Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018 m. gruodžio 12 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kurią jis galimai patyrė dėl Klaipėdos AVPK (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sąlygų

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) praktikos, nagrinėjant bylas pagal bausmių vykdymo ir kardomojo kalinimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 541) nurodyta, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti ar Klaipėdos AVPK (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Dėl neteisėtų veiksmų

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Klaipėdos AVPK veiksmų, kai jis buvimo areštinėje metu galimai buvo stebimas vaizdo ir garso įrašymo (stebėjimo) įranga.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010-06-30 įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintos Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) reglamentuoja policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo tvarką. Šių instrukcijų 2 punkte apibrėžta, jog sulaikymo patalpos – specialiai įrengta patalpa, skirta nustatyta tvarka laikinai asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti. Sulaikymo patalpos, atsižvelgiant į jų įrengimą, skirstomos į laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas. Pagal Instrukcijos 39 ir 41 punktus, į laikino sulaikymo patalpas asmuo gali būti uždarytas ne ilgiau nei 5 valandoms, o į ilgalaikio sulaikymo patalpas uždarytas ne ilgiau nei 48 valandoms.

Ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinį šiose patalpose laikomų asmenų stebėjimą. Pagal Instrukcijos 30.6 ir 46 punktų nuostatas, uždaręs pristatytąjį į sulaikymo patalpas, budėtojas ar kitas įgaliotas pamainos pareigūnas privalo nuolat stebėti jo elgesį, neleisti uždarytajam atlikti nepageidaujamų veiksmų. Reikalavimų 36 punkte nustatyta, kad teritorinės policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio patalpose turi būti įrengta vaizdo stebėjimo sistema, kuri turi fiksuoti ir sulaikymo patalpose uždarytus asmenis. Instrukcijoje bei Reikalavimuose nustatyti reikalavimai ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomų asmenų stebėjimui užtikrinti, susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių šių asmenų saugumu.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, ir dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005-10-06 sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967-07-11sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007-12-04 sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Be to, minėta, ilgalaikio sulaikymo patalpa yra specialiai įrengta patalpa, skirta teisės aktų nustatyta tvarka asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti ir laikyti iki 48 valandų. Teisės aktai šių patalpų nepriskiria gyvenamųjų patalpų kategorijai.

Dėl stebėjimo sanitariniame mazge pažymėtina, kad Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Taikant nacionalinį teisinį reguliavimą atsižvelgiama į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., EŽTT 2012-05-10 sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05).

LVAT praktikoje pažymima, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., LVAT 2018-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018, 2017-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017). Tai reiškia, jog turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., LVAT 2015-06-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Todėl vertinant pareiškėjui dėl nevisiškai tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kilusius nepatogumus, atsižvelgtina ir į tai, ar atsakovas pagrindė (nepagrindė), jog pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas tuo laikotarpiu, bei ar buvo kitų aplinkybių, leidžiančių spręsti apie pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą ir pan., net jei sanitariniai mazgai ir yra įrengti kamerų kampuose bei jie nėra tiesiogiai matomi pro kamerų duryse įrengtus langelius (žr., pvz., LVAT 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1506-624/2018, 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017). Patvirtinančiomis privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimą laikomos aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie durų ir nėra papildomai izoliuoti, t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nėra atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis, taip pat tai, kad visą pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpį su juo kameroje buvo ir kiti suimtieji (nuteistieji) (žr., pvz., LVAT 2018-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2134-575/2018, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017, 2017-04-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-725-756/2017).

Į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką. Turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 6 punktas). Pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktą policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Todėl nors teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą, tačiau atsakovas turi teisinę pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, jog užtikrintų pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu tualetu, t. y. tokiu tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., LVAT 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).

Be kita ko, LVAT yra pažymėjęs, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-10-11 įsakymu Nr. V-492 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų 33.15 punktas įpareigoja uždarytų asmenų elgesiui stebėti įrengti vaizdo stebėjimo kameras ir pamainos pareigūnams sudaryti sąlygas nuolat stebėti uždarytų asmenų elgesį. Tačiau vaizdo stebėjimo kameros neturi fiksuoti sanitarinio mazgo teritorijos žemiau kaip 150 cm nuo grindų (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017).

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, darytina išvada, jog teisės aktuose yra numatyta galimybė suimtųjų priežiūrai pasitelkti technines priemones bei vykdyti jų nuolatinį vaizdo stebėjimą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtu: 1) renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis; 2) tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai; 3) tikslūs ir, jei reikia dėl asmens duomenų tvarkymo, nuolat atnaujinami; netikslūs ar neišsamūs duomenys turi būti ištaisyti, papildyti, sunaikinti arba sustabdytas jų tvarkymas; 4) tapatūs, tinkami ir tik tokios apimties, kuri būtina jiems rinkti ir toliau tvarkyti; 5) saugomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne ilgiau, negu to reikia tiems tikslams, dėl kurių šie duomenys buvo surinkti ir tvarkomi; 6) tvarkomi pagal šiame ir kituose atitinkamą veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytus aiškius ir skaidrius asmens duomenų tvarkymo reikalavimus.

Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 16 straipsnis nustato, kad vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Pagal šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, vaizdo duomenų tvarkymas turi būti nustatytas duomenų valdytojo patvirtintame rašytiniame dokumente, kuriame yra nurodomas vaizdo stebėjimo tikslas ir apimtis, vaizdo duomenų saugojimo terminas, priėjimo prie tvarkomų vaizdo duomenų sąlygos, šių duomenų naikinimo sąlygos ir tvarka bei nustatyti kiti reikalavimai teisėtam vaizdo duomenų tvarkymui. Vadovaujantis minėto įstatymo 19 straipsnio 2 bei 3 dalių nuostatomis, draudžiama įrengti ir eksploatuoti įrengtas vaizdo stebėjimo priemones, kad į jų stebėjimo lauką patektų gyvenamoji patalpa ir (arba) jai priklausanti privati teritorija ar įėjimas į ją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, taip pat draudžiama vykdyti vaizdo stebėjimą patalpose, kuriose duomenų subjektas pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir kur toks stebėjimas žemintų žmogaus orumą (pvz., tualetuose, persirengimo kambariuose ir pan.).

Iš atsakovės atsiliepimo nustatyta, jog siekiant sudaryti galimybę Klaipėdos AVPK sėkmingai užtikrinti sulaikytų asmens sveikatos ir gyvybės apsaugą, Klaipėdos AVPK 2016-05-06 raštu Nr. 30-S-38274(4.68) „Dėl leidimo” ir 2016-07-01 raštu Nr. 30-S- 53975(4.68) kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, prašydama atnaujinti Klaipėdos AVPK Asmenų duomenų valdytojų registre esančią informaciją. Prašymuose nurodyta, jog Klaipėdos AVPK areštinėje esančiose kamerose planuojama įrengti vaizdo stebėjimo kameras, siekiant užtikrinti jose laikomų asmenų saugumą t. y. apsaugoti jų sveikatą ir gyvybę tiek nuo kitų asmenų, tiek ir savęs žalojimo atvejais, operatyviai reaguoti ir tam užkirsti kelią. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2016-07-20sprendimu Nr. 2R-4788 (9.1-1.) „Dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktų registravimo duomenų įrašymo į asmens duomenų valdytojų valstybės registro duomenų bazę” Klaipėdos AVPK prašymas buvo patenkintas.

Anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nuolatinė Klaipėdos AVPK areštinėje laikomų asmenų priežiūra techninių priemonių pagalba buvo vykdoma teisėtai.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skundą grindžia Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2017-11-02 sprendimu „Dėl asmens duomenų tvarkymo” (b. l. 14 - 18). Iš šio sprendimo turinio matyti, kad buvo nagrinėjamas S. J. skundas dėl vaizdo duomenų tvarkymo teisėtumo Klaipėdos AVPK areštinėje. Šiame sprendime nėra konstatuota, kad Klaipėdos AVPK areštinės patalpose vykdomas vaizdo stebėjimas nepažeidžia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 16 straipsnio reikalavimų, tačiau Klaipėdos AVPK viršininko 2017-06-16 įsakymu Nr. 30-V-337 patvirtintose Vaizdo stebėjimo (įrašymo) priemonėmis užfiksuotų duomenų tvarkymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariate tvarkos apraše nėra apibrėžtas vaizdo stebėjimo tikslas ir apimtis, todėl vaizdo stebėjimas atliekamas, nesilaikant Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies reikalavimų (vaizdo duomenų tvarkymas turi būti nustatytas duomenų valdytojo patvirtintame rašytiniame dokumente, kuriame yra nurodomas vaizdo stebėjimo tikslas ir apimtis, vaizdo duomenų saugojimo terminas, priėjimo prie tvarkomų vaizdo duomenų sąlygos, šių duomenų naikinimo sąlygos ir tvarka bei nustatyti kiti reikalavimai teisėtam vaizdo duomenų tvarkymui. Nurodyta, jog tyrimo metu Klaipėdos AVPK nepateikė informacijos, kuri leistų teigti, jog Klaipėdos AVPK areštinėje vykdomas garso įrašymas yra būtinas, vykdomas vadovaujantis teisės reikalavimais ir siekiant teisėtų, aiškiai nustatytų ir suprantama forma išreikštų tikslų, todėl įpareigojo Klaipėdos AVPK nedelsiant nutraukti balso duomenų, gautų vykdant garso įrašymą, tvarkymą ir sunaikinti surinktus garso įrašus. Pažymėtina, kad aptartas Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2017-11-02 nėra nuginčytas ir yra įvykdytas. Teismo vertinimu, anksčiau minėti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nustatyti pažeidimai neturėjo įtakos pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje kokybei, jais nebuvo siekiama pareiškėją pažeminti, todėl jie negalėjo sukelti tokių pasekmių, kurios pareiškėją galėjo paveikti su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu.

Apibendrinus anksčiau išdėstytą, nagrinėjamos bylos atveju nenustatyta duomenų, patvirtinančių, kad vaizdo stebėjimo kamerų įrengimas Klaipėdos AVPK areštinės kamerose pareiškėjo buvimo jose laikotarpiais neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kad pareiškėjas buvo nuolatos stebimas ir (arba) jo klausomasi, ir kad dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl pokalbių klausymosi nesikreipė su skundu į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją ir (arba) į Klaipėdos AVPK areštinės administraciją. Pareiškėjas taip pat nepateikė detalesnių argumentų ir duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, jog ilgalaikio sulaikymo patalpose vaizdo kameros buvo įrengtos taip, jog, žiūrint pro jas, buvo galima matyti pareiškėją besinaudojantį sanitariniu mazgu.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pagal pareiškėjo skunde išdėstytus teiginius ir argumentus šiuo atveju Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu teisės aktų pažeidimų nenustatyta, nes pareiškėjas neįrodė, kad būtent dėl veiksmų, nurodytų Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2017-11-02 sprendime, jis patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamos bylos atveju žala dėl minėtų pareiškėjo nurodomų galimų jo teisių pažeidimų nepriteistina, nenustačius vienos iš privalomų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.