Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritoriniam skyriui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“) su skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. vasario 7 d. nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje Nr. NUĮPBJ 13646 (toliau – ir Nutarimas).

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2020 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Darbo inspekcija) vyriausiasis darbo inspektorius V. L. priėmė nutarimą Nr. NUĮPBJ 13646 juridiniam asmeniui (toliau – ir Nutarimas) ir nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, kadangi piliečiui M. H. A. (M. H. A.) leido dirbti 2018 m. liepos 4, 5, 7, 8, 17 ir 18 dienomis, nors jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje baigėsi 2018 m. birželio 30 d., ir už šį administracinį teisės pažeidimą skyrė 868,00 Eur baudą. Taip pat teigė, kad pareiškėja su paskirta bauda nesutinka, kadangi už Nutarime nurodytą pažeidimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui D. J., kaip vienasmeniam valdymo organui, jau buvo taikyta administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį, o pakartotinis baudos skyrimas juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ visiškai neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, suvaržo akivaizdžiai labiau negu būtina siekiant teisėtų tikslų ir yra neproporcingas padarytam pažeidimui.

Skunde nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 28 d. Darbo inspekcijoje buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, kuriame konstatuota, jog pilietis M. H. A. realiai dirbo 2018 m. liepos 4, 5, 7, 8, 17 ir 18 dienomis, nors jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pasibaigė 2018 m. birželio 30 d. Kauno apylinkės teismas administracinio nusižengimo byloje 2018 m. lapkričio 5 d. nutarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių D. J. pripažinti padariusį administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, ir, pritaikius Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, skirti administracinę nuobaudą – 400 Eur.

Tvirtino, kad Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija surašė pažeidimo protokolą juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ Nr. UĮPPJ 0843-0010, 2020 m. vasario 7 d. priėmė nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktu, skyrė 868,00 Eur baudą.

Pareiškėjos nuomone, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius D. J. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnį, o bauda šią dieną yra sumokėta į valstybės biudžetą. Darbo inspekcija pareiškėjui paskyrė 868,00 Eur baudą, neatsižvelgdama į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalį, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog bauda gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu ji neužtraukė atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Vadinasi, bauda buvo pritaikyta neteisėtai, kadangi egzistuoja visos sąlygos taikyti išimtį, numatytą Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje. Pažymėjo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius buvo baudžiamas kaip darbdavys, o ne fizinis asmuo, todėl nėra jokio pagrindo traktuoti, kad bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas nėra pakankamas ir nepatenka į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies išimtį. Plečiamas aiškinimas tokio pobūdžio teisiniuose santykiuose nėra galimas ir, be kita ko, pažeistų non bis in idem principą.

Pareiškėjos teigimu, būtina atsižvelgti į tai, jog nustatytas nelegalaus darbo faktas (pažeidimas) buvo vien tik per netyčinį suklydimą. Visi pateikti duomenys rodo, kad nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei jos direktorius D. J. nesiekė neteisėtais veiksmais pagerinti įmonės finansinės padėties ir nuslėpti mokesčių ar pasinaudoti neva nelegaliai įdarbintu asmeniu, nesumokant jam atlyginimo už padarytą darbą, nesiekė sukelti žalos valstybei. Tvirtino, kad pareiškėja nuo pat tyrimo pradžios aktyviai bendradarbiavo su Darbo inspekcijos Kauno skyriumi, pateikė žiniaraščius, darbo sutartį bei visus įrodymus, kad darbuotojas M. H. A. buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Padaryto teisės pažeidimo kaltės elemente nėra tyčios.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinis skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ANK nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas, todėl pagal šį teisės aktą pareiškėja negali būti baudžiama. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo. Atsakovo nuomone, priimant sprendimą dėl juridinio asmens baudimo pagal Užimtumo įstatymą nebuvo pažeistas non bis in idem principas. Atsakovas nurodė, kad atsakomybėn traukiamas juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, todėl, jo nuomone, Darbo inspekcija pagrįstai ir motyvuotai priėmė sprendimą Užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui bei, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtai 2020 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. NUĮPBJ 13646 skyrė 868,00 Eur baudą.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. vasario 7 d. nutarimo Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 13646, kuriuo pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ skirta 868 Eur bauda, panaikinimo.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. vasario 7 d. nutarimu Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 13646 priėmė sprendimą už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto dispozicijoje numatytą pažeidimą skirti 868 Eur dydžio baudą už tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ piliečiui M. H. A. leido dirbti 2018 m. liepos 4, 5, 7, 8, 17 ir 18 dienomis, nors jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje baigėsi 2018 m. birželio 30 d.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ ir byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose išnagrinėta administracinio nusižengimo byla Nr. A5.-2496-540/2018, kurioje 2018 m. lapkričio 5 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius D. J. pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, ir, pritaikius Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, jam skirta administracinė nuobauda – 400 Eur. Nutarimas įsiteisėjęs. 2018 m. lapkričio 5 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų įsiteisėjusiame nutarime konstatuota, kad „Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 64 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad užsieniečio darbas arba užsiėmimas kita veikla Lietuvos Respublikoje laikomi neteisėtais, neatsižvelgiant į tai, ar gaunama pajamų, ar ne, jeigu jis dirba be leidimo dirbti ir (arba) darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti. <...> Iš administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens D. J. paaiškinimo matyti, kad jis, būdamas darbdavys, neįsitikino ar po 2018 m. birželio 30 d. M. H. A. (M. H. A.) buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir M. H. A. (M. H. A.) nuo 2018 m. birželio 30 d. neturint nurodyto leidimo, leido jam toliau dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ plovėjo pareigose be leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bendrovės direktorius, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog bendrovės veikla butų organizuojama tinkamai, todėl pažeidimas, numatytas ANK 95 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas veikimu ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-3284/2011). Nagrinėjamoje byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog D. J. neužtikrino, kad visi įmonėje dirbantys darbuotojai dirbtų įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia D. J. veika teisingai kvalifikuota pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl jis yra baustinas.“

Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas. Be to, pareiškėja nekelia ginčo, kad piliečiui M. H. A. leido dirbti 2018 m. liepos 4, 5, 7, 8, 17 ir 18 dienomis, nors jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje baigėsi 2018 m. birželio 30 d., t. y. pareiškėja pripažįsta, kad leido jam dirbti nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.

Pareiškėja iš esmės ginčą kelia ir prašomo panaikinti nutarimo neteisėtumą sieja su non bis in idem (negalima du kartus bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo pažeidimu ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies nagrinėjamam ginčui nepritaikymu.

Užimtumo įstatymo (įstatymo redakcija nuo 2018 m. vasario 1 d.) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato pagrindines užimtumo formas ir jų sistemą, darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių subjektų funkcijas, darbo rinkos paslaugų teikimo ir užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo organizavimą ir finansavimą, atsakomybę už nelegalų darbą, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad šio Įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktu, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį.

Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.

Pareiškėja skunde pažymėjo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius D. J. buvo nubaustas kaip darbdavys, o ne fizinis asmuo, todėl, pareiškėjos nuomone, negalima traktuoti, kad direktoriaus nubaudimo faktas nėra pakankamas ir nepatenka į Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies išimtį. Pareiškėjos teigimu, plečiamas aiškinimas tokio pobūdžio teisiniuose santykiuose nėra galimas ir, be kita ko, pažeistų non bis in idem principą.

Teismas, pasisakydamas dėl šio pareiškėjos argumento, pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitiems padarytiems teisės pažeidimams. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką, non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. sprendime (kuriame atsispindi LVAT praktikos raida dėl non bis in idem principo taikymo) administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, apibendrindama minėtas Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas, pažymėjo, kad Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Šiuo aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad reikalavimas laikytis principo, draudžiančio bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą, adresuojamas tiek įstatymų leidžiamajai valdžiai, bendrosiomis teisės normomis reglamentuojančiai teisinius santykius, susijusius su neigiamų teisinių pasekmių taikymu asmenims, pažeidusiems teisę, tiek vykdomajai valdžiai, leidžiančiai poįstatyminius teisės aktus, tiek viešojo administravimo institucijoms, taikančioms teisės aktų nuostatas ir priimančioms individualius administracinius aktus, susijusius su konkrečių sankcijų taikymu subjektams.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėja teigia, kad už tą patį teisės pažeidimą yra baudžiamas ir juridinis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriam taikyta ekonominė sankcija skundžiamu Nutarimu, ir buvo nubaustas fizinis asmuo D. J. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius), kuriam paskirta administracinė nuobauda. Teismas nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad šioje situacijoje nėra baudžiamas tas pats asmuo, nes nėra nustatytas asmens tapatumas, t. y. vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Pabrėžtina tai, kad skundžiamu Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra juridinis asmuo, tačiau, nors administracinė nuobauda ir yra paskirta šio juridinio asmens direktoriui (juridinio asmens valdymo organui), negalima daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui.

Iš teisės normos, įtvirtintos DK 21 straipsnio 3 dalyje, turinio matyti, kad darbdavys yra asmuo, kurio naudai ir kuriam būdamas pavaldus darbo sutartimi darbo funkciją atlygintinai įsipareigojo atlikti fizinis asmuo. <...> Darbdavio – juridinio asmens darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jo įsteigimo momento, nebent jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nustato vėlesnį įsisteigimo momentą. Darbdaviu taip pat gali būti fizinis asmuo. Darbdavio – fizinio asmens teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.

Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju – juridinis asmuo. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis taikytina tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292¹ straipsnį.

Pažymėtina, jog ekonominės sankcijos, skiriamos už Užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į Administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Užimtumo įstatyme. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent Užimtumo įstatymas yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais skiriant minėtas ekonomines sankcijas.

Įvertinus tai, kad Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nurodyta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą yra taikoma darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, tai, kad pareiškėja atitinka DK 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, darytina išvada, jog ji administracinėn atsakomybėn pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą patraukta pagrįstai.

Pažeidimų protokolai surašomi ir tokio pobūdžio bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis ANK (Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 1 dalis). Įvertinus protokolo ir Nutarimo turinį, matyti, kad jokie esminiai ANK imperatyvūs 567 straipsnio 1–2 dalių, 569 straipsnio 1–4 dalių reikalavimų pažeidimai nenustatyti, pareiškėjo veika buvo kvalifikuota tinkamai, surinkta pakankamai įrodymų. Bauda paskirta taip pat nepažeidžiant Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 1–4 dalių nuostatų. Procesinės pareiškėjo teisės buvo nurodytos protokole. Bauda paskirta nepraleidus dvejų metų senaties termino (Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 5 dalis).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ skunde tvirtino, kad pareiškėjos kaltės elemente nėra tyčios. Administracinio teisės nusižengimo byloje, kurioje pareiškėjos direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, Kauno apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. nutarime konstatavo, jog pažeidimas, numatytas ANK 95 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas veikimu ir neveikimu, tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-3584/2011), ir konstatavo, kad D. J. neužtikrino, kad visi įmonėje dirbantys darbuotojai dirbtų įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas akcentuoja, jog LVAT 2020 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-203-822/2020 pažymėjo, kad teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai Įstatymo požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1906-822/2019).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir taikytą teisinį reglamentavimą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus 2020 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. NUĮPBJ 13646 laikytinas teisėtu.

Dėl paminėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir išdėstyto ginčo situacijos teisinio reguliavimo teismas daro išvadą, kad atsakovas priėmė teisingą ir teisėtą nutarimą, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.