, pagal kurią tariamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja parduoti automobilių detales Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, o pastaroji - laiku atsiskaityti, nors realiai jokių prekių minėtai Rusijos įmonei parduoti nesiruošė; 2) 2008-01-14 priedą Nr. 1 prie sutarties Nr. 08/01-14, kuriame nurodyta, kad Rusijos įmonę neva atstovaus įgaliotas asmuo - I. S., šiuos žinomai jam suklastotus dokumentus A. K. patvirtinus savo parašais, t. y. pasirašius ir už save, ir už įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovą I. B. G., suklastojant jo parašą, Ž. K. nurodė apie daromą nusikaltimą – sukčiavimą nieko nežinančiai vyr. buhalterei I. K. minėtų suklastotų dokumentų pagrindu įforminti automobilių atsarginių detalių pardavimą Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“. I. K. įvykdžius direktoriaus Ž. K. nurodymus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos – prekių pardavimas bei eksportas su nuliniu PVM Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ pagal šiuos suklastotus dokumentus:

1) pagal sąskaitas – faktūras: 2010-02-26 Nr. OLM0032224 – už 195092,04 Lt; 2010-04-30 Nr. OLM0033127 už 175114,55 Lt; 2010-05-26 Nr. OLM0033558 už 185569,71 Lt; 2010-06-08 Nr. OLM0033736 už 188940,93 Lt; 2010-08-25 Nr. OLM0034746 už 162991,69 Lt; 2010-10-15 Nr. OLM0035531 už 158748,54 Lt, t.y. iš viso už 1066457.46 Lt. Šias sąskaitas – faktūras Ž. K. nurodymu pasirašė su nusikaltimu nesusiję asmenys, o 2010-02-26 sąskaitą pasirašė pats Ž. K.;

2) pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išrašytus dokumentus – eksporto deklaracijas: 2010-03-05 Nr.10LV00026420168405; 2010-04-30 Nr.10LV00026420363881; 2010-06-01 Nr.10LV00026420470177; 2010-06-15 Nr.10LV00026420517963; 2010-09-13 Nr. 10LV00026420838342; 2010-10-15 Nr. 10LV00026420964042;

3) pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išrašytus dokumentus - transporto važtaraščius (CMR): 2010-02-26 Nr. CMR BL/042; 2010-04-30 Nr. CMR BL/057; 2010-05-27 Nr. CMR BL/062; 2010-06-10 Nr. CMR BL/065; 2010-08-25 Nr. CMR BL/075; 2010-10-15 Nr. CMR BL/091, t. y. pagal žinomai jam suklastotus dokumentus, kuriuose nurodyti melagingi duomenys apie neva įvykdytą atsarginių automobilių detalių pardavimą - eksportą (su nuliniu PVM tarifu) Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, nors realiai prekės buvo parduotos be apskaitos ir dokumentų Lietuvoje. Po to Ž. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, pats arba jo nurodymu vyr. buhalterė PVM deklaracijose už 2010 metų vasario – spalio mėnesius neįtraukė mokėtino PVM 21 proc. nuo Lietuvoje parduotų prekių vertės - 1066457,46 Lt arba įtraukė prekių eksportą su nuliniu tarifu, to pasekoje sumažino mokėtiną PVM – 223956 litais ir šias PVM deklaracijas, kuriose įrašyti žinomai jam melagingi duomenys apie mokėtiną PVM, laikotarpiu nuo 2010-02-26 – 2010-11-30 elektroniniu paštu pateikė Kauno apskrities VMI; šiais savo veiksmais Ž. K. ir A. K. apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti iš viso 223956 litų PVM, padarant valstybės biudžetui tokio paties dydžio didelę turtinę žalą.

Be to, Ž. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 str. 1 d. už tai, kad laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-11-01, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, į.k. (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. reikalavimus, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas minėto įstatymo 12 str. „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas”, kurio 1 dalyje nurodyta, kad „Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus”, 6 str. „Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas”, kurio 2 dalyje nurodyta, kad “Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu”, nurodė apie daromą nusikaltimą – apgaulingą apskaitos tvarkymą nieko nežinančiai vyr. buhalterei I. K. įforminti automobilių atsarginių detalių pardavimą – eksportą į Rusiją. I. K. įvykdžius direktoriaus Ž. K. nurodymus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos – prekių pardavimas bei eksportas su nuliniu PVM tarifu Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ pagal šiuos suklastotus dokumentus:

1) pagal 2008-01-14 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 08/01-14 tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (reg. (duomenys neskelbtini), Rusijos Federacijoje), kurioje nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, neva UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja parduoti automobilių detales Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, o pastaroji - laiku atsiskaityti, nors realiai jokių prekių minėtai Rusijos įmonei parduoti nesiruošė; pagal 2008-01-14 priedą Nr. 1 prie sutarties Nr. 08/01-14, kuriame nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tai, kad Rusijos įmonę neva atstovaus įgaliotas asmuo – I. S., tai yra pagal dokumentus, kuriuos ir už save, ir už I. B. G. pasirašė įmonės „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktorius A. K., suklastodamas I. B. G. parašą;

2) pagal sąskaitas – faktūras: 2010-02-26 Nr. OLM0032224 – už 195092,04 Lt; 2010-04-30 Nr. OLM0033127 už 175114,55 Lt; 2010-05-26 Nr. OLM0033558 už 185569,71 Lt; 2010-06-08 Nr. OLM0033736 už 188940,93 Lt; 2010-08-25 Nr. OLM0034746 už 162991,69 Lt; 2010-10-15 Nr. OLM0035531 už 158748,54 Lt, t.y. iš viso už 1066457.46 Lt. Šias sąskaitas - faktūras Ž. K. nurodymu pasirašė su nusikaltimu nesusiję asmenys, o 2010-02-26 sąskaitą pasirašė pats Ž. K.;

3) pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išrašytus dokumentus – eksporto deklaracijas: 2010-03-05 Nr.10LV00026420168405; 2010-04-30 Nr.10LV00026420363881; 2010-06-01 Nr.10LV00026420470177; 2010-06-15 Nr.10LV00026420517963; 2010-09-13 Nr. 10LV00026420838342; 2010-10-15 Nr. 10LV00026420964042;

4) pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išrašytus dokumentus – transporto važtaraščius (CMR): 2010-02-26 Nr. CMR BL/042; 2010-04-30 Nr. CMR BL/057; 2010-05-27 Nr. CMR BL/062; 2010-06-10 Nr. CMR BL/065; 2010-08-25 Nr. CMR BL/075; 2010-10-15 Nr. CMR BL/091, t. y. pagal žinomai jam suklastotus dokumentus, kuriuose nurodyti melagingi duomenys apie neva įvykdytą atsarginių automobilių detalių pardavimą – eksportą (su nuliniu PVM tarifu) Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, iš viso už 1066457.46 Lt, nors realiai prekės buvo parduotos be apskaitos ir dokumentų Lietuvoje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Ž. K., įformindamas įmonės apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas, pats klastodamas arba kitų suklastotus dokumentus panaudodamas apskaitoje, neįformindamas automobilių atsarginių detalių pardavimo tikriesiems pardavėjams, tuo būdu apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą. Dėl aukščiau nurodytų LR Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų pažeidimo nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2010-01-01 – 2010-11-01 laikotarpį.

Šalies argumentai

Nuteistųjų gynėjas advokatas savo apeliaciniame skunde Kauno apygardos teismui prašė 2014 m. lapkričio 7 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1141-246/2014 panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, Ž. K. išteisinti dėl veikų, numatytų BK 182 str. 2 d. ir 222 str. 1 d. bei A. K. dėl veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., kaip nepadariusius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Gynėjas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad nuosprendyje teismas apkaltindamas Ž. K. ir A. K. sukčiavimu bei Ž. K. ir apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, nepagrįstai padarė išvadą, jog jų parodymai nevertinami kaip įrodymai, atitinkantys objektyvią tiesą, o dėl jų pasisakė, kaip apie kaltinamųjų siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas.

Gynėjas savo apeliaciniame skunde, pasisakydamas dėl liudytojos I. K. parodymų, nurodė, kad liudytoja teisminio nagrinėjimo metu nenurodė aplinkybių prieštaraujančių kaltinamųjų parodymams, o teigė, jog ji nepamena, ar už ES ribų buvo išvežamos prekės, o taip pat ir nepaneigė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekiavo su Rusijos įmone „Progres-93“. Taip pat liudytoja parodė, kad niekada iš I. S. nėra gavusi grynų pinigų už parduodamas prekes, todėl teismo išvada, jog šios liudytojos parodymai paneigia kaltinamojo A. K. ir liudytojo I. S. parodymus, kad bendrovės buhalterė I. K. paimdavo iš I. S. pinigus už parduodamas prekes, jeigu jos būdavo parduodamos vėlai vakare, neatitinka faktinių aplinkybių, nes tokių parodymų nėra davęs nei A. K., nei I. S..

Žemesnės instancijos teismas

Gynėjas, pasisakydamas dėl liudytojos A. G. parodymų, teigė, jog ji UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo kasininke apskaitininke, atlikdavo klientų aptarnavimą prie kasos išrašydavo sąskaitas-faktūras, tame tarpe ir sąskaitas-faktūras įmonei „(duomenys neskelbtini)“. Ji žinojo, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“ yra Rusijoje. CMR išrašydavo, nes prekės buvo išvežamos iš Lietuvos. O tai, kad sąskaitą-faktūrą pasirašydavo ji arba sandėlininkas ir su visais dokumentais atiduodavo vienam iš direktorių, teismui nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad įmonei „(duomenys neskelbtini)“ niekas neatstovavo.

Dėl liudytojo E. Š. parodymų gynėjas savo apeliaciniame skunde teigė, kad teismas konstatavo, kad liudytojas nematė, jog prekių pasiimti būtų atvažiavę dideli automobiliai – vilkikai, kad parduodamų „(duomenys neskelbtini)“ prekių sąrašą pateikdavo vienas iš direktorių, kad liudytojas neatsimena ar įmonei „(duomenys neskelbtini)“ teko kada nors fiziškai atiduoti prekes, liudytojas neatsimena, ar galėjo būti vienos siuntos suma šimtais tūkstančių litų, todėl teismo išvada, kad šio liudytojo parodymai nepatvirtina kaltinamųjų, taip pat liudytojo I. S. teisme duotų parodymų, o juos paneigia, niekuo nepagrįsta, kadangi nei kaltinamieji nei liudytojas I. S. nenurodė, kad pasiimti prekių atvažiuodavo vilkikai. Liudytojas E. Š. savo parodymuose teigė, kad jis, pakraunant prekes į automobilius, nedalyvaudavo, nes buvo ne vienas sandėlininkas, o prekių pasiimti atvažiuodavo mikroautobusais, lengvosiomis, būdavo ir puspriekabių, jis čia kalba ne vien apie prekes skirtas „(duomenys neskelbtini)“. Iš to visiškai neaišku, kokius kaltinamųjų bei liudytojo I. S. parodymus liudytojo E. Š. parodymai nepatvirtina.

Dėl liudytojo I. S. gynėjas nurodė, kad liudytojas apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamųjų ir gynybos iniciatyva, parodė, jog su K. susipažino Vilniuje, parodoje maždaug prieš 15 metų. I. B. G. yra jo giminaitis ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininkas. Įmonė „(duomenys neskelbtini)“ veikia ir šiuo metu, jis ir dabar turi šios įmonės įgaliojimą. I. B. G. 2010 m. dažnai veždavo automobilių dalis iš Lietuvos. Jis tuo metu turėjo įgaliojimus ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jis pats automobilių atsargines dalis veždavo kaip vairuotojas su mikroautobusu, o kartais samdydavo kitą transportą. Jis prekes nuveždavo iki Sant-Peterburgo, o deklaracijas pildydavo Latvijoje. Jeigu prekės buvo vežamos sunkvežimiais, jis juos lydėdavo iki RF sienos. Kartais šios prekės buvo perkraunamos į kitą sunkvežimį, o kartais tie patys sunkvežimiai veždavo iki Sant-Peterburgo. Kadangi prekių įvežimui į Rusiją buvo reikalinga gauti daug dokumentų, todėl, jo manymu, I. B. G. nenorėjo parodyti, kad prekes pirko įmonė „(duomenys neskelbtini)“ ir prekių Rusijoje neapiformindavo. Jis Lietuvoje pildė dokumentus įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu, antspaudą davė I. B. G.. Jis mano, kad I. B. G. nenori mokėti mokesčių Rusijoje, todėl ir nesako tiesos. Už prekes jis atsiskaitydavo grynais, juos įnešdamas į banką arba pavedimu. I. B. G. tikras, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovai nežinojo, kad iš jų nupirktos prekės neapiformintos RF ir nepatekdavo tiesiogiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“.

Teismas, įvertinęs šio liudytojo parodymus, konstatavo, kad liudytojo I. S. parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai: paties I. B. G. parodymai, kad jis jokių sutarčių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei įgaliojimų, leidžiančių I. S. atstovauti RAB „(duomenys neskelbtini)“, nepasirašė, o bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ veiklą vykdė tik iki 2007 metų. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad I. B. G. parodymai duoti 2011-10-27 RF VRM Sant Peterburgo miesto Frunzenskij rajono tardymo valdybos tardytojui kitoje baudžiamojoje byloje ir šiuose parodymuose jis nieko nekalba apie UAB „(duomenys neskelbtini)“, tikėtina, kad jis apie tai ir nebuvo klausiamas, todėl jo parodymais negalima remtis šioje baudžiamojoje byloje. Nei ikiteisminio tyrimo organai, nei teismas nesiėmė jokių priemonių, kad I. B. G. būtų apklaustas šioje baudžiamojoje byloje Lietuvoje.

Gynėjo nuomone, iš visų teisme apklaustų liudytojų parodymų matyti, jog nei vienas liudytojas nepaneigė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė automobilių dalis Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, tačiau iš to, kad liudytojai ne viską prisiminė, nematė Rusijos įmonės atstovo, nors jiems ir nebuvo privalu matyti, neatsimena ar teko krauti prekes įmonei „(duomenys neskelbtini) ir t.t. teismas padarė išvadą, jog šių liudytojų parodymai paneigia kaltinamųjų teisme duotus parodymus. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis tik iš Rusijos Federacijos gautais dokumentais, kurie buvo gauti tiriant kitą bylą ir kelia daug abejonių.

Šalies argumentai

Gynėjas savo skunde nurodė, kad nuosprendyje nurodyti rašytiniai įrodymai apie prekių judėjimą, gauti tarptautinių sutarčių pagrindu ir surinkti kitoje baudžiamojoje byloje, nei paneigiantys, nei patvirtinantys, kad Lietuvos įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekiavo su Rusijos įmone „(duomenys neskelbtini)“, negali būti įrodymais šioje byloje ir vertintini, kaip surinkti pažeidžiant BK 20 str. 4 d. reikalavimus ir nelaikytini įrodymais šioje baudžiamojoje byloje.

Žemesnės instancijos teismas

Ginamųjų kaltė, gynėjo nuomone, taip pat nepagrįstai grindžiama 2011 m. gruodžio 23 d. specialisto išvada Nr. 5-2/211, kurioje aprašytas atliktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas, kuris taip pat buvo atliktas kitoje baudžiamojoje byloje, todėl teisme apklaustas specialistas V. G. negalėjo atsakyti į visus klausimus, susijusius su šia baudžiamąja byla, teigdamas, kad tyrimą atliko kitoje baudžiamojoje byloje.

Gynėjo teigimu, išanalizavus specialisto išvadą „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, matyti, jog joje teigiama, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita buvo vedama nesivadovaujant LR 2001-11-06 buhalterinės apskaitos įstatymo Nr.lX-574 ir kitų norminių aktų reikalavimais. Tam pagrįsti nurodyta, kad pagal RF generalinės prokuratūros pateiktą informaciją, įmonė „Progres-93“ 2005-2011 metais užsienio prekybos nevykdė ir automobilių atsarginių detalių pagal Latvijos Respublikos eksporto deklaracijas į Rusijos Federaciją neįvežė, taip pat įformintuose prekių gabenimo dokumentuose (CMR važtaraščiuose) prekių vežėja įvardinta RF įmonė „Pskovinteravtd“, dokumentuose (CMR važtaraščiuose) nurodytu registracijos adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo registruota ir veiklos nevykdė. Iš to padaryta išvada, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje 2010 metais buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, t. y. tariamas automobilių detalių pardavimas (eksportas) RF įmonei „(duomenys neskelbtini)“ pagal 6 išrašytas sąskaitas iš viso už 1066457,46 Lt. Tuo tarpu tyrimo metu nebuvo galima nustatyti, kokiems pirkėjams, pagal kokius apskaitos dokumentus ir kokiomis sąlygomis faktiškai bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ pardavė automobilių detales, kurių tariamas pardavimas buvo įformintas RF įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Toliau specialisto išvadoje nurodyta, kad tyrimo metu nebuvo galima nustatyti piniginių lėšų sumokėjimo ir užskaitymo pagrįstumo, nors specialisto išvadoje teigiama, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ prekių eksportas Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“ buvo įformintas Latvijos Respublikos muitinėje įformintose 6 eksporto deklaracijose, įformintos eksporto deklaracijos buvo atžymėtos muitinės spaudu (MKP 0721). Prekių gabenimas buvo įformintas išrašytuose CMR važtaraščiuose. Pagal CMR važtaraščiuose pateiktus duomenis nustatyta, kad 5 atvejais krovinio vežėju buvo įvardinta Rusijos Federacijos įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (nurodytas registracijos numeris bei adresas), bei 1 atveju-Rusijos Federacijos įmonė „(duomenys neskelbtini)“ (nurodytas reg. numeris bei adresas). Toliau nurodyta, kad tyrimo metu nebuvo pateikta bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ sutarčių su vežėjais dėl prekių gabenimo bei dokumentų, patvirtinančių apmokėjimą prekių vežėjams. Gynėjo nuomone, į visus šiuos klausimus atsakė liudytojas I. S., kuris ir buvo atsakingas už prekių gabenimo dokumentų sutvarkymą, tačiau teismas jo parodymais nesivadovavo, o specialisto išvada praktiškai pagrįsta iš Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų gauta medžiaga. Teismas šią specialisto išvadą laiko vienu iš įrodymų, leidžiančių pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį dėl abiejų kaltinamųjų padaryto sukčiavimo, o Ž. K. atžvilgiu dar ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo.

Gynėjas taip pat nesutinka ir su rašytinių bylos dokumentų vertinimu. Gynėjo teigimu 2010-10-13 kratos protokolas, kuomet buvo paimti įvairūs UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai, kurie panaudoti atliekant šios bendrovės ūkinės-finansinės veiklos tyrimą, 2010-12-30 ir 2011-01-17 reikalaujamų dokumentų pateikimo protokolai, kuriais buvo paimti tyrimui reikalingi UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentai, 2010-11-30 reikalaujamų dokumentų protokolas, kuriuo iš AB SEB buvo paimti kasos pajamų orderiai ir mokėjimo nurodymai (originalai), kurių pagrindu į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą banke įnešti pinigai už firmą „(duomenys neskelbtini)“, 2010-10-19 reikalaujamų dokumentų protokolas, kuriuo iš AB SEB paimta kompaktinė plokštelė „Verbatim“ su vaizdo įrašais ir kuri 2011-01-06 apžiūros protokolu apžiūrėta, iš kurio matosi vaizdas kaip į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą už firmą „(duomenys neskelbtini)“ yra įnešami gryni pinigai ir matyti kas juos įneša, iš Rusijos teisėsaugos institucijų gautas 2011-06-20 Šiaurės vakarų operatyvinės muitinės raštas, kuriame nurodyta, kad ši tarnyba neturi duomenų, jog pagal išvardintas eksporto deklaracijas iš Latvijos į Rusiją būtų įvežtos atsarginės automobilių dalys, skirtos RAB „(duomenys neskelbtini)“ bei informuojama, jog RAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2005-01-01 iki 2011-06-20 nevykdė užsienio ekonominės veiklos, nepakankami išvadai, jog RAB „(duomenys neskelbtini)“ nepirko jokių prekių iš UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Gynėjas nurodė, kad Rusijos teisėsaugos institucijos pateikė duomenis iš Bendrojo valstybinio juridinių asmenų rejestro apie RAB „(duomenys neskelbtini)“, iš kur matyti, kad minėtos bendrovės direktoriumi I. G. buvo iki 2007 m. rugpjūčio mėn. iš to teismas daro išvadą, kad I. G. negalėjo kaip atsakingas asmuo 2008-2010 metais pasirašyti sutartyje su UAB „(duomenys neskelbtini)“ priede bei įgaliojimuose (2t. b.l. 5-11). Tačiau paanalizavus išrašą iš Bendrojo valstybinio juridinių asmenų rejestro (išduotas 2011-08-22) matosi, jog RAB „(duomenys neskelbtini)“ registruota 1994-11-22. Duomenyse apie juridinio asmens steigėjus-fizinius asmenis nurodyta K. V. J.. Tik po įrašų, padarytų 2002-12-16 pasirodo duomenys, kuriuose įrašyta G. I. B., kaip juridinio asmens įgaliotas asmuo. Toliau seka įrašai 2006-10-25, 2007-08-10, 2007-08-13, 2007-08-28 bei 2009-12-08 ir čia figūruoja tik G. I. B., o tai reiškia, kad ir 2011-08-22 (išrašo išdavimo diena) G. I. B. dirbo RAB „(duomenys neskelbtini)“. Visa tai rodo, jog I. G. sakė netiesą, jog jis įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo iki 2007m. liepos mėn., o teismas šio dokumento neanalizavo, o pasitikėjo I. G. parodymais.

Toliau nuosprendyje, kaip įrodymas pateikta Rusijos VRM Sant Peterburgo m. ir Leningradskaja srities vyriausiosios valdybos Informacinio centro pažyma, kur pateikti I. G. B. asmens duomenys, iš kurios matosi šio asmens gyvenamoji vieta, o taip pat pateiktas jo ryšys su autotransportu, kur nurodyta, kad jo nuosavybėje yra furgonas mažasvoris krovininis automobilis, todėl pagrįstai kyla klausimas, ar ne tas pats furgonas, su kuriuo I. S. vežė automobilių dalis, nupirktas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“?

Teismas nuosprendyje neabejodamas teigia, kad sandoriai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Rusijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pagrįsti suklastotais dokumentais ir jie nebuvo vykdomi, taip pat neabejojant teigiama, kad šiuos jiems žinomai suklastotus dokumentus A. K. patvirtino savo parašais, t. y. pasirašė ir už save ir už įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovą I. B. G., t. y. suklastojo jo parašą. 2013-12-12 specialisto išvadoje Nr. 20-4-IS1-1630 nurodyta, kad tikriausiai už I. B. G. pasirašė A. K., tačiau kategoriškai atsakyti į klausimą nėra galimybės. Nežiūrint specialisto išvados, teismas tai teigia kategoriškai. Be to, tiriant rašyseną ir parašus, į šią procedūrą nebuvo įtrauktas I. S., kuris ir galėjo pasirašyti už I. B. G., nes jis buvo jo atstovas, 2010 metais, kai buvo vykdoma prekyba tarp UAB . (duomenys neskelbtini)“ ir Rusijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“, I. S. atliko tarpininko vaidmenį pagal 2010 metų įgaliojimus, kuriuos kaltinamieji su gynėju pateikė teismui ir kurių tikrumas nebuvo pateiktas tirti. Dėl paminėto darytina išvada, kad kaltinimas pagristas dokumentais, kurių galiojimas 2010 metais buvo pasibaigęs ir prekyba tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Rusijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vyko pagal 2010 metais išduotus įgaliojimus, kurių tikrumo nieks netyrė. Teismas kategorišką išvadą, kad šiuos dokumentus vietoje I. G. pasirašė A. K., darė vėl remdamasis I. G. duotais parodymais, apie kuriuos jau pasisakyta, tačiau niekas nepaėmė rašto pavyzdžių iš I. S., kuris pats teigia, kad jis turėjo ir šiuo metu turi I. G. įgaliojimus.

Gynėjas nurodė, kad teismas nuosprendyje aptaria įrodymus, surinktus apie transporto priemones, gabenusias į Rusijos Federaciją UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekes, ir konstatuoja, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo naudotis ir nesinaudojo CMR dokumentuose įrašytos įmonės RAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis, nes ši įmonė neegzistuoja, šios įmonės net nėra užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) valstybiniame juridinių asmenų registre.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog apklaustas A. A. K. nurodė, kad nuo jo darbo pradžios 2011 m. vasario mėn. adresu Pskovas, Sniatnaja gira g. 2 nėra įmonės RAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau prekės buvo vežamos 2010 metais. Ir kiti raštai gauti iš Rusijos Federacijos 2011-06-14 kalba apie padėtį tuo metu, o nekalbama apie 2010 metus. Kaip įrodymas nuosprendyje pateiktas iš Šiaurės vakarų muitinės valdybos Pskovo muitinės 2011-07-20 gautas raštas, kuriame nurodyta, kad įveždami prekes į Rusijos Federaciją muitinės teritoriją užsienio ekonominės veiklos dalyviai nepateikia muitinės įstaigai prekių siuntėjo šalies eksporto deklaracijų. Todėl nėra galimybės patvirtinti, ar į Rusijos Federaciją buvo įvežtos prekės – atsarginės dalys pagal Latvijos Respublikoje įformintas eksporto deklaracijas, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas prekių gabenimo datas ir tarptautinius pervežimus atlikusių transporto priemonių registracijos numerius, informuoja, jog dvi iš nurodytų transporto priemonių Pskovo muitinės TAPP muitinės punkto „(duomenys neskelbtini)“ veiklos zonoje į Rusijos Federaciją įvežė prekes – puspriekabes (gavėjas RAB „(duomenys neskelbtini)“, Sankt Peterburgas). Kitos išvardintos transporto priemonės kirto RF sieną tuščios. Iš to darytina išvada, jog šiuo raštu netvirtinama, jog į Rusijos Federaciją nebuvo įvežtos prekės-atsarginės dalys pagal Latvijos Respublikoje įformintas eksporto deklaracijas, tik nepatvirtinama, kad nurodytomis transporto priemonėmis jos buvo įvežtos. I. S. savo parodymuose teigia, kad būdavo atvejų, kai išvežus prekes iš Latvijos Respublikos, jos buvo perkraunamos į kitas transporto priemones. Latvijos Nacionalinės Muitinės valdyba 2014-09-12 rašte Nr.27.15.1/5923-76061 nurodė, kad eksporto deklaracijos yra formuojamos elektroniniu būdu, todėl gali pateikti sienos kirtimo datas remdamiesi informacinėmis sistemomis dėl užklaustų deklaracijų. Toliau pateikė šią informaciją, jog pagal šias eksporto deklaracijas siena kirsta (duomenys neskelbtini) muitinės punkte rašte nurodytomis datomis. Tai patvirtina, kad visos pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras parduotos prekės, kuriomis buvo įformintos eksporto procedūros, kirto ES bendrijos sieną, t. y. pateikiamas neginčijamas įrodymas, kad visos minėtos prekės buvo išgabentos iš ES muitų teritorijos ir 0 PVM tarifas pritaikytas teisingai ir teisėtai, tačiau teismas, nors prie bylos prijungė šią muitinės informaciją, tačiau jos visiškai nevertino ir nuosprendyje apie ją nepasisakė. Muitinės specialistė R. B., kuri, susipažinusi su byloje esančiais dokumentais, patvirtino, jog eksportą lydimieji dokumentai užpildyti teisingai. Pati eksporto deklaracija yra elektroninė ir ji yra Latvijos muitinėje (specialistei nebuvo parodyta iš Latvijos nacionalinės muitinės valdybos gauta ir gynybos teismui pateikta informacija), o ji gali būti forminama bet kurioje Europos Sąjungai priklausančioje šalyje, o tos šalies muitinės informacinėje sistemoje matosi visi duomenys: kokios prekės deklaruojamos, kas pateikė deklaraciją, nurodoma išvykimo ir ES data bei išvykimo punktas. Ji mato, kad į eksporto deklaracijas, kurios atitinka nustatytą formą, įrašyti visi reikiami dokumentai, prekės įvardytos-automobilių atsarginės dalys. Ar duomenys teisingi, gali atsakyti tik Latvijos muitinė. Jei prekės būtų neišvežtos iš Lietuvos (išvykimo terminas 90 dienų), eksporto deklaracija anuliuojama. Eksporto deklaracijos numeris suteikiamas, kai prekės pateikiamos muitinei. Eksporto deklaraciją galima išrašyti ir netikrinus prekių, jeigu važiuojama žaliuoju kanalu. Jeigu eksporto deklaracijos įtrauktos į muitinės informacinę sistemą, tai prekės turėjo iškeliauti iš ES. Lietuvos Respublikos Valstybinė mokesčių inspekcija mato, ar prekės išvežtos. Vežėjas gauna eksporto lydimąjį dokumentą, kurį turi pateikti muitinei, pro kurią išvažiuoja prekės. Ar vežėjas oficialiai registruota įmonėne muitinės kompetencija tikrinti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs muitinės specialistės parodymus, padarė išvadą, jog jos parodymai nepaneigė duomenų, gautų iš Rusijos Federacijos, jog Latvijos Respublikos-Rusijos Federacijos pasienio poste nėra užfiksuota UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių detalių išvežimas iš Europos Sąjungos, jas įvežant į Rusijos Federaciją.

Visa tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokių prekių RAB „(duomenys neskelbtini)“ nepardavė ir netiekė, o taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo naudotis ir nesinaudojo CMR dokumentuose įrašytos įmonės RAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis, nes ši įmonė neegzistuoja, šios įmonės net nėra užsienio valstybės (Rusijos Federacijos) valstybiniame juridinių asmenų registre. Šie teiginiai pagrįsti tik iš Rusijos Federacijos gautais dokumentais, nors ir juose duomenys pateikti apie 2011 metus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, yra atkreipęs teismų dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).

Žemesnės instancijos teismas

Šioje byloje, gynėjo nuomone, teismas buvo visiškai pasyvus ir nerodė jokios iniciatyvos išaiškinti tiesą ir priimti teisingą sprendimą, o rėmėsi tik baudžiamojoje byloje pateikta medžiaga, kuri buvo išimta iš kitos baudžiamosios bylos, o šioje byloje ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas. Teismas nesiėmė priemonių, kad į teismo posėdį būtų pakviesti liudytojai I. G. iš Sankt Peterburgo ir I. S. iš Latvijos I. S. buvo apklaustas gynybos iniciatyva ir teigė, jog ir I. G. sutiktų atvykti į Lietuvą ir duoti teisingus parodymus, bet jam reikia gauti teismo šaukimą, kad galėtų gauti vizą, tačiau teismas tą daryti atsisakė. Teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti su Latvijos Respublikos muitine, ar pagal byloje esančias eksporto deklaracijas prekės kirto ES sieną taip pat gynyba prašė užklausti Kauno apskrities VMI, ar ji turi priekaištų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl 2010 metų mokesčių deklaracijos, tačiau teismas atsisakė ir tai daryti, o tai rodo, kad buvo pažeista šioje byloje patrauktų baudžiamojon atsakomybėn Ž. K. ir A. K. teisė į teisingą ir nešališką teismą.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Iš to darytina išvada, jog tik mokesčių administratorius, šiuo atveju Kauno apskrities VMI, galėjo apskaičiuoti mokesčio, kurį privalo mokėti mokesčių mokėtojas – UAB „(duomenys neskelbtini)“, sumą, tačiau tokio paskaičiavimo byloje nėra , t. y. nėra jokių duomenų, kad Kauno apskrities VMI būtų pareiškusi, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta PVM deklaracija už 2010 metus yra suklastota, ir kad dėl to išvengta tam tikros sumos mokesčių ir dėl to nustatyta, jog įmonėje už 2010 metus buvo vedama apgaulinga buhalterinė apskaita, tačiau teismas padarė niekuo nepagrįstas išvadas į tai nekreipdamas dėmesio.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistųjų veikų kvalifikavimui, išnagrinėjimu ir tai reiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Gynėjo nuomone, išvardyti pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Gynėjo teigimu, priklausomai nuo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų, svarstytinas klausimas dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams ir galimybės pagal tokį kaltinamąjį aktą nagrinėti bylą. Minėta, kad bylos nagrinėjimas suponuoja teismo pareigą nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir procesinę galimybę pagal tas aplinkybes tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Nesant tokios procesinės galimybės, kaltinamasis aktas nesudaro prielaidų vykdyti teisingumą, t. y. trukdo nagrinėti bylą.

Taip pat pirmosios instancijos teismas negalėjo palikti nuosavybės teisės apribojimą į A. K. nuosavybės teise priklausantį turtą, nes baudžiamojoje byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistuosius ir jų gynėją, prašiusius gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Gynėjo skunde teigiama, jog teismas nuosprendyje netinkami vertino įrodymus, dėl ko padarė neteisingą išvadą dėl Ž. K. ir A. K. kaltės, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (Lietuvos Respublikos BPK 320 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, įrodymų vertinimo klaidų nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje Ž. K. ir A. K. padarytų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 182 str. 2 d., o Ž. K. ir pagal BK 222 str. 1 d. sudėties tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji požymiai yra nustatyti, nuosprendyje pakankamai išsamiai ir argumentuotai atskleisti.

Sukčiavimo (BK 182 str.) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Šie sukčiavimo objektyvieji požymiai BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Kvalifikuojant kaltininko veikas kaip sukčiavimą, būtina nustatyti, koks konkretus objektyvusis sukčiavimo požymis labiausiai atitinka kaltininko padarytą veiką. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013).

Sukčiavimas PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje gali pasireikšti ir kaip atitinkamos pinigų sumos, tokios kaip PVM, įgijimas apgaule ir kaip prievolės mokėti PVM panaikinimas bei kitais būdais, kuriais siekiama išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą. Tai gali būti daroma ir kaltininkui klastojant PVM sąskaitas faktūras (pvz., PVM sąskaita faktūra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo), po to šių suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Būtent tokiu atveju sukčiavimas reiškiasi fiktyvios ataskaitos būdu mažinant į biudžetą mokėtiną PVM sumą. Šiais tikslais gali būti steigiamos ir įvairiausios fiktyvios įmonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013).

Pagal BK 222 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padarinių: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis turtinę prievolę. Taigi ir tuo atveju, kai sukčiaujant siekiama panaikinti prievolę mokėti PVM (jo dalį), sprendžiant klausimą dėl šios nusikalstamos veikos baigtinumo, reikia nustatyti momentą, nuo kurio įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis šią prievolę. Pagal 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau - PVM įstatymas) mokėtina į biudžetą PVM suma paprastai nurodoma mokesčių administratoriui pateiktoje PVM deklaracijoje ir pagal PVM įstatymo 90 str. 1 d. turi būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio įstatymo nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Taigi, sukčiavimas panaikinant prievolę mokėti PVM paprastai laikomas baigtu nusikaltimu nuo PVM deklaracijos, kurioje, siekiant apgaule išvengti PVM, įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie į biudžetą mokėtiną PVM sumą, pateikimo mokesčių administratoriui momento.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Ž. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, direktoriumi, o A. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriumi, veikdami bendrininkų grupėje, A. K. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku surašė tikrovės neatitinkančius dokumentus – 2008-01-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 08/01-14 tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“, reg. Sankt Peterburge, Rusijos Federacijoje, pagal kurią tariamai UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja parduoti automobilių detales Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, o pastaroji - laiku atsiskaityti, nors realiai jokių prekių minėtai Rusijos įmonei parduoti nesiruošė bei 2008-01-14 priedą Nr. 1 prie sutarties Nr. 08/01-14, kuriame nurodyta, kad Rusijos įmonę neva atstovaus įgaliotas asmuo - I. S., šiuos žinomai jam suklastotus dokumentus A. K. patvirtinus savo parašais, t. y. pasirašius ir už save, ir už įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovą I. B. G., suklastojant jo parašą, Ž. K. nurodė apie daromą nusikaltimą – sukčiavimą nieko nežinančiai vyr. buhalterei I. K. minėtų suklastotų dokumentų pagrindu įforminti automobilių atsarginių detalių pardavimą Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“. I. K. įvykdžius direktoriaus Ž. K. nurodymus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos – prekių pardavimas bei eksportas su nuliniu PVM Rusijos įmonei „Progress-93“ pagal suklastotus dokumentus: 1) pagal sąskaitas – faktūras: 2010-02-26 Nr. OLM0032224 – už 195092,04 Lt; 2010-04-30 Nr. OLM0033127 už 175114,55 Lt; 2010-05-26 Nr. OLM0033558 už 185569,71 Lt; 2010-06-08 Nr. OLM0033736 už 188940,93 Lt; 2010-08-25 Nr. OLM0034746 už 162991,69 Lt; 2010-10-15 Nr. OLM0035531 už 158748,54 Lt, t.y. iš viso už 1066457.46 Lt. Šias sąskaitas – faktūras Ž. K. nurodymu pasirašė su nusikaltimu nesusiję asmenys, o 2010-02-26 sąskaitą pasirašė pats Ž. K.; 2) pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išrašytus dokumentus – eksporto deklaracijas: 2010-03-05 Nr.10LV00026420168405; 2010-04-30 Nr.10LV00026420363881; 2010-06-01 Nr.10LV00026420470177; 2010-06-15 Nr.10LV00026420517963; 2010-09-13 Nr. 10LV00026420838342; 2010-10-15 Nr. 10LV00026420964042; 3) pagal ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų išrašytus dokumentus - transporto važtaraščius (CMR): 2010-02-26 Nr. CMR BL/042; 2010-04-30 Nr. CMR BL/057; 2010-05-27 Nr. CMR BL/062; 2010-06-10 Nr. CMR BL/065; 2010-08-25 Nr. CMR BL/075; 2010-10-15 Nr. CMR BL/091, t.y. pagal žinomai jam suklastotus dokumentus, kuriuose nurodyti melagingi duomenys apie neva įvykdytą atsarginių automobilių detalių pardavimą - eksportą (su nuliniu PVM tarifu) Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, nors realiai prekės buvo parduotos be apskaitos ir dokumentų Lietuvoje. Po to Ž. K., tęsdamas nusikalstamą veiką, pats arba jo nurodymu vyr. buhalterė PVM deklaracijose už 2010 metų vasario - spalio mėnesius neįtraukė mokėtino PVM 21 proc. nuo Lietuvoje parduotų prekių vertės - 1066457,46 Lt arba įtraukė prekių eksportą su nuliniu tarifu, to pasekoje sumažino mokėtiną PVM – 223956 litais ir šias PVM deklaracijas, kuriose įrašyti žinomai jam melagingi duomenys apie mokėtiną PVM, laikotarpiu nuo 2010-02-26 – 2010-11-30 elektroniniu paštu pateikė Kauno apskrities VMI; šiais savo veiksmais Ž. K. ir A. K. apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti iš viso 223956 litų PVM, padarant valstybės biudžetui tokio paties dydžio didelę turtinę žalą.

Sukčiavimo faktą patvirtina byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma. Liudytoja I. K. parodė, kad ji 2010 m. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiąja buhaltere. Kažkoks žmogus būdavo, kaip „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, bet nežino jo vardo, pavardės ar tai tas pats žmogus buvo, nežino, jo dokumento nematė. Liudytoja patvirtino, kad nei vieno karto jai pinigai už parduodamas prekes nebūdavo perduodami. Ji darė suvestines, balansus, ataskaitas, tvarkė buhalteriją pagal pirminius apskaitos dokumentus. Būdavo sąskaitų - faktūrų suvestinės programoje, o ji jas tikrindavo, bet pati į programą nieko neįvedinėdavo. Įmonės apyvarta buvo, gal 1000000 litų (per metus). Matė, kaip būdavo atsiskaitoma, bet neprisimena, ar daugiau grynaisiais pinigais, ar pavedimais per banką, skaičių neprisimena. Neprisimena, ar buvo įnešami pinigai, neįtraukus į įmonės kasos knygą. Tikrai nedavė nurodymų, kad daryti pavedimus į sąskaitą, o ne per kasą. Nežino atvejų, kad būtų paėmus iš I. S. pinigus. Įmonės kasininkas buvo Ž. K.. Nebuvo taip, kad per ją buvo gaunami grynieji pinigai iš pirkėjo. Savo funkcijas atlikdavo pagal pirminius apskaitos dokumentus, kuriuos pateikdavo kiti darbuotojai. Grynieji pinigai per jos rankas nepereidavo. Gal ir buvo kitų įmonių be „(duomenys neskelbtini)“. Nepamena, ar už ES ribų buvo išvežamos prekės. Iš kur buvo perkamos prekės, kokių įmonių, neatsimena, jos manymu veždavo prekes ir iš užsienio. Apylinkės teismo vertinimu, liudytojos parodymai nepatvirtino, jog bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)” už Europos Sąjungos ribų būtų išvežusi prekes bei patvirtino tai, kad ji niekada iš I. S. nėra gavusi grynųjų pinigų už parduodamas prekes. Šie parodymai, analizuojant juos kaltinamojo A. K. ir liudytojo I. S. parodymų, kuriais teismas nesirėmė, kontekste, nepatvirtino, kad bendrovės buhalterė I. K. paimdavo iš I. S. pinigus už parduodamas prekes, jeigu jos būdavo parduodamos vėlai vakare. Šis apeliaciniame skunde gynėjo nurodytas argumentas, atmestinas. Kaip matyti iš nuteistojo A. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, jis paaiškino, I. S. tarpininkas, kad gaudavo atsiskaitymus grynaisiais pinigais pagal sąskaitas– faktūras arba į kasą, arba jeigu dieną atvažiuodavo, važiuodavo kartu į banką, į kasą– tai į buhalteriją. Su pačiu I. S. dažnai kartu eidavo į banką, o kai I. S. jiems atveždavo, išduodavo jam orderį buhalterė I. K., tai 2, 3 kartus matė pats. I. S. dažnai atveždavo pinigus vėlai vakare, todėl palikdavo jiems ir jie nunešdavo į buhalteriją I. K. (T 7 , b.l. 72). Šie paaiškinimai ir atskleidžia nuteistojo A. K. ir I. K. parodymų dėl grynųjų pinigų įnešimo į kasą prieštaringumą, kas pagrįstai leido teismui daryti išvadą dėl liudytojos parodymų teisingumo, kadangi ji susaistyta baudžiamosios atsakomybės teismui duoti teisingus parodymus, priešingai nei nuteistieji, kurie turėjo visas galimybes naudoti gynybines teisines priemones, o tai, kad nuosprendyje iš viso bendro nuteistųjų paaiškinimų konteksto teismui susidarė nuomonė, kad grynieji pinigai buvo perduodami buhalterijai ir vakare, esminės rekšmės sprendžiant Ž. K. ir A. K. kaltės klausimą neturi.

Liudytojos A. G. parodymais nustatyta, jog ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitininke – kasininke, klientus aptarnaudavo parduotuvėje, esančioje Islandijos pl. 191, prie kasos. Kasos orderių neišrašinėdavo. Apyvarta buvo 6 000 - 7 000 Lt per dieną bendrai. Klientams ji išrašinėdavo sąskaitas-faktūras ir pavedimines sąskaitas-faktūras. Įmonei „(duomenys neskelbtini)“ rašė sąskaitas, niekas tos įmonės neatstovavo, ji tik išrašydavo sąskaitą-faktūrą ir šalia įdėdavo CMR, kurio blanką gaudavo iš interneto. Grynų pinigų iš „(duomenys neskelbtini)“ už parduotas prekes nebuvo gavusi. Grynais pinigais mokėdavo smulkesni klientai, kurie ateidavo iš gatvės. Kai spausdindavo sąskaitą ne Lietuvos pirkėjams, reikėdavo rašyti CMR. Kai atspausdindavo ji, sudėdavo dokumentus ir perduodavo direktoriams – arba Ž. K. arba A. K.. Nepastebėjo, kad dažniausiai vežėju buvo „(duomenys neskelbtini)“. Nežino, kas jo spaudus uždėdavo. Šie liudytojos parodymai patvirtina, kad įmonei „(duomenys neskelbtini)” niekas neatstovavo, kad paruoštus ir atspausdintus dokumentus ji atituodavo arba Ž. K., arba A. K.. Apeliacinio skundo argumentas, jog neaišku, kokius kaitinamųjų parodymus šios liudytojos parodymai paneigia, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš šios liudytojos parodymų akivaizu, kad ji dokumentus suruošdavo ir perduodavo įmonės direktoriams, dokumentų (CMR) pilnai neužpildydavo, nenurodydavo prekių kodų, pavadinimų, kainų. Sąskaitą–faktūrą pasirašydavo, o daugiau niekieno parašų nereikėdavo.

Dėl liudytojo E. Š. parodymų, aukštesnysis teismas gynėjo skundo argumentą atmeta, konstatuodamas, kad liudytojas nepatvirtino aplinkybių, susijusių su labai dideliu prekių kiekio surinkimu, kurias turėdavo gabenti vilkikai 40 t ir didesni, liudytojas parodė, kad parduodamų „(duomenys neskelbtini)” prekių sąrašą pateikdavo Ž. K. arba A. K., parodė, kad neatsimena ar įmonei „(duomenys neskelbtini)“ teko kada nors fiziškai atiduoti prekes. Neatsimena, ar galėjo būti vienos siuntos suma šimtais tūkstančių litų, todėl akivaizdu, jog jo parodymai kaltinamųjų, taip pat ir liudytojo I. S. teisme duotų parodymų nepatvirtino.

Šie liudytojai jokių aplinkybių susijusių su įmonės „(duomenys neskelbtini)“ tarpininko, perkant prekes, buvimu nepatvirtino, jie bendravo tik su įmonės direktoriais (nuteistaisiais), visus dokumentus suruošdavo ir perduodavo tik jiems, todėl kaltinamųjų parodymų, susijusių su tarpininko egzistavimu ir jo vaidmeniu prekyboje tarp UAB „(duomenys neskelbtini)” ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“, nepatvirtino.

Dėl liudytojo I. S. parodymų gynėjas apeliaciniame skunde jokių argumentų dėl jo parodymų nenurodė, todėl šio liudytojo parodymai neaptartini, juolab, kad ir pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymais, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį Ž. K. ir A. K. atvilgiu, nesivadovavo.

Gynėjo subjektyvus nuosprendžio interpretavimas nurodant, kad nei vienas liudytojas nepaneigė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė automobilių dalis Rusijos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, bei kad liudytojai ne viską prisiminė, nematė Rusijos įmonės atstovo, nors jiems ir nebuvo privalu matyti, neatsimena ar teko krauti prekes įmonei „(duomenys neskelbtini)“ ir t.t., nėra pakankamu argumentavimu dėl Ž. K. ir A. K. kaltės nebuvo. Aukštesniojo teismo vertinama, jog šios aplinkybės vertintinos ne kaip nepaneigimas, o kaip duomenų, patvirtinančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekybos su Rusijos įmone „(duomenys neskelbtini)“, nebuvimas, ką patvirtino ir nuosprendyje nurodyti rašytiniai įrodymai apie prekių judėjimą, gauti tarptautinių sutarčių pagrindu ir surinkti kitoje baudžiamojoje byloje, iš kurios išskirta ši baudžiamoji byla, todėl abejoti bylos duomenimis, nenustačius jokių procesinių pažeidimų dėl įrodymų gavimo teisėtumo, nėra jokio pagrindo.

Nuteistųjų kaltė, gynėjo nuomone, taip pat nepagrįstai grindžiama 2011 m. gruodžio 23 d. specialisto išvada Nr. 5-2/211, kurioje aprašytas atliktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimas, kuris taip pat buvo atliktas kitoje baudžiamojoje byloje. Su šiuo gynėjo teigimu, apeliacinės intancijos teismas nesutinka. Iš specialisto išvados „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ matyti, jog buhalterinė apskaita buvo vedama nesivadovaujant Lietuvos Respublikos 2001-11-06 buhalterinės apskaitos įstatymo Nr.IX-574 ir kitų norminių aktų reikalavimais. Ši išvada padaryta įvertinus duomenų visumą, tame tarpe ir RF generalinės prokuratūros pateiktą informaciją, jog įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 2005-2011 metais užsienio prekybos nevykdė ir automobilių atsarginių detalių pagal Latvijos Respublikos eksporto deklaracijas į Rusijos Federaciją neįvežė, taip pat įformintuose prekių gabenimo dokumentuose (CMR važtaraščiuose) prekių vežėja įvardinta RF įmonė „(duomenys neskelbtini)“, dokumentuose (CMR važtaraščiuose) nurodytu registracijos adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo registruota ir veiklos nevykdė, todėl pagrįstai padaryta išvada, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje 2010 metais buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos, t. y. tariamas automobilių detalių pardavimas (eksportas) RF įmonei „(duomenys neskelbtini)“ pagal 6 išrašytas sąskaitas iš viso už 1066457,46 Lt. Tuo tarpu tyrimo metu nebuvo galima nustatyti, kokiems pirkėjams, pagal kokius apskaitos dokumentus ir kokiomis sąlygomis faktiškai bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ pardavė automobilių detales, kurių tariamas pardavimas buvo įformintas RF įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad tyrimo metu nebuvo galima nustatyti piniginių lėšų sumokėjimo ir užskaitymo pagrįstumo, nebuvo pateikta bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ sutarčių su vežėjais dėl prekių gabenimo bei dokumentų, patvirtinančių apmokėjimą prekių vežėjams. Būtent šių faktų nustatymas patvirtina ankstesniais (aptartais) įrodymais nustatytas aplinkybes apie operacijų, patvirtinančių prekių pardavimą Rusijos įmonei, nebuvimą. Abejonių apeliacinės instancijos teismui minėta specialisto išvada nekelia ir ją laiko pakankamu įrodymu, pagrindžiančiu apkaltinamąjį nuosprendį tiek dėl abiejų kaltinamųjų padaryto sukčiavimo, tiek dėl Ž. K. apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Tokią išvadą patvirtina ir teismo posėdyje dalyvavęs specialistas.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą nuteistųjų gynėjo apeliacinio skundo argumentą dėl rašytinių duomenų – 2010-10-13 kratos protokolo, 2010-12-30 ir 2011-01-17 reikalaujamų dokumentų pateikimo protokolų, 2010-11-30 reikalaujamų dokumentų protokolo, 2010-10-19 reikalaujamų dokumentų protokolo, 2011-01-06 apžiūros protokolo, Rusijos teisėsaugos institucijų 2011-06-20 Šiaurės vakarų operatyvinės muitinės rašto, nepakankamumo nuteistųjų kaltei pagrįsti. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuteistųjų kaltė nuopsrendyje grindžiama ne atskirais duoemnimis, o byloje surinktų duomenų visuma, todėl rašytinių duomenų vertinimas bylos įrodymų visumoje leido teismui daryti pagrįstas ir teisėtas išvadas.

Teismas nuosprendyje pagrįstai teigė, kad sandoriai tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Rusijos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pagrįsti suklastotais dokumentais ir jie nebuvo vykdomi, taip pat teigiama, kad šiuos žinomai suklastotus dokumentus A. K. patvirtino savo parašais, t. y. pasirašė ir už save ir už įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovą I. B. G., t. y. suklastojo jo parašą. 2013-12-12 specialisto išvadoje Nr. 20-4-IS1-1630 nurodyta, kad tikėtina, jog už I. B. G. pasirašė A. K., tačiau tai duomenų visumoje, pagrįstai leido teismui padaryti tokią išvadą.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog kaip įrodymas nuosprendyje pateiktas iš Šiaurės vakarų muitinės valdybos Pskovo muitinės 2011-07-20 gautas raštas, kuriame nurodyta, kad įveždami prekes į Rusijos Federaciją muitinės teritoriją užsienio ekonominės veiklos dalyviai nepateikia muitinės įstaigai prekių siuntėjo šalies eksporto deklaracijų. Todėl nėra galimybės patvirtinti, ar į Rusijos Federaciją buvo įvežtos prekės – atsarginės dalys pagal Latvijos Respublikoje įformintas eksporto deklaracijas, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas prekių gabenimo datas ir tarptautinius pervežimus atlikusių transporto priemonių registracijos numerius, informuoja, jog dvi iš nurodytų transporto priemonių Pskovo muitinės TAPP muitinės punkto „(duomenys neskelbtini)“ veiklos zonoje į Rusijos Federaciją įvežė prekes – puspriekabes (gavėjas RAB „(duomenys neskelbtini)“, Sankt Peterburgas). Kitos išvardintos transporto priemonės kirto RF sieną tuščios. Tad priešingai nei apeliaciniame skunde teigė gynėjas, kad nepatvirtinama, kad nurodytomis transporto priemonėmis jos buvo įvežtos, pagrįstai galima konstatuoti, kad į Rusijos Federaciją nebuvo įvežtos prekės-atsarginės dalys pagal Latvijos Respublikoje įformintas eksporto deklaracijas, todėl teismas pagrįstai muitinės informacijos nevertino ir nuosprendyje apie ją nepasisakė. Muitinės specialistė R. B., kuri, susipažinusi su byloje esančiais dokumentais, patvirtino, jog eksportą lydimieji dokumentai užpildyti teisingai, tačiau ar duomenys teisingi, gali atsakyti tik Latvijos muitinė, todėl apylinkės teismas pagrįstai padarė išvadą, kad tokie parodymai nepaneigė duomenų, gautų iš Rusijos Federacijos, jog Latvijos Respublikos-Rusijos Federacijos pasienio poste nėra užfiksuota UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių detalių išvežimas iš Europos Sąjungos, jas įvežant į Rusijos Federaciją.

Nuteistųjų veika reiškėsi kaip prievolės sumokėti PVM panaikinimas klastojant PVM sąskaitas - faktūras. Teismų praktikoje pripažįstama, kad PVM sąskaita - faktūra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, po to šių suklastotų PVM sąskaitų - faktūrų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą kvalifikuojamas kaip sukčiavimas. Tokios asmens veikos, kurios reiškiasi suklastotų dokumentų panaudojimu siekiant apgaule sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM kvalifikuojamos kaip sukčiavimas išvengiant turtinės prievolės (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-112/2012, Nr. 2K-7-322/2013).

BK 190 straipsnyje numatyta, kad turtas, kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, laikytinas didelės vertės turtu, taigi, nuteistųjų padarytas prievolės panaikinimas laikytinas sukčiavimu išvengiant didelės vertės turtinės prievolės. Atsižvelgiant į tai, nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

Taip pat teisingai kvalifikuota Ž. K. veika pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str., kuri aukščiau aptartų įrodymų visumoje visiškai įrodyta. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai tas pats kaltininkas, turėdamas pagrindinį tikslą panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą pridėtinės vertės mokestį (BK 182 str.), tai gali padaryti kartu apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (BK 222 str.). Šie nusikaltimai tokioje situacijoje iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) visos kaltininko veikos dalys, kurių bent vienos nepadarius nebus pasiekiamas pagrindinis tikslas (sumanymas). Sumažinti mokėtiną į valstybės biudžetą PVM sumą galima tik panaudojant suklastotas PVM sąskaitas - faktūras apie tariamų prekių ar paslaugų apmokėjimą bei PVM sumokėjimą, kartu apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą. Suklastotų PVM sąskaitų - faktūrų įtraukimas į įmonės buhalterinę apskaitą lemia ir kitų dokumentų (PVM deklaracijų ir pan.) klastojimą. Visus minėtus padarinius, nors jie atsiranda ne vienu metu, sukelia vienas veiksmas – suklastotų PVM sąskaitų - faktūrų įtraukimas į įmonės buhalterinę apskaitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-78/2012).

Pagal nusikaltimų padarymo metu galiojusias baudžiamojo įstatymo redakcijas kaltininkams už BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą galėjo būti paskirtos tik laisvės atėmimo bausmės iki aštuonerių metų.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d., jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismas atsižvelgė į nuteistųjų asmenybes, juos charakterizuojančius duomenis ir pagrįstai skyrė švelnesnes bausmes nei numato įstatymas ir su jomis aukštesnysis teismas visiškai sutinka.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas nuosprendžiu paliktas galioti pagrįstai, nes tokių priemonių taikymas būtinas galimam civiliniam ieškiniui dėl nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio priteisimo užtikrinimui. Tokia priemonė gali būti naikinama tik tokiu atveju, kai tampa nereikalinga (BPK 151 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, ir iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą todėl daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistųjų Ž. K. ir A. K. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Gytis VečerskasTeisėjai Svetlana JurgaitienėRamūnas Antanavičius