- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-22
- Bylos Nr.
- e2-1744-450/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00139-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Promalis“
- Atsakovas
- Germanos Group FZC
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Promalis“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. nutarties, kuria ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Promalis“ ieškinys atsakovei Germanos Group FZC dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Promalis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nutraukti atsakovės ir Startex Group LTD (toliau – ir pirkėja, Startex) 2015 m. gegužės 14 d. sudarytą prekių pirkimo–pardavimo sutartį, iš kurios kylančias pirkėjo teises ir pareigas perėmė ieškovė; taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 130 510,87 Eur už prekes sumokėtos jų kainos bei 26 881,56 Eur palūkanas; iš viso 157 392,53 Eur; 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinį grindė tuo, kad 2015 m. gegužės 14 d. prekių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą ir esmines sąlygas (pirktų–parduotų prekių kiekį, kokybę, kainą, supakavimo subtilybes, pristatymo vietą bei mokestį už jas) patvirtina 2015 m. gegužės 14 d. atsakovės sąskaita faktūra Nr. 2788-R, išrašyta pirkėjai. Pirkėja 2015 m. rugpjūčio 26 ir 27 d. bankiniais mokėjimo nurodymais šios sąskaitos faktūros pagrindu sumokėjo atsakovei visą už prekes sutartą kainą – 130 510,87 Eur, tačiau atsakovė prekių neišsiuntė ir už jas sumokėtų pinigų negrąžino.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 5 d. nutartimi ieškovės UAB „Promalis“ ieškinį atsakovei Germanos Group FZC dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo paliko nenagrinėtą.
5. Teismas pažymėjo, kad tik išnagrinėjus šią bylą iš esmės, išklausius šalių argumentus dėl ginčo esmės, teismas galėjo identifikuoti, kad neturi jurisdikcijos, todėl ieškinys paliekamas nenagrinėtas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis).
6. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 30 straipsnio 9 dalis sprendžiant bylos tarptautinio teismingumo klausimą negali būti taikoma, kadangi ji reglamentuoja nacionalinio, bet ne tarptautinio bylos teismingumo, klausimus. Tuo tarpu tarptautinės jurisdikcijos taisyklės yra išdėstytos keliose teisės aktų grupėse – Europos Sąjungos teisės aktuose, tarptautinėse sutartyse ir CPK VII dalyje („Tarptautinis civilinis procesas“). Pažymėjo, kad nacionalinio proceso įstatyme įtvirtintų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių taikymas yra subsidiarus, t. y. šios taisyklės taikomos tik tada, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip (CPK 780 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-986-790/2020).
7. Teismas nustatė, kad atsakovė yra Jungtiniuose Arabų Emiratuose registruotas juridinis asmuo ir Lietuvos Respublika su šia šalimi nėra pasirašiusi tarptautinės dvišalės sutarties. Todėl nagrinėjamu atveju teismingumui nustatyti taikytinos Lietuvos Respublikos teisės normos, reglamentuojančios tarptautinį civilinį procesą (CPK 780 straipsnis).
8. Ieškovės reikalavimas grindžiamas 2015 m. gegužės 14 d. atsakovės išrašyta sąskaita faktūra Nr. 2788-R, kuri išrašyta Maršalo salose įsisteigusiai įmonei STARTEX, kuri niekaip nesusijusi su Lietuvos Respublikos jurisdikcija. Kaip minėta, atsakovė yra Jungtiniuose Arabų Emiratuose registruotas juridinis asmuo, Lietuvoje neturi buveinės vietos, turto, neįgijusi jokių turtinių teisių.
9. Teismas pažymėjo, kad be 2015 m. gegužės 14 d. sąskaitos faktūros Nr. 2788-R neegzistuoja jokie kiti įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovė ir teisių perleidėja STARTEX raštu ar žodžiu viena kitos atžvilgiu būtų prisiėmusios kokius nors įsipareigojimus, nėra kitų ikisutartinius santykius pagrindžiančių duomenų. Pati ieškovė nurodė, kad rašytinės prekių pirkimo–pardavimo sutarties atsakovė ir STARTEX nebuvo sudariusios. Ieškovei dar iki bylos iškėlimo teisme buvo žinoma, kad atsakovė nepripažįsta paminėtos sąskaitos faktūros, kaip patvirtinančios tarp šalių buvusius sutartinius pirkimo–pardavimo santykius.
10. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad PVM sąskaita faktūra yra buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais ir savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus pirkimo–pardavimo santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018). Todėl teismas neturėjo pagrindo pritarti ieškovei, kad sąskaita faktūra buvo išrašyta vykdant tarp produkcijos pirkimo–pardavimo sutartį, o labiau tikėtina, kad ji buvo išrašyta atsakovės, vykdant 2011 m. kovo 29 d. įsigaliojusį pardavimo platinimo susitarimą (toliau SDA), dėl Distrubucijos sutarties pagrindu platinamos produkcijos į kitas šalis.
11. Teismas sutiko su ieškove, kad 2015 m. gegužės 14 d. sąskaitoje faktūroje Nr. 2788-R prekių pristatymo vieta buvo nurodyta UAB „Lavysos koncernas“, laisvasis sandėlis Nr. KL0003, tačiau UAB „Lavysos koncernas“ 2020 m. sausio 30 d. raštu paaiškino, kad pristatymo laukelyje įrašytas UAB „Lavysos koncernas“ turėjo suteikti sąskaitoje nurodytam pirkėjui Startex Group LTD tarpininkavimo paslaugas sandėliuojant prekes. Tai pagrindžia išvadą, kad sąskaitoje faktūroje nurodyta pristatymo vieta nesuteikia neginčijamo pagrindo konstatuoti, jog prekių pristatymo vieta yra Lietuvoje, įvertinus, kad sąskaita buvo išrašyta Maršalo salose įsisteigusiai įmonei STARTEX, kuri niekaip nesusijusi su Lietuvos Respublikos jurisdikcija ir ieškovė jokiais kitais įrodymais negalėjo pagrįsti atsakovės ir STARTEX sutartinių teisinių santykių turinio.
12. Teismas sprendė, kad pagal byloje surinktus duomenis nėra pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, kad atsakovė turėjo prievolę, vykdytiną Lietuvos Respublikoje. Todėl ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliantė UAB „Promalis“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. nutartį ir ieškinį perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Tarp atsakovės ir ieškovės turimų teisių pirmtako pirkėjo Startex Group LTD (toliau – pirkėjas) buvo sudaryta konkreti pirkimo–pardavimo sutartis: atsakovės (pardavėjos) išrašyta sąskaita faktūra pirkėjui apmokėti, pačioje sąskaitoje faktūroje bei sandorio šalių atstovų susirašinėjime nurodytos visos sutarties sąlygos; šią sutartį pirkėja visiškai įvykdė, už prekes sumokėdama ir gaudama atitinkamą pardavėjos patvirtinimą, o pardavėja – pažeidė, kadangi prekių pirkėjai taip ir nepristatė, nors, gavusi pinigus, tai padaryti žadėjo net kelis kartus.
13.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nors vienos iš sutarties šalių išrašyta sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, bet ji turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas – remiantis sąskaita faktūra, galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą. Šiuo aspektu įrodinėjimo pareigą ieškovė įvykdė pilnai, kadangi šalių sutartinių santykių egzistavimą ir pačios sutarties formą grindė ne tik sąskaita faktūra, bet ir kitais glaudžiai susijusiais rašytiniais įrodymais bei savo tiek rašytiniais, tiek ir žodiniais paaiškinimais, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino.
13.3. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą sutartis susaisto tik jos šalis (Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1 straipsnis, 6.154 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl išskyrus nedideles išimtis (sutartis trečiojo asmens naudai, asmenų pasikeitimas prievolėje) turi teisinės įtakos tik jos šalims. Sutartis šiuo atveju buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, o ne kokia nors kitokia įstatyme numatyta forma, ir jokios kitos sutartys tarp kokių nors kitų asmenų jai neturi ir negali turėti jokios įtakos. Priešingą išvadą skundžiamoje nutartyje be jokio pagrindo padaręs pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
Atsiliepimas
13.4. Atsakovės nurodomos schemos ar „susijusių asmenų“ tariamos sąsajos šiuo atveju jokios reikšmės neturi, nes savarankiškai veikiančių ir savo pačių vardu sandorius sudarančių asmenų atsakomybė yra griežtai ribota. Nepaisant to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie kokias nors savo atsiliepime į ieškinį nurodytas asmenų tarpusavio sąsajas, o kai kurios iš šių aplinkybių apskritai yra išgalvotos,pvz., pardavėja nėra ir niekada nebuvo Rusijos Federacijos bendrovės „Affina.ru“ dukterinė įmonė.
13.5. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 straipsnio 1 dalyje, 263 straipsnio 2 dalyje, 265 straipsnio 1 dalyje ir iš esmėsrėmėsi jokiais įrodymais nepagrįsta atsakovės ar jos užsienio atstovų nuomone; į bylos esmę teismas neįsigilino ir jos neatskleidė.
13.6. Ieškovė teismui pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad įvykdymo (prekių pristatymo) vieta yra Lietuva, Kauno miestas, todėl ieškovė pasirinko Kauno apygardos teismą ieškiniui nagrinėti, nes bylos yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams, kai ginčo dalykas yra prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje (CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Iš pirkimo–pardavimo sutarties (o ne vien tik iš sąskaitos faktūros, kuri tėra vienas iš daugelio šios sutarties sudarymą bei vykdymą patvirtinančių įrodymų) atsakovei kilo prievolė pristatyti pirkėjui prekes, o ginčo tarp ieškovės ir atsakovės dalykas yra prievolė grąžinti už prekes sumokėtus pinigus, t. y. piniginė prievolė.
13.7. Taigi, kreditoriaus reikalavimu piniginė prievolė gali būti įvykdyta ir kitoje valstybės, kurioje yra kreditoriaus gyvenamoji ar verslo vieta mokėjimo metu, ar valstybės, kurioje buvo kreditoriaus gyvenamoji vieta (šiuo atveju Vilniuje) prievolės atsiradimo momentu, teritorijoje, o taip pat atsižvelgiant į ieškovo reiškiamo piniginio reikalavimo atsakovui dydį, ši byla yra teisminga tiek Vilniaus, tiek Kauno apygardų teismams. Turėdama teisę pasirinkti, ieškovė ieškinį pateikė Kauno apygardos teismui.
14. Atsakovė pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Sąskaita faktūra pagal Distribucijos sutartį buvo išrašyta Startex, o ne Affina tik dėl to, kad Affina direktorė L. Z. dėl mokestinių priežasčių nuolat prašydavo MDSS sąskaitas pagal Distribucijos sutartį išrašyti kitai jos atstovaujamai bendrovei – Startex, registruotai Maršalo salose, kur taikomas palankesnis mokestinis rėžimas, nepagrindžia sutartinių santykių tarp Startex ir atsakovės egzistavimo. Vien tas faktas, kad sąskaitos pagal Distribucijos sutartį buvo išrašomos bendrovei Startex nepatvirtina, kad Startex buvo įgijęs kokias nors teises ar pareigas į atsakovę, kurias ieškovė galėtų perimti.
14.2. Atsakovė, išrašydamasąskaitą faktūrą veikė kaip MDSS atstovė pagal atstovavimo sutartį. MDSS vardu atsakovė gavo lėšas iš Startex, kurias nedelsiant pervedė vieninteliam įgaliotam produkcijos platintojui – MDSS.Atsakovė negalėjo sudaryti jokių savarankiškų sutarčių nei su Startex, nei su kitomis bendrovėmis dėl „Pluryal“ ir „Pluryal Volume“ prekių; atsakovė, išrašydamasąskaitą faktūrą, veikė pagal Atstovavimo sutartį ir vykdė Distribucijos sutartį.
14.3. Bet kokie ginčai, kylantys iš sąskaitos faktūros ar su ja susiję, turi būti sprendžiami vadovaujantis Distribucijos sutarties nuostatomis, kurios įtvirtina išimtinę Liuksemburgo teismų jurisdikciją (Distribucijos sutarties 14.2 punktas).
14.4. Sutarties uždarumo principas šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi atsakovės ir Startex niekada nesiejo jokie sutartiniai santykiai, todėl šalys niekaip negalėjo susitarti ir dėl sutarties vykdymo vietos. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad šalys apskritai kada nors derėjosi ir susitarė dėl esminių pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų. Sąskaita faktūra savaime nepagrindžia pirkimo–pardavimo santykių egzistavimo ir negali būti vertinama remiantis Lietuvos teise, kadangi, vadovaujantis Distribucijos sutarties 14.2 p., bet kokie ginčai, susiję su Distribucijos sutartimi, turi būti sprendžiami vadovaujantis Liuksemburgo įstatymais.
14.5. Paaiškinime UAB „Lavisos koncernas“ aiškiai nurodo, jog šiame santykyje ši įmonė turėjo tik suteikti tarpininkavimo paslaugas sandėliuojant prekes. Be to, vien Sąskaitoje faktūroje įvardintas prekių pristatymo pirminis adresas (sandėlis) savaime nereiškia, kad šalys susitarė šią vietą laikyti sutarties vykdymo vieta. Pagal Distribucijos sutarties 2 punktą teritorija, į kurią yra pristatomos prekės, yra apibrėžiama kaip „visa Rusijos teritorija“. Iš to seka, kad galutinė prekių pristatymo vieta bet kuriuo atveju turėtų būti laikoma Rusijos Federacija. Tuo tarpu UAB „Lavisos koncernas“ sandėlis Lietuvoje buvo pasirinktas dėl išmuitinimo klausimų, prieš toliau tęsiant pristatymą jau į ne Europos Sąjungos šalį.
14.6. Teismas, išnagrinėjęs civilinėje byloje pateiktus įrodymus, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad sąskaita faktūra buvo pagal Distribucijos sutartį, o ne pagal atskirą šalių pirkimo – pardavimo sutartį (kurios nėra byloje) išrašytas dokumentas.
14.7. Civilinėje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pirkimo–pardavimo santykius tarp šalių, todėl ir nėra pagrindo teigti, kad ieškovė turi teisę reikšti reikalavimus pagal sutartyje numatytą sutarties vykdymo vietą, nes tokie sutartiniai santykiai, kokius teigia esant ieškovė, neegzistavo.
14.8. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad labiau tikėtina, jog pirkimo–pardavimo santykiai tarp šalių nesusiklostė.
14.9. Teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, neįvertino civilinės bylos sudėtingumo, taip pat neatsižvelgė į tai, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl ieškovės nesąžiningo elgesio ir savalaikio įrodymų, susijusių su bylos teismingumu, nepateikimo teismui.Todėl papildomai prašo apeliacinės instancijos teismo atsižvelgti į šias aplinkybes, paskirstant šalių bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
15. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas exofficio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
16. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas ieškovės UAB „Promalis“ ieškinį atsakovei Germanos Group FZC dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo paliko nenagrinėtą. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Ginčijamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina neperžengdamas atskirojo skundo ribų.
Dėl taikytinos jurisdikcijos
17. Nagrinėjamu atveju byloje kilęs ginčas turi užsienio elementą. Teismas, nagrinėdamas tokią bylą, privalo ex officio tikrinti, ar byla jam yra teisminga (CPK 782 straipsnis). Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos nacionalinėje teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi, bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, ES teisės aktai) reglamentuoja šios bylos teismingumo klausimą.
18. CPK 787 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos su tarptautiniu elementu, ginčo teisena Lietuvos Respublikoje gali būti nagrinėjamos, jeigu: 1) atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena; 2) atsakovas Lietuvoje turi turto arba jam priklauso turtinės teisės; 3) ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje. Pagal to paties straipsnio 2 dalį šalys gali raštu susitarti, kad turtiniai ginčai bus sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose.
19. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. CPK 782 straipsnyje nustatyta teismo pareiga ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
20. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirmiausia turi nustatyti ieškinio dalyką. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pavyzdžiui, atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pavyzdžiui, žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016 60, 61 punktai). Taigi, šiuo atveju svarbu nustatyti, ar ieškovės reikalavimas pagal 2018 m. vasario 2 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir teisių perleidėjo bendrovės Startex Group LTD, kurį, ieškovės teigimu, pagrindžia 2015 m. gegužės 14 d. sąskaita faktūra Nr. 2788-R, kyla iš individualios sutarties tarp Startex ir atsakovės Germanos Group FZC ar Distribucijos sutarties pagrindu.
21. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad 2015 m. gegužės 14 d. sąskaita faktūra Nr. 2788-R nėra atsakovės ir teisių perleidėjos Startex sutartinius santykius pagrindžiantis dokumentas, tai yra buhalterinės apskaitos dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018), kuriuo įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais ir savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus pirkimo–pardavimo santykius tarp atsakovės ir teisių perleidėjos Startex. Viena vertus, 2015 m. gegužės 14 d. sąskaitoje faktūroje Nr. 2788-R nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad Germanos Group FZC irteisių perleidėją Startex sietų individualus santykis. Kita vertus, pati ieškovė patvirtino, kad rašytinės prekių pirkimo–pardavimo sutarties atsakovė ir Startex nebuvo sudariusios.
22. Be to, pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Taigi, šiuo atveju ieškovė turėjo įrodyti pirkimo–pardavimo santykių tarp šalių (Germanos Group FZC ir Startex) egzistavimą, tačiau šiems santykiams pagrįsti pateikė tik 2015 m. gegužės 14 d. sąskaitą faktūrą Nr. 2788-R, kuri, kaip minėta, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti buvus pirkimo–pardavimo santykius tarp atsakovės Germanos Group FZC ir teisių perleidėjos Startex, o tai, kad ieškovė savaip interpretavo susiklosčiusius santykius taip pat neturi reikšmės vertinant pirkimo–pardavimo santykių tarp šalių egzistavimą. Kadangi jokie pirkimo–pardavimo santykiai tarp šalių Germanos Group FZC ir Startex neegzistavo (nepateikta juos buvus pagrindžiančių įrodymų), vadinasi labiau tikėtina, kad sąskaita faktūra buvo išrašyta Distribucijos sutarties vykdymo procese ir, vykstant deryboms dėl Distribucijos sutarties nutraukimo, klausimai, susiję su prekių pristatymu pagal 2015 m. gegužės 14 d. sąskaita faktūra Nr. 2788-R yra pateikiami MDSS.
23. Byloje nustatyta, kad atsakovė priklauso Germanos Holding S.A.L (Germanos Holding) įmonių grupei, kuri gamina ir prekiauja kosmetinėmis bei medicininėmis grožio priemonėmis. Atsakovė ir kita Germanos Holding dukterinė įmonė MD Skin Solutions S.A.R.L (MDSS) užsiima įvairios su tuo susijusios produkcijos platinimu visame pasaulyje. 2011 m. kovo 29 d. MDSS sudarė distribucijos sutartį su Rusijos bendrove Affina.ru. Atsakovės 2015 m. gegužės 14 d. Startex išrašytoje sąskaitoje faktūroje Nr. 2788-R nurodytos kosmetikos prekės „Pluryal Volume“ ir „Pluryal“, kurių aprašymas atitinka Distribucijos sutartyje nurodytus produktus. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad 2015 m. gegužės 14 d. sąskaita faktūra Nr. 2788-R išrašyta Distribucijos sutarties pagrindu.
24. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas,2015 m. gegužės 14 d. sąskaitoje faktūroje Nr. 2788-R nurodyta prekių pristatymo vieta UAB „Lavisos Koncernas“, laisvasis sandėlis Nr. KL0003 pristatymo adresas; leidimo Nr. LT10L001; (duomenys neskelbtini). Tačiau UAB „Lavisos koncernas“ teismui pateiktas 2020 m. sausio 30 d. paaiškinimas pagrindžia, kad Lietuvos Respublika nelaikytina sutarties įvykdymo vieta, o UAB „Lavisos koncernas“ teikia išimtinai tik tarpininkavimo paslaugas sandėliuojant prekes. Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi, kad sąskaitoje faktūroje fiksuota pastaba, kad prekės teikiamos į laisvąjį sandėlį pagal 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl PVM pagal 156 straipsnį, kai į Bendriją įvežtos prekės nėra išleistos į laisvą apyvartą. Vadinasi, sąskaitoje faktūroje nurodyta prekių pristatymo vieta nėra galutinė, o tik tarpinė pristatymo vieta, tokiu būdu, prekėms netaikant PVM apmokestinimo procedūrų.
25. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, kad individuali sutartis, patvirtinanti šalių pirkimo–pardavimo santykius, tarp teisių perleidėjos Startex ir atsakovės Germanos Group FZC, nebuvo sudaryta, o 2015 m. gegužės 14 d. sąskaita faktūra Nr. 2788-Rbuvo išrašyta Distribucijos sutarties vykdymo procese; galutinė prekių pristatymo vieta nėra Lietuvos Respublika, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad 2015 m. gegužės 14 d. sąskaita faktūra Nr. 2788-R atsakovės išrašyta pagal tarp šalių susiklosčiusią praktiką Distribucijos sutarties pagrindu. Tuo tarpu, kaip teisingai nurodė tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovė savo atsiliepime, Distribucijos sutarties 14.1 ir 14.2 punktai numato išimtinę Liuksemburgo teismų jurisdikciją, todėl visi iš 2015 m. gegužės 14 d. sąskaitos faktūros Nr. 2788-R kylantys reikalavimai turi būti nagrinėjami Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teismuose.
26. Kartu pažymėtina, kad šalių susitarimas dėl ginčo nagrinėjimo jurisdikcijos yra privalomas šalims (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-319-241/2017). Tuo atveju, jeigu susitarimas šių taisyklių nepažeidžia, jis turi būti teismų pripažįstamas ir vykdomas. Sutartinio teritorinio teismingumo taisyklės gali būti taikomos ir byloms su tarptautiniu (užsienio) elementu. Susitarimas dėl teismingumo šalims yra privalomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2008). Todėl kai šalys yra sudariusios susitarimą dėl ginčo nagrinėjimo jurisdikcijos, teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar keliamas ginčas patenka į tokio šalių susitarimo turinį. Susitarimas dėl ginčų nagrinėjimo lieka galioti ir susitarimo šalių teisių perėmėjui. Nustačius, kad šalys yra sudariusios susitarimą dėl ginčo sprendimo, kitos, ne išimtinę ginčo jurisdikciją reglamentuojančios nacionalinės teisės nuostatos, pavyzdžiui, CPK 787 straipsnio 1 dalis, yra netaikomos.
27. Taigi, kaip minėta, nagrinėjamu atveju šalių keliamas ginčas iš esmės kyla iš Distribucijos sutarties, kurioje šalys buvo susitarusios dėl ginčo jurisdikcijos. Ieškovės teigiamas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos pagrindas – 2015 m. gegužės 14 d. sąskaita faktūra Nr. 2788-R yra susijusi su Distribucijos sutarties vykdymu, bet nėra atskirto, individualaus sutartinio teisinio santykio tarp ieškovės ir atsakovės įrodymas. Todėl nustačius, kad ieškovės keliamas ginčas kyla iš Distribucijos sutarties, visų pirma, turi būti taikoma joje nustatyta ginčų nagrinėjimo jurisdikcijos nuostata. Šalys byloje nepateikė duomenų, kad ginčų nagrinėjimo jurisdikcijos nuostata Distribucijos sutartyje buvo pakeista ar panaikinta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo jurisdikcija turi būti nustatoma pagal Distribucijos sutartyje numatytą sutartinį teismingumą Liuksemburgo teismuose pagal Liuksemburgo teisę.
Dėl procesinės bylos baigties
28. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o ginčijama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
29. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio4 dalis). Atsižvelgdamas į tuos pačius kriterijus (šalių procesinio elgesio tinkamumas ir priežastys, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos) teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto ir tais atvejais, kai byla baigiama, nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 94 straipsnio 1 dalis).
30. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017).
31. Atsakovė prašo iš ieškovės priteisti turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimo. Teismui pateikti duomenys (2020 m. spalio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 5676/20LT už teisines paslaugas, SEB banko sąskaitos išrašas 2020 m. lapkričio 11 d.) patvirtina, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 3 990 Eur išlaidų už atsiliepimo į ieškovės atskirąjį skundą ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų paruošimą.
32. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, nei registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 2 punktas (toliau – Rekomendacijos)).
33. Nagrinėjamu atveju maksimali bylinėjimosi išlaidų suma pagal Rekomendacijų 8.11 ir 8.16 punktus už atsiliepimo į atskirąjį skundą ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimo galėtų būti 2 347,70 Eur (1381 x 1,3 + 1381 x 0,4). Ir nors sutiktina su atsakove, kad šiuo atveju buvo nagrinėta pakankamai sudėtinga, kurioje kilo jurisdikcijos klausimas, byla; ginčas su užsienio elementu, todėl darbo ir laiko sąnaudos galimai buvo daug didesnės nei įprastai tokio pobūdžio bylose, tačiau aktualios redakcijos Rekomendacijos nebenumato galimybės nustatytus maksimalius dydžius viršyti: ankstesnės redakcijos Rekomendacijų 12 punkte buvo nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.). Tokios nuostatos nuo 2015 m. kovo 20 d. Rekomendacijose nebeliko. Bylos sudėtingumas pagal Rekomendacijų 2.1 papunktį yra vertinamas sprendžiant klausimą dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų pagal Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo viršyti Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, tačiau, atsižvelgiant į jau minėtą sprendžiamo klausimo sudėtingumą ir advokato darbo bei laiko sąnaudas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovei iš ieškovės turėtų būti priteisiama maksimali Rekomendacijose nustatytų bylinėjimosi išlaidų suma 2 347,70 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei Germanos Group FZC (juridinio asmens kodas 120688) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Promalis“ (juridinio asmens kodas 304756076) 2 347,70 Eur (du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt septynis eurus 70 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.