Kauno apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.5.1.; 1.3.4.2.1.; 1.3.5.1.; 2.5.10.2.4.2.; 3.3.1.14.; 3.3.1.21.

2016 m. sausio 20 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Reginai Mockevičienei, dalyvaujant apeliantės (atsakovės) UAB „Damdiva“ atstovams advokatui Vytautui Klimavičiui ir direktorei J. D., ieškovui A. B. ir jo atstovei advokatei Donatai Motiejūnei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Damdiva“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-211-652/2015 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Damdiva“ dėl įsakymų pripažinimo negaliojančiais, dėl darbo fakto nustatymo, darbo užmokesčio ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas: pripažinti negaliojančiais atsakovės įsakymus, kurių pagrindu ieškovui buvo suteiktos atostogos pagal 2009-12-21 ir 2010-01-04 ieškovo prašymus dėl atostogų suteikimo; pripažinti, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18 faktiškai dirbo pas atsakovę UAB ,,Damdiva“ jos pavestas darbines pareigas Norvegijoje; priteisti ieškovui iš atsakovės neišmokėtą atlyginimą už laikotarpį nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18; priteisti iš atsakovės 10000 Lt neturtinę žalą; atnaujinti ieškinio senaties terminą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Papildomai teismo posėdyje prašė už nurodytą laikotarpį priteisti dienpinigius, po 200 Lt už dieną. Ieškovas nurodė, kad 2009-08-13 įsidarbino pas atsakovę staliumi-dailide, o 2009-08-15 buvo komandiruotas į Norvegiją. Iki 2009-12-21 atsakovė mokėjo jam atlyginimą, tačiau po to mokėjimai nutrūko ir ji liko skolinga ieškovui už laikotarpį nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18. Paskutinį atlyginimą ieškovas gavo 2010-01-14. 2009-12-19 grįžo į Lietuvą, 2010-01-30, paliepus atsakovei, iš Rygos išvyko į Stokholmą, po to į Norvegiją, kur dirbo iki 2010-02-13, o 2010-02-13 vėl paliepus atsakovės atstovui, grįžo į Lietuvą ir nuvyko pas atsakovę. Ieškovei pareiškus priekaištus atsakovei dėl neišmokėto atlyginimo, jam ir jo artimiesiems buvo grasinama, dėl to jis sutiko išeiti iš darbo savo noru bei pasirašė du pareiškimus - vieną dėl apmokamų kasmetinių atostogų nuo 2009-12-21 iki 2010-01-04 o kitą dėl neapmokamų atostogų nuo 2010-01-05 iki 2010-02-18. Ieškovas nebuvo išėjęs atostogų, o vykdė darbdavio nurodymus, laukė darbo Lietuvoje, po to vyko į Norvegiją, laikotarpiu nuo 2010-02-01 dirbo kas dieną iki 2010-02-12. Ieškovo apsisprendimą kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių įtakojo 2011-12-29 įvykęs hemoraginis galvos smegenų insultas, dėl ko buvo nustatytas nedarbingumas, tačiau neišmokėta pašalpa už laikotarpį nuo 2011-12-29 iki 2012-04-13, taip pat negavo nedarbingumo išmokos Norvegijoje, nes trūksta 30 dienų darbo stažo. Atsakovė apgaulės būdu įformindama atostogas, sumažino ieškovo realiai dirbtų dienų skaičių, kad dėl to jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Dėl darbdavio panaudoto psichologinio smurto, grasinant susidoroti su ieškovu ir jo šeimos nariais, ieškovas patyrė ir iki šiol patiria dvasinius išgyvenimus, stresą, nuolat jaučia nerimą dėl ateities, o gal dėl to patyrė ir insultą, ko pasėkoje sutriko jo fizinės galimybės vaikščioti, bendrauti ir dirbti.

Atsakovė UAB ,,Damdiva“ atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškovo ieškinį. Atsakovė nurodė, kad pats ieškovas pripažino, jog nuo 2009-12-21 iki 2010-01-30 nedirbo. Ieškovas į teismą kreipėsi, pažeidęs senaties terminą. Nuo 2009-11-07 iki 2009-12-20 ieškovas buvo komandiruotas ir dirbo Norvegijoje), o nuo 2009-12-21 iki 2010-01-04 ieškovui buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Nuo 2010-01-05 iki 2010-02-18 ieškovas buvo nemokamose atostogose. 2010-02-18 ieškovui parašius prašymą dėl atleidimo iš darbo pačiam prašant, ieškovas buvo atleistas iš darbo, ko ieškovas neginčija. Kadangi šiuo laikotarpiu ieškovas nedirbo, todėl jam nepriklauso užmokestis. Visos kitos piniginės sumos, susijusios su darbo santykiais, ieškovui yra išmokėtos. Ieškovas nepateikė norvegiško darbo užmokesčio ir atsiskaitymo išklotinės už 2009 m., iš kurios matyti, kad ieškovas Norvegijoje 2009 m. dirbo 125 dienas, laikotarpiu nuo 2009-08-15 iki 2009-12-20. Tai vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovas nuo 2009-12-21 Norvegijoje nedirbo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; atnaujino ieškovui A. B. ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo; pripažino neteisėtais ir panaikino atsakovės UAB ,,Damdiva“ 2009-12-21 įsakymą Nr. 09/1221/2 ir 2010-01-04 įsakymą Nr. 10/0104/6, kurių pagrindu ieškovui A. B. buvo suteiktos mokamos kasmetinės atostogos nuo 2009-12-21 iki 2010-01-04 ir nemokamos atostogos nuo 2010-01-05 iki 2010-02-18; nustatė, kad ieškovas A. B. laikotarpiu nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18 dirbo pas atsakovę UAB ,,Damdiva“ jos pavestas darbines pareigas Norvegijoje; priteisė ieškovui A. B. iš atsakovės UAB ,,Damdiva“ darbo užmokestį, dienpinigius, kitas priklausančias išmokas už laikotarpį nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18, įpareigojant atsakovę įvykdyti kitas su tuo susijusias darbdavio pareigas; sprendimą dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio nurodė vykdyti skubiai; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovės UAB ,,Damdiva“ 118,94 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui A. B.; priteisė iš ieškovo A. B. 108,61 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei UAB ,,Damdiva“; priteisė iš atsakovės UAB ,,Damdiva“ 36,57 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, 30,75 Eur žyminio mokesčio, 216,73 Eur už vertimą, taip pat 982,73 Eur ieškovo A. B. bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Teismas nurodė, kad 2009-08-13 ieškovas sudarė darbo sutartį su atsakove UAB ,,Damdiva“ Nr. 1206, kurios pagrindu A. B. priimtas dirbti kilnojamojo pobūdžio darbo sąlygomis staliumi-dailide, mokant 1050 Lt mėnesinio darbo užmokesčio, darbuotojas pradeda dirbti 2009-08-14. Darbo sutartyje nurodyta, kad sutartis nutraukta 2010-02-18 pagal Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovas 2009-12-21 parašė prašymą išleisti jį kasmetinių atostogų nuo 2009-12-21 iki 2010-04-04, taip pat 2010-01-04 parašė prašymą išleisti nemokamų atostogų nuo 2010-01-05 iki 2010-02-18. Šių pareiškimų surašymą šalys aiškina skirtingai. Ieškovas 2014-03-28 kreipėsi su prašymu į Darbo ginčų komisiją, kad būtų pripažinta, jog jis faktiškai dirbo pas atsakovę nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18, prašė išieškoti neišmokėtą atlyginimą, neturtinę žalą. Prašymas buvo nenagrinėtas, kaip pateiktas, praleidus trijų mėnesių terminą, skaičiuojant nuo 2013-01-01, ir nenustačius, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismas laikė, kad ieškovas pasinaudojo ikiteismine darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas nurodė, kad ieškovo darbo pabaiga atsakovės dokumentuose nurodoma skirtingai. Iš ieškovo sąskaitos banko išrašo matyti, kad paskutinė atsakovės padaryta išmoka ieškovui yra 2010-01-14 už gruodžio mėnesį – 12,47 Lt ir 1287,53 Lt dienpinigių; už 2009 metų gruodžio mėnesį ieškovui išmokėta 2009-12-29 2600 Lt. Teismas, išanalizavęs iš Norvegijos Karalystės gautus dokumentus, padarė išvadą, kad įmonė užsakovė ,,Java Personal“ AS Mokesčių inspekcijai nurodydama duomenis apie projekto vykdytoją UAB ,,Damdiva“, pateikia duomenis ir apie UAB ,,Damdiva“ pasitelktus darbuotojus, iš kurių vienas yra ieškovas A. B.. Nurodyta A. B. darbo pradžia, vykdant projektą, yra nuo 2009-08-17 iki nenurodytos datos, po to nuo 2010-01-01 iki 2010-02-18. Iš Norvegijos Karalystės Centrinės mokesčių inspekcijos rašto matyti, kad už 2010 metus darbdavys UAB ,,Damdiva“ nėra pateikęs darbo užmokesčio ir mokesčių ataskaitos, taip pat nėra pateikęs duomenų apie A. B. atleidimą iš darbo. Liudytojo A. P. parodymai, patvirtinti notaro, iš dalies patvirtina dokumentuose nurodytas aplinkybes. Atsiųstuose dokumentuose duomenų apie apmokamų atostogų suteikimą A. B., nėra. Teismas nurodė, kad senaties terminas pasibaigė 2013-02-18. Ieškovas, kreipdamasis į teismą 2014-05-12, yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į ieškovo nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties – ligos, kurios atsiradimas nepriklausė nuo ieškovo valios. Tai, kad jis apsisprendė kreiptis į teismą, kai pablogėjo jo sveikata, nesumažina priežasties svarbumo, nes ta priežastis atsirado dar nepasibaigus ieškinio senaties terminui, t. y. 2011-12-29. Ieškovui 2014-04-23 darbo ginčų komisijos sprendimu nebuvo atnaujintas terminas dėl kreipimosi į |Darbo ginčų komisiją. Nesutikdamas su sprendimu, ieškovas į teismą kreipėsi 2014-05-12, nepažeisdamas DK 296 straipsnyje nustatyto termino. Kadangi nemokamos atostogos, atsakovės teigimu, buvo suteiktos 2010 metais, o nustatyta, kad atsakovė nėra pateikusi Norvegijos Mokesčių inspekcijai darbo užmokesčio ir mokesčių ataskaitos, esant dokumentuose priešingiems įrodymams: atsakovės pateiktuose dokumentuose nurodyta, kad ieškovas ginčijamu laikotarpiu buvo atostogose, o dokumentuose, gautuose iš Norvegijos, nurodyta, kad ieškovas dirbo prie projekto iki 2010-02-18, ir nėra duomenų apie jo atleidimą iš darbo, atsižvelgiant į liudytojo A. P. parodymus, duomenis iš Tallink, kuriuose nurodoma, kad ieškovas A. B. buvo registruotas keleivis 2009-12-19 į Rygą, 2010-01-30 į Stokholmą, 2010-02-13 – į Rygą, daryti vienareikšmišką išvadą, kad ieškovui buvo suteiktos mokamos atostogos nuo 2009-12-21 iki 2010-01-04 ir nemokamos atostogos nuo 2010-01-04 iki 2010-02-18, nėra pagrindo. Iš ieškovo darbo sutarties matyti, kad jo darbas buvo kilnojamojo pobūdžio ir, kad darbuotojas įsipareigojo dirbti Lietuvoje, Norvegijoje ar kitoje Europos šalyje, kur darbdavys turės užsakovų. Todėl ieškovo nurodytos aplinkybės apie nurodymų iš darbdavio laukimą tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje, yra pagrįstos. Nesant darbo, prastova įforminta nebuvo, taip pat nebuvo įforminta speciali pertrauka (DK 128 str. 195 str. 5 d., 159 str. 3 d.). Iš atsakovės pateikto A. B. darbo užmokesčio, atostoginių, dienpinigių priskaitymo ir išmokėjimo pažymos teismas nustatė, kad ieškovui už gruodžio mėnesį turėjo būti išmokėta 1002,26 Lt atlyginimo, 2448 Lt priedas, 1966,95 Lt atostoginių – viso 5417, 21 Lt. Iš ieškovo pateiktos sąskaitos Swedbank AB išrašo bei UAB ,,Damdiva“ sąskaitos išrašo nustatyta, kad už gruodžio mėnesį ieškovui yra pravesta 2009-12-29 2600 Lt atlyginimas, o 2010-01-14 – 1300 Lt atlyginimas ir dienpinigiai. Iš kasos išlaidų orderio Nr. 224 nustatyta, kad ieškovui 2009-12-30 išmokėta 5842,87 Lt dienpinigių. Iš mokėjimų žiniaraščio Nr. 27 nustatyta, kad už laikotarpį nuo 2009-12-17 iki 2009-12-27 išmokėta 300 Lt, nenurodant mokėjimo paskirties. Teismas konstatavo, kad toks duomenų nesutapimas įvairiuose dokumentuose, atostoginių neišmokėjimas, kaip to reikalauja DK 176 straipsnio 2 dalies nuostatos, taip pat leidžia abejoti suteiktų atostogų faktiniu buvimu. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014-02-11 rašto Nr. (14.58)I-1237, viešos teismo turimos Sodros informacijos teismas nustatė, jog matyti, kad duomenų apie A. B. įdarbinimą UAB ,,Damdiva“ nėra. Teismas, įvertinęs minėtus duomenis, konstatavo, kad labiau tikėtina, jog A. B. prašymus dėl atostogų parašė atgaline data, o laikotarpiu nuo 2009-08-17, po to nuo 2010-01-01 iki 2010-02-18 dirbo Norvegijoje prie nurodyto projekto. Ginčo dėl darbo laikotarpio iki 2009-12-21 nėra. Tai, kad faktiškai kurį laiką ieškovas buvo Lietuvoje ir laukė darbdavio nurodymų, atitinka darbo sutartyje nurodytą darbo pobūdį. Prašomas nustatyti faktas ieškovui sukels teisines pasekmes, t. y. jis galės gauti neįgalumo išmoką Norvegijoje. Vidutinis darbo dienos atlygis yra 214,45 Lt. Pripažinus, jog ieškovas, būdamas UAB ,,Damdiva“ darbuotoju, dirbo laikotarpiu nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18 pagal 2009-08-13 darbo sutartį su atsakove, teismas atsakovės 2009-12-21 įsakymą Nr. 09/1221/2 dalyje dėl A. B. atostogų ir 2010-01-04 įsakymą Nr. 10/0104/6 dalyje dėl A. B. atostogų pripažintino neteisėtais. Teismas konstatavo, kad didžiąja dalimi ieškovo patirti dvasiniai išgyvenimai sietini su pablogėjusia sveikata, ir tik po to su šioje situacijoje išryškėjusiais darbdavio netinkamais veiksmais. Tenkinus ieškovo reikalavimus ir pripažinus darbdavio įsakymus negaliojančiais, iš ko išplaukia tam tikros materialinės teisės ieškovui, yra pakankamas pagrindas jo pažeistai teisei apginti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė UAB „Damdiva“ apeliaciniame skunde (2 t. b. l. 144-147) prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-05-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti priteisti bylinėjimosi išlaidas; kadangi byla yra pakankamai sudėtinga ir reikalinga tinkami nustatyti aplinkybes, apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2010-01-30 d. iki 2010-02-13 į Norvegiją vyko atsakovės pavedimu. Ieškovas, teigdamas, kad laikotarpiu nuo 2010-01-30 iki 2010-02-13 jis atsakovės reikalavimu buvo Norvegijoje ir ten dirbo, to nepatvirtina jokiais dokumentais, o remiasi tik savo teiginiais. Ieškovas nepateikė atsakovės įsakymo dėl ieškovo siuntimo dirbti į užsienį, o pateiktas dokumentas iš įmonės „Tallink“ patvirtina tik ieškovo registracijos buvimą, bet nepatvirtina pačios kelionės fakto. Tuo metu ieškovas buvo nemokamose atostogose.

2. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas dirbo prie projekto iki 2010-02-18, nes nei vienas dokumentas nepatvirtina ieškovo darbo Norvegijoje iki minėtos datos. Iš Centrinio mokesčių inspekcijos biuro užsienio reikalų skyriaus rašto teisėjai B. matyti, kad „Java Personai“ AS, atsiuntusi Mokesčių inspekcijai F priedo formą, kurioje padaryta informacinės sistemos ekrano kopija. Šiame rašte nurodyta, jog darbdavys nėra pateikęs 2010 metų darbo užmokesčio ir mokesčių ataskaitos. Iš 2010 metų mokesčių deklaracijos matyti, kad nesumokėti, nepilnai sumokėti mokesčiai už praėjusius metus. Bendras pagrindas pajamų mokesčiui nurodyta 0. Taigi, iš esmės priešingai negu nurodo pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, kad ieškovas buvo registruotas projekte ir turėjo dirbti nuo 2009-08-17 iki 2010-02-18, tačiau darbdavys nėra pateikęs 2010 metų darbo užmokesčio ir mokesčių ataskaitos, ko ir negalėjo būti, nes nedirbant nėra ir darbo užmokesčio.

3. Teismas sprendime nepasisakė ir nevertino ieškovo pateikto Norvegijos Darbo ir socialinės rūpybos tarnybos (NAV) 2013-05-25 pranešimo, kuriame patvirtinama, kad ieškovas 2009 m. dirbo 125 dienas, o visas bendras ieškovo draudimo laikotarpis Norvegijoje yra 11 mėnesių. Teismo teiginį dėl ieškovo darbo Norvegijoje iki 2010-02-18 paneigia ir kita akivaizdi aplinkybė, t. y. paties ieškovo patvirtinta, kad jis 2010-02-18 rašė prašymą dėl atleidimo iš darbo jau būdamas Lietuvoje, kas yra nustatytas faktas, kurio neginčijo nei viena šalis. Be to, ieškovas pirmame teismo posėdyje aiškiai patvirtino, kad nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18 imtinai jis dirbo tik 3 dienas.

4. Teismo nurodyti argumentai apie ieškovo laukimą nurodymų iš darbdavio tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje, taip pat, kad nebuvo įforminta prastova ar speciali pertrauka (DK 128 str. 195 str. 5 d., 159 str. 3 d.), prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, t. y. 2008-09-01 kolektyvinės sutarties (galiojusios iki 2011-09-01) nuostatoms, pagal kurios 4.6. p. laikotarpiais, kai darbuotojai grįždavo iš, šiuo atveju, Norvegijos, galėjo ir buvo suteikiamos nemokamos atostogos, todėl darbdavys, priešingai negu nurodo teismas, neturėjo įforminti jokių prastovų, nes tam nebuvo juridinio pagrindo.

5. Teismas nepagrįstai pripažino, kad laikotarpiu nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18 ieškovas dirbo pas atsakovę UAB „Damdiva“ jos pavestas darbines pareigas Norvegijoje. Byloje nebuvo ginčo, kad laikotarpiu nuo 2009-12-20 iki 2010-01-30 ieškovas buvo Lietuvoje, todėl negalėjo tuo pačiu metu dirbti Norvegijoje. Ieškovas, pateikdamas UAB „Damdiva“ 2011-10-12 pranešimą VMI kartu su juo nepateikia norvegiško darbo užmokesčio ir atsiskaitymo išklotinės už 2009 m., iš kurios turinio aiškiai matyti, kad ieškovas Norvegijoje 2009 m. dirbo 125 dienas, laikotarpyje nuo 2009-08-15 iki 2009-12-20. Tai patvirtinama ir kitame rašytiniame įrodyme - Darbo ir socialinės rūpybos tarnybos (NAV) 2013-05-25 pranešime. Jei atsakovės darbo santykiai su ieškovu 2009 metais truko tik tuputį daugiau nei 4 mėnesius, vadinasi ieškovas iki įsidarbinimo pas atsakovę dirbo Norvegijoje pas kitą darbdavį.

6. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18, kadangi šiuo laikotarpiu ieškovas nedirbo. Visos piniginės sumos, susijusios su darbo santykiais, ieškovui yra išmokėtos ir su juo yra pilnai atsiskaityta. Norvegiško darbo užmokesčio ir atsiskaitymo išklotinė už 2009 m. vienareikšmiškai patvirtina, kad ieškovas nuo 2009-12-21 Norvegijoje nedirbo. Todėl, atsižvelgiant į paties ieškovo parodymus teismo posėdžių metu, kad jis šiuo metu nedirbo, o laukė darbo, lieka nepaneigta atostogų faktinio realizavimo aplinkybė, ko teismas nevertino. Iš ieškovo sąskaitos išrašo nustatyta, kad ieškovui buvo išmokėta pavedimais 20102 Lt suma, kas visiškai sutampa su atsakovės pateikta pažyma Nr. 07/01, kurios 14 p. ir 17 p. suma taip pat yra 20102 Lt. Grynaisiais pinigais ieškovui per tris kartus buvo išmokėta 16662,46 Lt. Taigi, jokių duomenų, kad ieškovui būtų įsiskolinimas byloje nėra.

7. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovo tikslas yra ne apginti pažeistas teises, bet pasinaudoti galimybe gauti norvegišką invalidumo išmoką, kas rodo ieškinio nepagrįstumą. Ieškovas iš esmės neginčija įmonėje nusistovėjusios tvarkos dėl nemokamų atostogų suteikimo laikotarpiais, kai darbuotojai nedirba Norvegijoje, tačiau ginčija paskutines nemokamas atostogas ir net metines atostogas tik dėl to, kad jam trūksta darbo Norvegijoje stažo invalidumo išmokoms Norvegijoje gauti. Tačiau ieškovas neįvertina, kad, kai invalidumo išmokos mokamos Norvegijoje, tai ir darbo laiko apskaita yra vykdoma Norvegijoje. Būtent Norvegijos firma, kurioje vykdomas darbas, teikia valstybės institucijoms konkrečius duomenis apie kiekvieno darbuotojo dirbtas valandas, o ne atsakovė.

8. Teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą dėl ligos, neatsižvelgė ir neįvertino, kad aplinkybės, kuriomis ieškovas grindė savo ieškinio reikalavimus (faktinio darbo Norvegijoje buvimas) jam tapo žinoma dar prieš atleidimą. Tokiu atveju, siekiant apginti pažeistas teises ir atkurti teisinį gėrį, ieškovui buvo pakankamai laiko kreiptis į teismą per trejų metų laikotarpį. Jis to nepadarė ne dėl ligos, o tik tada, kai sužinojo, kad jis negaus Norvegiškų išmokų.

Ieškovas A. B. atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t. b. l. 152-154) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-05-12 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo šiuos argumentus:

1.Teismas, priimdamas sprendimą, nuosekliai išanalizavo visus byloje pateiktus duomenis, t. y. rėmėsi ieškovo ir liudytojo A. P. parodymais, kurie iš esmės nesiskiria, užsienio institucijų pateiktais duomenimis, kurie negali būti šališki, kelionės į Norvegiją faktą patvirtinančiais dokumentais.

2. Teismas teisingai nustatė, kad nors atsakovė ir teigia, jog ieškovui atostogos realiai buvo suteiktos, atostogų metu atsakovė nėra pateikusi Norvegijos Mokesčių inspekcijai darbo užmokesčio ir mokesčių ataskaitos, dokumentuose, gautuose iš Norvegijos, nurodyta, kad tariamų atostogų laikotarpiu ieškovas dirbo, be to, nėra duomenų apie atostoginių išmokėjimą. Toks įvairių duomenų nesutapimas, atostoginių neišmokėjimas, kaip to reikalauja DK 176 str. 2 d. nuostatos, pagrįstai teismui leido suabejoti suteiktų atostogų faktiniu buvimu.

3. Teismui priėmus teisingą sprendimą ir pripažinus, kad ieškovas, būdamas UAB „Damdiva“ darbuotoju, dirbo laikotarpiu nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18 pagal 2009-08-13 Darbo sutartį su atsakove, ir atsakovės įsakymus: 2009-12-21 Nr. 09/1221/2 ir 2010-01-04 Nr. 10/0104/6 dalyje dėl ieškovo atostogų pripažinus neteisėtais ir panaikinus, ieškovui turėjo būti priteistas darbo užmokestis ir kitos priklausančios mokėti išmokos pagal Darbo sutarties sąlygas.

4. Teismas, įvertinęs ieškovo nurodytas termino praleidimo priežastis bei pateiktus tai patvirtinančius dokumentus, padarė teisingą išvadą, kad termino praleidimo priežastis svarbi, t. y. liga (hemoraginis galvos smegenų insultas kairiajame pusrutulyje), kurios atsiradimas nepriklausė nuo ieškovo valios. Tai, kad ieškovas apsisprendė kreiptis į teismą, kai pablogėjo sveikata, nesumažina priežasties svarbumo, nes ta priežastis atsirado dar nepasibaigus ieškinio senaties terminui, t. y. 2011-12-29.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas iš dalies tenkino ieškovo reikalavimus: atnaujino ieškovui A. B. ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo; pripažino neteisėtais ir panaikino atsakovės (apeliantės) UAB „Damdiva“ įsakymus, kurių pagrindu ieškovui buvo suteiktos mokamos kasmetinės atostogos nuo 2009-12-21 iki 2010-01-04 ir nemokamos atostogos nuo 2010-01-05 iki 2010-02-18; nustatė, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18 dirbo pas atsakovę jos pavestas darbines pareigas Norvegijoje; priteisė ieškovui iš atsakovės darbo užmokestį, dienpinigius, kitas priklausančias išmokas už laikotarpį nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18, įpareigojant atsakovę vykdyti kitas su tuo susijusias darbdavio pareigas; paskirstė ir priteisė bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė (atsakovė), skųsdama minėtą sprendimą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą dėl ligos, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies.

Ieškinio senatis yra įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas yra tik įstatymo nustatytas terminas. Bendrasis maksimalus ieškinio senaties terminas nustatytas DK 27 straipsnyje, trumpesni ieškinio senaties terminai gali būti nustatyti tiek DK, tiek kituose darbo įstatymuose. Ieškinio senaties terminas nėra naikinamasis terminas. Šio termino pasibaigimas neatima galimybės pareikšti ieškinį ir apginti pažeistas teises teisme. Teisė į gynybą ir teisė kreiptis į teismą yra savarankiškos asmens teisės, todėl teismas turi priimti reikalavimą ginti pažeistą teisę ir tuo atveju, kai ieškinio senaties terminas yra praleistas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia teismo pareiga įtvirtinta dėl to, kad tai, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, galima nustatyti tik ištyrus bylos aplinkybes, konstatavus teisiškai reikšmingus faktus dėl ieškinio senaties, kurie būtini taikant teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį nagrinėjamo ginčo atveju. Be to, ieškinio senatis taikoma tik tais atvejais, kai kita šalis to reikalauja, ir negali būti taikoma teismo iniciatyva. Pažymėtina, kad teismas turi teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu jis yra praleistas dėl svarbių priežasčių.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad trejų metų ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties – ligos, kurios atsiradimas nepriklausė nuo ieškovo valios, ir ieškovo prašymu šį terminą atnaujino, tačiau apeliantės manymu, teismas neturėjo pagrindo atnaujinti ieškinio senatį, nes siekiant apginti pažeistas teises ir atkurti teisinį gėrį ieškovui buvo pakankamai laiko kreiptis į teismą per trejų metų laikotarpį, tačiau to jis nepadarė ne dėl ligos, o dėl to, kad ieškovo tikslas buvo ne apginti neva pažeistas jo teises, o siekis gauti norvegiškas išmokas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, iš esmės pritaria apeliantės argumentams dėl ieškinio senaties. Ir nors ieškovas ieškinyje aiškiai nurodo, jog prašo pripažinti negaliojančiais atsakovės įsakymus, kurių pagrindu jam buvo suteiktos mokamos kasmetinės atostogos nuo 2009-12-21 iki 2010-01-04 ir nemokamos atostogos nuo 2010-01-05 iki 2010-02-18, tačiau antruoju reikalavimu, kuriuo ieškovas prašo pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18 jis faktiškai dirbo pas atsakovę jos pavestas darbines pareigas Norvegijoje, šis siekia apginti pažeistą teisinį santykį norint gauti invalidumo išmokas, kurios siejamos su socialinio draudimo stažu, todėl šiuo atveju taikytinas bendrasis DK 27 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, kad ieškinio senaties taikymo, terminų skaičiavimo, nutraukimo, pasibaigimo, atnaujinimo ir kiti klausimai sprendžiami pagal CK ir nuostatas, išskyrus tuos atvejus, kai DK ar darbo įstatymai dėl reglamentuojamų santykių specifikos nustato specialias taisykles (DK 27 straipsnio 5 dalis). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalys iš esmės sutinka, kad trejų metų terminas skaičiuotinas nuo ieškovo atleidimo iš darbo datos – 2010-02-18, kai ieškovas sužinojo apie savo pažeistas teises, kurias jis deklaruoja savo ieškinyje, duodamas paaiškinimus teisme. Ir nors ieškovas nurodo, kad sulaukęs iš atsakovės grasinimų susidorojimu, sutiko pasirašyti atsakovės duotus lapus dėl atleidimo iš darbo savo noru ir 2009-12-21 bei 2010-01-04 prašymus išleisti atostogų, tačiau dėl pažeistų teisių gynybos per sutrumpintą ieškinio senaties terminą į teismą nesikreipė (DK 297 str. 1 ir 3 d., 2005-05-12 įst. Nr. X-188 red.). Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Ieškovas tokia aplinkybe nurodo faktą, jog po insulto iki šiol turi didelių sveikatos problemų. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, atsitiktinumo faktorius, kuris galėjo būti, bet galėjo ir nebūti, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Bylos duomenimis, 2011-12-29 ieškovui įvyko hemoraginis galvos smegenų insultas kairiajame pusrutulyje, dėl ko jis turi didelių sveikatos problemų ir neteko darbingumo. Tačiau, kaip rodo paties ieškovo paaiškinimai, byloje esantys rašytiniai įrodymai, liga pačiam ieškovui ar per kitus asmenis netrukdė 2012 m. kovo – balandžio mėnesiais kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių dėl ligos pašalpos gavimo (t. 1, b. l. 45-49), į Norvegijos kompetentingą biurą dėl draudimo išmokos gavimo (t. 1, b. l. 43-44). Net ir gavęs 2013-05-25 NAV tarptautinio skyriaus pranešimą apie sprendimą dėl teisės į invalidumo išmoką nebuvimo, ieškovas į teismą kreipėsi tik 2014-05-12. Pastebėtina, kad duomenų apie ieškovo sveikatos būklės pagerėjimą tiek, kad tai leido jam kreiptis į teismą 2014-05-12 byloje nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad yra svarbus ir subjektyvus asmens suvokimas apie savo teisės pažeidimą. Taigi, ieškovas žinodamas neva apie pažeistas jo teises dėl ginčijamais įsakymais atostogų suteikimo per įstatymo nustatą terminą laiku nesikreipė į teismą ne dėl ligos, o į teismą kreipėsi tik tuomet, kai sužinojo, kad jam trūksta darbo Norvegijoje stažo invalidumo išmokoms Norvegijoje gauti. Ieškovas neįrodė, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių – ligos, vadinasi, nėra pagrindo šiam terminui atnaujinti. Todėl teisėjų kolegija šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste iš esmės sutinka su apeliantės motyvais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atnaujinti ieškinio senatį.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu į bylą pateiktų įrodymų vertinimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; kt.). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Pagrindinis ieškovo reikalavimas yra pripažinti, kad jis laikotarpiu nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18 faktiškai dirbo pas atsakovę UAB ,,Damdiva“ jos pavestas darbines pareigas Norvegijoje, panaikinant įsakymus, kurių pagrindu ieškovui buvo suteiktos mokamos kasmetinės atostogos nuo 2009-12-21 iki 2010-01-04 ir nemokamos atostogos nuo 2010-01-05 iki 2010-02-18. Bylos medžiaga nustatytos reikšmingos aplinkybės, susijusios su ieškovo darbo pobūdžiu ir atsakovės įmonėje nusistovėjusia darbo tvarka. 2009-08-13 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 106, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti pas atsakovę kilnojamojo pobūdžio darbo sąlygomis staliumi – dailide. Atsakovės įmonėje buvo nusistovėjusi tokia tvarka, kad grįžus iš komandiruotės Norvegijoje, darbuotojai rašydavo prašymus ir išeidavo nemokamų atostogų iki kito išvykimo. Byloje pateiktų šalių paaiškinimų, rašytinių įrodymu pagrindu, teisėju kolegija nustatė, kad tokia nusistovėjusi tvarka atsakovės įmonėje negalėjo būti nežinoma ir buvo žinoma ieškovui, nes ieškovas 2009-08-14 atsakovės įsakymu buvo komandiruotas dirbti į Norvegiją, jam grįžus į Lietuvą laikotarpiui nuo 2009-10-26 iki 2009-11-06 imtinai buvo išleistas nemokamų atostogų, o iš ieškovo paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdyje matyti, kad sugrįžus iš Norvegijos, Lietuvoje jis nedirbo ir laukdavo darbdavio skambučio, kada vėl reikės išvykti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 184 straipsnio 1 dalį nemokamos atostogos gali būti suteikiamos tik darbuotojo reikalavimu, darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas išeitų nemokamų atostogų, kai įmonėje nėra darbo, sumažėja darbo krūvis, ar kitais pagrindais, kai tenkinami ne darbuotojo, o pačios įmonės ar darbdavio tikslai. DK 184 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti numatytos ir kitos priežastys, dėl kurių darbdavys privalo suteikti darbuotojui nemokamas atostogas. Jeigu tai nenustatyta kolektyvinėje sutartyje, darbdavys nemokamų atostogų dėl kitų priežasčių suteikti neprivalo. Taigi įstatyme nustatyta, kad nemokamos atostogos visais atvejais gali būti suteiktos darbuotojo interesais ir jo prašymu dėl priežasčių, nustatytų įstatyme ir (ar) kolektyvinėje sutartyje. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios atsakovė kolektyvinės sutarties 4.6 punktas numatė, kokiu atveju suteikiamos nemokamos atostogos, o pagal 4.6.2 punktą jos suteikiamos, jeigu darbuotojas išbuvo daugiau kaip dviejų mėnesių nepertraukiamoje komandiruotėje užsienio šalyje, jam gali būti suteiktos iki dvylikos savaičių nemokamos atostogos. Taigi, tokia nemokamų atostogų suteikimo tvarka teisinio reglamentavimo nepažeidė. Kad įmonėje nusistovėjusi nemokamų atostogų suteikimo iki kito išvykimo į komandiruotę tvarka buvo žinoma ir ieškovui, patvirtina ne tik 2010-01-05 ieškovo prašyme dėl ginčijamų nemokamų atostogų suteikimo nurodytas Kolektyvinės sutarties 4.6.2 punktas, bet jis yra nurodytas ir 2009-10-26 prašyme, dėl kurio ginčų nekilo, o taip pat ir jau minėti paties ieškovo paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad grįžęs iš Norvegijos Lietuvoje jis nedirbdavo, o laukdavo darbdavio skambučio, kada vėl reikės išvykti. Nors ieškovas prašo teismo pripažinti, kad jis Norvegijoje dirbo nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18, tačiau toks jo reikalavimas prieštarauja paties ieškovo paaiškinimams, kad laikotarpiu nuo 2009-12-20 iki 2010-01-30 jis buvo Lietuvoje, o 2010-02-18 rašė prašymą dėl atleidimo iš darbo jau būdamas Lietuvoje. Tiek iš ieškovo paaiškinimų, tiek iš liudytojo A. P. parodymų matyti, kad laikotarpiu nuo 2010-12-21 iki 2010-02-18 abu jie buvo namuose Lietuvoje ir Norvegijoje. Nors nuo darbo ginčo laikotarpio praėję keleri metai bei ieškovo liga galėjo turėti reikšmės parodymų tikslumui, tačiau tiksliai nurodę kitas datas, nei ieškovas nei liudytojas negalėjo tiksliai nurodyti dirbto Norvegijoje laiko 2010 m. Iš Centrinio mokesčių inspekcijos biuro užsienio reikalų skyriaus rašto teisėjai B. matyti, kad „Java Personal“ AS, atsiuntusi Mokesčių inspekcijai A priedo formą nurodė, jog „Java Personal“ AS perdavė UAB „Damdiva“ projektą ir kad A. B. šiame projekte dirbo nuo 2009-08-17 iki nenurodytos datos (t. 1, b. l. 84). Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad B priede pateikta forma RF1199 1 dalis –nurodytas užsakymo vykdytojo pavadinimas ir užsakovas nuo 2009 m. sausio 1 dienos. Data neteisinga, nes forma pristatyta tik 2010 m. balandžio 26 d. Be to, antrojoje šios formos dalyje nurodyti du darbuotojai, įskaitant B. Jie turėjo dirbti šiame projekte nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. vasario 18 d. F priede padaryta informacinės sistemos ekrano kopija. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad darbdavys nėra pateikęs 2010 m. darbo užmokesčio ir mokesčių ataskaitos. 2010 metų mokesčių deklaracijoje gaunantiems atlyginimą ir pensininkams nurodyta, kad A. B., asmens tapatybės numeris 05 03 65 151 30, bendras pagrindas pajamų mokesčiui – 0 (t. 2, b. l. 86). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti iš Norvegijos atsiųsti dokumentai, kurie buvo gauti per Norvegijos Karalystės Teisingumo ir visuomenės saugumo departamentą, tarpininkaujant teisėjai L. B. B., nepatvirtina ieškovo darbo Norvegijoje iki 201-02-18 fakto, nes, kaip teisingai nurodo apeliantė apeliaciniame skunde, rašto teiginiai, jog ieškovas „turėjo dirbti“, „buvo registruotas“ ar „darbo santykiai“ savaime nereiškia realaus faktinio darbo Norvegijoje, o tai, kad darbdavys nėra pateikęs 2010 m. darbo užmokesčio ir mokesčio ataskaitos bei tai, kad 2010 m. mokesčių deklaracijoje nurodytas bendras pagrindas pajamų mokesčiui nulinis, leidžia daryti išvadą, jog nedirbant nėra ir darbo užmokesčio ir nereikia mokėti mokesčių. Ieškovo iš Norvegijos gautas ir į bylą pateiktas Darbo ir socialinės rūpybos tarnybos (NAV) raštas rodo, jog ieškovas 2009 metais dirbo 125 dienas, o visas bendras ieškovo draudimo laikotarpis Norvegijoje yra 11 mėnesių (t. 1, b. l. 43 - 44). Darbo užmokesčio išklotinė už 2009 m. taip pat patvirtina, kad ieškovas Norvegijoje 2009 m. kelis atskirus laikotarpius dirbo 125 dienas (t. 1, b. l. 94-95). Duomenų apie ieškovo 2010 m. Norvegijoje dirbtą laiką byloje nėra. Remiantis nurodytais duomenimis, apeliantės išvados, kad jei atsakovės darbo santykiai su ieškovu 2009 metais truko tik truputį daugiau nei 4 mėnesius, vadinasi ieškovas iki įsidarbinant pas atsakovę Norvegijoje dirbo pas kitą darbdavį, teisėtumą apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino pats ieškovas. Įmonės „Tallink“ raštas rodo, kad ieškovas buvo įregistruotas keleivis šioms kelionėms: 2009-12-19 kelionei į vieną pusę Stokholmas – Ryga, 2010-01-30 kelionei į vieną pusę Rygą –Stokholmas, 2010-02-13 kelionei į vieną pusę Stokholmas – Ryga, tačiau teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantės argumentams, kad registracijos buvimas nepatvirtina pačios kelionės fakto, o tuo labiau fakto, kad ieškovas laikotarpiu 2010-01-30 iki 2010-02-13 į Norvegiją vyko atsakovės pavedimu ir atliko jos pavestas darbines pareigas. Nors byloje nėra jokių duomenų apie tai, kokia tvarka darbdavys supažindindavo darbuotojus su įsakymais dėl komandiruočių, nemokamų atostogų suteikimo, šių aplinkybių negalėjo paaiškinti ir darbdavio atstovai teismo posėdyje, tačiau į bylą taip pat nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad ieškovas darbdavio buvo komandiruotas dirbti į Norvegiją laikotarpiu nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18. Pastebėtina, šių aplinkybių nepaaiškino ir ieškovas.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka sprendime nustatė ne visas svarbias bylos aplinkybes ir jas neteisingai įvertino, dėl ko neteisingai buvo išspręstas šalių ginčas byloje, nes byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma leidžia daryti pakankamai tikėtiną išvadą, jog ginčijamų įsakymų pagrindu ieškovui A. B. teisėtai buvo suteiktos mokamos kasmetinės atostogos nuo 2009-12-21 iki 2010-01-04 ir nemokamos atostogos nuo 2010-01-05 iki 2010-02-18, o ne tai, kad A. B. laikotarpiu nuo 2009-12-21 iki 2010-02-18 dirbo pas atsakovę UAB ,,Damdiva“ jos pavestas darbines pareigas Norvegijoje. Nenustačiusi ieškovo darbo Norvegijoje ginčo laikotarpiu fakto, teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja ir nepasisako dėl kitų ieškovo išvestinių reikalavimų ir šiuo aspektu pareikštų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.

Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje priėmus naują sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu ieškovas yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei. Tenkinus apeliacinį skundą ir priėmus naują sprendimą ieškinį atmesti, iš ieškovo atsakovei priteistinos jos turėtos 434,43 Eur išlaidos už advokato teisines paslaugas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 5, 8.2, 8.18 (sen. red.) ir 8.19 (nauj. red.) punktuose nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, o taip pat 41,00 Eur sumokėtas žyminis mokestis paduodant apeliacinį skundą, t. y. iš viso 475,43 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str. 1, 3 d., 93 str. 1, 5 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo A. B. ieškinį atmesti.

Priteisti iš A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei „Damdiva“, j. a. k. 300140884, 475,43 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt penkis eurus 43 ct) bylinėjimosi išlaidų.