- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-06-16
- Bylos Nr.
- 1A-192-116-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Virginija Žindulienė, Klavdija Kruminienė
- Nuteistasis
- V. G., V.
- Nukentėjusysis
- A. P.
- Advokatai
- Valdas Kairys
Pranešėjas Vaclovas Iždonas Baudž. bylos Nr. 1A-192-116/2010 Teisėja Judita Staševičienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 1.2.4.1.; 1.2.4.6.5.; 1.1.5.1.1.;
1.1.8.1.1.; 1.1.8.10.1.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.6.3.4.; 2.1.15.3.3.
2010 m. birželio 16 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Telšių rajono apylinkės prokuratūros ir nuteistojo V. G. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 5 p. – laisvės atėmimu 1 metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmes subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė V. G. paskirta - laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams.
Telšių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro ieškinys Valstybinės ligonių kasos interesais patenkintas pilnai ir priteista iš Viktoro G. Valstybinei ligonių kasai 6461,60 litų.
Priteista iš V. G. 19000 litų nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. P..
Priteista iš V. G. 1000 litų nukentėjusiajam A. P. jo turėtų išlaidų advokato M. M. paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. G. nuteistas už tai, kad 2007 m. vasario 16 d. apie 19 val., (duomenys neskelbtini) kaime, konflikto metu tyčia peiliu suduodamas tris smūgius D. S. į krūtinės ir juosmens sritis, padarė durtines-pjautines žaizdas krūtinės ląstos ir juosmens srityje, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, peiliu suduodamas du smūgius A. M. į dešinę ranką ir pažastį, padarė durtines-pjautines žaizdas dešinėje pažastinėje srityje ir kairiame žaste, lydimas poodinių kraujosruvų, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir, peiliu suduodamas vieną smūgį A. P. į pilvą, padarė durtinę-pjautinę krūtinės ląstos-pilvo kairės pusės žaizdą su inksto pažeidimu, lydimą trečio laipsnio šoko po nukraujavimo, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Telšių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 2 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo pakeisti: vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes, paskirtas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 5 p., subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę V. G. paskirti laisvės atėmimą 2 metams. Kitą nuosprendžio dalį prokuroras prašo palikti nepakeistą.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas, bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu V. G. paskirtas bausmes dalinio bausmių sudėjimo būdu, neteisingai nustatė pastarojo padarytų nusikalstamų veikų sutaptį, neteisingai ją laikė realiąja sutaptimi ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymi, jog tais atvejais, kai viena veika, padaryta tuo pačiu metu, sukelia kelis pavojingus padarinius, kurių neapima vienas baudžiamojo kodekso straipsnis ir kuria pažeidžiami keli skirtingi baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniai, kaip buvo ir šiuo atveju, nusikalstamų veikų daugetas laikomas padarytu idealiąja sutaptimi. Kadangi, prokuroro įsitikinimu, V. G. nusikalstamos veikos buvo padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, todėl teismas, bendrindamas bausmes, turėjo vadovautis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p. nuostatomis, t. y. turėjo taikyti bausmių apėmimą griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir turėjo paskirti nuteistajam laisvės atėmimą 2 metams.
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. G. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 2 d. nuosprendį ir bylą nutraukti Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p. pagrindu.
Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, dėl ko netinkamai nustatė faktines aplinkybes, neteisingai kvalifikavo jo veiką ir dėl to netinkamai pritaikė įstatymą bei paskyrė bausmę. Be to, teismas netinkami išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Apelianto teigimu, apylinkės teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, vadovavosi nukentėjusiųjų A. M., D. S., A. P. parodymais, kuriuos įvertino kaip nuoseklius ir teisingus. Liudytojų D. V. ir E. B. parodymus teismas atmetė, o jo (V. G.), parodymus teismas vertino tik kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Nuteistojo įsitikinimu, teismas nepagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų, liudytojų M. K., T. K., N. Z., V. P., D. B., G. P. parodymais ir be pagrindo atmetė jo (V. G.) bei liudytojų D. V., E. B. parodymus. Taip vertindamas įrodymus teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 20 str. nuostatas. Mano, kad nukentėjusiųjų bei liudytojų M. K., T. K., N. Z., V. P., D. B., G. P. parodymais negalima besąlygiškai vadovautis, kadangi nukentėjusieji yra suinteresuoti bylos baigtimi ir duodami tokius parodymus jie siekia suklaidinti teismą bei iškreipti realiai įvykio metu buvusią situaciją. Anot apelianto, tiek nukentėjusiųjų, tiek ir minėtų liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, tačiau teismas neatkreipė į tai tinkamo dėmesio ir laikė šių asmenų parodymus teisingais. Be to, teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl telefoninių žinučių ir dėl išklotinių, nors šie įrodymai turėjo svarbią reikšmę nustatant faktines aplinkybes ir vertinant jų parodymus. Dėl to, V. G. įsitikinimu, teismas jo veiksmus neteisingai įvertino ne kaip gynybinius, o kaip puolamuosius, tyčinius.
Apelianto manymu, teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad santykių aiškinimosi istorija išvakarėse, itin trumpas pabuvimas šokių salėje, didelės kompanijos atvykimas trimis automobiliais, šaudymas dujiniu pistoletu ir kt. aplinkybės rodo, jog nukentėjusiųjų pusė iš tiesų važiavo ne į šokius, o aiškintis santykių ar tiesiog pademonstruoti savo jėgą ir pranašumą, turėjo padaryti išvadą, kad ne jis tyčia užpuolė nukentėjusiuosius ir juos sužalojo, o iš (duomenys neskelbtini) atvykę jaunuoliai užpuolė jį (V. G.) ir kartu su juo buvusius jaunuolius, turėdami tikslą juos sužaloti. Pažymi, kad įvykio metu buvo sužalotas ne tik jis, bet ir kartu buvę D. V., M. G., E. B.. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad muštynes pradėjo ne jis, t. y. V. G., o didelė grupė iš Varnių atvažiavusių jaunuolių, ir, kad jie gynėsi nuo užpuolikų.
Prašo atsižvelgti į tai, kad pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Nuteistasis taip pat pažymi, jog tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Teigia, kad šiuo atveju kėsinimasis buvo realus, pavojingas ir akivaizdus: juos, einančius į šokius, staiga užpuolė trimis automobiliais atvažiavę vaikinai, kurių buvo žymiai daugiau, ir panaudojo ginklą, kas rodo situacijos pavojingumą. Taip pat pažymi, jog peilį jis išsitraukė tik po to, kai jam buvo suduoti smūgiai, jis buvo pargriautas ant žemės ir spardomas. Sužalojimų dydis ir lokalizacija patvirtina, kad jis ne smūgiavo peiliu, o tik mojavo juo besigindamas. Įvykio metu A. M. ir D. S. buvo padaryti tik paviršiniai sužalojimai. Be to, ekspertas R. Rauktys nepaneigė jo parodymų, kaip tvirtinama skundžiamame nuosprendyje, o juos iš dalies patvirtino. Dėl A. P. sužalojimo ekspertas neatmetė galimybės, kad atsižvelgiant į žymų jo (V. G.) ir A. P. ūgio skirtumą, jis galėjo pastarąjį sužaloti ir besikeldamas. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad jo veika turėjo būti kvalifikuojama kaip būtinoji gintis ir baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta vadovaujantis baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 9 p.
Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimus. A. P. pareiškus ieškinį dėl 3000 litų turtinės ir 150000 litų neturtinės žalos bei 1000 litų advokato pagalbai apmokėti, jie, t. y. V. G. ir A. P. 2010 m. sausio 20 d. sudarė sutartį, kuria susitarė dėl žalos atlyginimo dydžio ir būdo. Šia sutartimi A. P. atsisakė savo 153000 litų ieškinio ir 1000 litų advokato pagalbai apmokėti. Jis A. P. atlygino 10000 litų žalos ir įsipareigojo per metus atlyginti 20000 litų. 2010 m. vasario 17 d. jis A. P. atlygino dar 1000 litų, vadinasi jis per metus A. P. turi atlyginti 19000 litų. Mano, kad teismas nepagrįstai priteisė iš jo l9000 litų turtinės žalos, kadangi A. P. ieškinį buvo pareiškęs tik dėl 3000 litų turtinės žalos, todėl teismas, priteisdamas 19000 litų, išėjo už ieškinio ribų. Taip pat teismas nepagrįstai priteisė 1000 litų advokato pagalbai apmokėti, nes A. P. 2010 m. sausio 20 d. sutartimi šių išlaidų atsisakė.
Be to, apelianto teigimu, teismas nieko nepasisakė dėl A. M. ir D. S. ieškinių, nuo kurių jie atsisakė. Pažymi, kad baudžiamojo proceso kodekso 113 str. 2 d. numato, jog, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Todėl mano, kad spręsdamas civilinių ieškinių klausimus, teismas turėjo vadovautis Civilinio proceso kodekso normomis, reglamentuojančiomis atsisakymą nuo ieškinio bei taikos sutarties sudarymą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuratūros apeliacinį skundą iš dalies. Prokurorė prašo prokuratūros skundą patenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
Prokuratūros skundas tenkintinas. Nuteistojo V. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus. Tačiau Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 2 d. nuosprendis pakeistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bendrinant bausmes, neteisingai paskirtos subendrintos bausmės ir neteisingai išspręsto civilinių ieškinių klausimo (BPK 328 str. 1 p., 2 p., 4 p.).
Dėl V. G. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir būtinosios ginties
Spręsdamas V. G. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų A. M., A. P., D. S. parodymais, liudytojų D. B., V. P., M. K., N. Z., G. P., T. K. parodymais, kitais ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, motyvuotai, kaip to reikalauja BPK 20 str. 5 d. nuostatos, įvertino įrodymų visumą.
Nuteistasis V. G. neginčija, kad būtent jis 2007 m. vasario 16 d. apie 19 val., (duomenys neskelbtini) kaime, peiliu sužalojo A. M., D. S. ir A. P., tačiau teigia, jog pastaruosius jis sužalojo gindamasis nuo jų užpuolimo, t. y. esant būtinosios ginties situacijai.
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Be to kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394).
Kolegijos nuomone, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nuteistasis V. G. 2007 m. vasario 16 d. veikė būtinosios ginties situacijoje, t. y., kad A. P., A. M. ir D. S. kėsinosi į jo asmens neliečiamumą ir tas kėsinimasis buvo pavojingas, akivaizdus ir realus.
Iš nukentėjusiojo A. M. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, matyti, kad 2007 m. vasario 16 d. jis V. S. pasiūlymu pastarojo vairuojamu automobiliu „BMW“ nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaime vykusius šokius. Minėtu automobiliu jie važiavo keturiese. Kadangi P. vykę šokiai jiems nepatiko, nes ten buvo mažai žmonių, nutarė važiuoti į šokius (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) jie išvažiavo paskutiniai, prieš juos važiavo dar du automobiliai. Pamatę kilusį sąmyšį, jie sustojo. Kai kažkas sudavė M. K., jis, t. y. A. M., čiupo tą vaikiną už pečių, norėdamas M. K. užstoti ir pajuto smūgį peiliu į pažastį. Šį smūgį jam sudavė aukštas vaikinas balta kepure. Vaikiną jis stūmė pakėlęs abi rankas, vaikinas jam dūrė iš šono į pažastį. Minėtas vaikinas balta kepure stovėjo jam prie šono. Po dūrio į pažastį jis sukosi ir nuo kažkokio smūgio nugriuvo, pajuto dūrį į ranką. Draugas, įsodinęs jį į automobilį, iškvietė greitąją pagalbą. Pamena, jog kažkuris iš vaikinų, vykusių prieš juos pirmuoju automobiliu, turėjo dujinį pistoletą (t. 3, b. l. 63).
Nukentėjusysis A. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2007 m. vasario 16 d. brolio kvietimu jis pastarojo automobiliu „Opel Calibra“, kurį vairavo N. Z., nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaime vykusius šokius. Kiek pabuvus šokiuose, jo brolis pasiūlė vykti į šokius (duomenys neskelbtini). Jie, važiuodami į (duomenys neskelbtini), ant kelio pamatę stovinčius automobilius ir kažkokį šurmulį, sustojo. Jų automobilis buvo paskutinis, prieš juos ant kelio pirmas stovėjo automobilis „Mercedes Benz“, o už jo – „BMW“ modelio automobilis. Tuo metu jau vyko muštynės, vaikinai tarpusavyje stumdėsi, šūkavo. Jam išlipus iš automobilio ir einant link mašinos galo, priešais jį atsirado aukštas vaikinas balta kepure ir smogė jam peiliu į kairįjį šoną. Vaikinas jam smogė stovėdamas, tuo vienu smūgiu jam buvo pažeistas inkstas ir šonkauliai, inkstas operacijos metu buvo pašalintas. Vaikinas balta kepure puolė ir prie jo brolio, tačiau peiliu perbraukė tik per automobilio stiklą (t. 3, b. l. 63-64).
Nukentėjusysis D. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2007 m. vasario 16 d. D. B. priklausančiu automobiliu „Mercedes Benz“ kartu su pastaruoju ir M. K. vykęs į (duomenys neskelbtini) vykusius šokius. Kadangi šokiai jiems nepatiko, jie maždaug po 20 min. išvyko į šokius (duomenys neskelbtini). Važiuojant jiems teko sustoti dėl ant kelio buvusios sumaišties. Iš automobilio jis išlipo ne pirmas ir pamatė iš priekio atbėgantį žmogų. Šiam pribėgus, jis griebė pastarajam už rankų. Tuomet tas aukštas vaikinas balta kepure jam du kartus „smeigė“ į krūtinę. Dūriai sekė vienas po kito, jam laikant vaikiną už rankų, vaikinas kiek pasisukdamas jam antrą kartą dūrė į krūtinę. Jam vaikiną paleidus, pastarojo rankose sublizgo peilis. Jam, t. y. D. S., sukantis link automobilio, vaikinas galimai iš nugaros pusės jam „<... perpjovė nugarą prie stuburo...>“. Kadangi jis turėjo dujinį pistoletą, juo du kartus iššovė į orą. Jis šovė ne iš karto, o vėliau, norėdamas, kad visi išsigandę išsisklaidytų. Šovė įstrižai. Smūgiai jam buvo suduoti po šūvio. Atbėgus vaikinui balta kepure, pistoletas išslydo jam iš rankų (t.3, b. l. 64).
Netikėti minėtais nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai.
Iš liudytojo M. K. parodymų matyti, kad 2007 m. vasario 15 d. jo brolis T. K. gavo grasinančių žinučių dėl I. P., jo brolio buvo reikalaujama palikti šią merginą ramybėje. Pagalvojęs, kad žinutes rašo D. V., jis jam paskambino, o po to pasikalbėti dėl I. nuvyko į pastarojo namus. Važiavo D. B. automobiliu, kartu buvo dar vienas vaikinas. Kadangi juos užpuolė D. V. tėvas, jie išvažiavo. Kitą dieną jie su D. B. ir D. S. buvo nuvykę į šokius (duomenys neskelbtini), bet, kadangi šokiai nepatiko, išvyko į (duomenys neskelbtini). Jis ir jo draugai važiavo trimis automobiliais, jų automobilis „Mercedes Benz“, vairuojamas D. B., važiavo pirmasis, po jų važiavo automobiliai „BMW“ ir „Opel“. Pavandenės centre pamatę daug žmonių, jie sustojo ir išlipo iš automobilio. Prasidėjo muštynės. D. V. kompaniją sudarė 6-7 asmenys. Matė, kaip D. V. kažkam trenkė, taip pat matė A. M., susiėmusį už rankos, girdėjo, kaip D. S. pasakė, jog blogai jaučiasi, matė, kad pastarajam bėga kraujas ir dėl to sustabdė greitosios pagalbos automobilį. Kai jis (M. K.), išlipęs iš automobilio, „gavo į nosį“, jam padėti puolė A. M. ir parėjo susiėmęs už šono. Matė, kad A. G. buvo išsitraukęs peilį. V. G. jis pažinojo iš matymo. Taip pat matė, kaip V. G. puolė su peiliu A. P.. V. G. stovėjo ir rankoje laikė peilį, juo smogė A. P.. Kad V. G. būtų parkritęs ant žemės, jis nematė. V. G. dūrė A. P. tuo metu, kai jis, t. y. M. K., mušėsi su D. V.. Pamena, kad D. V. jam buvo siūlęs susitikti prie (duomenys neskelbtini) ežero išsiaiškinti santykius, tačiau prie ežero jie nuvažiavę nebuvo. Jie laukė vaikinų prie parduotuvės, esančios prie autobusų stoties (duomenys neskelbtini), tačiau su jais susitiko važiuodami į (duomenys neskelbtini), tuomet ir susimušė (t. 3, b.l. 65-66). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes liudytojas M. K. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, paaiškindamas, jog peiliu švaistėsi aukštas vaikinas balta kepure, jis ir įdūrė peiliu D. S. bei A. P.. Ikiteisminio tyrimo metu M. K. taip pat nurodė, kad D. V. juos kvietė į šokius išsiaiškinti santykius, visi vaikinai suprato, kad jiems susitikus įvyks muštynės (t. 1, b. l. 117-118, 119-120).
Liudytojas D. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad maždaug prieš dvejus metus jis, D. S. ir M. K. jo, t. y. D. B. vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz“ vyko į (duomenys neskelbtini) kaime vykusius šokius. Kadangi šokiai jiems nepatiko, nutarė vykti į šokius (duomenys neskelbtini). Važiuojant ant kelio pamatę stovinčius žmones, jie sustoji ir visi išlipo iš automobilio. Tuomet privažiavo dar du automobiliai – „BMW“ ir „Opel“. Automobilį „Opel“ vairavo N. Z., minėtu automobiliu važiavo ir broliai P. Automobilį „BMW“ vairavo V. S.. Dujinį pistoletą galėjo turėti D. S.. Jis matė, kaip D. S. pasitraukė, prieš jį stovėjo aukštas vaikinas balta kepure. Girdėjo, kaip D. S. vaikino klausė „ko badai ?“. Iš kitos pusės prie M. K. pribėgo vaikinai ir visi pradėjo grumtis. Kai kažkas pasakė, kad turi peilį, jis pamatė link jo atbėgantį vaikiną balta kepure. Jis pradėjo bėgti ir tuo metu jam įdūrė. Vėliau pamatė, kad tai tebuvo tik įbrėžimas. Jam įdūręs vaikinas balta kepure nubėgo link A. P. mašinos ir jų klausė, ar dar durti (t. 3, b. l. 106).
Aplinkybes, kad muštynių, vykusių prie (duomenys neskelbtini) kaime esančio pašto metu, peilį turėjo aukštas vaikinas balta kepure, ir kad muštynių metu buvo perdurtas A. P., teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojai N. Z., V. P., G. P., L. A. (t. 3, b. l. 66, 128).
Iš liudytojos I. P. parodymų matyti, kad 2007 m. vasario 15 d. jai būnant pas D. V., T. K., su kuriuo ji tuomet draugavo, jai parašė žinutę. Tuomet V. G., paėmęs jos mobiliojo ryšio telefoną, parašė T. K. atsakymą. Vėliau vaikinai susirašinėjo savo telefonais. 2007 m. vasario 16 d. ji būdama šokiuose (duomenys neskelbtini), matė T. K., jo brolį, kitų vaikinų nepastebėjo. Vaikinai šokiuose pabuvo neilgai, tik įėjo, pažiūrėjo ir išėjo. Girdėjo kalbant, kad (duomenys neskelbtini) atvyko trimis automobiliais. Būdavo, kad atvykę (duomenys neskelbtini) sukeldavo „peštynes“, vietiniai jų prisibijojo (t. 3, b. l. 65). Patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 146-147, parodymai ištirti teisme), kad ji parašė D. V. žinutę, jog neitų į šokius, kadangi yra atvažiavę (duomenys neskelbtini).
Tai, kad jie eidami į šokius, žinutėmis buvo perspėti ten neiti ir iš SMS žinučių, kurias atsiuntė merginos, suprato, kad į šokius yra atvažiavę (duomenys neskelbtini), teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas D. V. (t. 3, b. l. 67).
Aplinkybę, kad apie galimai vyksiančias muštynes buvo žinoma iš anksto, apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir E. B. (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme, t. 4, b. l. 17), nurodydamas, kad 2007 m. vasario 16 d. jam paskambinęs A. K. pakvietė važiuoti į (duomenys neskelbtini) kaime vyksiančius šokius bei pasakė, kad šokiuose bus kažkokios muštynės su Varnių kaimo jaunuoliais. Jis kartu su S. V. ir S. E. nuėjo pas D. V., kur dar buvo A. K., V. G., M. G., A. E. ir D. Jie visi, išskyrus D., kuris dėl girtumo liko miegoti, išėjo į šokius. Jiems einant mokyklos link, prie jų vienas po kito privažiavo trys automobiliai. Iš pirmojo automobilio „Mercedes Benz“ išlipęs jaunuolis, sėdėjęs ant galinės automobilio sėdynės už vairuotojo, turėjo ginklą ir iš jo keletą kartų iššovė. Iš automobilių išlipus kitiems vaikinams, prasidėjo muštynės (t. 1, b. l. 129-130).
Liudytoju ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas M. G. (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme, t. 4, b. l. 17) taip pat patvirtino, kad būnant pas D. V. ir ruošiantis eiti į šokius, girdėjo pastarąjį sakant, jog atvažiuos „(duomenys neskelbtini)“. Jiems einant keliu, ties paštu vienas po kito sustojo trys automobiliai. Iš pirmojo automobilio „Mercedes Benz“ išlipęs jaunuolis, sėdėjęs ant galinės automobilio sėdynės už vairuotojo, turėjo dujinį pistoletą ir iš jo iššovė, nudegindamas jam, t. y. M. G. kaktą. Po muštynių jie visi septyni nuėjo į (duomenys neskelbtini) vykusius šokius, kur jis išgirdo, kad V. G. peiliu sužalojo varniškius ir V. G. rankose pamatė kruviną virtuvinį peilį (t. 1, b.l. 131-132).
Kad iš D. V. namų visi pas jį buvę asmenys, t. y. jis, D. V., S. V., E. B., V. G., M. G. į šokius išėjo žinodami, kad „šokiuose turės būti muštynės“ ikiteisminio tyrimo metu parodė ir liudytojas S. E. (t. 1, b. l. 138-139, parodymai ištirti teisiamajame posėdyje – t. 4, b. l. 17).
Nuteistasis V. G. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad 2007 m. vasario 15 d., jis būdamas D. V. namuose pamatęs ant I. P., tuo metu taip pat buvusios pas D. V., skruosto mėlynę, iš pastarosios telefono jos vaikinui pravarde „G.“ (T. K.) parašė žinutę, klausdamas iš kur atsirado ta mėlynė. Po to žinutes rašė D. V.. Po kurio laiko varniškiai žinute pasiūlė susitikti ir maždaug po valandos atvyko išsiaiškinti santykių, tačiau pamatę jų būrį, pabėgo. Kitą dieną, t. y. vasario 16 d., jis (V. G.), D. V., M. G., E. B., A. K., E. pas D. V. šventė Valentino dieną. Kiti vaikinai pas D. V. buvo atvykę iš (duomenys neskelbtini), jis pastarųjų nepažinojo. Apie 19 val. jie išėjo į šokius. Eidami pasiėmė užkandos, turėjo butelį. Jis pasiėmė peilį. Ties paštu prie jų vienas po kito sustojo trys automobiliai. Iš automobilio „Mercedes Benz“ išlipo aukštas vaikinas ir pasakęs „tai ką, prisidirbot, gaidžiai ?“, pradėjo šaudyti iš orinio pistoleto, M. G. pataikė virš akies. Prasidėjo sąmyšis, visi puolė muštis. Gavęs tris spyrius į nugarą, jis nugriuvo, o keldamasis nuo žemės iš kelnių kišenės išsitraukė peilį ir pradėjo juo švaistytis, kad niekas prie jo nepultų, jis niekur nebėgiojo tik gynėsi. Ar jam ką nors darė žemo ūgio vaikinas (A. P.), kuriam jis įdūrė, nepamena. Atsikėlęs jis bėgo padėti E. B., bėgdamas pro automobilį kažką pasakė. Patvirtino, kad jie buvo perspėti, jog atvažiuoja varniškiai. Įvykio metu jis vienintelis buvo su balta kepure (t. 3, b. l. 62-63; t. 4, b. l. 17 ).
Byloje esantis daikto – mobiliojo ryšio telefono – pateikimo protokolas, kuriame užfiksuotos D. V. mobiliojo ryšio telefone esančios SMS žinutės, taip pat liudija apie 2007 m. vasario 15 d. tarp D. V., jo draugų ir kitų vaikinų kilusius nesutarimus, galimas muštynes bei apie įspėjimus neiti į šokus, kadangi „(duomenys neskelbtini) daug yra“ (t. 2, b. l. 1-6).
Žemesnės instancijos teismas
Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Telšių poskyrio teismo medicinos specialisto 2007 m. vasario 23 d. išvadoje Nr. G 59/07(07) konstatuota, kad D. S. sužalojimai – durtinės-pjautinės žaizdos krūtinės ląstoje ir juosmens srityje padaryti aštriu duriančiu-pjaunančiu daiktu, kuo galėjo būti peilis, trijų smūgių pasekoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytu laiku, t. y. 2007 m. vasario 16 d. apie 19.30 val. Sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 34-35).
Iš specialisto 2007 m. vasario 28 d. išvados Nr. G 77/07(07) matyti, kad A. M. buvo padaryti šie sužalojimai: durtinės-pjautinės žaizdos dešinėje pažastinėje srityje ir kairiajame žaste, sužalojimai padaryti aštriu duriančiu-pjaunančiu daiktu, kuo galėjo būti peilis ar jo savybes turintis daiktas ar įrankis. Sužalojimai padaryti dviejų smūgių pasekoje, užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2007 m. vasario 16 d. apie 19.30 val. Sužalojimai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 55-56).
2007 m. gegužės 17 d. specialisto išvada Nr. G 208/07(07) liudija, kad A. P. durtinė-pjautinė krūtinės ląstos – pilvo kairės pusės žaizda su inksto pažeidimu, lydima trečio laipsnio šoku po nukraujavimo, padaryti aštriu duriančiu-pjaunančiu daiktu, kuo galėjo būti peilis ar jo savybes turintis daiktas bei įrankis, sužalojimai padaryti nurodomu laiku, t. y. 2007 m. vasario 16 d. apie 19.30 val. Sužalojimai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, nes atviras inksto sužalojimas yra pavojingas gyvybei (t. 1, b. l. 70-71).
Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu teismo medicinos ekspertas R. Rauktys patvirtino savo duotas specialisto išvadas ir dar kartą nurodė, kad durtiniai-pjautiniai sužalojimai buvo padaryti daiktu, turinčiu aštrias briaunas, galimai – peiliu (t. 2, b. l. 103).
Žemesnės instancijos teismas
Teisiamajame posėdyje ekspertas R. Rauktys dar kartą patvirtino savo duotas ekspertizių išvadas ir paaiškino, kad A. P. smūgis buvo suduotas iš kairės į dešinę, sužalojimas padarytas iš viršaus žemyn, horizontaliai, bet ne iš apačios. Klūpant šis smūgis negalėjo būti suduotas. Tokiam smūgiui suduoti reikėjo pakankamos jėgos. Sužalojimai D. S. ir A. M. padaryti pakankamai aukštai (t. 3, b. l. 128).
Iš asmens kratos protokolo matyti, kad 2007 m. vasario 16 d. 20.50 val. iš V. G. buvo paimti du peiliai, ant vieno iš jų geležtės su dėmėmis, panašiomis į kraują, tvarstis su dėmėmis, panašiomis į kraują ir baltos spalvos kepurė (t. 2, b. l. 19), kurie 2007 m. kovo 19 d. buvo apžiūrėti (t. 2, b. l. 30-32).
Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus teismo medicinos specialisto 2007 m. vasario 20 d. išvadoje Nr. G 365/07(04) konstatuota, kad V. G. poodinė kraujosruva dešinėje blauzdoje padaryta kietu daiktu, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2007 m. vasario 16 d. apie 20 val. V. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 2, b. l. 33).
Taigi, iš aukščiau išdėstytų įrodymų matyti, kad įvykio išvakarėse tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų pusės vaikinų kilęs konfliktas kitos dienos vakarą peraugo į muštynes. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiųjų pusė įvykio dieną važiavo ne šokti, bet aiškintis santykių, o kaltinamasis ir kartu su juo buvę vaikinai, net ir žinodami bei būdami perspėti apie atvažiavusius „(duomenys neskelbtini)“, net nebandė išvengti gręsiančio konflikto bei muštynių, ėjo į šokius žinodami, jog susitikus su minėtais vaikinais teks muštis. Kaip jau buvo minėta, aplinkybę, kad vaikinams susitikus tarp jų įvyks muštynės, nurodė liudytojai M. K., E. B., M. G., S. E., be to, pats nuteistasis V. G. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog kviesdamas E. B. ir S. E. atvykti į (duomenys neskelbtini) ir nueiti į šokius, jis pastariesiems pasakė, kad gali įvykti muštynės su varniškiais, nes apie jas nujautė (t. 2, b. l. 47-48). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant jo gynėjui advokatui V. K., V. G. taip pat patvirtino, kad muštynių metu jis buvo priėjęs prie viduriniojo automobilio ir vieno vaikino paklausė „ar nori gauti ?“. Pastarajam atsakius, kad nenori, jis (V. G.) šiam vaikinui nieko nedarė, smūgio nei ranka, nei peiliu nesudavė (t. 2, b. l. 43-45). Teisiamajame posėdyje atsakydamas į prokurorės klausimą, kaltinamasis paaiškino, kad ir teisiamajame posėdyje jo duodami parodymai, ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi (t. 3, b. l. 62-63). Apelianto skundo argumentą, kad jis nukentėjusiuosius sužalojo ir peiliu mojavo gindamasis ir besikeldamas nuo žemės, paneigia nukentėjusiųjų A. M., D. S., A. P., liudytojų M. K., D. B., G. P. parodymai, o nukentėjusiesiems suduotų smūgių skaičių ir sužalojimų padarymo pobūdį bei mechanizmą patvirtina teismo medicinos specialisto išvados ir jo teisme duoti paaiškinimai (t. 1, b. l. 34-35, 55-56, 70-71; t. 3, b. l. 128). Atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios apklausos metu ir pats V. G. nenurodė, kad nukentėjusiesiems smūgius peiliu sudavė keldamasis nuo žemės, o aiškino, kad pamatęs link jo einančius 3 vaikinus, jis, palinkęs į priekį, pradėjo švaistytis peiliu (t. 2, b. l. 37-38). To, kad apeliantas nusikalstamas veikas padarė esant būtinosios ginties situacijai, nepatvirtina ir teismui pateiktos baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys. Šioje byloje esantis prokurorės 2009 m. balandžio 6 d. nutarimas liudija, kad ikiteisminis tyrimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutrauktas D. S. ir M. K. veikoje nesant nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., subjektyviosios pusės – tiesioginės tyčios viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Minėtame nutarime taip pat konstatuota, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nepaneigia D. S. parodymų, kad pastarasis pradėdamas šaudyti tokiu būdu stengėsi išvengti gresiančių muštynių.
Kolegijos nuomone, byloje surinkti ir ištirti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tiek nuteistasis ir kartu su juo buvę vaikinai, tiek ir nukentėjusiųjų pusės vaikinai vieni kitų atžvilgiu smurtą naudojo ne besigindami vieni nuo kitų, o dėl tarp jų kilusio konflikto, kuris peraugo į muštynes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Muštynėse nėra besiginančiųjų, todėl teisė į būtinąją gintį nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537/2006, Nr. 2K-394/2007, Nr. 2K-638/2007). Taigi, sprendžiant iš byloje nustatytų aplinkybių, baudžiamojo kodekso prasme pavojingo kėsinimosi, kuris nuteistajam būtų suteikęs teisę į būtinąją gintį, nebuvo.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kolegija laiko, kad apelianto veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis ir yra teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 5 p.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino jų visumoje, nuteistojo V. G. ir liudytojų D. V. bei E. B. parodymais vadovavosi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo skundo argumentas, kad teismas be pagrindo nesivadovavo jo ir liudytojų D. V. bei E. B. parodymais, atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl nuteistajam V. G. už atskirus nusikaltimus paskirtų bausmių ir šių bausmių subendrinimo
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. G. bausmes už atskirus nusikaltimus, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad V. G. padarė du nusikaltimus, kurių vienas priskiriamas apysunkių nusikaltimų ir vienas – sunkių nusikaltimų kategorijoms, nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, nors teistumas jam yra išnykęs, tačiau anksčiau buvo teistas už viešosios tvarkos pažeidimą (t. 2, b. l. 67-68, 71-72), atsižvelgė ir į tai, jog V. G. dirba, savo noru atlygino dalį padarytos žalos, trejų metų laikotarpiu po šių nusikaltimų naujų nusikalstamų veikų nepadarė. Pastebėtina, jog bylos duomenys taip pat rodo, kad V. G. po nusikaltimų padarymo praėjus vos 1,5 mėnesio – 2007 m. balandžio 1 d. buvo pristatytas į Vilniaus m. VPK budėtojų tarnybą dėl to, kad iš orinio šautuvo šaudė į žmones (t. 2, b. l. 79), be to, teistumas nusikaltimų padarymo metu jam nebuvo išnykęs.
Nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis teismas pagrįstai pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi, didelę dalį žalų nukentėjusiesiems savo noru atlygino ir jų atsiprašė, be to, veikų padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusių asmenų elgesys (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p., 6 p.). Nenustatęs, kad kaltinamasis nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų padarymui, teismas pagrįstai nusprendė šią aplinkybę iš kaltinimo pašalinti ir ją nelaikyti kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tačiau atkreipiamas dėmesys, jog priėmęs minėtą sprendimą, apylinkės teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje šios aplinkybės iš kaltinimo nepašalino. Todėl ši klaida ištaisytina apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu.
Nuteistajam už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 5 p. ir 135 str. 1 d., paskirtos bausmės yra mažesnės nei minėtų straipsnių sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai ir nėra aiškiai per griežtos.
Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliantui už padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu. Kodėl renkasi būtent tokį bausmių bendrinimo būdą, teismas visiškai nemotyvavo, tik nurodė, jog už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintinos dalinio sudėjimo būdu (BK 63 str. 1 d., 4 d.).
Bausmių apėmimo būdą teismas taiko Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. numatytais atvejais: 1) kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms, 3) kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Visais kitais atvejais taikomas visiškas arba dalinis bausmių sudėjimo būdas.
Nusikalstamų veikų sutaptis gali būti reali ir ideali. Pagal įstatymo prasmę reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis veikomis, esant tarp jų laiko tarpui, padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose ar straipsnių dalyse. Ideali nusikalstamų veikų sutaptis suprantama kaip atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pat metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose Baudžiamojo kodekso straipsniuose. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sutaptis yra ideali ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, bet visi veiksmai sekė vienas paskui kitą, buvo padaryti per trumpą laiko tarpą, esant bendram sumanymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-477/2008).
Kadangi byloje nustatyta, jog V. G. nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė viena veika tuo pačiu metu, jo padarytos veikos sukėlė kelis pavojingus padarinius, kurių neapima vienas baudžiamojo kodekso straipsnis - šia veika buvo pažeisti Lietuvos Respublikos BK 135 str. ir 138 str., nuteistajam už abu nusikaltimus paskirtos bausmės, kaip skundu pagrįstai prašo prokuroras, subendrintinos vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. nuostatomis, bausmių apėmimo būdu.
Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nors bylos duomenys liudija, jog V. G. BPK 140 str. tvarka buvo sulaikytas 2007 m. vasario 16 d. 21. 30 val., o iš suėmimo paleistas 2007 m. vasario 18 d. 12.40 val. (t. 2, b. l. 18), teismas skundžiamu nuosprendžiu jam į bausmės laiką įskaitė sulaikyme išbūtą laiką nuo 2007 m. vasario 16 d. 21. 30 val. iki 2007 m. balandžio 18 d. 10.30 val. (t. 4, b. l. 33). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai, o šiuo atveju minėti asmenys nuosprendžio dalies dėl neteisingai nuteistajam į bausmės laiką įskaityto laikino sulaikymo laiko neskundė, minėta pirmosios instancijos nuosprendžio dalis, siekiant nepabloginti nuteistojo teisinės padėties, netaisoma.
Dėl civilinių ieškinių išsprendimo
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 109 str., asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Ieškinys apkaltinamajame nuosprendyje gali būti paliktas nenagrinėtas tik išimtiniais atvejais, t. y. kai jo negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos. Pažymima, kad Baudžiamojo proceso kodekse aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai nukentėjusysis teisiamajame posėdyje atsisako savo civilinio ieškinio. Sutinkamai su BPK 113 str. 2 d. nuostatomis, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo Baudžiamojo proceso kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 140 straipsnį, bet kurioje proceso stadijoje ieškovas turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Tokiu atveju teismas priima ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. S., A. M. ir D. P. pareiškus byloje civilinius ieškinius, jie buvo pripažinti civiliniais ieškovais (t. 1, b. l. 25, 26, 51, 52, 79-83). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiojo A. P. atstovė pagal įstatymą D. P. savo ieškininių reikalavimų atsisakė (t. 3, b. l. 64), ieškinį byloje pareiškė pats nukentėjusysis A. P. (t. 3, b. l. 34-35). Byloje esančios 2009 m. balandžio 17 d. susitaikymo ir žalos atlyginimo sutartys liudija, kad V. G. atsiprašė A. M. bei D. S., atlygino jiems turtines ir neturtines žalas, o pastarieji savo ieškinių baudžiamojoje byloje atsisakė, pareikšdami, jog V. G. pretenzijų neturi (t. 4, b. l. 8, 9). 2010 m. sausio 20 d. vykusio posėdžio metu V. G. gynėjas pateikė teismui susitaikymo ir žalos atlyginimo sutartį, kurioje nurodyta, jog V. G. atsiprašo A. P. ir atlygina jam turtinę ir neturtinę žalas, A. P. priima atsiprašymą ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą. Minėtoje sutartyje taip pat nurodyta, kad V. G. 2009 m. lapkričio 16 d. atlygino A. P. 10 000 Lt turtinės ir neturtinės žalos, A. P. šiuos pinigus gavo, V. G. įsipareigoja 20 000 Lt atlyginti per 1 metus nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, pusę sumos sumokant per pusę metų, o likusią sumą – iki metų pabaigos. Sutartyje pažymėta, kad A. P. atsisako pareikšto 153 000 Lt civilinio ieškinio bei 1000 Lt atstovavimo išlaidų ir pareiškia, kad žala jam pilnai atlyginta ir jis V. G. pretenzijų neturi (t. 3, b. l. 193). 2009 m. lapkričio 16 d. raštu A. P. patvirtino, kad iš V. G. gavo 10 000 Lt, o 2010 m. vasario 17 d. raštu patvirtinta, kad V. G. atlygino A. P. dar 1000 Lt turtinės ir neturtinės žalos (t. 3, b. l. 194; t. 4, b. l. 10). Taigi, bylos duomenimis, V. G. nukentėjusiajam A. P. nuosprendžio priėmimo dienai buvo atlyginęs 11 000 Lt turtinės ir neturtinės žalos ir pastarajam dar buvo likę atlyginti A. P. 19 000 Lt turtinės ir neturtinės žalos. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusysis A. P. 2010 m. sausio 20 d. sutartimi 1000 Lt atstovavimo išlaidų atsisakė. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuojama, jog teismas pagrįstai priteisė iš V. G. A. P. 19 000 Lt žalos atlyginimo, tačiau nepagrįstai priteisė iš V. G. 1000 Lt A. P. jo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Be to, nuosprendžiu teismas visiškai neišsprendė nukentėjusiųjų A. M. ir D. S. civilinių ieškinių klausimo. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pažymėdamas, jog D. S. ir A. M. civilinių ieškinių atsisakė, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje teismas sprendimo dėl to nenurodė. Kaip jau buvo minėta aukščiau, civiliniams ieškovams atsisakius ieškinių, teismas turėjo ieškinių atsisakymus priimti ir procesą dėl civilinių ieškinių nutraukti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 4 p., 331 str.,
nusprendžia:
Telšių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 2 d. nuosprendį pakeisti.
Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad nusikalstamas veikas V. G. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., V. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams ir pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 5 p. paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams, subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę V. G. paskirti laisvės atėmimą 2 metams.
Priimti nukentėjusiojo A. M. atsisakymą nuo civilinio ieškinio ir procesą dėl civilinio ieškinio nutraukti.
Priimti nukentėjusiojo D. S. atsisakymą nuo civilinio ieškinio ir procesą dėl civilinio ieškinio nutraukti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš V. G. nukentėjusiajam A. P. priteista 1000 Lt pastarojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.