Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-04-16 · Civilinė byla Nr. e2S-679-864/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2020-04-16Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-02-18Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-04-16
Bylos Nr.
e2S-679-864/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-07387-2020-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Mikonienė
Kategorijos
  • 3.3.2Apeliacinis procesas
Civilinė byla Nr. e2S-679-864/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07387-2020-8Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 17 d. nutarties.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas D. S. (toliau ir ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti AB Swedbank (toliau ir atsakovė) banko sąskaitų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sutartis, kurias yra sudaręs su atsakove, ir panaikinti atsakovės 2019 m. rugsėjo 11 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo atsakovė atsisakė nutraukti sutartį su pareiškėju; panaikinti 2019 m gruodžio 4 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansų Paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); taip pat sumažinti žyminį mokestį ir atidėti jo sumokėjimą iki teismo sprendimo paskelbimo dienos.

2. Paaiškino, kad dar 2016 m. vasario 15 d. atsakovei pateikė prašymą dėl visų banke esančių banko sąskaitų sutarčių nutraukimo ir banko sąskaitų uždarymo. Atsakovė pateikė 2016 m. kovo 22 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovo banko sąskaitų neuždarė.

3. Ieškovo teigimu, laikotarpyje tarp 2016 m. ir 2019 m. jis lankėsi atsakovės klientų aptarnavimo skyriuose ir žodžiu prašė uždaryti banko sąskaitas. Atsakovė atsisakė uždaryti sąskaitas, nurodydama, kad jose yra simbolinis pinigų likutis ir yra matomi areštai.

4. Nurodė, kad 2019 m. rugsėjo 25 d. registruotu paštu gavo 2019 m. rugsėjo 11 d. atsakovės raštą Nr. (duomenys neskelbtini). Nesutikdamas su šiuo raštu, ieškovas 2019 m. spalio 1 d. Lietuvos bankui pateikė pareiškimą Dėl AB Swedbank nepagrįsto ir neteisėto vilkinimo uždaryti privataus fizinio asmens D. S. banko sąskaitas bei galimo piktnaudžiavimo.

5. Paaiškino, kad 2019 m. gruodžio 27 d. gavo 2019 m. gruodžio 9 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių Paslaugų ir rinkų priežiūros departamento procesinį sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), prie kurio pridėta 2019 m. gruodžio 4 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių Paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus sprendimas.

6. Nurodė, kad ieškovo turtinė būklė šiuo metu yra prasta, areštuotas visas turtas; jis mokosi ir yra registruotas darbo biržoje; visos pajamos šiuo metu yra 50,70 Eur mėnesinė skatinamoji stipendija; antstoliai yra areštavę ieškovo sąskaitas ir turtą; turi nepilnametę dukrą, kuriai teismo sprendimu yra priteisti alimentai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. kovo 17 d. priėmė nutartį, kuria atsisakė priimti ieškovo D. S. ieškinį dalyje dėl reikalavimo panaikinti 2019 m gruodžio 4 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių Paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir atmesti prašymą teismo procesiniu sprendimu pakeisti Lietuvos banko statusą iš trečiojo asmens į atsakovo nustačius, kad trečiojo asmens Lietuvos banko statusas turi būti atsakovas. Ieškovo prašymą sumažini žyminio mokesčio sumą teismas tenkino iš dalies.

8. Teismas pažymėjo, kad Civilinio proceso kodeksas (toliau - CPK) nenustato tvarkos nagrinėti Lietuvos banko rekomendacinių sprendimų teisėtumą, kurie priimti ginčuose tarp vartotojų ir komercinių bankų, dėl to ieškovo reikalavimą panaikinti 2019 m gruodžio 4 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių Paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakytina priimti.

9. Teismas nurodė, jog skundžiamas Lietuvos banko sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio, nesukelia nei ieškovui, nei atsakovei teisinių padarinių ir Lietuvso Respulikos Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Lietuvos banko sprendimas dėl ginčo esmės yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas.

10. Teismas pažymėjo, kad įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva nustatyti atsakovo statusą, teisę keisti byloje dalyvaujančio asmens statusą į atsakovą turi tik pats ieškovas, kuris reiškia reikalavimą (CPK 45 straipsnis), priešingu atveju būtų pažeistas dispozityvumo ir rungimosi principai (CPK 12, 13 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, ieškovo prašymą, teismui savo nuožiūra keisti trečio asmens statusą į atsakovą atmestė.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismas nurodė, jog prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo paskelbimo atmestinas, kadangi įstatymas reikalauja prašymą motyvuoti, tačiau ieškovas nepateikė jokių motyvų, kodėl tikslinga atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Aplinkybė, jog ieškovas gauna mažas pajamas nesudaro pagrindo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, kadangi byloje nėra duomenų apie jo turtinės padėties pagėrimą ateityje; ginčas tarp šalių kilo daugiau nei prieš 4 metus ir per šį laikotarpį atsakovas nesukaupė jokios žyminio mokesčio dalies, kurią galėtų sumokėti.

12. Paaiškino, kad žyminio mokesčio sumokėjimas tiesiogiai nesumažina ieškovo turto masės, nes ieškinio reikalavimui esant pagrįstam – sumokėtą žyminį mokestį ieškovas gali prisiteisti iš bylą pralaimėjusios šalies, ir tik tuo atveju jeigu reikalavimas yra nepagrįstas – pareiškėjas žyminio mokesčio nebeatgautų, todėl prašymas atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio sumokėjimo ir leisti sumokėti 5 Eur žyminį mokestį buvo tenkintinas žyminį mokestį sumažinant iki 100 Eur.

III. Atskirojo skundo argumentai

13. Ieškovas D. S. (toliau ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo teismo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir ją pakeisti bei priimti naujus procesinius sprendimus: kreiptis į LR Konstitucinį Teismą, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

14. Nurodo, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu atsisakyti priimti nagrinėti 2019 m gruodžio 4 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių Paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir savo iniciatyva nustatyti atsakovo statusą.

15. Paaiškina, kad remiantis konstituciniu teisminės gynybos principu asmeniui dėl jo teises pažeidžiančių veiksmų ar neveikimo turi būti suteikta teisė kreiptis į teismą, nepriklausomai nuo to, kokia forma yra padarytas jo teisių pažeidimas. Lietuvos Bankas yra konstitucinė institucija, kuri privalo kontroliuoti kaip komerciniai bankai laikosi nacionalinių teisės aktų, teismų praktikos ir tarptautinės teisės klausimų.

16. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas daugelyje bylų konstatavęs, kad teisė į teisminę gynybą privalo būti garantuota, ji negali būti tik teorinė, o turi būti reali ir įgyvendinama.

17. Pažymi, kad teismas gali priimti asmens pareiškimą, nors įstatymas nenumato galimybės kreiptis į teismą, jei, teismo manymu, tokią teisę garantuoja Konstitucija, ir kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl įstatymo, ribojančio teisę kreiptis teisminės gynybos, atitikties Konstitucijai.

18. Paaiškina, kad taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl atleidimo ir mokėtino žyminio mokesčio sumažinimo iki 100 Eur ir papildomai nurodo, jog dar 2015 m. neteko darbo, dėl lėšų trūkumo ir sveikatos sutrikdymų turi gydytis, Kauno darbo birža negali pasiūlyti pagal pareiškėjo išsilavinimą atitinkančios darbo vietos. Pažymi, kad apeliantui daug metų teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba dėl prastos turtinės padėties.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 17 d. nutarties dalis, kuria buvo : 1) atsisakyta priimti ieškovo D. S. ieškinį dalyje dėl reikalavimo panaikinti 2019 m gruodžio 4 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių Paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); 2) atmestas prašymas teismo procesiniu sprendimu pakeisti Lietuvos banko statusą iš trečiojo asmens į atsakovo nustačius, kad trečiojo asmens Lietuvos banko statusas turi būti atsakovas; 3) ieškovo prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą netenkintas, o sumažini žyminio mokesčio sumą tenkintas iš dalies.

Dėl 2019 m gruodžio 4 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių Paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ginčijimo teisme teismingumo

Žemesnės instancijos teismas

21. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra įstatymo reikalavimus atitinkančio ieškinio (priešieškinio) pateikimas. Civilinės bylos iškėlimas teisme – tai savarankiška, pirmoji ir privalomoji civilinio proceso stadija, kurioje tikrinama, ar yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, t. y. ar pareiškėjas (ne)tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą.

22. Pareiškėjas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008).

23. Vadovaujantis Lietuvos banko įstatymo (toliau – Įstatymas) skirsnio „Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka“ nuostatomis, Lietuvos bankas, be kita ko, nagrinėja vartotojų ginčus su finansinių paslaugų teikėjais, kylančius iš finansinių paslaugų teikimo (Įstatymo 47 straipsnio 1 dalis). Vartotojas, manantis, kad finansų rinkos dalyvis pažeidė jo sutartinių ar susijusių santykių teises ar teisėtus interesus, turi teisę kreiptis į teismą arba į išankstinio ginčų sprendimo ne teisme instituciją – Lietuvos banką. Vartotojo kreipimasis į Lietuvos banką neatima vartotojo teisės kreiptis į teismą (Įstatymo 47 straipsnio 3 dalis). Lietuvos bankas privalo tarpininkauti, kad ginčo šalys pasiektų abi šalis tenkinantį susitarimą, jei, atsižvelgiant į ginčo aplinkybes, taikus susitarimas yra įmanomas. Jei tokio susitarimo pasiekti nepavyksta, Lietuvos bankas priima sprendimą dėl ginčo esmės. Dėl ginčo esmės Lietuvos bankas priima vieną iš šių sprendimų: patenkinti vartotojo reikalavimus; iš dalies patenkinti vartotojo reikalavimus; atmesti vartotojo reikalavimus (Įstatymo 47 straipsnio 10 dalies 1–3 punktai). Lietuvos banko sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas (Įstatymo 47 straipsnio 13 dalis).

24. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, atsisakyti priimti ieškovo ieškinį dalyje dėl Lietuvos banko sprendimo ginčijimo. Tokia teismo išvada atitinka ir teismų praktiką analogiškose bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-612/2014, 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-215/2013, 2016 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-31-822/2016, 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-43-662/2016).

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

25. Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar CPK I dalies VIII skyriuje nustatyta tvarka neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad atsižvelgiant į esantį teisinį reglamentavimą, bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne, o tokia teismui suteikta diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, ar šalys pateikė teismui prašymą. Taip pat pagal kasacinio teismo jurisprudenciją teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. J. v. Klaipėdos m. 1-asis notarų biuras, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-373/2010).

27. Teismas konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nekyla būtinybė kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes apeliacinėje byloje nebuvo pateikta argumentų, kodėl CPK I dalies VIII skyriaus normos prieštaravo Konstitucijai, o buvo keliamas tik šios teisės normos aiškinimo ir taikymo klausimas konkrečioje byloje.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo

28. Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl CPK I dalies VIII skyriaus normų prieštaravimo Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartijai.

29. Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo 267 straipsnyje įtvirtinta, jog ESTT jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl: a) Sutarčių išaiškinimo; b) Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus valstybės narės teisme, tas teismas, manydamas, kad sprendimui priimti reikia nutarimo šiuo klausimu, gali prašyti ESTT priimti dėl jo prejudicinį sprendimą. Nors nacionalinės valstybių narių teisės aiškinimas, pagal bendrąją taisyklę, nėra prejudicinio sprendimo dalykas, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog kreipimasis dėl prejudicinio sprendimo yra galimas ir tuo atveju, kai ginčo klausimai susiję su nacionalinės teisės nuostatomis, nukreipiančiomis į Europos Sąjungos teisę, arba susiję su Europos Sąjungos teisės nuostatomis, perkeltomis į nacionalinę teisę (žr. ETT Sprendimo byloje Nr. C-28/95 Leur-Bloem prieš Inspecteur der Belastingdienst 32 paragrafas; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3A-871/2014)

30. Konstatuotina, jog prejudicinio sprendimo institutas suteikia valstybių narių nacionaliniams teismams teisę, nagrinėjant bylą iškilus abejonėms dėl Europos Sąjungos teisės aktų ar konkrečių teisės nuostatų taikymo ir aiškinimo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, tačiau nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio), nes pareiga kreiptis dėl tokio sprendimo priėmimo teismui kyla tik tuomet, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Tuo atveju, kai teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo.

31. Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas sprendžiamas vadovaujantis nacionalinės teisės normomis, nėra kilęs Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Dėl kreipimosi į Europos Žmogaus Teisių Teismą

32. Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – EŽTT) dėl CPK I dalies VIII skyriaus normų prieštaravimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai su prašymu pateikti išvadą/konsultaciją.

33. Asmens teisės kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą sąlygas bei tvarką reglamentuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Konvencijos 35 straipsnyje yra nurodytos bylos priimtinumo nagrinėti EŽTT sąlygos bei pabrėžiama, kad šių sąlygų nesilaikant byla nagrinėti šioje institucijoje nėra priimama. Minėto Konvencijos straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad EŽTT gali priimti bylą nagrinėti tik po to, kai pagal visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ši nuostata reiškia, kad pareiškėjas gali kreiptis į EŽTT tik tada, kai pareiškėjo byla yra peržiūrėta visų instancijų Lietuvos Respublikos teismuose. Įvairūs kreipimaisi į parlamentą, valstybės vadovą ar administracines institucijas paprastai nėra laikomi veiksmingos teisinės gynybos priemonėmis, kurias būtina išnaudoti prieš kreipiantis į EŽTT iš Konvencijos 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų bylos priimtinumo būtinųjų sąlygų yra šešių mėnesių terminas. Tai reiškia, kad asmuo gali kreiptis į EŽTT ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas pačioje valstybėje. Šio Teismo praktikoje peticijos pateikimo laikas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai pareiškėjas sužino apie teisminės ar kitos institucijos priimtą sprendimą dėl jo skundžiamo dalyko. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams (išskyrus nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose) ir įsakymams peržiūrėti. Aukščiausiasis Teismas nagrinėja prašymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose administracinių teisės pažeidimų bylose (Teismų įstatymo 23 str.). Pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Dėl žyminio mokesčio sumažinimo

34. Skundžiama pirmosios instancijos nutartimi teismas netenkino ieškovo prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą; prašymą sumažinti žyminio mokesčio sumą tenkino iš dalies ir nustatė ieškovui terminą sumokėti 100 Eur žyminį mokestį. Apeliantas nesutinka su teismo nutartimi ir prašo atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo už ieškinį, likusios žyminio mokesčio dalies – 5 Eur – (su)mokėjimą atidedant iki teismo sprendimo paskelbimo dienos.

35. Vienas svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principas įtvirtintas tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), tiek ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apgintos pažeistos teisės ir teisėti interesai, aptarta ir CPK 5 straipsnyje. Tačiau teismų praktikoje ir teisės mokslo doktrinoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodyta teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, įstatymai nustato konkrečią teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką ir sąlygas.

36. Viena iš tokių teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra žyminio mokesčio sumokėjimas, kurio dydį bei kitas mokėjimo sąlygas imperatyviai reguliuoja CPK normos (CPK 83, 84 straipsniai). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą, kaip vieną iš tinkamo teisės kreiptis į teismą realizavimo sąlygų, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus teismo sprendimo priėmimo, pateikti užtikrinimą, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų, etc. (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-422-196/2016). Tačiau, siekdamas, kad žyminio mokesčio sumokėjimo prievolė ne tik užtikrintų pirmiau nurodytus tikslus, bet ir nepaneigtų realios visų asmenų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo galimybės, įstatymo leidėjas įtvirtino ir tam tikras žyminio mokesčio mokėjimo lengvatas – negalėdamas sumokėti viso už tam tikrą procesinį dokumentą mokėtino žyminio mokesčio, asmuo turi teisę kreiptis į teismą su prašymu atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo (CPK 84 straipsnis).

37. Pagal CPK 84 straipsnį teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą.

38. Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu bei tai, kiek tokia padėtis tęsis. Kai asmens turtinė padėtis kreipimosi į teismą metu yra komplikuota, tačiau yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku sunki turtinė būklė gali iš esmės pagerėti (pvz., per atitinkamą laikotarpį asmuo gaus (sukaups) reikiamą pinigų sumą), žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 425/2011, 2015 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1670-943/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017). Prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą padavusiam asmeniui tenka pareiga pateikti ne tik kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, kad asmens turtinė padėtis konkrečiu momentu neleidžia jam sumokėti viso ar dalies žyminio mokesčio už tam tikrą procesinį dokumentą, bet ir įrodymus, kad sprendimo priėmimo dieną jis žyminį mokestį, jei ieškinys bus atmestas, turės galimybę sumokėti (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017).

39. Remdamasis bylos medžiaga, įvertinęs byloje esančius duomenis apie apelianto turtinę padėtį, sprendžia, jog teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog nepateikta įrodymų, kad baigus nagrinėti bylą bei teismui priėmus nepalankų sprendimą dėl apelianto, nebus kliūčių minimam mokesčiui sumokėti (CPK 185 str.). Tai iš dalies patvirtina ir paties apelianto argumentai atskirajame skunde. Kaip minėta, aplinkybė, jog apeliantas gauna mažas pajamas nesudaro pagrindu atidėti žyminio mokesčio sumokėjimo, kadangi byloje nėra duomenų apie jo turtinės padėties pagėrimą ateityje, t. y. nėra aišku kas pasikeistų, jeigu būtų pakeista žyminio mokesčio sumokėjimo data. Be to, ginčas tarp šalių kilo daugiau nei prieš 4 metus ir per šį laikotarpį apeliantas nesukaupė jokios žyminio mokesčio dalies, kurią galėtų sumokėti. Teismas vertina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo nustatyta 100 Eur mokėtina žyminio mokesčio dalis yra tinkama ir pagrįsta.

40. Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti jau yra pasibaigęs, ieškovui nustatytinas naujas 14 (keturiolikos) dienų terminą įvykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 17 d. m. nutartimi numatytą įpareigojimą sumokėti 100 Eur (vieno šimto eurų) dydžio žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus, terminą pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties kopijos gavimo dienos.

41. Taigi, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

pareiškėjo D. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ieškovui D. S. ustatyti naują 14 (keturiolikos) dienų terminą įvykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 17 d. m. nutartimi numatytą įpareigojimą sumokėti 100 Eur (vieno šimto eurų) dydžio žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus, terminą pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties kopijos gavimo dienos.

Teisėja Ramunė Mikonienė