- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-07
- Bylos Nr.
- 2A-118-413/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00047-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Pareiškėjas
- D. V., B. U., V. U.
- Suinteresuotas asmuo
- Varėnos rajono savivaldybės 1-ojo notaro biuro
- Kategorijos
- 34.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų D. V. ir pareiškėjo B. U. teisių perėmėjų S. U. ir R. D. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-393-547/2014 pagal pareiškėjos D. V. ir pareiškėjo B. U. teisių perėmėjų A. U., S. U., V. U., R. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Varėnos rajono savivaldybės 1-ojo notaro biuro notarui R. M., I. U., V. U. L. J., S. K., I. Z., D. Z., T. Z., M. Z. ir pareiškėjo V. U. savarankišką pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai D. V. ir 2014 m. vasario 11 d. mirusio pareiškėjo B. U. teisių perėmėjai (paveldėtojai) A. U., S. U., V. U., R. D. paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo tikslu prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai D. V. bei B. U. po savo tėvų A. U. mirties (duomenys neskelbtini) ir J. U. mirties (duomenys neskelbtini), priėmė jų palikimą faktiniu valdymu. Pareiškime nurodė, kad jų tėvai iki pat mirties gyveno (duomenys neskelbtini) jiems priklausiusiame name. Tėvams santuokoje gimė penki vaikai: D. V. (U.), gim. (duomenys neskelbtini); B. U., gim. (duomenys neskelbtini); J. Z. (U.), mirusi (duomenys neskelbtini); M. S. (U.), mirusi (duomenys neskelbtini); V. U., miręs (duomenys neskelbtini); ir V. U., miręs (duomenys neskelbtini) Santuokoje tėvai užgyveno ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdė tokį turtą: gyvenamąjį namą, kurio bendras naudingas plotas 70,24 kv. m., plane pažymėtą 1A1m; verandą, kurios plotas 9,80 kv. m., plane pažymėtą 1A1ž; lauko virtuvę, kurios plotas 12, 64 kv. m., plane pažymėtą 2J1m; kiemo rūsį, kurio bendras plotas 7,98 kv. m., plane pažymėtą 3J1m; ūkio pastatą, kurio bendras plotas 9,52 kv. m., plane pažymėtą 4J1m; kiemo rūsį, kurio bendras plotas 20,34 kv. m., plane pažymėtą 5J1m; ūkio pastatą, kurio bendras plotas 13,04 kv. m., plane pažymėtą 6J1m; ūkio pastatą, kurio bendras plotas 50,40 kv. m., plane pažymėtą 7J1m; ūkio pastatą, kurio bendras plotas 15, 84 kv. m., plane pažymėtą 8J1m; ūkio pastatą, kurio bendras plotas 11, 87 kv. m., plane pažymėtą 9J1m; ūkio pastatą, kurio bendras plotas 61,92 kv. m., plane pažymėtą 10J1m.
Pareiškėjų tėvas J. U., atkuriant nuosavybės teises į žemę, įgijo tokį turtą: žemės sklypą, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0.410 ha; žemės sklypą, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 2.04 ha; žemės sklypą, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0.550 ha; žemės sklypą, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0.15 ha; žemės sklypą, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0.41 ha, žemės sklypą, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0.15 ha; žemės sklypą, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 1.37 ha; 369/411 žemės sklypo dalį, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 4.11 ha, esančius (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjų motina A. U., atkuriant jai nuosavybės teises į žemę, įgijo tokį turtą: 49/100 dalis žemės sklypo, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 1.00 ha ir žemės sklypą, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 3.10 ha, esančius (duomenys neskelbtini).
(duomenys neskelbtini) mirė A. U., o (duomenys neskelbtini) mirė J. U.. Tėvai visą laiką gyveno (duomenys neskelbtini), kur pareiškėjai juos nuolat lankydavo, prižiūrėdavo, padėdavo atlikti ūkio darbus. Mirus tėvams ir toliau lankę jų sodybą, rūpinęsi jiems priklaususiais žemės sklypais. Po tėvų mirties liko jiems priklausęs turtas: gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, žemės sklypai, jų asmeniniai daiktai (drabužiai, indai), kiti namų apyvokos reikmenys, austiniai indai, J. U. banko sąskaitoje likusios piniginės lėšos. Kadangi išvardintas turtas iki mirties priklausė tėvams, pareiškėjai yra pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau negali įstatymo nustatyta tvarka gauti paveldėjimo teisės liudijimų priklausiusiam turtui paveldėti, kadangi praleido terminą palikimui priimti. Pareiškėjų teigimu, po tėvų mirties likusį turtą jie pradėjo valdyti kaip savo. Po motinos A. U. mirties pareiškėjų tėvą J. U., kartu su tėvų namuose gyvenusia J. Z. prižiūrėjo pareiškėja D. V.. Ji dažnai lankėsi tėvų sodyboje, atliko sodybos priežiūros darbus, t. y. tvarkė namus, aplink esančią aplinką, atliko einamuosius remonto darbus. Po tėvo mirties D. V. kartu su J. Z. mokėjo mokesčius už elektros energiją, atliekų tvarkymą, duodama jai pinigų apmokėti šiuos mokesčius. Pareiškėjos nuomone, palikimą ji priėmė savo faktiniais veiksmais. Be to, abu pareiškėjai priėmė tėvams priklausiusius daiktus: pintinius indus, kelis namų apyvokos reikmenis. B. U. paveldėjo tėvo drabužius, keletą kitų reikmenų. Po tėvų mirties iš paliktų pinigų pastatė paminklą tėvams, surengė mėnesinę ir metinę mišias, kur po metinių mišių likusius tėvų pinigus padalijo visiems paveldėtojams. Tuo tarpu kitas pareiškėjas V. U. (J. U.-Z. sūnus) 2003-2004 metais buvo įkalintas ir nedalyvavo savo senelių laidotuvėse. Iš įkalinimo vietos jis grįžo tik 2004 m. pabaigoje ir jam negalėjo būti žinomos senelių turto paveldėjimo aplinkybės. Šiuo metu, beveik dvejus metus, sodyboje gyvena M. Z., o kiti jo broliai T. ir D. dirba ir gyvena Vilniuje.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo I. U. su pareiškėjų pareiškimu sutiko nurodydama, kad visi senelių vaikai turėtų paveldėti savo tėvų turtą.
Suinteresuoti asmenys V. U., T. Z. ir D. Z. su pareiškimu nesutiko.
Šalies argumentai
Be to, V. U. kreipėsi su savarankišku pareiškimu į teismą, prašydamas nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus: 1) kad J. U., miręs (duomenys neskelbtini) priėmė po A. U. mirties atsiradusį palikimą, faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti; 2) kad J. Z., mirusi (duomenys neskelbtini), priėmė po A. U. mirties atsiradusį palikimą, faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti. Pareiškėjas nurodė, kad jo motina J. Z. mirė (duomenys neskelbtini), testamento nesudarė, todėl po jos mirties likęs palikimas yra paveldimas pagal įstatymą. Pareiškėjas bei jo broliai ir seserys yra pirmos eilės įpėdiniai. Jo motina J. Z. 2005 m. sausio 20 d. kreipėsi su pareiškimu dėl palikimo priėmimo į Varėnos r. 1 - ąjį notaro biurą ir priėmė po savo tėvo J. U. mirties atsiradusį palikimą. Pareiškėjo teigimu, juridinę reikšmę turintys faktai, kad J. Z. ir J. U. priėmė po A. U. mirties atsiradusį palikimą turi esminės įtakos pareiškėjo turtinių teisių pasikeitimui. Šiuos faktus patvirtinančių dokumentų pareiškėjas neturi ir negali turėti. Paveldėjimo teisės liudijimas dėl palikimo, atsiradusio po A. U. mirties, niekam nėra išduotas. A. U. testamento nesudarė ir nepaliko. Po jos mirties atsiradusį palikimą iš karto priėmė ir kaip savo turtą pradėjo valdyti bei juo naudotis kartu su ja gyvenę paveldėtojai, t. y. jos sutuoktinis J. U. ir jos dukra (pareiškėjo motina) J. Z.. J. U. ir J. Z. naudojosi po A. U. mirties likusiu turtu, juo rūpinosi kaip savo. J. U. ir J. Z. iš karto po A. U. mirties liko gyventi VĮ Registrų centras neįregistruotame gyvenamajame name, plane pažymėtame lAlm, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris priklausė A. ir J. U. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Jo motina J. U. – Z. šiame name apsigyveno 1994 m. kartu su savo vaikais - pareiškėju, T. Z., M. Z., D. Z., I. Z. ir L. Z. (po santuokos Juzėniene). Po tėvų mirties J. Z. ir toliau su vaikais gyveno tėvų sodyboje, viena ją prižiūrėjo, mokėjo visus mokesčius ir disponavo visu paliktu tėvų turtu. Dėl tėvų palikimo priėmimo motina 2005 m. sausio 20 d. kreipėsi į notarų biurą, tačiau dėl savo teisinio neišprusimo ir sunkios materialinės padėties iki galo paveldėjimo klausimų nesusitvarkė, 2009 m. sunkiai susirgo ir (duomenys neskelbtini) mirė. Po motinos mirties sodyboje liko gyventi T. Z., M. Z. ir D. Z.. Dėl motinos palikimo priėmimo pas notarą kreipėsi jo seserys I. U. ir L. Z.-J.. Jis taip pat priėmė motinos palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti. Pareiškėjai D. V. ir B. U. po tėvų mirties tik atvažiuodavę pas jų motiną į svečius, jokių daiktų jie nepaėmę, nes visas namuose buvęs turtas liko jų motinos J. Z. žinioje.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys D. V. ir 2014 m. vasario 11 d. miręs B. U. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo V. U. pareiškimą, kuriuo prašė pareiškėjo prašymą dalyje atmesti, t. y. nesutiko su pareiškime nurodyta aplinkybe, kad po A. U. mirties palikimą priėmė tik J. U. ir J. Z., nenurodant, kad palikimą priėmė ir D. V. bei B. U., taip bandant eliminuoti iš įpėdinių rato kitus įpėdinius.
Kiti pareiškėjo V. U. pareiškime nurodyti suinteresuoti asmenys, išskyrus I. Z., t. y. M. Z., L. J., I. U., S. K., T. Z., D. Z. savo atsilipimuose nurodė, kad su V. U. pareiškimu sutinka. Suinteresuotas asmuo Varėnos rajono 1-ojo notaro biuro notaras pareiškėjo V. U. prašymui neprieštaravo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu D. V. ir B. U. pareiškimą atmetė; tenkino V. U. pareiškimą – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. U., miręs 2004 m. lapkričio 18 d., priėmė po A. U. mirties (duomenys neskelbtini) atsiradusį palikimą faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti; nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. Z., mirusi (duomenys neskelbtini), priėmė po A. U. mirties atsiradusį palikimą, faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti; priteisė V. U. 1500 Lt advokato atstovavimo išlaidų solidariai iš D. V., S. U., V. U., R. D., A. U.; priteisė iš D. V. 108,51 Lt pašto išlaidų valstybei.
Remdamasis bylos įrodymais, teismas konstatavo, kad J. Z. ir J. U. po motinos ir žmonos A. U. mirties 2004 m. rugpjūčio 25 d. priėmė palikimą ir iki savo mirties tinkamai vykdė turto paveldėtojų pareigas: rūpinosi palikimu, mokėjo mokesčius, saugojo ir prižiūrėjo turtą, pagal savo sveikatos būklę bei finansines galimybes ir poreikius jį tvarkė. Teismo vertinimu, tokie įpėdinių J. Z. ir J. U. veiksmai patvirtina aplinkybes, jog J. U. tris mėnesius iki savo mirties, o J. Z. iki savo mirties 2010 metais rūpinosi turtu ir elgėsi kaip paveldimo turto savininkai. Iš pareiškėjų D. V. ir B. U. (jo teisių perėmėjų - vaikų) pareiškimo reikalavimų teismas sprendė, kad reikalavimai suformuluoti netiksliai, nes pareiškimu prašoma nustatyti, jog abu pareiškėjai (vaikai) priėmė palikimą pirmiausia po mamos, o vėliau ir po tėvo mirties. Iš tokios pareiškimo formuluotės teismas darė išvadą, jog J. U. po savo sutuoktinės mirties palikimo nepriėmė. Tačiau teisme apklausti liudytojai patvirtino, jog J. U. liko gyventi savo namuose iki savo mirties ir gyveno kartu su dukra J. Z. ir jos vaikais. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog J. U. būtų atsisakęs priimti palikimą po savo sutuoktinės mirties ir priešingai, neginčijamai yra nustatyta, kad J. U. ir J. Z. gyveno su A. U. daugiau nei vienerius metus iki jos mirties ir po mirties liko gyventi tuose pačiuose namuose, todėl teismas sprendė, kad šis faktas įrodo, jog jie neabejotinai priėmė palikimą. Kiti vaikai (pareiškėjai D. V. ir B. U.), teismo vertinimu, faktiniu valdymu palikimo nepriėmė, nes byloje nesurinkta tai patvirtinančių įrodymų. Apklausti byloje liudytojai patvirtino, kad ir D., ir B. lankėsi tėvų namuose, tačiau retokai (D. dažniau, nes arčiau gyveno). Liudytojai nurodė, kad jie (pareiškėjai) pasiėmė keletą daiktų po tėvų mirties, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai, kad palikimas buvo priimtas. Teismas pažymėjo, kad nors posėdžio metu D. V. ir nurodė, jog jai nereikėdavo prašyti sesers (J. Z.) leidimo ateiti į tėvų namus, tačiau kartu ir patvirtino, kad ji ateidavo į namus kaip į svečius. Jeigu praleisdavo ten daugiau laiko, tai seseriai nelikdavo skolinga ir duodavo jai pinigų apmokėti už jos sunaudotą elektros energiją. Teismas šias aplinkybes vertino kaip D. V. pripažinimą, jog tėvų namuose gyvenanti sesuo J. Z. yra tų namų šeimininkė. Teismas pažymėjo, jog J. Z. buvo vienintelė iš vaikų, kuri po tėvo J. U. mirties kreipėsi į notarų biurą dėl palikimo priėmimo. Tai rodo, kad ji aktyviais veiksmais patvirtino, jog siekia oficialiai įteisinti palikimo priėmimą. Tuo tarpu kiti vaikai jokių veiksmų neatliko. D. V. ir B. U. kito pareiškėjo V. U. pateiktų įrodymų nustatyta tvarka nenuginčijo, o patys nepateikė teismui neginčijamų įrodymų, kad jie įstatymo nustatyta tvarka ir terminais priėmė motinos ir tėvo vardu likusį palikimą pradėdami faktiškai jį valdyti. Teismui pateiktą pareiškėjos D. V. 2014 m. birželio 18 d. kvitą apie mokesčio už elektros energiją sumokėjimą teismas vertino kaip nepakankamą įrodymą, patvirtinantį, jog ši pareiškėja rūpinosi palikimu kaip savo turtu, nes tokius veiksmus įpėdinis turi atlikti per tris mėnesius nuo palikėjo mirties. Be to, teismo posėdyje teismas nustatė, kad iki savo mirties mokesčius mokėjo pareiškėjo V. U. motina J. Z., o kitų pareiškėjų įrodinėjama aplinkybė, kad pinigus šiems mokesčiams sumokėti jai duodavo D. V. ir B. U. leistinais įrodymais nebuvo įrodyta. Teismas nustatė, kad per metines mišias vaikai pasidalijo tėvų paliktus pinigus, tačiau šios aplinkybės teismas nepripažino tinkamu palikimo priėmimo faktą patvirtinančiu įrodymu, nes šie veiksmai taip pat buvo atlikti jau praėjus palikimo priėmimo terminui. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjai D. V. ir B. U. neįrodė, kad jie mokėjo mokesčius, dalyvavo turto valdyme ir rūpinosi palikimu kaip savu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu D. V., R. D., S. U. prašo iš dalies panaikinti Varėnos rajono apylinkė teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjų D. V. bei B. U. pareiškimą – nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad D. V. ir B. U. po savo tėvų A. U., mirusios (duomenys neskelbtini), ir J. U., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties priėmė jų palikimą faktiškai pradėdami valdyti paveldimą turtą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų visumos, pažeidė procesines teisės normas, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teisės normas, neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neteisingai vertino įrodymus, kas lėmė neteisingo sprendimo priėmimą. Pasak apeliantų, į bylą pateikta visuma įrodymų (rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai) patvirtina, kad tėvų palikimą, būdami palikėjų vaikais, kartu su seserimi J. Z., pareiškėjai priėmėme aktyviais savo veiksmais, faktiškai pradėdami turtą valdyti. Šie pareiškėjų veiksmai buvo atlikti iškart po tėvų mirties ir tęsiasi per visą laikotarpį iki šiol. Teismas nepasisakė, kodėl atmetė pareiškėjų pateiktus įrodymus.
2. Teismas nevertino apeliantų paaiškinimų, kuriuos patvirtino ir liudytojai, kad turtą valdė visi trys palikėjų vaikai, kurie pasidalino ir likusius po savo tėvų mirties pinigus, kitus daiktus, naudojosi likusiu turtu. Pažymėjo, kad Varėnos rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 12 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-219-308/2013) pagrįstai kritiškai vertino V. U. paaiškinimas, kad tik jo motina J. Z. po tėvų A. ir J. U. mirties viena rūpinosi sodybos išlaikymu, kad ji viena priėmė palikimą. Teismo sprendime pabrėžta, kad J. Z. pasilikimas toliau gyventi mirusių tėvų sodyboje suponavo situaciją, kad ji, gyvendama sodyboje, privalėjo atlikti daugiau naudojimosi sodyba ir priežiūros darbų nei kiti įpėdiniai, kad jai buvo perduodami pinigai sumokėti mokesčius už sunaudotą energiją. Civilinėse bylose Nr. 2-219-308/2013 ir 2-393-547/2014 pateikti įrodymai taip pat patvirtinta, kad pareiškėjai D. V. ir B. U. po tėvų mirties, per palikimo priėmimo laiką, taip pat nuolat lankydavosi tėvų sodyboje, atlikdavo sodybos priežiūros ir tvarkymo darbus, pasiėmė sau tėvų daiktus, prižiūrėjo aplinką ir kita. Anot apeliantų, palikimo priėmimo faktą aptvirtina šie įrodymai: pareiškėja D. V. po motinos, o vėliau ir po tėvo mirties nuolat būdavo sodyboje (duomenys neskelbtini) (į savaitę po 3 kartus), kadangi dirbo netoli tėvų sodybos esančiuose (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose, tėvų sodyboje nakvodavo, leisdavo savaitgalius, ji, kaip ir J. Z. bei B. U., atlikdavo sodybos priežiūros darbus, tvarkė namus, aplinką, atliko einamuosius remonto darbus, tvarkė miške vėjovartas, ruošdavosi sau kūrenimui malkas, nusikasė bulves, naudojosi pieva. Kartu su B. U. atvykdavo į tėvų sodybą kaip į savo namus, žinojo kur saugomi raktai, mokėdavo kartu su J. Z. mokesčius už elektros energiją, kuriems sumokėti pinigus duodavo ir B. U.. Tik dėl patogumo mokesčiams sumokėti pinigai būdavo perduodami J. Z., kadangi ji ten pat gyveno. Po J. Z. mirties didesnę dalį mokėjimų atlikdavo D. V., šiuos mokesčius ji moka iki šiol, ką patvirtinta į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Šių įrodymų negalima vertinti tik formaliai ir juos atmesti tuo pagrindu, kad mokėjimai atlikti ne per 3 mėnesius po tėvų mirties, o vėliau. B. U. ir D. V., mokėdami mokesčius už elektrą, manė, kad tokiu būdu išlaiko jiems priklausantį turtą ir yra šio turto savininkai. Pareiškėja D. V. saugojo pastatų ir kito turto nuosavybės dokumentus.
3. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų parodymus, apeliantų paaiškinimus, kad jų santykiai su J. Z. buvo geri, kad B. U., J. Z. ir D. V. buvo susitarę, jog tėvų turtą paveldės visi vaikai, kas konstatuota ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-219-308/2013. Šį faktą patvirtina ir tai, jog vaikai buvo pasiskirstę ir tėvų turėtas santaupas, todėl teismas nepagrįstai atmetė šį faktą kaip nereikšmingą.
4. P. V. U. nenurodė jokių reikšmingų faktų, kas priėmė palikimą po J. U. ir A. U. mirties, nes paties V. U. paaiškinimais ir liudytojų parodymais nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu jis atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Jam grįžus iš įkalinimo įstaigos, jo motina J. Z. teikė dokumentus atitinkamoms pataisos institucijoms, kad V. U. negalėtų apsigyventi jos gyvenamojoje vietoje ir nutraukė bendravimą su sūnumi. P. V. U. asmeniškai neatliko jokių veiksmų dėl nurodyto turto valdymo ir jo priežiūros, nesikreipė į notarų biurą priimti palikimą po savo motinos J. Z. mirties. Tik pareiškėjams D. V. ir B. U. užvedus civilinę bylą dėl palikimo priėmimo faktų nustatymo po J. U. ir A. U. mirties, pats nesikreipdamas į notarų biurą, įtakojo savo seserį I. U. padovanoti paveldėjimo teises į J. Z., o tuo pačiu ir į likusį turtą po Jono ir A. U. mirties.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas V. U. prašo palikti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą nepakeistą; priteisti iš pareiškėjų D. V., R. D. ir S. U. solidariai turėtas bylinėjimosi išlaidas – 800 Lt advokato paslaugoms už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantų teiginiai, kad teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias procesines teisės normas, neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neteisingai vertino įrodymus ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos yra deklaratyvaus pobūdžio ir nėra pagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjo nuomone, pirmos instancijos teismas spręsdamas bylą pilnai ir visapusiškai įsigilino į visas aplinkybes, pateiktus įrodymus, detaliai pasisakė dėl jų vertinimo, taip pat dėl įstatymo nuostatų taikymo bei vadovavosi suformuota teismų praktika.
2. Nepagrįstai apeliacinis skundas grindžiamas Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimu civilinėje byloje 2-219-308/2013, kurioje teismas, apeliantų nuomone, teisingai konstatavo jiems palankias aplinkybes. Pažymi, jog apylinkės teismų priimti sprendimai neformuoja teismų praktikos, todėl šią bylą nagrinėjantis teismas, priimdamas sprendimą, negalėjo būti saistomas jokių aplinkybių, kurios buvo konstatuotos apeliantų minėtame sprendime. Be to, minėtas 2013 m. liepos 12 d. teismo sprendimas buvo panaikintas Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-115-390/2014 dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo
3. Apeliantų pareiškime Varėnos rajono apylinkės teismui jie išreiškė reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie po tėvų A. U. ir J. U. mirties priėmė palikimą, faktiškai pradėdami valdyti paveldimą turtą, žyminį mokestį sumokėdami tik kaip už vieną reikalavimą, todėl, pareiškėjo nuomone, išreiškė tik vieną reikalavimą, t. y. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie priėmė palikimą, kuris atsirado po jų tėvų (kurie mirė skirtingu metu) mirties. Pareiškėjas pažymi, jog po palikėjų mirties likęs turtas turi būti vertinamas ne kaip vienas palikimas, bet kaip du palikimai, kurie atsirado skirtingu metu. Tai patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, savo sprendimu konstatavęs, kad J. U. priėmė palikimą atsiradusį po jo sutuoktinės A. U. mirties, faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti. Apeliantai neginčija šios sprendimo dalies, vadinasi jie sutinka su šiuo teismo nustatytu faktu. Tokiu atveju jų reikalavimas yra logiškai nepagrįstas ir nesuprantamas, kadangi įstatymas nenumato jokios bendros ar jungtinės įpėdinių veiklos priimant palikimą. Apeliantų elgesys teismo proceso metu bandant patikslinti prašymą bei apeliaciniame skunde pareikšto reikalavimo turinys (nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus), pareiškėjo nuomone, rodo, kad jie suprato pirminio reikalavimo ydingumą ir bando taisyti padėtį. Todėl apeliaciniame skunde išdėstytas jų reikalavimas yra nesuderinamas su palikimo priėmimą reglamentuojančiomis nuostatomis. Be to, apeliaciniame skunde keliami nauji reikalavimai, t. y. nustatyti kelis juridinę reikšmę turinčius faktus, taip pažeidžiant CPK 312 straipsnio reikalavimus. Dėl šių aplinkybių apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliaciniu skundu keliami įrodinėjimą ir palikimo priėmimą faktiniu valdymu reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimai.
Paveldėjimas atsiranda mirus fiziniam asmeniui. Paveldėjimo objektas yra palikimas, t. y. mirusio fizinio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausiusių palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, visuma. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kurį sudaryti asmuo gali tiek asmeniškai, tiek per įgaliotą atstovą. Priimdamas palikimą, įpėdinis išreiškia savo valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą (t. y. turtą, turtines teises, pareigas ir kai kurias asmenines neturtines palikėjo teises). Asmens valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto savininku, gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais. Be to, įpėdinio veiksmai turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. CK 5.51 straipsnyje, kaip vienas iš palikimo priėmimo būdų, nustatytas įpėdinio faktiškas pradėjimas paveldimą turtą valdyti. Priimdamas palikimą šiuo būdu, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad įpėdinis palikimą priėmė bei išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku. Įstatymas nenumato, kad faktiškas paveldimo turto valdymas, kuriuo priimamas palikimas, turi būti įformintas raštu ar notarine forma. Todėl įpėdinis, įrodinėdamas aktyvių veiksmų, išreiškiančių jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, atlikimo per terminą palikimui priimti aplinkybę, gali remtis visomis CPK 177 straipsnyje numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Asmuo, kuris savo reikalavimus grindžia palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad įpėdinis pradėjo šį turtą valdyti kaip savo, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teises į paveldimą turtą. Akivaizdi ir nereikalaujanti išsamesnio įrodinėjimo yra aplinkybė, kad asmuo, naudodamasis namų valda, joje gyvendamas tuo užtikrina ir namų valdos priežiūrą, tinkamą jos eksploatavimą. Kada asmuo gyvena namų valdoje, ją prižiūri, tai reiškia, kad jis šiuo turtu naudojasi kaip savo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įpėdinio gyvenimas palikimą sudarančiame name, kai įpėdiniui tai yra vienintelė gyvenamoji vieta, kai įpėdinis iki palikimo atsiradimo ten su palikėju šiam sutinkant ilgą laiką kartu gyveno bei rūpinosi palikėju, kai kiti įpėdiniai patys ten neapsigyveno, nes turi kitą nuolatinę gyvenamąją vietą, bei ilgą laiką nereiškė pretenzijų palikimu faktiškai besinaudojančiam įpėdiniui, o pretenzijas pareiškė tik po to, kai jis pats kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad įpėdinis palikimą priėmė faktiškai pradėdamas turtą valdyti (2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008).
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo V. U. motina J. Z. iki savo tėvų (palikėjų) A. ir J. U. mirties ilgą laiką kartu gyveno su tėvais, jais rūpinosi, po tėvų mirties toliau su savo šeima liko gyventi tuose namuose, juos prižiūrėjo, tvarkė ir buvo faktinė šios namų valdos valdytoja bei naudotoja, kadangi kiti palikėjų vaikai (įpėdiniai), turėdami kitą nuolatinę gyvenamąją vietą, gyveno kitur. Kad pareiškėjų D. V. ir B. U. apsilankymas tėvų sodyboje po palikėjų mirties buvo epizodinis pripažino patys pareiškėjai (t. 1, b. l. 119), patvirtino liudytojai G. U., A. R. (palikėjų kaimynė), J. S., J. Č. (t. 1, b. l. 121, 122). Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjai (apeliantai) per įstatymu nustatytą trijų mėnesių terminą nepadavė notarui pareiškimo dėl palikimo priėmimo. Iš liudytojo A. B. paaiškinimų matyti, kad J. Z. jam sakiusi, kad tėvai viską paliko jai, o D. ir B. atsisakė. Nurodytą aplinkybę iš esmės patvirtina ir pareiškėjo V. U. motinos J. Z. veiksmai, kuri po tėvo J. U. mirties kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo (t. 1, b. l. 5). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų (apeliantų) argumentus, kad jų veiksmai, kai po tėvų mirties jie priėmė kai kuriuos palikėjų daiktus (drabužius, namų apyvokos daiktus) ir padėjo savo seseriai J. Z. tėvų sodyboje nudirbti ūkio darbus, turėtų būti pripažinti kaip faktinis paveldimo turto valdymas, kadangi ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą. Palikėjo daiktą įpėdinis gali paimti kitiems įpėdiniams sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą. Paveldėjimo teisėje ir teismų praktikoje palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, asmeninių dokumentų, laiškų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006). Be to, paveldėjimo teisėje konkretaus daikto paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesaugojo turto, nesirūpino juo ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo. Remdamasis kasacinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir kitą pareiškėjos D. V. argumentą, kad sumokėjus jai vienkartinį mokestį už elektros energiją praėjus beveik 10 metų terminui po tėvų mirties (t. 21, b. l. 48), nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėja tokius mokesčius mokėjo atsiradus palikimui, pastoviai ir tokiu būdu priėmė palikimą faktiniu jo valdymu. Teismas pagrįstai atmetė kitus pareiškėjų argumentus, liečiančius pinigų perdavimo J. Z. mokesčiams sumokėti faktą, kadangi šios aplinkybės nebuvo patvirtintos nei liudytojų parodymais, nei kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, liečiančia kito paveldimo turto – pinigų pasidalinimo tarp įpėdinių, faktą. Kaip teisingai nurodė teismas, pinigus įpėdiniai pasidalino pasibaigus palikimo priėmimo terminui (per metines mišias). Iš pareiškėjos D. V., liudytojų A. U. ir G. U. paaiškinimų galima daryti daugiau tikėtiną išvadą, kad po tėvų mirties pinigais disponavo J. Z.. Todėl pinigų padalinimas įpėdiniams po termino palikimui priimti pasibaigimo gali būti vertintinas kaip faktiškai pradėjusio valdyti palikimą įpėdinio (J. Z.) geros valios išraiška ir noras atsilyginti su įpėdiniais, nepriėmusiais palikimo (CPK 185 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų visumos, pažeidė procesines teisės normas, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teisės normas, neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, neteisingai vertino įrodymus, nepasisakė, kodėl atmetė pareiškėjų pateiktus įrodymus, kas lėmė neteisingo sprendimo priėmimą. Tokie apeliacinio skundo argumentai, nenurodant kokius konkrečiai įrodymus teismas įvertino netinkamai ir/ar atsisakė vertinti, kokias įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas jis pažeidė, yra deklaratyvaus pobūdžio, neatitinka teismo sprendimo turinio, iš kurio matyti, kokių įrodymų pagrindu teismas priėjo būtent tokios, o ne apeliantus tenkinančios išvados, o kokius įrodymus atmetė kaip nepagrįstus ir jais nesivadovavo.
Nėra pagrindo sutikti su kitu apeliacinio skundo argumentu, kad visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo konstatuotos Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-219-308/2013, kuriuo pareiškėjų pareiškimas buvo patenkintas. Pažymėtina, kad minėtas teismo sprendimas buvo priimtas toje pačioje byloje ir Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartimi buvo panaikintas. Taigi šiame sprendime nustatyti faktai ir teismo išvados neturi prejudicinės galios nagrinėjamam ginčui spręsti (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir teismo sprendimo teisėtumui įtakos neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino palikimo priėmimą faktiniu valdymu reglamentuojančias materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, reguliuojančių įrodinėjimo taisykles, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, todėl pakeisti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
P. V. U., kurio suinteresuotumas bylos baigtimi yra priešingas apeliantų interesui, už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turėjo 800 Lt (231,69 EUR) išlaidų (t. 2, b. l. 94). Apeliantų apeliacinį skundą atmetus, šios pareiškėjo patirtos išlaidos priteistinos iš apeliantų lygiomis dalimis (CPK 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteiti iš pareiškėjų D. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui V. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 77,23 EUR (septyniasdešimt septynis eurus 23 eurocentus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Šis teismo nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.