Panevėžio apygardos teismo sprendimas, e2A-368-280/2021

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-07-01
Bylos Nr.: e2A-368-280/2021
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rita Dambrauskaitė, Vygintas Mažuika, Laimutė Sankauskaitė
Atsakovas: V. G., G. G.
Ieškovas: UAB „Tomadas“

Kategorijos

2.6.1.3.6Piniginės prievolės

Civilinė byla Nr. e2A-368-280-2021 Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02799-2020-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6.; 2.6.1.5.; 2.6.28.; 2.6.28.1; 3.3.1.14.; 3.3.1.20 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 1 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Dambrauskaitės, Vyginto Mažuikos, Laimutės Sankauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Tomadas“ bei atsakovo V. G. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-132-940/2021 pagal ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovams G. G. ir V. G., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, K. J., dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 3 346,86 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad pagal 2016 m. gruodžio 2 d. Viešojo pirkimo paslaugų sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 50-ST2-140 (toliau – ir Sutartis), sudarytą su Panevėžio apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK), ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo bei, atitinkamai, priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Pagal Sutartį priverstinis transporto priemonių nuvežimas ir saugojimas vykdomas asmens interesais (būtinoji pasauga) ir už šias paslaugas turi sumokėti automobilio savininkas ir/ar valdytojas.

3. Nurodė, kad 2019 m. gruodžio 21 d. ieškovė transportavo transporto priemonę „Fiat Punto“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis) bei nugabeno ją saugojimui į sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę. Automobilis yra saugomas iki šios dienos. 2020 m. vasario 12 d. Panevėžio apskrities VPK pateiktoje informacijoje apie sulaikytų transporto priemonių procesinį statusą buvo nurodyta, kad transporto priemonės savininkas yra K. J., kuriam 2020 m. sausio 8 d. buvo išduotas leidimas Nr. 50-ANR_LAT-3-2020 atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Ieškovei tikrasis automobilio savininkas paaiškėjo tik 2020 m. lapkričio 13 d. vykusio teismo posėdžio metu, kuomet atsakovas pateikė 2019 m. rugsėjo 12 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pagrindu automobilio savininke tapo atsakovė (automobilis G. G. priklausė ir jo priverstinio nuvežimo metu 2020 m. gruodžio 21 d.).

4. Eismo įvykio metu transporto priemonę valdė atsakovas, dėl kurio 2020 m. sausio 3 d. Panevėžio apylinkės teismas priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A.15-56-749/2020. Ieškovė 2020 m. kovo 23 d. pranešimu informavo atsakovą apie pareigą atsiimti automobilį bei susidariusį įsiskolinimą. Pranešimas atsakovui buvo įteiktas 2020 m. kovo 26 d., tačiau jokio atsakymo nebuvo gauta.

5. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo kaina 84,70 Eur. Iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos automobilis buvo saugomas 19 dienų. Vienos paros transporto priemonės saugojimo kaina sudarė 4,84 Eur.

6. Po leidimo išdavimo dienos iki pareiškimo teismui dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo (2020 m. gegužės 18 d.) saugojimo terminas sudarė 131 dieną. Vienos paros automobilio saugojimo kaina pagal ieškovės direktorės 2016 m. gruodžio 5 d. įsakymą „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“ Nr. 080/2 sudaro 24,20 Eur. Todėl solidarus atsakovų įsiskolinimas ieškovei sudaro 3 346,86 Eur (pridėtinės vertės mokestis įskaitytas).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies. Teismas iš atsakovų solidariai ieškovės naudai priteisė 1748,66 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis iš kiekvieno po 19,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat teismas valstybei priteisė 11,86 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, 99,36 Eur už atsakovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš ieškovės bei 12,84 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų - iš atsakovės.

8. Teismas nustatė, kad ieškovė ir Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2016 m. gruodžio 2 d. sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-140, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teisės aktų nustatyta tvarka teikti priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono teritorijoje.

9. Nustatė, kad ieškovės direktorės 2016 m. gruodžio 5 d. įsakyme Nr. 080/2 „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“ (toliau ir Įsakymas) nurodyta, kad transporto priemonės, kurios saugomos ieškovės teritorijoje (duomenys neskelbtini), remiantis 2016 m. gruodžio 2 d. Sutartimi, jų savininkams ar teisėtiems valdytojams grąžinamos pateikus leidimą atsiimti priverstinai sulaikytą transporto priemonę ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Įsakymo 2 punkte numatyta, kad iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos transportavimo paslaugos įkainis – 84,70 Eur, įskaitant pridėtinės vertės mokestį, saugojimo vienos paros įkainis – 4,84 Eur su pridėtinės vertės mokesčiu.

10. Po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dienos vienos paros transporto priemonės saugojimo įkainis 24,20 Eur įskaitant pridėtinės vertės mokestį. Tuo atveju, jeigu transporto priemonės savininkas ar teisėtas valdytojas neturi galimybės atsiskaityti už transporto priemonės transportavimą ir saugojimą transporto priemonės atsiėmimo momentu, numatyta galimybė užtikrinti prievolės įvykdymą, pasiūlant išduoti įmonei praprastąjį neprotestuotiną vekselį ar kitais įstatymuose numatytais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (Įsakymo 3 punktas).

11. Nustatė, kad taikytas Sutartyje numatytas pirmas paslaugų teikimo variantas, t.y, 84,70 Eur (įskaitant pridėtinės vertės mokestį (toliau ir PVM)) nuvežimo įkainis, 4,84 Eur (su PVM) vienos paros įkainis iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo ir 24,20 Eur (su PVM) įkainis po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo.

12. Nustatė, kad atsakovas V. G. 2019 m. gruodžio 21 d. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto bei 226 punkto reikalavimus ir padarė administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 415 straipsnio 1, 2 dalyse, 427 straipsnio 1 dalyje. 2019 m. gruodžio 21 d. priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktas patvirtina, kad automobilis nuvežtas į ieškovės transporto priemonių saugojimo aikštelę (duomenys neskelbtini). Atsakovui Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. sausio 6 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-56-749/2020 už padarytus nusižengimus skirta subendrinta 1200 Eur nuobauda. Transporto priemonė – nekonfiskuota, o nutarime nurodyta, kad grąžinama savininkui (K. J.). Nutarimas įsiteisėjo 2020 m. sausio 28 d. Panevėžio apskrities VPK 2020 m. sausio 8 d. K. J. vardu išdavė leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, jis išsiųstas K. J..

13. Teismas nustatė, kad transporto priemonė „Fiat Punto“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2020 m. birželio 3 d. valstybės įmonėje Regitra buvo registruota trečiojo asmens K. J. vardu (nors jis pardavė automobilį nenustatytam asmeniui) ir jo prašymu 2020 m. birželio 3 d. buvo išregistruota iš viešojo Kelių transporto priemonių registro.

14. 2019 m. rugsėjo 2 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu automobilį nuosavybės teise valdo atsakovė, tačiau ji savo vardu viešajame Kelių transporto priemonių registre automobilio neįregistravo.

15. Administracinio nusižengimo padarymo dieną (2019 m. gruodžio 21 d.) transporto priemonę eksploatavo atsakovas V. G., kuris yra atsakovės sutuoktinis.

16. Teismas nustatė, kad ieškovė trečiajam asmeniui K. J. 2020 m. vasario 21 d. išsiuntė pranešimą dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo, o 2020 m. kovo 23 d. – pakartotinį pranešimą. Atsakovui V. G. 2020 m. kovo 23 d. taip pat buvo išsiųstas ir įteiktas pranešimas dėl transporto priemonės atsiėmimo ir susidariusio įsiskolinimo apmokėjimo.

17. Teismas pažymėjo, kad byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovų prievolės sumokėti už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, kai leidimas atsiimti transporto priemonę buvo išduotas trečiajam asmeniui K. J. bei ieškovės taikomų įkainių dydžių pagrįstumo.

18. Teismas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau ir SEAKĮ) 33 straipsnio nuostatomis dėl automobilio savininko ir valdytojo solidarios pareigos atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas. Pripažino, kad ieškovę ir atsakovus sieja teisiniai santykiai, atitinkantys atlygintinės pasaugos pagal įstatymą turinį (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.850 straipsnis)

19. Teismas nustatė, kad transporto priemonės savininkė yra G. G., o valdytojas V. G., o aplinkybė, kad Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. sausio 6 d. nutarime, priimtame administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-56-749/2020, nurodyta, jog automobilis grąžinamas savininkui K. J. nesuponuoja spręsti priešingai, administracinio nusižengimo byloje nustatyti faktai neturi prejudicinės galios nagrinėjamojoje civilinėje byloje. Teismas pripažino mažai tikėtina, kad atsakovė (atsakovo sutuoktinė), nuo 2019 m. gruodžio 21 d. atsakovams neturint savo žinioje ginčo automobilio, negalint juo naudotis, neturėjo galimybės sužinoti, kur yra automobilis ir imtis priemonių jį atsiimti. Sprendė, kad apie transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą ieškovės aikštelėje buvo žinoma ne tik V. G., bet ir atsakovei.

20. Pripažino, kad aplinkybė, jog leidimas buvo išsiųstas trečiajam asmeniui, o ne atsakovams, nagrinėjamos bylos kontekste, nepaneigia atsakovų prievolės atsiskaityti su ieškove. Vertino, kad atsakovai, žinodami, jog transporto priemonė yra priverstinai nuvežta ir saugoma ieškovės aikštelėje, nesiėmė jokių veiksmų, jog transporto priemonė būtų grąžinta, elgėsi pasyviai, neapdairiai, kas taip pat turėjo įtakos transporto priemonės saugojimo trukmei bei atitinkamai išlaidų susidarymui už transporto priemonės nuvežimą bei saugojimą. Pripažino, kad atsakovai turi prisiimti tokio savo netinkamo ir neteisėto elgesio teisines pasekmes ir atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas. Teismas V. G. teiginius, kad ieškovė nenurodė, kokius veiksmus jis su sutuoktine turi atlikti, kad transporto priemonė būtų grąžinta, pripažino deklaratyviais, nėra įrodymų, kad atsakovai siekė susigrąžinti transporto priemonę, tačiau to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių, kadangi viešajame registre transporto priemonė buvo registruota K. J. vardu.

21. Teismas vadovavosi CK 6.843 straipsnio 2, 3 dalyse numatytu reglamentavimu, vertino, kad ieškovė į teismą kreipėsi praėjus penkiems mėnesiams nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo, per šį laikotarpį ragino atsakovą susimokėti ir atsiimti transporto priemonę. Dėl nurodyto, teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad ieškovė nebuvo aktyvi ir nesiekė kuo greičiau grąžinti automobilį ir išsiieškoti įsiskolinimo iš atsakovų. Pripažino, kad ieškovė turėjo teisę pasinaudoti įstatyme įtvirtinta transporto priemonės sulaikymo teise, kol bus atlygintos transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidos arba pateiktas adekvatus prievolės atlyginti šias išlaidas įvykdymo užtikrinimas, todėl ji turi teisę gauti saugojimo išlaidas nuo priverstinio transporto priemonės nuvežimo dienos iki kreipimosi į teismą (viso už 150 kalendorinę dieną).

22. Teismas, spręsdamas dėl prašomų priteisti sumų dydžio pagrįstumo, vadovavosi kasacinio bei Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais, pažymėjo, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, teismo turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, atsižvelgta į priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo paslaugų teikimo specifiką, individualias aplinkybes dėl šalių elgesio įtakos.

23. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų jos prašomus taikyti įkainius, t. y. 24,20 Eur už vieną saugojimo parą po leidimo išdavimo, nėra duomenų, kad toks įkainis atitinka tokių paslaugų rinkos kainas panašioje vietovėje konkrečiu 2019-2020 m. laikotarpiu, kad ieškovė patiria papildomas išlaidas. Vertino, kad pateikti tik duomenys apie sudarytas ir 2015 – 2022 metų laikotarpiu vykdomas analogiško pobūdžio paslaugų sutartis bei taikytinas kainas, sutartys, patvirtina, kad vienos paros saugojimo įkainis svyruoja nuo 8,70 Eur iki 19,00 Eur (su PVM).

24. Nors atsakovas nurodė duomenis apie automobilių stovėjimo saugojimo paslaugų rinkos kainas Panevėžio ir Vilniaus miestuose, tačiau nepateikė duomenų apie priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje ir neįrodinėjo, kad priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo rinkos įkainiai atitinka atsakovo nurodomą automobilio stovėjimo aikštelėje saugojimo įkainį.

25. Teismas nesutiko, kad atsakovo pateikti duomenys leidžia pripažinti įrodyta jo poziciją, kad priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo paslaugų rinkos kaina aktualiu laikotarpiu ir ginčui aktualioje teritorijoje buvo nuo 1 Eur iki 6 Eur už vieną saugojimo parą. Kadangi atsakovai nėra sumokėję reikalautų išlaidų, nepateikė duomenų, kad prievolės atlyginti nurodytas išlaidas įvykdymą būtų kaip nors užtikrinę Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka, sprendė, kad toks jų elgesys taip pat turėjo įtakos išlaidų padidėjimui.

26. Teismas pagrįstomis pripažino prašomas priteisti 84,70 Eur išlaidas už transporto priemonės nuvežimą, 91,96 Eur išlaidas už transporto priemonės saugojimą už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 21 d. iki 2020 m. sausio 8 d. (Sutarties 1.2 punktas, 4.4 punktas, CPK 185 straipsnis, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalis).

27. Tačiau teismas nesutiko su ieškovės reikalavimu priteisti įsiskolinimą nuo 2020 m. sausio 9 d., kuomet buvo išduotas leidimas atsiimti transporto priemonę, iki 2020 m. gegužės 18 d., remiantis UAB „Tomadas“ direktorės 2016 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 080/2 patvirtintu įkainiu, tai yra 24,20 Eur už vieną saugojimo parą. Teismas vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proporcingumo principais, sprendė, kad protingas ir pagrįstas yra 12 Eur dydžio įkainis už vieną saugojimo parą, skaičiuojant nuo 2020 m. sausio 9 d. (po leidimo išdavimo) iki 2020 m. gegužės 18 d., iš viso už 131 dieną, kas sudaro 1572 Eur.

28. Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovų solidariai priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Taip pat, ieškinį patenkinus iš dalies (52 proc.), teismas proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams paskirstė bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai

29. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Tomadas“ prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 5 d. sprendimą ir iš atsakovų ieškovei priteisti 3 346,86 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Prašo priimti UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) internetinių tinklalapių išrašus.

30. Nurodo, kad teismas, sumažindamas ieškovės taikomą įkainį, po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo, nesivadovavo aukštesnės instancijos teismo suformuota praktika, nors žemesnės instancijos teismai saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos apeliacinis teismas dar 2020 sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 yra konstatavęs, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkui (valdytojui), įgijusiam teisę atsiimti transporto priemonę iš aikštelės, tačiau to nepadarant, ūkio subjektas, teikiantis priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugą, tolimesniam transporto priemonės saugojimui turi teisę nustatyti savo paslaugų kainą ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko ūkio subjekto saugojimo aikštelėje. Šioje byloje nebuvo nustatyta jokių pagrindų mažinti 24,20 Eur saugojimo paslaugos įkainį po leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išdavimo.

Žemesnės instancijos teismas

31. Teismas, vertindamas ieškovės 2020 m. lapkričio 27 d. pateiktus įrodymus, pagrindžiančius būtent sutartinio įkainio atitikimą rinką panašioje vietoje, panašiu laikotarpiu, netinkamai atliko įrodymų vertinimą, palygindamas duomenis apie sutartinio įkainio dydį, su įkainiu taikomu kitais pagrindais t. y. taikant įkainį po leidimo atsiimti transporto priemone išdavimo. 2019 m. vasario 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 konstatavo, jog teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugos kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu.

32. Pažymi, kad po transporto priemonės savininkui atsirandančios pareigos atsiimti jam priklausančią transporto priemonę (leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo), ieškovė turi įstatyminę teisę, asmenims nesirūpinantiems savo turtu ir neatsiimantiems jiems priklausančios transporto priemonės, taikyti komercinį įkainį. Po teisės atsiimti privertinai nuvežtą transporto priemonę įgijimo priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkoje yra normali ir įprasta praktika taikyti padidinto tarifo paslaugos įkainį transporto priemonės savininkui neatsiimant savo turto. Kitu atveju savo neteisėtais veiksniais neatsiimantis transporto priemonės savininkas. sukurtų nuostolius dėl patirtų transporto priemonės saugojimo išlaidų (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020).

33. Kadangi pirmosios teismas, vertindamas įkainio po leidimo išdavimo pagrįstumą, nukrypo nuo apeliacinės instancijos teismo išaiškinimo, neteisingai sugretino sutartinio įkainio ir įkainio taikomo po leidimo išdavimo pagrįstumą, prašo prijungti papildomus įrodymus, patvirtinančius, kad po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo praktikoje yra taikytas didesnis (25 Eur) nei 24,20 Eur įkainis. Pažymi, kad į duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) taikomus įkainius atsižvelgė ir Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020. Ieškovei nebuvo žinoma, kad teismas nukryps nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo, todėl kilo būtinybė pateikti papildomus įrodymus jau po sprendimo priėmimo.

34. Nurodo, kad ieškovės taikytas 24 Eur įkainis už transporto priemonės paros saugojimą atitinka rinkos kainą. Atsakovai, nors nurodė duomenis apie automobilių stovėjimo saugojimo paslaugų rinkos kainas Panevėžio ir Vilniaus miestuose, tačiau nepateikė duomenų apie priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo įkainius, neįrodinėjo, kad priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo rinkos įkainiai neatitinka ieškovės taikomo sutartinio įkainio ir įkainio, taikomo po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo. Teismas nepagrįstai ieškovei perkėlė įkainio, taikomo po leidimo išdavimo, pagrįstumo įrodymo pareigą. Aukštesnės instancijos teismo minėtoje byloje jau buvo išaiškinta, kad būtent 24,20 Eur. įkainis yra visiškai pagrįstas ir taikomas dėl transporto priemonės savininko nesąžiningų veiksmų, vengiant atsiimti jam priklausantį turtą. Atsakovai neįrodė ginčijamų įkainių nepagrįstumo.

35. Ieškovė 2020 m. kovo 23 d. informaciniais pranešimais informavo atsakovus apie transporto priemonės atsiėmimą, kurie atsakovams buvo įteikti, tačiau jie ir toliau vengė atsiimti jiems priklausančią transporto priemonę, todėl ieškovė neturėjo kitos išeities kaip tik toliau ją saugoti. Didelė įsiskolinimo suma susidarė ne dėl 24,20 Eur taikomo įkainio, o dėl atsakovų kaltės, vengiant atsiimti jiems priklausanti turtą. Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-2580-577/2015 išaiškino, kad tuo atveju, jeigu asmuo vengia atsiimti transporto priemonę, jis pripažintinas nerūpestingu, o kartu ir atsakingu už įsiskolinimo atsiradimą, net jeigu įsiskolinimas ženkliai viršija transporto priemonės vertę, kadangi saugotojas negali nustoti saugoti jam perduota transporto priemonę.

36. Sprendimas turi būti motyvuotas, o šiuo atveju teismas, sumažindamas transporto priemonės saugojimo įkainį (24,20 Eur), taikomą po leidimo atsiimti transporto priemonės išdavimo, visiškai nepagrindė, kodėl būtent 12 Eur įkainis turėtų būti taikomas. Teismas, sumažindamas įkainį, netinkamai įvertino įrodymus, nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo priimto sprendimo analogiškoje byloje.

Atsiliepimas

37. Atsakovas V. G. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, nesutinka dėl naujų įrodymų priėmimo, kadangi juos buvo galima pateikti pirmosios instancijos teismui.

38. Nurodo, kad nesutinka apmokėti automobilio saugojimo išlaidas. Kai Panevėžio apylinkės teismas 2020 m. sausio 3 d. priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje, atsakovas kreipėsi į Kelių policijos tarnybą žodžiu, o 2020 m. gruodžio 23 d. ir raštu, prašydamas leisti atsiimti transporto priemonę. Abiem atvejais gavo neigiamus atsakymus, nes transporto priemonės savininku buvo registruotas K. J., jam nutarimu nurodyta grąžinti transporto priemonę. Todėl atsakovui negali kilti neigiamų pasekmių dėl automobilio neatsiėmimo. Ieškovė nesąžiningai nesinaudojo CK 6.843 straipsnio 2 dalyje suteikta teise neatsiimtą automobilį parduoti rinkos kaina ar aukciono būdu.

39. Nurodo, kad teismas saugojimo kainą sumažino nepakankamai, nors jį ir parinko vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Iš pateiktų duomenų matyti, kad Vilniaus mieste esančiose saugojimo aikštelėse automobilio saugojimas kainuoja 3-6 eurus dienai, todėl Panevėžio mieste esančioje saugojimo aikštelėje pasauga negali kainuoti 12 eurų/parai. Priverstinio saugojimo sąnaudos nėra didesnės už sąnaudas, atsirandančias saugant transporto priemonę savanoriškos sutarties pagrindu. Duomenų, leidžiančių manyti kitaip, ieškovė nepateikė, nors teismas to ir reikalavo. Nors apeliantė cituoja Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020, kuria pasisakyta dėl transporto priemonės saugojimo tarifų, taikomų iki leidimo išdavimo automobilį atsiimti ir po to, tačiau atsakovui leidimas atsiimti transporto priemonę nebuvo išduotas, nors to jis ir prašė.

40. Pažymi, kad apeliacinio teismo išvadas dėl taikyto 24,20 Eur už parą transporto priemonės saugojimo įkainio atitikimo rinkos kainas nulėmė tik nepakankamai aktyvus ieškovų civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 naudojimasis savo teisėmis: jie nepasirūpino pateikti įrodymų, patvirtinančių automobilių pasaugos rinkos kainas. Tuo tarpu atsakovas pateikė įrodymus, kad ieškovės nustatytas saugojimo paslaugos įkainis rinkos kainą viršija netgi dvidešimt kartų.

41. Nurodo, kad reikalinga atsižvelgti ne tik į apeliacinio, bet ir į kasacinio teismo praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 nurodoma, kad skola už automobilio saugojimą, nustatyta pagal maksimalų įkainį už kiekvieną automobilio priverstinio saugojimo dieną laikotarpiu už 386 dienas (15 Lt (4,34 Eur), iš viso 5790 Lt (1676,89 Eur), būtų neteisinga, todėl ji pagrįstai sumažinta iki 1930 Lt (558,95 Eur). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017 buvo palikta galioti nutartis, kuria už automobilio saugojimą už 97 dienas ieškovui iš VMI priteistas 164,04 Eur atlyginimas (pritaikytas 1,69 Eur vienos dienos automobilio saugojimo įkainis).

Šalies argumentai

42. Atsakovas V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. kovo 5 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies patenkintas, ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

43. Nurodo, kad Panevėžio apylinkės teismui 2020 m. sausio 3 d. priėmus nutarimą administracinio nusižengimo byloje, atsakovas kreipėsi į Kelių policijos tarnybą žodžiu, o 2020 m. gruodžio 23 d. ir raštu, prašydamas leisti atsiimti transporto priemonę. Abiem atvejais gavo neigiamus atsakymus, nes transporto priemonės savininku buvo registruotas K. J., jam nutarimu nurodyta grąžinti transporto priemonę. Todėl nesuprantama, kokių dar veiksmų, kad transporto priemonė būtų grąžinta, atsakovams reikėjo imtis, kuo konkrečiai pasireiškė atsakovų pasyvumas ir neapdairumas, kodėl jų elgesys buvo netinkamas ir neteisėtas.

44. Trečiasis asmuo K. J., parduodamas automobilį nežinia kam ir nepasirūpindamas sutartį įregistruoti nustatyta tvarka, elgėsi nerūpestingai ir neatsakingai, todėl dabar jis turėtų imtis priemonių, kad sušvelninti tokio savo elgesio pasekmes, ir atsiimdamas automobilį nutraukti brangiai įkainuotą jo priverstinį saugojimą.

45. Nurodo, kad pagal CK 6.843 straipsnio 2 dalį, saugotojas turi teisę, jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, raštu įspėjęs davėją savarankiškai parduoti saugomą daiktą už saugojimo vietovės rinkos kainą, o jeigu saugomo daikto vertė didesnė kaip šeši šimtai eurų, saugotojas turi teisę jį parduoti tik aukciono būdu. Tačiau, šia teise ieškovė dėl neaiškių priežasčių nesinaudoja, ir toliau „saugodama“ automobilį, siekia susikurti sau prielaidas gauti nepagrįstai aukštą ir rinkos kainų akivaizdžiai neatitinkantį atlygį. Ieškovė, jeigu yra rūpestinga saugotoja, galėjo ir turėjo įvertinti, ar tolimesnė pasauga atitinka saugomo turto savininko interesus. Ilgą laiką saugoti tokį automobilį ir priskaičiuoti jo vertę viršijantį saugojimo mokestį, akivaizdu, kad yra neprotingas ir savininko interesų visiškai neatitinkantis elgesys.

46. Pažymi, kad ieškovės raginimai, kad atsakovas atsiimtų automobilį ir sumokėtų už jo saugojimą, buvo iš esmės beprasmiai. Ieškovei turėjo būti žinoma, kad teismas 2020 m. sausio 3 d. nutarimu leido automobilį atsiimti trečiajam asmeniui. Todėl nebuvo jokio pagrindo 2020 m. kovo 23 d. siūlyti, kad automobilį atsiimtų atsakovas, kai teismas buvo nurodęs priešingai.

47. Nesutinka, kad protingas ir pagrįstas yra 12 Eur dydžio įkainis už vieną saugojimo parą, nes toks įkainis visiškai neatitinka teikiamos paslaugos vertės. Atsakovas pateikė informaciją iš rinkos sąlygos veikiančių automobilių pasaugos paslaugas teikiančių bendrovių tinklapių, iš kurios matyti, kad Vilniuje saugomose automobilių stovėjimo aikštelėse lengvojo automobilio saugojimas kainuoja nuo 3 iki 6 Eur dienai. Todėl Panevėžio mieste esančioje saugojimo aikštelėje lengvojo automobilio pasauga negali kainuoti 12 eurų/parai. Kauno apygardos teismas 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-738-924/2019 paliko galioti sprendimą, kuriuo priverstinio lengvojo automobilio saugojimo kaina buvo sumažinta iki 0,87 euro/parai.

Žemesnės instancijos teismas

48. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi spėjamomis ieškovės išlaidomis teritorijos apsaugai ir draudimui, kas sudarė prielaidas ieškovei gauti nepagrįstai aukštą saugojimo atlygį. Teritoriją būtina turėti tiek bendrovei, saugančiai automobilius priverstinai, tiek ir laisvanoriškų susitarimų pagrindu. Ieškovės aikštelė yra miesto pačiame pakraštyje, ji nebūtų patraukli asmenims, perduodantiems savo transporto priemones saugoti laisvanoriškos sutarties pagrindu. Nėra duomenų, kad ieškovė turi išlaidų teritorijos apsaugai, draudimui. Teismas 2020 m. lapkričio 13 d. posėdžio metu įpareigojo ieškovę pateikti duomenis, ar ji patyrė būtinas papildomas išlaidas, užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti, įgyvendinimą, tačiau jų ieškovė nepateikė. Manytina, kad priverstinis automobilių nuvežimas ir saugojimas nesąlygoja papildomų išlaidų lyginant su tokių paslaugų teikimu automobilio savininkui / valdytojui pageidaujant.

Atsiliepimas

49. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė UAB „Tomadas“ prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad apeliantas nepateikė rašytinių įrodymų, kad jis kreipėsi į Kelių policijos tarnybą žodžiu, o 2020 m. gruodžio 23 d. — ir raštu, prašydamas leisti atsiimti ginčo transporto priemonę bei gavo neigiamus atsakymus. Jei policijos įstaiga neišdavė apeliantui leidimo atsiimti automobilio vien dėl to, jog jo savininku VĮ „Regitra“ duomenų bazėje buvo nurodomas trečiasis asmuo, nėra suprantama, kodėl atsakovai policijos įstaigai nepateikė 2019-09-02 Transporto priemonės pirkimo — pardavimo sutarties, kurios pagrindu automobilį nuosavybės teise valdo atsakovė.

50. Ieškovė, policijos įstaiga negali būti atsakingi už tai, jog atsakovė ne tik neišviešino duomenų apie save, kaip automobilio savininkę, tačiau tokių duomenų nepateikė ir policijos įstaigai. Policijos pareigūnų veiksmų priimant sprendimus nušalinti nuo transporto priemonių vairavimo, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir uždrausti toliau važiuoti tvarkos aprašo IV skyrius „Transporto priemonių grąžinimas“ numato, jog priverstinai nuvežta transporto priemonė grąžinama savininkui arba valdytojui. Apeliantas turėjo visas galimybes atsiimti automobilį kaip jo valdytojas, o policijos įstaigai neišduodant leidimo — teisės aktų nustatyta tvarka skųsti policijos įstaigos veiksmus. Jam buvo išaiškintos visos teisės ir pareigos, susijusios su automobilio atsiėmimo procedūromis, įskaitant leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį gavimu.

51. Nesuprantama, kodėl apeliantas policijos pareigūnams, teismui nenurodė, jog automobilis nuosavybės teise priklauso jo sutuoktinei, taip pat nesikreipė ir į ieškovę. Nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų apelianto teiginius, kad atsakovai siekė susigrąžinti automobilį, tačiau to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių. Apeliantui niekas nedraudė sumokėti ieškovei už suteiktas paslaugas už atitinkamą laikotarpį SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies nuostatų kontekste, tuo pačiu savo sutuoktinę paraginant kaip galima greičiau atsiimti automobilį iš aikštelės. Apeliantui manant, jog trečiasis asmuo dėl kažkokių priežasčių yra atsakingas už apeliantui kilusias teisines pasekmes, turi teisę kreiptis į teismą atskirame procese.

52. Pažymi, kad CK 6.843 straipsnio 2 dalies nuostatose nurodyta ieškovės teisė parduoti saugomą daiktą, bet ne pareiga (prievolė), kadangi jos vykdoma veikla nesusijusi su prekyba transporto priemonėmis. Net ir pradėjus automobilio realizavimo procesą automobilis iki pardavimo (jei toks įvyktų dėl turto nelikvidumo) ir toliau būtų priverstinai saugojamas. Atsižvelgiant į automobilio amžių, būklę bei faktinę įsiskolinimo sumą akivaizdu, jog net ir jį pardavus realiai būtų padengta vos keli procentai skolos. Nerealu, jog atsirastų pirkėjas, kuris pirktų automobilį iš ieškovės, neturinčios nuosavybes teisės, jokių transporto priemonės dokumentų, kas reiškia, jog tokios transporto priemonės registravimas VĮ „Regitra“ faktiškai yra neįmanomas. Ieškovė buvo aktyvi, nepasirodant automobilio savininkui ar valdytojui, 2020-02-07 kreipėsi į policiją dėl informacijos apie priverstinai saugojamų transporto priemonių statusus, vėliau registruotu paštu apie prievolę atlyginti priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, o taip pat - atsiimti automobilį 2020-02-21 bei 2020-03-23 informacinio pobūdžio pranešimais informavo trečiąjį asmenį ir apeliantą.

53. Nurodo, kad apeliantas ir toliau deklaratyviai įrodinėja paslaugų įkainių „nepagrįstumą“, cituoja teismų praktiką, nereikšmingą ginčo atveju, priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą (viešuoju konkursu perkama specializuota paslauga) nepagristai sutapatina su automobiliu saugojimo paslauga įprastose aikštelėse laisva asmenų valia. Kasacinis teismas aiškiai nurodė, jog priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugos, kylančios iš SEAKĮ ir kitų teisės normų, kaina niekaip negali būti sutapatinama su įprastinės transporto priemonių saugojimo paslaugos įprastinėje aikštelėje (kuomet transporto priemonė yra saugojama laisva asmens valia ir pasirinkimu) kaina. UAB (duomenys neskelbtini) ar SĮ (duomenys neskelbtini) neteikia priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų bei nedalyvauja analogiškų paslaugų viešuosiuose pirkimuose, todėl 2019-02-07 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 išaiškinimų kontekste apelianto pateikiamais duomenimis remtis nėra jokio pagrindo. Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-738-924/2019 ginčo bylai nėra aktuali. Šiuo atveju problema yra ne ieškovės teikiamų paslaugų įkainiai, tačiau apelianto nenoras mokėti už beverčio automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą, nors jis pats yra tiesiogiai atsakingas už kilusias teisines pasekmes vairavus transporto priemonė neblaiviam.

Žemesnės instancijos teismas

54. Pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020-01-09 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 yra konstatavęs 24,20 EUR paslaugos įkainio pagrįstumą nuo leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išdavimo dienos. Dėl ieškovės teisės po policijos leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išdavimo taikyti didesnį paslaugos įkainį pasisakė ir Šiaulių apygardos teismas 2021-06-21 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-445-440/2021. Teismui buvo pateikti išrašai iš UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) internetinių tinklalapių, iš kurių matyti, jog analogišku atveju — po policijos įstaigos leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo trečiųjų asmenų atžvilgiu būdavo taikomas 25 EUR vienos paros saugojimo įkainis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

55. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šiuos skundus pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

56. Apeliantė UAB „Tomadas“ pateikė į bylą rašytinius įrodymus - UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) internetinių tinklalapių išrašus, kurie, jos teigimu, patvirtina, jog po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo praktikoje yra taikytas didesnis (25 Eur) nei 24,20 Eur įkainis. Pažymi, kad į duomenis apie UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) taikomus įkainius atsižvelgė ir Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020 bei juos vertino kaip pagrįstus. Teigia, kad ieškovei nebuvo žinoma, kad teismas nukryps nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo, todėl kilo būtinybė pateikti papildomus įrodymus jau po sprendimo priėmimo.

57. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pastebėtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) internetinių tinklalapių išrašai jau buvo pateikti ieškovės su patikslintu ieškiniu, kuris teismo buvo priimtas. Todėl pakartotinai jų priimti apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo.

58. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškinys dėl išlaidų už transporto priemonės nuvežimą bei saugojimą atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Ieškovė prašė solidariai iš atsakovų (transporto priemonės savininkės bei valdytojo) priteisti 3346,86 Eur skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Tiek ieškovė, tiek atsakovas, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinius skundus, dėl kurių argumentų pasisako apeliacinis teismas.

59. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė ir Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2016 m. gruodžio 2 d. sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 10-ST2-140, pagal kurią ieškovė įsipareigojo teisės aktų nustatyta tvarka teikti priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono teritorijoje. Apskaičiuojant prašomą priteisti skolą buvo taikyti 84,70 Eur (įskaitant pridėtinės vertės mokestį (toliau ir PVM)) nuvežimo įkainis, 4,84 Eur (su PVM) vienos paros įkainis iki leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo ir 24,20 Eur (su PVM) įkainis po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo, nustatytas UAB „Tomadas“ direktorės 2016 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 080/2.

60. Nustatyta, kad atsakovas V. G. 2019 m. gruodžio 21 d. 16.50 val., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (jam buvo nustatytas 0,74 promilių girtumas), pakartotinai, kai Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. balandžio 8 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalį už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, neišnykus ir esant nepanaikintam teistumui, neturėdamas (neįgijęs) teisės vairuoti transporto priemones, vairavo keleivinį automobilį „Fiat Punto“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris neįregistruotas įstatymų nustatyta tvarka, neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, jam neatlikta privalomoji valstybinė techninė apžiūra, todėl šiais savo veiksmais pažeidė KET 14 punkto bei 226 punkto reikalavimus ir padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 415 straipsnio 1, 2 dalyse, 427 straipsnio 1 dalyje.

61. Atsakovui Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. sausio 6 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A15.-56-749/2020 už padarytus nusižengimus skirta subendrinta 1200 Eur nuobauda. Transporto priemonė – nekonfiskuota, o nutarime nurodyta, kad grąžinama savininkui (K. J.). Nutarimas įsiteisėjo 2020 m. sausio 28 d. Panevėžio apskrities VPK 2020 m. sausio 8 d. K. J. vardu išdavė leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę.

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės

62. Byloje nekilo ginčas dėl to, kad transporto priemonės savininke 2019 m. rugsėjo 2 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu buvo atsakovė, tik ji viešajame Kelių transporto priemonių registre automobilio nebuvo įregistravusi. Byloje taip pat nebuvo ginčijama, kad transporto priemonės sulaikymo dieną ją vairavo atsakovas V. G., automobilio savininkės sutuoktinis. Pripažintina, jog jis buvo automobilio valdytojas ir ANK pažeidėjas, kas reiškia, jog apeliantas yra vienas iš SEAKĮ 33 straipsnyje numatytų subjektų, turintis atlyginti už suteiktas pasaugas. Tačiau atsakovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde kėlė klausimą, ar jis turi prievolę sumokėti už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, kai leidimas atsiimti transporto priemonę buvo išduotas ne atsakovams, bet trečiajam asmeniui K. J.. Apeliantas skunde teigia, kad dėl nurodytos priežasties negalėjo atsiimti transporto priemonės, nesutinka, jog turi pareigą padengti automobilio saugojimo išlaidas.

63. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Taigi, ginčo atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pasauga (CK 6.830 straipsnis), iš kurios kyla ir transporto priemonės savininko pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą.

64. Pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui ir valdytojui specialios viešosios teisės normos pagrindu. Saugaus eismo automobilių keliais 33 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.

65. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalį priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuriam suteikta teisė verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama transporto priemonei toliau važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET reikalavimus. Policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. 2019 m. gruodžio 21 d. priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktas patvirtina, kad transporto priemonė nuvežta iš (duomenys neskelbtini), į ieškovės transporto priemonių saugojimo aikštelę (duomenys neskelbtini). Apeliantas neginčija, kad jam buvo žinoma apie automobilio priverstinį nuvežimą, kadangi jis pats administracine tvarka buvo nubaustas už padarytus pažeidimus, kad automobilio priverstinis nuvežimas buvo atliktas esant įstatyme numatytam teisiniam pagrindui, atsakovas akte pasirašė.

Žemesnės instancijos teismas

66. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovai žinodami, jog transporto priemonė yra priverstinai nuvežta ir saugoma ieškovės aikštelėje, nesiėmė jokių veiksmų, kad transporto priemonė būtų grąžinta. Nors apeliantas teigia negalėjęs automobilio atsiimti, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, jog ėmėsi konkrečių veiksmų, siekė susigrąžinti transporto priemonę (pateikė 2019 m. rugsėjo 2 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį ieškovei, kreipėsi į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą dėl leidimo išdavimo, sumokėjo bent dalį lėšų už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą ar pateikė prievolės įvykdymo užtikrinimą ir pan.), tačiau to negalėjo padaryti dėl objektyvių priežasčių, kadangi viešajame registre transporto priemonė buvo registruota trečiojo asmens K. J. vardu.

67. Pastebėtina, kad byloje prašoma priteisti saugojimo išlaidas nuo priverstinio transporto priemonės nuvežimo dienos (2019 m. gruodžio 21 d.), iki kreipimosi į teismą, t. y. iki 2020 m. gegužės 18 d. Todėl apelianto argumentas, kad jis kreipėsi į Kelių policijos tarnybą 2020 m. gruodžio 23 d. raštu, prašydamas leisti atsiimti transporto priemonę, ir toks leidimas nebuvo gautas, nėra reikšmingas, byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų atlikęs kokius nors aktyvius veiksmus dėl transporto priemonės atsiėmimo iki 2020 m. gegužės 18 d., tuo tarpu jo teiginiai, jog teismui 2020 m. sausio 3 d. priėmus nutarimą administracinio nusižengimo byloje jis žodžiu kreipėsi į Kelių policijos tarnybą yra deklaratyvaus pobūdžio.

68. Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sutinka su teismo išvadomis, jog atsakovas, būdamas transporto priemonės valdytoju, privalėjo pasidomėti savo transporto priemonės likimu, sužinoti jos buvimo vietą, imtis visų reikiamų priemonių, kad atgauti ją, tačiau elgėsi pasyviai ir neapdairiai, kas taip pat turėjo įtakos transporto priemonės saugojimo trukmei bei atitinkamai išlaidų susidarymui už transporto priemonės nuvežimą bei saugojimą.

69. Apeliantas teigia kad ieškovė turėjo imtis veiksmų siekiant kuo greičiau parduoti automobilį, įvertinti, ar tolimesnė pasauga atitinka saugomo turto savininko interesus. Nurodo, kad negalima ilgą laiką saugoti tokį automobilį ir priskaičiuoti jo vertę viršijantį saugojimo mokestį.

70. Pažymėtina, kad CK 6.843 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pasibaigus pasaugos sutarties terminui, taip pat saugotojo nustatytam terminui, per kurį daiktas turi būti atsiimtas, davėjas privalo nedelsdamas atsiimti saugoti perduotą daiktą. Jeigu davėjas neatsiima daikto, saugotojas turi teisę, jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, raštu įspėjęs davėją savarankiškai parduoti saugomą daiktą už saugojimo vietovės rinkos kainą. Jeigu saugomo daikto vertė didesnė kaip šeši šimtai eurų, saugotojas turi teisę jį parduoti tik aukciono būdu (CK 6.843 straipsnio 2 dalis).

71. Nagrinėjamu atveju skola už automobilio saugojimą paskaičiuota už 150 dienų, nuo priverstinio transporto priemonės nuvežimo dienos (2019 m. gruodžio 21 d.) iki 2020 m. gegužės 18 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, automobilio saugojimo terminas nurodytu laikotarpiu negali būti pripažįstamas neprotingu, atsižvelgiant į tai, kad administracinėje byloje nutarimas įsiteisėjo tik 2020 m. sausio 28 d., ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, kad automobilis būtų kuo greičiau atsiimtas, atsakovui 2020 m. kovo 23 d. buvo išsiųstas ir įteiktas pranešimas dėl transporto priemonės atsiėmimo ir susidariusio įsiskolinimo apmokėjimo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nepagrįsta atsakovo pozicija, jog ieškovė nebuvo aktyvi.

72. Be to, pažymėtina, jog įstatymas numato saugotojo teisę, o ne pareigą, parduoti saugomą daiktą. Apeliantas negali perkelti visą riziką bei atsakomybę vien tik saugotojui, nes tai neatitiktų protingumo reikalavimo (CK 1.5 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad teismai, vertindami asmens elgesį, išimtinai remiasi objektyviuoju kriterijumi, t. y. protingo žmogaus standartu – bonus pater familias. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantas privalėjo dėti visas pastangas ir savalaikiai atsiimti automobilį, taip išvengiant saugojimo išlaidų didėjimo, o ne apsiriboti deklaratyviais teiginiais, jog automobilis turėjo būti pardavinėjamas saugotojo iniciatyva ir tokiu būdu kompensuojamos saugojimo išlaidos.

Dėl atlyginimo už automobilio saugojimą dydžio nustatymo

73. Byloje kilo ginčas dėl ieškovės taikomo transporto priemonės saugojimo įkainio po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo dydžio pagrįstumo. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija įkainių už transporto priemonės nuvežimą bei saugojimo laikotarpį iki leidimo atsiimti transporto priemonę dydžių pagrįstumo, todėl dėl to plačiau nepasisakoma. Tiek atsakovas, tiek ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu įsiskolinimą nuo 2020 m. sausio 9 d., kuomet buvo išduotas leidimas atsiimti transporto priemonę, iki 2020 m. gegužės 18 d., paskaičiuoti taikant 12 Eur už vieną saugojimo parą įkainį.

74. Nustatyta, kad ieškovė reikalavo priteisti įsiskolinimą nuo 2020 m. sausio 9 d., kuomet buvo išduotas leidimas atsiimti transporto priemonę, iki 2020 m. gegužės 18 d., remiantis UAB „Tomadas“ direktorės 2016 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 080/2 patvirtintu įkainiu, t.y. 24,20 Eur už vieną saugojimo parą. Teismas sprendė, jog ieškovė UAB „Tomadas“ nepateikė pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų jos prašomus taikyti įkainius, t. y. 24,20 Eur už vieną saugojimo parą po leidimo išdavimo, kad toks įkainis atitinka tokių paslaugų rinkos kainas panašioje vietovėje konkrečiu 2019-2020 m. laikotarpiu, kad ieškovė dėl transporto priemonės saugojimo patiria papildomas išlaidas, atsižvelgė į kitose analogiškose sutartyse nurodytus įkainius. Kadangi atsakovas nepateikė duomenų apie priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje ir neįrodinėjo, kad priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo rinkos įkainiai atitinka atsakovo nurodomą automobilio stovėjimo aikštelėje saugojimo įkainį, teismas nesutiko, kad priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo paslaugų rinkos kaina nagrinėjamu atveju aktualiu laikotarpiu ir ginčui aktualioje teritorijoje buvo nuo 1 Eur iki 6 Eur už vieną saugojimo parą. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proporcingumo principais, sprendė, kad už šį laikotarpį skaičiuotinas protingas ir pagrįstas įkainis yra 12 Eur už vieną saugojimo parą.

75. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo dar labiau mažinti minėtą įkainį, kadangi Vilniuje saugomose automobilių stovėjimo aikštelėse lengvojo automobilio saugojimas kainuoja nuo 3 iki 6 Eur dienai, be to, priverstinis automobilių nuvežimas ir saugojimas nesąlygoja papildomų išlaidų lyginant su tokių paslaugų teikimu automobilio savininkui/ valdytojui pageidaujant. Ieškovė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo mažinti 24,20 Eur/d. tarifo, turėjo atsižvelgti į Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020, pateiktus išaiškinimus dėl transporto priemonės saugojimo tarifų, taikomų po leidimo išdavimo automobilį atsiimti.

76. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą.

77. Atkreiptinas dėmesys, kad nors 24,20 Eur už vieną saugojimo parą įkainis ieškovės yra nustatytas vienašališkai, todėl negalėtų turėti įtakos trečiojo asmens, t. y. atsakovo, pareigai mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs, tačiau pareiga įrodyti, kad šios ieškovės prašomos priteisti išlaidos yra nepagrįstos, tenka būtent atsakovui (CPK 178 straipsnis).

78. Kasacinio teismo pasisakyta, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

79. Nors atsakovas ginčija, kad ieškovė dėl priverstinio automobilio saugojimo patiria didesnes išlaidas nei savanoriškos pasaugos atveju, ir automobilio saugojimo įkainis po leidimo atsiimti išdavimo turėtų būti mažesnis nei 12 Eur už parą, su tuo sutikti negalima. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, jog ieškovės nustatytas įkainis neatitinka rinkoje vyraujančių kainų.

80. Ieškovė pateikė duomenis dėl analogiškų priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainų laikotarpiu nuo 2015 iki 2022 metų. Ieškovės nurodytos sutartys sudarytos tarp Vilniaus ir Kauno apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų su tiekėjais UAB (duomenys neskelbtini) , UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) bei ieškovės ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato sudarytos sutartys, patvirtina, kad vienos paros saugojimo įkainis svyruoja nuo 8,70 Eur iki 19,00 Eur (su PVM). Tuo pačiu pastebėtina, kad yra nurodyti sutartiniai įkainiai, o ne įkainiai po leidimo atsiimti transporto priemone išdavimo. Ieškovės pateikti UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) internetinių tinklalapių išrašai rodo, jog po leidimo atsiimti transporto priemonę išdavimo praktikoje yra taikytas didesnis (25 Eur) nei 24,20 Eur įkainis. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis tik apie įprastinę transporto priemonių saugojimo kainą (ne priverstinai nuvežtų).

81. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovas nepateikė duomenų, jog priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo paslaugų rinkos kaina nagrinėjamu atveju aktualiu laikotarpiu ir ginčui aktualioje teritorijoje buvo iki 6 Eur už vieną saugojimo parą.

82. Pažymėtina, kad sprendžiant, koks įkainis taikytinas priteisiant skolą už priverstinai nuvežto automobilio saugojimo paslaugas, turi būti atsižvelgta ir į priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo paslaugų teikimo specifiką ir į individualias aplinkybes dėl šalių elgesio įtakos būtent konkrečioje byloje. Todėl apelianto nurodomas nuo 3 Eur iki 6 Eur už parą saugojimo įkainis negalėtų būti vertinamas sprendžiant dėl priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo paslaugos kainos pagrįstumo.

83. Teismas 2020 m. lapkričio 13 d. teismo posėdyje įpareigojo ieškovę pateikti byloje duomenis apie tokių pačių, analogiškų, ar panašių paslaugų, už kurias byloje yra prašoma priteisti atlyginimą, rinkos kainas laikotarpyje nuo 2019-12-21 iki 2020-05-18 toje pačioje ar panašioje vietovėje.

84. Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad nuo 2016 m. yra vienintelis asmuo Panevėžio regione laimėjęs viešąjį konkursą, todėl buvo pateikti įrodymai apie analogiškų priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugų kainas, buvusias nuo 2015 metų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apskrityse. Taip pat ieškovė pateikė UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) internetinių tinklalapių išrašus. Nors ieškovė nepateikė konkrečių duomenų, ar teikiant priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas patyrė būtinas papildomas išlaidas, užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti, įgyvendinimą, tačiau Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Tomadas“ 2016 m. gruodžio 2 d. sudarytoje sutartyje dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo yra numatyti konkretūs įpareigojimai, teikiant priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas (pvz. užtikrinti nuvežtų transporto priemonių ir jose esančių daiktų krovinių apsaugą 24 valandas per parą (sutarties 2.1.5 punktas); užtikrinti galimybę vienu metu saugoti iki 200 transporto priemonių (sutarties 2.1.6 punktas); turėti veiklos civilinį atsakomybės draudimą ne mažesnei kaip 40000 Eur sumai (sutarties 2.1.14 punktas). Tokių ieškovės prisiimtų įsipareigojimų vykdymas neišvengiamai susijęs su papildomomis išlaidomis, todėl ir tokių paslaugų kaina neabejotinai būna didesnė nei tarp šalių susiklosčius sutartiniams pasaugos santykiams. UAB „Tomadas“ teikia išskirtinai tik priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas, numatytas Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme bei kitų teisės aktų normose, kylančias iš viešųjų pirkimų teisinių santykių. Bendrovei, teikiančiai minėto pobūdžio paslaugas, yra keliami specifiniai kvalifikaciniai bei techniniai reikalavimai – specialios technikos, teritorijos turėjimas, jos apsauga, veiklos draudimas, kas nulemia didesnius paslaugų įkainius. Tokias aplinkybes iš esmės patvirtina ir ieškovės pateikti įrodymai apie analogiškų priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugų sutartines kainas, buvusias nuo 2015 metų, iš kurių matyti, kad Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse ginčo laikotarpiu analogiškos paslaugos sutartinės kainos vidurkis buvo didesnis nei 12 Eur už saugojimo parą. Be to, nagrinėjamu atveju aktualu, kad sprendžiama ne dėl sutartinio įkainio dydžio, o dėl įkainio po leidimo atsiimti transporto priemone išdavimo, kuris bet kuriuo atveju gali būti didesnis, pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

85. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovės nustatytas įkainis neatitinka rinkoje vyraujančių kainų, pažymi, kad nepagrįstai sumažinus priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo įkainį iki tokio dydžio, kuris nustatomas tarp šalių susiklosčius sutartiniams pasaugos santykiams, transporto priemonės savininkas ar valdytojas nebūtų motyvuojamas rūpintis jam priklausančiu turtu, siekiant kuo greičiau atsiimti jį iš saugojimo aikštelės priverstinai nugabenus transporto priemonę.

86. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo vadovautis apelianto nurodoma Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-738-924/2019, kadangi sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės. Minėtoje byloje sprendžiant dėl priverstinio lengvojo automobilio saugojimo kainos sumažinimo buvo vertinama, jog transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą lėmė ir ieškovės elgesys delsiant atsakovę informuoti apie saugomą transporto priemonę, nes dešimt mėnesių nebuvo imtasi jokių priemonių informuoti transporto priemonės savininkę apie saugomą jos automobilį bei už tai skaičiuojamą mokestį. Taip pat minėtoje byloje buvo atsižvelgta į tai, kad už transporto priemonės saugojimą 2008 m. skaičiuotas saugojimo mokestis palyginus rinkos sąlygas tuo metu buvo neproporcingai didelis. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl situacijos kitu laikotarpiu, nėra nustatytas ieškovės netinkamas elgesys. Dėl nurodytų argumentų tenkinti atsakovo apeliacinio skundo nėra pagrindo.

87. Vertinant ieškovės apeliacinio skundo argumentus, atsižvelgtina į Lietuvos apeliacinio teismo 2020 sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020, išaiškinimus. Byloje buvo kilęs ginčas dėl UAB „Tomadas“ pareigos grąžinti automobilį pateikus leidimą bei teisės nustatyti kainą dėl automobilio saugojimo po leidimo išdavimo, konstatavo, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkui (valdytojui), įgijusiam teisę atsiimti transporto priemonę iš aikštelės, tačiau to nepadarant, ūkio subjektas, teikiantis priverstinio transporto priemonių saugojimo paslaugą, tolimesniam transporto priemonės saugojimui turi teisę nustatyti savo paslaugų kainą ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko ūkio subjekto saugojimo aikštelėje. Teismo buvo pažymėta, kad sutartis sudaryta įvykdžius viešojo pirkimo procedūras, kurių metu UAB „Tomadas“ siūlė parduoti kompleksą paslaugų – transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo. Taigi, saugojimo įkainiai ir nuvežimo įkainiai pagal Sutartį susiję ir priklausomi vienas nuo kito. Tiekėjas, atitinkamai apskaičiavęs vidutinę saugojimo trukmę, viešojo pirkimo procedūrose turi galimybę pasiūlyti nedidelę ir dėl to konkurencingą saugojimo kainą, atsižvelgdamas į numatomą transporto priemonės saugojimo laikotarpį, dėl tokio laikotarpio susidarantį saugomų transporto priemonių skaičių ir tam reikalingą saugojimo aikštelių plotą. Be to, mažesnę saugojimo kainą gali iš dalies kompensuoti didesnė nuvežimo kaina ir/arba atvirkščiai. Dėl šios priežasties saugojimo kaina, kuri turi būti mokama po to, kai transporto priemonės savininkas, gavęs policijos įstaigos leidimą, neatsiima (jam neatiduodama) transporto priemonės dėl to, kad nevykdo įstatymo reikalavimo sumokėti nuvežimo ir saugojimo kainą iki atsiėmimo, gali būti nustatoma kita, negu ta, kuri numatyta Sutartyje. Kitaip būtų sudarytos sąlygos neteisėtus veiksmus atliekančiam transporto priemonės savininkui tokiais neteisėtais veiksmais sukurti nuostolius kuriančias išlaidas sąžiningam ir teisėtai verslą vykdančiam ūkio subjektui. Šioje byloje nebuvo nustatyta pakankamų pagrindų mažinti 24,20 Eur saugojimo paslaugos įkainį po leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę išdavimo. Atsakovas be teisinio ir faktinio pagrindo siekia išvengti jo neteisėtais veiksmais sukeltų pasekmių.

88. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai sumažino sąžiningai veikusios šalies suteiktos būtinosios pasaugos kainą, nors įkainis neviršijo rinkoje nagrinėjamu laikotarpiu teiktų analogiškų paslaugų kainų, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti tik iš dalies. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės ieškinys, naikintina ir byloje priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

89. Priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškinys tenkinamas visiškai, spręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme priteisimo. Kadangi ieškovė ieškinį apmokėjo 75 Eur žyminiu mokesčiu, ieškinį patenkinus pilnai iš atsakovų ieškovei priteistina po 37,50 Eur žyminio mokesčio. Valstybei išlaidos už atsakovui V. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą neatlygintinos. Kadangi pirmosios instancijos teisme patirta 24,70 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, o atsakovas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistas 100 proc., iš atsakovės G. G., automobilio savininkės, priteistina valstybei 24,70 Eur (CPK 96 straipsnis).

90. Ieškovės apeliacinį skundą patenkinus, o atsakovo skundą atmetus, ieškovei atlygintinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 75 Eur žyminis mokestis. Šios išlaidos priteistinos iš atsakovo. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, valstybei išlaidos už atsakovui V. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, jį išdėstant taip:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovų G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“, juridinio asmens kodas 302308932, naudai 3 346,86 Eur (tris tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt šešis eurus 86 ct) skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis iš kiekvieno po 37,50 Eur (trisdešimt septynis eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 24,70 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, įmokos kodas – 5660.

Priteisti iš atsakovo V. G. ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“, naudai 75 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Rita DambrauskaitėVygintas MažuikaLaimutė Sankauskaitė