Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. Š. ieškinį atsakovui V. G. dėl skolos, nuostolių ir palūkanų priteisimo bei atsakovo V. G. priešieškinį ieškovui K. Š. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2018 m. rugsėjo 4 d. priimtas preliminarus teismo sprendimas, kuriuo priteista iš atsakovo 12998 Eur skola, 325 Eur delspinigiai, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 13323 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018 m. rugpjūčio 30 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 188 Eur bylinėjimosi išlaidos ieškovui.

2018 m. spalio 1 d. gauti atsakovo prieštaravimai dėl preliminaraus sprendimo. Atsakovas prašė preliminarų sprendimą panaikinti arba pakeisti. Prieštaravimuose nurodė, kad teismui pateikta 2018 m. birželio 6 d. paskolos sutartis yra melaginga ir apsimestinė, kadangi atsakovas iš ieškovo negavo sutartyje nurodytos pinigų sumos, atsakovas pilnai pasitikėjo ieškovu ir sutiko pasirašyti tokią paskolos sutartį pas notarą, kad ieškovo šeimos nariams būtų patektas svarus rašytinis įrodymas apie ieškovo neva prarastus pinigus. Nurodė, kad atsakovas ieškovui ne kartą buvo paskolinęs pinigų, kurių jis jam negrąžino. Taip pat nurodė, kad yra pasirašęs 3 vekselius, tačiau ieškovas įtikino jį pasirašyti paskolos sutartį pas notarą ir tuoj po paskolos sutarties pasirašymo ieškovas grąžino atsakovui vekselių originalus.

Teismo posėdžių metu atsakovas ir jo atstovas palaikė prieštaravimuose ir priešieškinyje išdėstytus argumentus, prašė preliminarų teismo sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį tenkinti.

Papildomai atsakovas nurodė, kad su ieškovu yra pažįstami apie 8 metus, buvo draugai, ieškovas jam buvo autoritetas, juo visiškai pasitikėjo. Nurodė, kad mokosi universitete, yra teisės studentas, tuo metu, kai buvo sudaryta notarinė paskolos sutartis, buvo 2 kurse. Nurodė, kad pasirašytos notarinės paskolos sutarties jis neskaitė, kadangi besąlygiškai pasitikėjo ieškovu. Neatsimena, ar notarė perskaitė sutartį garsiai, buvo stresinėje būsenoje, taip pat neatsimena ar jam buvo įteiktas vienas sutarties egzempliorius, pinigų pagal paskolos sutartį realiai negavo. Ieškovas jam nurodė, kad paskolos sutarties ieškovui reikia tam, kad parodyti šeimai. Pranešimą apie sutarties nutraukimą atstovas gavo, tačiau nesusisiekė su ieškovu, kadangi ieškovas kėsinosi į jo gyvybę. Atsakovas nurodė, kad ieškovas pasakė jam notarinės paskolos sutarties sąlygas, sumą kokią įrašė – beveik 13000 Eur, ir kad yra numatytos palūkanos 5 Eur už dieną. Paskolos sandoriu buvo slepiami 2018 m. gegužės 1 d. pasirašyti 3 vekseliai 7500 Lt sumai, vekselių ieškovas jam nėra grąžinęs. Atsakovas patvirtino, kad jis žinojo, jog pas notarę bus sudaroma paskolos sutartis, suvokia paskolos sutarties esmę. Pripažino, kad 2018 m. birželio 6 d. notarinėje paskolos sutartyje jis pasirašė, ir prie nurodytos paskolos sumos, ir gale. Nurodė, jog su ieškovu nebuvo į Tailandą išvažiavę, mokėjimo pavedimuose, kuriais buvo pervestos sumos į ieškovo sąskaitą, nurodytos mokėjimo paskirtys buvo išgalvotos. Nurodė, kad nieko nėra skolingas ieškovui, ieškovas jam yra skoloje. Ieškovui skolino pinigus iš savo uždirbtų pinigų, pavedimus ieškovui darė per internetine platformą Transfergo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

preliminarus sprendimas paliktinas nepakeistas, priešieškinis atmestinas.

Dėl paskolos sutarties sudarymo ir galiojimo.

Tarp šalių byloje kilo ginčas dėl 2018 m. birželio 6 d. notarinės paskolos sutarties (toliau – Paskolos sutartis) sudarymo ir galiojimo. Atsakovas nurodo, kad Paskolos sutartis yra melaginga ir apsimestinė, kadangi atsakovas iš ieškovo negavo Paskolos sutartyje nurodytos sumos, todėl priešieškiniu prašo teismo pripažinti negaliojančia Paskolos sutartį nuo pat jos sudarymo dienos kaip šalių sudarytą apsimestinį sandorį. Ieškovas nurodo, kad Paskolos sutartis yra galiojanti ir ieškiniu prašo teismo priteisti iš atsakovo 12998 Eur skolą ir 325 Eur netesybas pagal Paskolos sutartį.

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2018 m. birželio 6 d. Kretingos rajono trečiajame notarų biure tarp ieškovo ir atsakovo buvo pasirašyta notarinė paskolos sutartis (Paskolos sutartis), pagal kurią ieškovas suteikė 12998 Eur dydžio paskolą atsakovui, o atsakovas prisiėmė įsipareigojimus sutartyje nustatytais terminais atlikti nustatyto dydžio pavedimus į ieškovo bankinę sąskaitą ir tokiu būdu grąžinti suteiktą paskolą. 2018 m. rugpjūčio 6 d. registruotu paštu ieškovas išsiuntė atsakovui pranešimą dėl vienašališko Paskolos sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad atsakovas iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. praleido du paskolos mokėjimus, todėl, vadovaujantis Sutarties 1.6 punktu, ieškovas nuo 2018 m. birželio 26 d. skaičiuoja delspinigius pagal sutarties 1.4 punktą, nuo 2018 m. rugpjūčio 6 d. vienašališkai nutraukia paskolos sutartį ir suteikia terminą iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. imtinai atsakovui grąžinti visą paskolos sumą bei netesybas.

Sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą pirmiausia išspręstinas klausimas dėl Paskolos sutarties sudarymo ir galiojimo.

Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, jog Paskolos sutartyje (2.1 punktas) nurodyta, jog šalys pareiškia ir patvirtina, kad paskolos davėjas (ieškovas K. Š.) paskolos sumą, iš viso sudarančią 12998 Eur paskolos gavėjui (atsakovui V. G.) perdavė prieš šios sutarties pasirašymą grynais pinigais. Pagal Paskolos sutarties 2.2 punktą paskolos gavėjas (atsakovas V. G.) pareiškė ir patvirtino, kad iš paskolos davėjo (ieškovo K. Š.) paskolos sumą, sudarančią 12998 Eur grynais pinigais gavo prieš sutarties pasirašymą. Paskolos sutarties 2.2.1 punkte ranka rašytas įrašas, kad paskolos sumą 12998 Eur iš paskolos gavėjo gavau, pasirašo atsakovas V. G.. Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas pripažino, kad šį įrašą paskolos sutartyje pasirašė jis, atsakovas pripažino ir tai, kad pasirašė Paskolos sutarties gale. Paskolos sutarties 2.3 punktu paskolos gavėjas (atsakovas V. G.) pareiškia ir patvirtina, kad paskolos gavėjo pareiškimas apie 12998 Eur paskolos sumos gavimą yra šios paskolos sumos gavimo ir visiško bei tinkamo paskolos davėjo prievolės perduoti paskolos gavėjui paskolos sumą pagal šią sutartį įvykdymo fakto patvirtinimas – pakvitavimas. Paskolos sutarties 2.4 punktu konstatuota, kad paskolos gavėjui pareiškus ir patvirtinus, kad aukščiau šioje sutartyje nurodytus pinigus gavo, paskolos sutartis yra pripažįstama sudaryta ir paskolos gavėjas tampa jam perduotų pinigų savininku.

Kadangi Paskolos sutartyje yra ne tik aiškiai apibrėžtas sutarties dalykas (1.1 punktas), kad paskolos davėjas perduoda pinigus 12998 Eur paskolos gavėjui nuosavybėn, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, bet yra ir atsakovo V. G. patvirtinta, kad pinigus jis gavo (2.2.1, 2.3 punktai) tai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, jog atsakovo V. G. ir ieškovo K. Š. sudarytoje Paskolos sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas pinigų perdavimas, kurį nagrinėjamu ginčo atveju privalėjo nuginčyti atsakovas, t. y. atsakovui teko pareiga įrodyti, jog piniginės lėšos pagal Paskolos sutartį faktiškai nebuvo gautos arba jų buvo gauta mažiau. Kaip nurodė trečiuoju asmeniui byloje apklausta notarė, pinigų perdavimas pagal notarine tvarka tvirtinamą paskolos sutartį gali būti atliekamas įnešant pinigus į notaro depozitinę sąskaitą, perduodant pinigus notaro akivaizdoje arba pasirašant pakvitavimą, šalių pasirašytas pakvitavimas patvirtina pinigų perdavimą ir to pakanka, kad paskolos sandoris būtų laikomas sudarytu. Kaip matyti iš Paskolos sutarties, šiuo atveju šalys paskolos pinigų grynais perdavimo faktą patvirtino pakvitavimu pačioje notarinėje paskolos sutartyje – ranka rašytu ir atsakovo V. G. pasirašytu įrašu dėl pinigų perdavimo. Atsakovas pinigų perdavimo faktą ginčijo nurodydamas aplinkybę, kad paskolos sutartis niekada nebuvo realiai įvykdyta, t. y. pinigų ieškovas atsakovui neperdavė, nurodė, jog ieškovas negali teismui nurodyti pinigų sumos perdavimo datos ir vietos. Akcentuotina tai, kad, kaip jau nurodyta aukščiau, šalių sudarytoje sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas pinigų perdavimas, ne ieškovas šiuo atveju turėjo įrodyti, kad perdavė paskolos pinigus atsakovui ir kada juos perdavė, tačiau atsakovas turėjo nuginčyti pinigų perdavimo prezumpciją ir įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą. Šiuo atveju atsakovas jokių įrodymų, kuriais būtų pagrįstai galima vertinti, kad pinigai pagal Paskolos sutartį realiai atsakovui nebuvo perduoti, nepateikė. Be to, 2019 m. balandžio 5 d. atsiliepime į priešieškinį ieškovas nurodė, kokia tvarka, kokiomis sumomis ir kokiais terminais atsakovui buvo skolinami pinigai prieš Paskolos sutarties sudarymą. Akcentuotina tai, kad, kaip nurodė pats atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu, jis ginčijamos Paskolos sutarties sudarymo metu buvo teisės studentas – nurodė, jog mokosi universitete, tuo metu, kai buvo sudaryta Paskolos sutartis, buvo 2 kurso teisės studentas. Taigi atsakovas, būdamas išklausęs 2 teisės studijų kursą, neabejotinai turėjo ir galėjo suvokti Paskolos sutarties 2.2.1 punkte ranka parašyto ir pasirašyto pakvitavimo – patvirtinimo, kad 12998 Eur paskolos sumą iš ieškovo gavo, esmę ir reikšmę. Atsakovas pats jo ginčijamoje Paskolos sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai, sudaromo sandorio tikrumą tvirtinant notarei, patvirtino, kad paskolos pinigus 12998 Eur iš ieškovo gavo, šią aplinkybę paneigiančių įrodymų atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu nepateikė. Sutartyje nurodytos ir kai kurios individualiai šalių aptartos sąlygos (pvz. dėl grąžinimo termino ir grąžinimo tvarkos (Paskolos sutarties 1.1.1-1.2 punktai) rodo, jog buvo sudaryta būtent paskolos sutartis. Atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino, jog žinojo, kad pas notarę bus sudaroma paskolos sutartis, suvokia paskolos sutarties esmę. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pinigai pagal ginčijamą Paskolos sutartį atsakovui buvo perduoti ir Paskolos sutartis tarp ieškovo bei atsakovo buvo sudaryta.

Pripažinus ginčijamą Paskolos sutartį sudaryta ir pripažinus ją paskolos sandoriu, o atsakovui nepateikus įrodymų, kad paskolą ieškovui yra grąžinęs, ieškovo ieškinys dėl paskolos sumos priteisimo yra pagrįstas (CK 6.38, 6.200 straipsniai, 6.873 straipsnio 1 dalis). 2018 m. rugpjūčio 6 d. registruotu paštu ieškovas išsiuntė atsakovui pranešimą dėl vienašališko Paskolos sutarties nutraukimo, kuriame nurodė, kad atsakovas iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. praleido du paskolos mokėjimus, todėl ieškovas nuo 2018 m. rugpjūčio 6 d. vienašališkai nutraukia paskolos sutartį ir suteikia terminą iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. imtinai atsakovui grąžinti visą paskolos sumą bei netesybas. Teismas iš šių aplinkybių ir įvertinęs šalių sudarytos Paskolos sutarties sąlygas (1.6 punktas) vertina, kad šalių sudaryta Paskolos sutartis yra vienašališkai nutraukta 2018 m. rugpjūčio 6 d. Atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino, kad ieškovo pranešimą dėl Paskolos sutarties nutraukimo ir skolos grąžinimo gavo, tačiau į jį nereagavo, kadangi ieškovas grasino jam. Taigi atsakovas pats pripažino, kad nėra ieškovui grąžinęs paskolos pagal sudarytą Paskolos sutartį, to neneigė ir bylos nagrinėjimo teisme metu.

Jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė, o palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką šalys nustato susitarimu (CK 6.872 straipsnis). Palūkanos šalių sudarytoje Paskolos sutartyje nebuvo numatytos, tačiau Paskolos sutarties 1.4 punkte numatyta, jog paskolos gavėjui praleidus šia sutartimi nustatytą paskolos sumos (paskolos sumos dalies, paskolos sumos periodinio mokėjimo) grąžinimo terminą, paskolos gavėjas privalo sumokėti paskolos davėjui netesybas – delspinigius 5 Eur dydžio sumą už kiekvieną termino praleidimo dieną. Ieškovas prašo priteisti paskolos sutartyje numatytus delspinigius – 325 Eur, kurie skaičiuojami nuo 2018 m. birželio 26 d., kadangi atsakovas turėjo iki 2018 m. birželio 25 d. įvykdyti mokėjimą, iki ieškinio padavimo dienos, t. y. 2018 m. rugpjūčio 30 d.

Prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais (CK 6.70 straipsnio 1 dalis). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009).

Šalys Paskolos sutartyje susitarė dėl mokamų netesybų. Delspinigiai, šiuo atveju priskaičiuoti nuo atsakovo termino įvykdyti piniginę prievolę ieškovui praleidimo dienos 2018 m. birželio 26 d. iki ieškinio pateikimo dienos 2018 m. rugpjūčio 30 d., delspinigių norma – 5 Eur už kiekvieną pradelstą dieną (Paskolos sutarties 1.4 punktas). Delspinigių prašoma už mažesnį nei 6 mėnesių terminą (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl visa delspinigių suma (325 Eur) priteistina ieškovo naudai.

Dėl paskolos sandorio pripažinimo apsimestiniu

Atsakovas pareiškė byloje priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti paskolos sutartį negaliojančia, kaip apsimestinį sandorį. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, yra jų vidinės valios išorinė išraiška, o sandoris yra šios asmens valios ir jo išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2012).

Kaip jau nustatyta aiškinant sutartį pateiktų įrodymų kontekste, šalis siejo būtent paskoliniai santykiai. Atsakovas, teigdamas, kad paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris iš esmės rėmėsi tuo, kad pinigai pagal ginčijimą paskolos sandorį realiai atsakovui nebuvo perduoti. Atsakovas nurodė, kad ginčijama Paskolos sutartimi buvo dengiami atsakovo ieškovo naudai išduoti vekseliai.

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).

Pažymėtina, jog teismo aukščiau jau konstatuota, kad pinigai pagal ginčijamą Paskolos sutartį atsakovui buvo perduoti, šios prezumpcijos atsakovas nepaneigė, todėl vertinti Paskolos sutartį apsimestine vadovaujantis tuo argumentu, jog, kaip teigia atsakovas, jam pinigai realiai nebuvo perduoti, nėra jokio pagrindo.

Dėl Paskolos sandoriu dengiamų vekselių pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo metu tiek ieškovas, tiek atsakovas pripažino, kad prieš Paskolos sutarties sudarymą atsakovas ieškovo naudai buvo išdavęs vekselius – atsakovas teikdamas žodinius paaiškinimus teisme teigė, jog 2018 m. gegužės 1 d. pasirašyti 3 vekseliai 7500 Lt sumai, ieškovas nurodė, kad 2018 m. pavasarį atsakovas ieškovo naudai išrašė 6 vekselius bendrai 13000 Eur sumai. Pažymėtina, jog CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Teismas šiuo atveju vertina, kad ieškovas ir atsakovas, įgyvendindami sutarties laisvės principą, šiuo atveju nusprendė įforminti savo teisinius santykius būtent paskolos sutartimi ir tai yra jų valia. Iš šalių paaiškinimų ir bylos rašytinių dokumentų teismas sprendžia, kad tikroji šalių valia šiuo atveju ir buvo paskolos sandorio sudarymas. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šalys iš tikrųjų siekė sudaryti kitokį, ne paskolos sandorį. Pažymėtina, jog sandoriui pripažinti apsimestiniu neužtenka vien tik atsakovo deklaratyviai išdėstytos įvykių versijos bei tam tikrų aplinkybių interpretacijos sau naudinga linkme. Reiškiant reikalavimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, turi būti įrodinėjama bendra suderinta šalių valia pridengti tikrąjį sandorį apsimestiniu. Šiuo atveju atsakovas neįrodė, kad sudarant ginčijamą Paskolos sutartį buvo suderinta šalių valia pridengti kitą tikrąjį sandorį.

Atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad Paskolos sutartis buvo apsimestinė ir dėl to, kad ji buvo reikalinga tam, jog pateikti ieškovo šeimos nariams kaip įrodymą, kuriuo ieškovas galėtų pateisinti jo nesugebėjimą šeimos nariams grąžinti pinigus. Pažymėtina, jog atsakovas šioje byloje nurodydamas aplinkybes dėl Paskolos sutarties reikalingumo ieškovo šeimos nariams, turėjo pareigą ir įrodyti šias aplinkybes, tačiau atsakovas jokių tai patvirtinančių įrodymų (rašytinių įrodymų ar prašymų apklausti liudytojus byloje) teismui neteikė. Teismas pripažįsta, kad atsakovas neįrodė buvus jo nurodomas aplinkybes dėl Paskolos sutarties sudarymo tikslo.

Atsakovas taip pat Paskolos sutarties negaliojimą ginčijo ir tuo argumentu, kad notarė negalėjo tvirtinti Paskolos sutarties, kadangi šalys neinformavo notarės prieš Paskolos sutarties sudarymą apie anksčiau sudarytus vekselius ir prievolių pagal vekselius novaciją sudarant Paskolos sutartį, ieškovas gali nesąžiningai reikalauti tų pačių sumų ir pagal atsakovo išrašytus vekselius. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovas teikdamas žodinius paaiškinimus teisme teigė, jog vekselių ieškovas jam nėra grąžinęs, ieškovas nurodė, kad vekselius ieškovas yra atsakovui grąžinęs, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats atsakovas 2018 m. rugsėjo 25 d. prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo nurodė, kad „Kai aš pasirašiau paskolos sutartį pas notarą, tai tuoj po paskolos sutarties pasirašymo ieškovas man grąžino vekselių originalus.“ Taigi pats atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė priešingas aplinkybes dėl vekselių grąžinimo jam fakto ir nebuvo nuoseklus savo paaiškinimuose. Notarė patvirtino, kad apie pasirašytus vekselius ir novaciją notarei nė viena iš šalių nenurodė, tačiau nurodė, jog šalys nebūtinai tai turėjo notarei nurodyti. Teismas vertina, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamą Paskolos sutartį negaliojančia tuo pagrindu, kad prieš šio sandorio sudarymą atsakovas buvo išdavęs ieškovo naudai vekselius. Byloje nėra duomenų ir atsakovas jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, kad ieškovas būtų pradėjęs skolos išieškojimo pagal išduotus vekselius procedūrą. Ieškovas nurodė, kad vekselius atsakovui yra grąžinęs, tai pripažino ir atsakovas savo prieštaravimuose, tačiau vėliau bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad vekselių ieškovas jam nėra grąžinęs. Teismas vertina, kad nėra pagrindo spręsti, jog ieškovas nesąžiningai reikalaus tų pačių sumų ir pagal atsakovo išrašytus vekselius.

Atsakovas nurodė, kad pasirašytos notarinės Paskolos sutarties jis neskaitė, kadangi besąlygiškai pasitikėjo ieškovu. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad atsakovas, būdamas suaugęs, veiksnus asmuo, teisės studentas, neskaitė pasirašomos Paskolos sutarties, negali atleisti ir neatleidžia jo nuo įsipareigojimų ir atsakomybės pagal sudarytą paskolos sandorį. Kaip bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė ginčijamą Paskolos sutartį tvirtinusi notarė, visos paskolos sandorio sąlygos buvo aptartos su šalimis ir joms paaiškintos iki sandorio sudarymo, prieš pasirašant sandorį buvo patikrintos sandorio šalių tapatybės, gyventojų registro duomenys, veiksnumas, dėl šalių veiksnumo jokių abejonių nekilo.

Atsakovas kvestionavo Paskolos sutarties galiojimą ir tuo pagrindu, kad, atsakovo teigimu atsakovui nebuvo poreikio skolintis iš ieškovo tokios didelės ir „keistos“ pinigų sumos. Pažymėtina, jog, kaip nurodė byloje apklausta notarė, abi sandorio šalys nurodė, kad tiek skolino pinigų, kiek nurodė paskolos sutartyje, sandorio sąlygos dėl sumos šalių buvo derinamos ir abiem tinkamos. Kaip paaiškino ieškovas bylos nagrinėjimo metu, tokia sandorio suma buvo pasirinkta tam, kad matematiškai dalinant pinigų sumas pagal jų grąžinimo terminus nebūtų centų. Teismas vertina, kad Paskolos sutarties šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, pasirinko, kokią paskolos sumą sutartyje nurodyti. Vien ta aplinkybė, kad paskolos suma nėra išreikšta suapvalintu skaičiumi (pvz. 13000 Eur), o yra nurodyta 12998 Eur, nedaro ginčijamos Paskolos sutarties negaliojančia. Atsakovo samprotavimai, kad jam nebuvo reikalinga skolintis iš ieškovo tokios didelės pinigų sumos, yra bendro pobūdžio ir deklaratyvus, atsakovas neteikė teismui jokių įrodymų dėl jo finansinės padėties ginčijamos Paskolos sutarties sudarymo metu.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, kad Paskolos sutartį pripažinti negaliojančia nėra pagrindo.

Dėl ieškovo įpareigojimo grąžinti atsakovui iš neteisėto valdymo atsakovo turtą.

Atsakovas priešieškiniu prašo teismo įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovui iš neteisėto valdymo atsakovo turtą, t. y. 2789 Eur. Šiam reikalavimui pagrįsti atsakovas pateikė 8 mokėjimo nurodymus bendrai 2789 Eur sumai, kurių mokėjimo datos atitinkamai nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. kovo 27 d. Iš pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, kad jais atsakovas V. G. ieškovui K. Š. perveda atitinkamas pinigų sumas, mokėjimo paskirtyse nurodydamas „Pinigai už kelionę į Tailandą“, „Parama krikšto sūnui“, „Mokėjimas mobiliąja programėle“, „Sveiki, lauku“. Atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, jog su ieškovu nebuvo į Tailandą išvažiavę, mokėjimo pavedimuose, kuriais buvo pervestos sumos į ieškovo sąskaitą, nurodytos mokėjimo paskirtys buvo išgalvotos.

Vertinant atsakovo priešieškinio reikalavimo dėl 2789 Eur sumos priteisimo iš ieškovo pagrįstumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi atsakovo mokėjimai ieškovui, kurių pagrindu atsakovas priešieškiniu prašo priteisti iš ieškovo 2789 Eur sumą yra atlikti iki 2018 m. kovo 27 d., taigi iki Paskolos sutarties tarp šalių sudarymo. Ieškovas nurodė, kad iš 2018 m. birželio 6 d. notarinėje Paskolos sutartyje nurodytos sumos jau yra išskaičiuota atsakovo priešieškiniu reikalaujama 2789 Eur suma. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, jog, kaip konstatuota aukščiau 2018 m. birželio 6 d. Paskolos sutartis buvo sudaryta ir atsakovas pinigus pagal Paskolos sutartį iš ieškovo gavo, teismas vertina, kad labiau tikėtina yra tai, jog 2789 Eur suma jau buvo šalių įvertinta ir išskaičiuota prieš pasirašant Paskolos sutartį ir nusprendžiant, kokią paskolos sumą įrašyti į Paskolos sutartį. Vargu, ar, esant ieškovo įsiskolinimui atsakovui, atsakovas šios aplinkybės būtų neįvertinęs ir neišskaičiavęs šios sumos, o Paskolos sutartyje nurodęs, kad skolinasi iš ieškovo 12998 Eur. Atsakovo mokėjimų pagal minėtus 8 pavedimus 2789 Eur sumai negalima vertinti ir kaip mokėjimų pagal 2018 m. birželio 6 d. Paskolos sutartį, tokiu būdu mažinant atsakovo įsiskolinimą ieškovui, kadangi visi mokėjimai atlikti iki Paskolos sutarties sudarymo – laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. kovo 27 d.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, atsakovo priešieškinio reikalavimas įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovui iš neteisėto valdymo atsakovo turtą, t. y. 2789 Eur, netenkinamas.

Dėl baudos atsakovui ir jos atstovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Ieškovas prašo teismo, vadovaujantis CPK 95 straipsniu, skirti atsakovui maksimalią baudą, pusę baudos skiriant ieškovui, už piktnaudžiavimą procesu, taip pat skirti baudą už advokato etikos pažeidimus ir atsakovo atstovui – advokatui V. G.. Ieškovas nurodo, kad labiausiai piktnaudžiavimo institutą išreiškiantis atsakovo veiksmas šiuo atveju – patikslinto priešieškinio teikimas, kuris ne tik kad yra ne logiškas, bet akivaizdžiai atskleidžiantis atsakovo norą „ištempti“ bylą kuo ilgiau, dėl nesuprantamų aplinkybių buvo laukiama „iki paskutinės minutės“.

Pažymėtina, jog pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

Pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Įstatymas taip pat įpareigoja proceso dalyvius bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu (CPK 8 straipsnis), kad teismas kuo greičiau išspręstų ginčą ir priimtų teisingą sprendimą.

Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Tačiau teismų praktikoje pažymima, kad ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės, numatytos CPK 95 straipsnyje, taikymą. Baudos dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskyrimui yra būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir pareiškimo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.

Pastebėtina, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013 ir kt.). Asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojimus, kurių būtina laikytis, kad, įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Ar asmuo laikosi šių reikalavimų, nustatoma analizuojant, ar elgiasi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi rūpestingas, sąžiningas ir protingas žmogus. Procesinėmis teisėmis turi būti naudojamasi sąžiningai, tik pagal jų paskirtį – užtikrinti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą.

Pažymėtina, jog kiekvienas asmuo, kuris mano, kad jo teisės ir interesai yra pažeidžiami, turi teisę kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis). Teisė kreiptis į teismą yra universali, įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje. Pažymėtina, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra viena iš konstitucinių asmens teisių, kuri gali būti ribojama tik išskirtinais atvejais. Šiuo atveju atsakovui teisė kreiptis į teismą su priešieškiniu byloje numatyta ir įtvirtinta CPK 143 straipsnyje. Šios atsakovo teisės įgyvendinimas pats savaime negali būti vertinamas kaip patvirtinantis nesąžiningą atsakovo elgesį, valinį piktnaudžiavimą teise. Sutiktina su ieškovo pozicija, kad atsakovo patikslinti priešieškiniai bylos nagrinėjimo teisme metu ne visada buvo teikiami užtikrinant proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, kadangi 3 kartus atsakovo priešieškinis buvo pateiktas prieš pat paskirtus teismo posėdžius (2018 m. lapkričio 16 d., 2019 m. balandžio 25 d. bei 2019 m. liepos 8 d.), tačiau a priori (iš anksto) vertinti, kad atsakovo priešieškinio teikimas, kaip teigia ieškovas, yra ne logiškas, nėra pagrįsta. Atsakovas ir (ar) jo atstovas į teismo posėdžius atvykdavo, dėl to teismo posėdžiai nebūdavo atidedami, teismui procesinius dokumentus ir savo paaiškinimus atsakovas ir jo atstovas teikė, todėl atsakovo naudojimąsi jam įstatymo suteikta teise kreiptis į teismą teisminės gynybos bei teikti priešieškinį nėra pagrindo vertinti kaip piktnaudžiavimą procesu.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovo prašymas dėl baudos atsakovui ir jo atstovui paskyrimo atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Dokumentiniame procese atsakovui pareiškus prieštaravimus, teismas galutiniu sprendimu išsprendžia žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą (CPK 430 straipsnio 7 dalis). Ieškovas pateikė įrodymus apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 188 Eur žyminis mokestis, duomenų apie išlaidas advokatui ieškovas teismui neteikė. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Palikus preliminarų sprendimą nepakeistą, ieškovui iš atsakovo priteistina 188 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Iš atsakovo taip pat priteistinos teisme turėtos 5,92 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kadangi jos viršija CPK 96 straipsnio 6 dalies tvarka 2011 m. lapkričio 7 d. Teisingumo ministro ir Finansų ministro įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną 3 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

2018 m. rugsėjo 4 d. teismo nutartimi civilinėje byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovui V. G. nuosavybės teise priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai, ir piniginės lėšos, esančios pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, neviršijant 13323 Eur sumos, areštuotą turtą pavedant surasti ir aprašyti antstoliui.

CPK 150 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo, išskyrus CPK 147 straipsnio 6 dalyje numatytą atvejį. Antstolis, įvykdęs teismo sprendimą, praneša atitinkamo viešo registro tvarkytojui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje pabaigą.

Vadovaujantis CPK 150 straipsnio 3 dalies nuostatomis, 2018 m. rugsėjo 4 d. teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 430 straipsnio 6 dalies 1 punktu, 7, 8 dalimi, teismas

nusprendžia:

palikti nepakeistą Plungės apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. preliminarų sprendimą, kuriuo priteista iš atsakovo V. G. 12998 Eur skola, 325 Eur delspinigiai, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 13323 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018 m. rugpjūčio 30 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 188 Eur bylinėjimosi išlaidos ieškovui K. Š..

Atmesti ieškovo prašymą dėl baudos atsakovui ir jo atstovui paskyrimo.

Atmesti atsakovo V. G. priešieškinį dėl 2018 m. birželio 6 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo.

Priteisti iš atsakovo V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 5,92 Eur (penki eurai ir devyniasdešimt du euro centai) dydžio išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Priteistos sumos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.

Palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo 2018 m. rugsėjo 4 d. teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3720-884/2018 taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmus.