- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-30
- Bylos Nr.
- e2-24984-727/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Natalija Daškovienė
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- A. S., uždarosios akcinės bendrovės „Grinda“
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – uždaroji akcinė bendrovė „Grinda“, A. S..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
V. S. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, prašo priteisti iš atsakovės 240 Eur turtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog (duomenys neskelbtini) (toks gatvės pavadinimas nurodytas ieškinyje), jo sūnus A. S., vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į duobę ir apgadino automobilio dešinės pusės priekinį ir galinį ratus. Po įvykio automobilis važiuoti nebegalėjo, todėl automobilis buvo nemokamai nugabentas į automobilių stovėjimo aikštelę. Automobilio remontas kainavo 240 Eur - buvo nupirkti 2 naudoti ratai (2 padangos ir 2 ratlankiai), kurie buvo nemokamai pastatyti, todėl prašo atlyginti jam naudotų ratų įsigijimo kaštus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė ieškinį, prašė jį patenkinti visiškai. Papildomai nurodė, jog įvykio metu sprogo padangos, todėl turėjo pirkti kitas, pirko naudotas padangas, užtruko, kol surado tinkančias dvi padangas, kitu atveju būtų tekę pirkti visas keturias. Paminėjo, jog 2017 metais tas pats automobilis buvo įlėkęs į šulinį, tuo metu buvo apgadinta automobilio kairė pusė. Vėliau 2019 m. gruodžio 13 d. automobilį utilizavo už 350 Eur, nes suprato, kad jis neša nelaimes, gavo dar ir valstybės subsidiją. Naudotus ratus pirko pagal internete rastą skelbimą.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir atsakovė, Savivaldybė) pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su ieškiniu, prašė ieškinį atmesti. Pripažino, kad atsakovė yra kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, savininkė, tačiau, jos manymu, ji negali būti laikoma atsakinga už dėl kelio trūkumų kilusią žalą nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str., nei CK 6.266 str. prasme. Teigia, kad nors pagal Kelių įstatymo 4 str. 3 d. vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p. vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo sąlygų užtikrinimas priskiriamas savivaldybės funkcijoms, Vietos savivaldos įstatymo 5 str. 2 d. suteikia galimybę tam tikras funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų suteikimu, perduoti pagal sudarytas sutartis kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. 2011 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija su UAB „Grinda“ pasirašė darbų atlikimo sutartį Nr. A72-2191 (3.1.26-UK), papildyta 2012 m. gegužės 7 d. susitarimu (toliau – ir Sutartis, darbų atlikimo sutartis), kurios pagrindu UAB „Grinda“ įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės ir Centrinės dalių gatvių ir kiemų dangos remontą bei priežiūrą (Sutarties 1 punktas). Sudarydama darbų atlikimo sutartį, Vilniaus miesto savivaldybė vykdė jai, kaip Vilniaus miesto gatvių savininkui, tenkančią pareigą užtikrinti gatvių tinkamą būklę bei priežiūrą. Pagal minėtą Sutartį (galiojo iki 2018 m. gruodžio 29 d.) UAB „Grinda“ laikytinas gatvių ir kiemų dangos, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini) valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme, todėl būtent ji ir privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės (Sutarties 4.2.10 p.). Savivaldybės pačios neatlieka gatvių priežiūros ir remonto darbų, tačiau jos, būdamos gatvių savininkėmis, turi pareigą būti užsakovais ir šiuos darbus pavesti atlikti tam tikriems toje srityje besispecializuojantiems juridiniams asmenims, kas būtent šiuo konkrečiu atveju ir buvo tinkamai padaryta sudarius Sutartį su UAB „Grinda“. Nagrinėjamose analogiškose bylose teismai, vertindami kiekvieną konkrečią situaciją, formuoja praktiką, kad Vilniaus miesto savivaldybė nėra atsakinga už žalą, padarytą tretiesiems asmenims. Atsakovės manymu, nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo teigti esant Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtiems veiksmams (ar neveikimui), kurie galėjo lemti žalos atsiradimą ginčo automobiliui įvažiavus į duobę (duomenys neskelbtini), todėl ieškovės keliami reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.
Nurodo ir tai, kad su ieškovo nurodytu žalos dydžiu nesutinka, nes ieškovas, kartu su ieškiniu nepateikė jokių žalos dydį pagrindžiančių dokumentų. Ta aplinkybė, kad ieškovas už sugadintas padangas bei ratlankius sumokėjo 255 Eur, nėra pakankamas įrodymas žalos dydžiui pagrįsti. Ieškovo transporto priemonė, kaip netinkama naudoti 2019 m. gruodžio 13 d. buvo parduota išardymui arba sunaikinimui už 350 Eur, kas yra tik 100 Eur daugiau nei prašoma žalos sumą (250 Eur). Dėl šio prašoma priteisti žalos suma yra ne tik nepagrįsta, bet ir neproporcinga. Atsakovės manymu, nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovui atsirado žala, neatliko, todėl, nesant atsakovės neteisėtų veiksmų, nėra jokio pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ir atsiradusios žalos.
Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Grinda“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog nesutinka su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Grinda“ 2012 m. gegužės 7 d. susitarime nurodoma, kad rangovas (UAB „Grinda“) nuo sutarties pasirašymo dienos iki sutarties galiojimo pabaigos yra laikomas gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės ir Centrinės dalyje valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas yra išaiškinęs dėl Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Grinda“ 2011 m. gruodžio 29 d. sudarytos Privalomųjų paslaugų teikimo sutarties Nr. A72-2191(3.1.36.UK) bei 2012 m. gegužės 7 d. susitarimo nuostatų aiškinimo, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas gali būti perduotas tik patikėjimo teise ir tik Savivaldybės tarybos sprendimu. CK 6.266 straipsnio nuostatos reglamentuoja statinių savininko (valdytojo) atsakomybę, šios nuostatos nereglamentuoja valdymo teisės į savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą perdavimo, todėl mano, kad CK 6.266 straipsnio nuostatų pagrindu kitiems asmenims negali būti perduota valdymo teisė į Savivaldybei nuosavybės teise priklausanti turtą. Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Grinda“ 2012 m. gegužės 7 d. susitarime nėra nurodomas Savivaldybės tarybos sprendimas, kurio pagrindu tik ir galėtų būti perduotas savivaldybės turto valdymas, taip pat susitarime nėra nurodyta apie valdymo perdavimą patikėjimo teise. Todėl, šio trečiojo asmens manymu, konstatuoti, kad 2012 m. gegužės 7 d. susitarimo pagrindu UAB „Grinda“ tapo Savivaldybei priklausančio turto valdytoju, būtu visiškai nepagrįsta ir toks teismo sprendimas prieštarautų Vietos savivaldos įstatymo 16 ir 48 straipsnio nuostatoms.
Pažymi, jog 2018 m. gruodžio 23 d. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarime (duomenys neskelbtini) ir vairuotojo paaiškinime nėra nurodyta, kad visi automobilio apgadinimai atsirado dėl blogai prižiūrimo kelio ir (ar) Savivaldybės ir (ar) trečiojo asmens UAB „Grinda“ kaltės. Administracinės atsakomybės nebuvimas (netaikymas) pats savaime nereiškia, jog pašalinama ir civilinė atsakomybė (šiuo atveju kaltės už atsiradusią žalą dalis, tenkanti pačiam vairuotojui). Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo vertintina, ar vairuotojo veiksmai, net ir nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, gali būti pripažinti dideliu neatsargumu, iš dalies lėmusiu žalos atsiradimą, nes tai yra civilinės teisės, o ne administracinės teisės reguliavimo dalykas. Mano, jog vairuotojas pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 8 str. 3 d. 3 ir 4 punktus, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. Nutarimu Nr. 1950 patvirtintas Kelių eismo taisyklių 4 p., 9 p., 18 p., 127 p., 128 p., nes nesilaikė pareigos stebėti kelio dangą ir neįsitikino, ar kelyje nėra kliūčių. Būtent dėl šių priežasčių automobilio vairuotojas (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį ir patrė žalą. Atitinkamai Savivaldybė ir (ar) trečiasis asmuo UAB „Grinda“ yra atleistini nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 str. 5 d. pagrindu. Šiuo atveju nukentėjusiųjų asmenų veiksmai pasireiškė rizikos prisiėmimu, neapdairiai, neatsakingai vairuojant automobilį, kuris yra padidinto pavojaus šaltinis. Būtina išsiaiškinti ir tai, ar kelyje esanti duobė galėjo sukelti eismo įvykį, kurio metu galėtų būti pilnai sugadintos visos ieškovo nurodytos automobilio dalys, o šios aplinkybės nėra niekur užfiksuotos ir nėra aiškios. Tuo atveju, jei ieškinys būtų tenkinamas, mano, jog reikalaujamos žalos dydis turėtų būti mažinamas 50 proc., kadangi iš dalies vairuotojas už žalą yra atsakingas ir pats.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu minėtos ginčo šalys palaikė išsakytas pozicijas.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo A. S. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžio metu paaiškino, jog eismo įvykio dieną su atvykusiu draugu važiavo į oro uosto apžvalgos punktą, važiuojant atgal jau buvo sutemę, važiavo 0,5-1 metro atstumu nuo kelkraščio, pajuto smūgį ir ant vairo pajuto laisvumą, sustojo, išlipo iš automobilio, išgirdo, jog iš padangų išeina oras, pamatė, kad du ratai išsipūtę. Paskambino į policiją, atvykęs policijos ekipažas įformino dokumentus. Pagal privalomą civilinės atsakomybės draudimo sutartį paskambino įmonei dėl automobilio nuvežimo į aikštelę. Kadangi buvo kalėdinis laikotarpis, tai apie automobilio pažeidimus sužinojo po naujų metų. Padangų ieškojo kartu su tėvu (ieškovu) internete, per pažįstamus. Padangas pirko iš asmens pagal skelbimą. Mokėjo grynais, padangų pardavėjas surašė pirkimo-pardavimo sutartį. Nurodė, jog skelbimai dėl padangų pardavimo internete nėra išlikę, jokių kitų įsigijimo dokumentų neturi, asmens, iš kurio pirko, nepažįsta. Palaikė ieškovo išsakytus teiginius.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl statinio (kelio) trūkumų, atlyginimo. Ieškovas, kurio nuosavybės teise turimas automobilis dėl šių trūkumų nukentėjo ieškinį reiškia
Byloje nustatyta, jog (duomenys neskelbtini), A. S. vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įvažiavo į duobę ir apgadino automobilio dešinės pusės priekinį ir galinį ratus (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) UAB „Falck-Lietuva“ paraiška-sutartis-važtaraštis). Byloje pateikta 2019 m. sausio 3 d. pirkimo pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. ir A. S. dėl naudotų 2 padangų (R17 225/45), vieneto kaina 60 Eur ir naudotų 2 ratlankių (BMW 32 style, R17), vieneto kaina 60 Eur pardavimo, kurioje nurodyta bendra padangų ir ratlankių pardavimo kaina 240 Eur.
Taip pat nustatyta ir tai, jog atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų UAB „Grinda“, 2011 m. gruodžio 29 d. sudarė darbų atlikimo sutartį Nr. A72-2191(3.136-UK), kuria trečiasis asmuo UAB „Grinda“ įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės, ir Centrinės dalių gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus. Atsakovė ir trečiasis asmuo 2012 m. gegužės 7 d. pasirašė papildomą susitarimą Nr. A72-524(3.1.36-UK) „Dėl 2011 m. gruodžio 29 d. darbų atlikimo sutarties Nr. A72-2191(3.136-UK) pakeitimo“ (toliau – Papildomas susitarimas), kuriuo 2011 m. gruodžio 29 d. darbų atlikimo sutartis buvo papildyta 4.2.10 papunkčiu jį išdėstant taip, jog rangovas (UAB „Grinda“) įsipareigoja nuolat vesti jam perduodamų eksploatuoti gatvių ir kiemų dangos stebėseną. Rangovas privalo defektus, kurie kelia grėsmę eismo dalyvių, transporto priemonių ir pan. saugumui, šalinti (taisyti) nedelsiant ir apie šią aplinkybę informuoti užsakovą (Vilniaus miesto savivaldybės administraciją). Rangovas (UAB „Grinda“) nuo šio susitarimo pasirašymo dienos iki sutarties galiojimo pabaigos yra laikomas gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės ir Centrinės dalyje valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį ir privalo atlyginti Vilniaus miesto savivaldybei ar tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir/arba netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės. Tuo atveju, jei tretieji asmenys dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės, patirtų nuostolių, kuriuos teismas priteistų iš užsakovo, užsakovas (Vilniaus miesto savivaldybės administracija) savo pasirinkimu turi teisę mažinti mokėjimus rangovui už pagal šią Sutartį atliktus darbus suma, lygia priteistiems nuostoliams, arba reikalauti, kad rangovas per 30 kalendorinių dienų nuo pareikalavimo užsakovui sumokėtų kompensaciją, lygią priteistiems nuostoliams.
Bylos nagrinėjimo metu atsakovė pripažino, jog ji yra kelio (duomenys neskelbtini) savininkė, tačiau teigė, jog ji negali būti laikoma atsakinga už dėl kelio trūkumų galimai kilusią žalą nei CK 6.271, nei CK 6.266 str. prasme.
Dėl subjekto, atsakingo už žalą, atsiradusią dėl transporto priemonės, įvažiavusios į gatvėje esančią duobę, apgadinimo.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. numatytos aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką taikant minėtą teisės normą yra nurodęs, kad minėtoje teisės normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t.y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad minėtai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nustatyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado, be to, skatinami tiek statinių statybos proceso, tiek jų naudojimo bei priežiūros metu, ypač atidžiai laikytis statybą reglamentuojančių ir kitų teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).
Dėl atsakovės ir trečiojo asmens sudaryto Papildomo susitarimo pažymėtina, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymą ir valdymo teisės perdavimą kitiems subjektams reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo bei Vietos savivaldos įstatymai (toliau - VSĮ). Remiantis VSĮ 48 straipsnio 2 dalimi, savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba, kurios išimtinei kompetencijai priskiriamas sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas, šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos taisyklių nustatymas, išskyrus atvejus, kai tvarka yra nustatyta įstatymuose ar jų pagrindu priimtuose kituose teisės aktuose (VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 26 punktas). Savivaldybės turtą kitos savivaldybės institucijos, įstaigos, organizacijos ir įmonės valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise Biudžetinių įstaigų, Valstybės ir savivaldybės įmonių, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo ir teisės aktų bei savivaldybės tarybos sprendimų nustatyta tvarka (VSĮ 48 straipsnio 3 dalis). Teigtina, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas gali būti perduotas tik patikėjimo teise ir tik savivaldybės tarybos sprendimu. Į bylą pateiktame atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų UAB „Grinda“ 2012 m. gegužės 7 d. susitarime nurodoma, kad rangovas (UAB „Grinda“) nuo sutarties pasirašymo dienos iki sutarties galiojimo pabaigos yra laikomas gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės ir Centrinės dalyje valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį. Dėl šios nuostatos pažymėtina, kad CK 6.266 straipsnio nuostatos nereglamentuoja savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo teisės perdavimo, todėl CK 6.266 straipsnis negali būti pagrindu perduoti savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo teisę. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens UAB „Grinda“ 2012 m. gegužės 7 d. susitarime nėra nurodomas savivaldybės tarybos sprendimas, tik kurio pagrindu galėtų būti perduotas savivaldybės turto valdymas. Dėl nurodytų aplinkybių trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų UAB „Grinda“ nelaikytina savivaldybei priklausančio turto valdytoja 2012 m. gegužės 7 d. susitarimo pagrindu, nes tai prieštarauja VSĮ 16 ir 48 straipsnių nuostatoms.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nagrinėjant bylas, kuriose aplinkybės yra panašios į šios bylos, analizuojant atsakovės ir trečiojo asmens 2011 m. gruodžio 29 d. darbų atlikimo sutarties sąlygas bei vertinant 2012 m. gegužės 7 d. susitarimą dėl 2011 m. gruodžio 29 d. darbų atlikimo sutarties Nr. A72-2191 (3.136-UK) pakeitimo, buvo padarytos išvados, kad nurodyta sutartis ir su jos pakeitimais neįrodo, jog Vilniaus miesto gatvių valdytoja yra trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų UAB „Grinda“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-105-687/2016; Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-844-392/2018, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-310-661/2020; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1598-430/2020).
Teismo vertinimu, esant suformuotai tokiai teismų praktikai, laikytina, jog šiuo atveju kelio, esančio (duomenys neskelbtini) valdytoja yra atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, kuri atsakinga už žalą, atsiradusią dėl gatvės trūkumų. Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikosi ir aukštesnės instancijos teismai, pvz. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1598-430/2020. Manytina, kad ieškovo pasirinkimas, kam reikšti ieškinį, realizuotas tinkamai.
Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Atsakomybė, taikoma statinio savininkui arba valdytojui už dėl statinių trūkumo padarytą žalą yra objektyvioji, t. y. griežtoji, kai atsakingo už žalą asmens kaltė preziumuojama. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad taikant CK 6.266 straipsnio 2 dalį, asmuo, viešame registre nurodytas kaip statinio savininkas (valdytojas) ir siekiantis paneigti statinio valdymo prezumpciją, turi įrodyti, kad kitas asmuo savarankiškai įgyvendina statinio valdymą, ir tuo atveju atsakomybė taikoma ne jam, o kitam asmeniui. Sutartimi kitam asmeniui perdavus (kaip nustatyta ir šiame ginče) tik statinio techninės priežiūros, veikiant pagal užsakovo nurodymus, teisę, statinio valdymas tokiam asmeniui nepereina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-105/687/2016; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017).
Vertinant aplinkybių šioje byloje visumą darytina išvada, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų UAB „Grinda“ negalėjo ir negali savarankiškai įgyvendinti gatvių valdymo teisės, o tik sutarties pagrindu įsipareigojo vykdyti kelių ir gatvių priežiūrą bei remontą. Tą papildomai patvirtina ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų UAB „Grinda“ 2011 m. gruodžio 29 d. sudarytos darbų atlikimo sutarties 3.1 papunktis, numatantis, jog darbai finansuojami iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų ir kitų finansavimo šaltinių, taip pat 3.3 papunktis, kuriuo remiantis darbai atliekami pagal užsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) rangovui (UAB „Grinda“) pateiktą užsakymą ir jame nurodytus kiekius bei darbų atlikimo terminus. 2012 m. gegužės 7 d. susitarimą, kuriuo Sutartis buvo papildyta 4.2.10 papunkčiu, aiškinant kartu su visomis sutarties sąlygomis, pripažintina, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų UAB „Grinda“ papildomu susitarimu įsipareigojo tik atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės, jei šių objektų priežiūra yra jai perduota ir atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra užsakiusi atlikti konkrečius darbus. Padarius išvadą, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų UAB „Grinda“ nebuvo ginčo gatvės valdytoja, atmetamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentas, kad savivaldybė nėra atsakinga už asmens patirtą žalą ir kad jai nekyla pareiga ją atlyginti.
Kiti šalių šiuo aspektu nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).
Žemesnės instancijos teismas
Dėl automobilio (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo veiksmų vertinimo ir žalos dydžio.
Byloje nėra ginčo dėl, kad 2018 m. gruodžio 23 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo trečiasis asmuo A. S., bei dėl to, kad buvo apgadinti du šio automobilio ratai (dešinės pusės priekinis ir galinis).
Lietuvos CK 6.245 str. 1 d. numato, kad civilinė atsakomybė - tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą).
Nagrinėjamoje civilinėje byloje civilinė atsakomybė yra deliktinė, kuri įtvirtina kiekvieno asmens pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1 d.). Civilinė atsakomybė taikytina tik esant visoms įstatyme numatytoms privalomoms jos atsiradimo sąlygoms: žalai (CK 6.245 str., 6.249 str.), atsakovo neteisėtiems veiksmams (CK 6. 246 ) ir kaltei (CK 6.248 str.), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.).
Minėta, kad pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį atsakomybė, taikoma statinio savininkui arba valdytojui už dėl statinių trūkumo padarytą žalą yra objektyvioji, t. y. griežtoji, kai atsakingo už žalą asmens kaltė preziumuojama, jos įrodinėti papildomai nereikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-105/687/2016; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2017). Tačiau būtina vertinti kitas sąlygas civilinei atsakomybei taikyti.
Trečiasis asmuo UAB „Grinda“ nurodo, jog ginčo atveju turėtų būti taikoma CK 6.253 str. 5 d. norma, kuri atleidžia atsakovę nuo civilinės atsakomybės dėl automobilį vairavusio A. S. veiksmų, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių atsirado ar padidėjo nuostoliai. Trečiojo asmens nuomone, kalti vairuotojo veiksmai pasireiškė jo neatidumu vairuojant transporto priemonę bei KET pažeidimais. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Grinda“ nurodė, jog žala dėl to turėtų būti mažinama 50 proc.
Su šiuo nesutiktina dėl žemiau išdėstyto.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas užfiksavo (duomenys neskelbtini) eismo įvykio aplinkybės nurodytos: “važiuodamas su a/m įvažiavo į duobę“, dangos rūšis ir būklė nurodyta: „asfaltbetonis, cementbetonis. Apsnigta.“ Daugiau jokių duomenų apie kilusį eismo įvykį byloje nėra, nėra aišku ar buvo policijos komisariato nutarimas nutraukti administracinio pažeidimo bylos teiseną, nesant automobilio vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio, ar eismo įvykis buvo tirtas, ar buvo apklausiamas jame dalyvavęs asmuo. Nė viena ginčo šalis šia aplinkybe nesirėmė ir tokių rašytinių duomenų į bylą neteikė, nors parengiamojo posėdžio metu teismas akcentavo objektyvų poreikį teikti visus su ginčo aplinkybėmis susijusius rašytinius įrodymus arba prašyti juos išsireikalauti, remtis galima liudytojų apklausa.
Taigi pagal byloje esančius duomenis matyti, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, esant apsnigtai kelio dangai. Tokiu būdu byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad vairuotojas vairavo automobilį neapdairiai ir neatsargiai, kad pasirinko nesaugų važiavimo greitį ar jį viršijo, kad neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą ir pan., kad nesilaikė Kelių eismo taisyklių. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad eismo įvykio dieną prie kelio duobės buvo įspėjantys ženklai apie kliūtis kelyje, kuriuos vairuotojas ignoravo.
Todėl teismas mano, kad nesant duomenų, pagrindžiančių virš minėtas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad dėl eismo įvykio dalis kaltės tenka vairuotojui, ir atmeta UAB „Grinda“ argumentus, jog vairuotojas pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 8 str. 3 d. 3 ir 4 punktus, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. Nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 4 p., 9 p., 18 p., 127 p., 128 p., jog jis nesilaikė pareigos stebėti kelio dangą ir neįsitikino, ar kelyje nėra kliūčių. Tokiu būdu nėra pagrindo byloje taikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalies ir 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl dalinio atleidimo nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusio asmens didelio neatsargumo.
Teismas pažymi, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti. Taigi įrodinėjimas yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 22 punktas).
Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.
Įrodymų rinkimas ir teikimas, kaip sudėtinės įrodinėjimo proceso dalys, – šalių pareigos dalykas (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Teismas neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymus, nebent įstatymas atskirais (specialiais) atvejais suteikia teismui tokią teisę - CPK 178 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis ir pan., ginčo atvejis prie šių nepriskirtinas, todėl įrodomosios bazės formavimas šioje byloje išskirtinai šalių reikalas.
Ieškovas žalos dydį grindžia 2019 m. sausio 3 d. pirkimo pardavimo sutartimi, kuri buvo sudaryta tarp A. M. ir A. S. dėl naudotų 2 padangų (R17 225/45), vieneto kaina 60 Eur ir naudotų 2 ratlankių (BMW 32 style, R17), vieneto kaina 60 Eur pardavimo, kurioje nurodyta bendra padangų ir ratlankių pardavimo kaina 240 Eur.
Teismo vertinimu, byloje esantis rašytinis įrodymas 2019 m. sausio 3 d. padangų pirkimo pardavimo sutartis (vienintelis įrodymas prašomam reikalavimui ir jo dydžiui pagrįsti) negali būti laikomas pakankamu įrodymu žalos dydžiui nustatyti.
Ieškovas nenurodė ieškinyje, o ir teismo posėdžio metu nepaaiškino, dėl kokių priežasčių buvo poreikis pirkti ne tik padangas, bet ir ratlankius. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo A. S. nurodė, jog „padangos buvo išsipūtusios“, tačiau neužsiminė apie tai, jog buvo pažeisti ir ratlankiai. Byloje esanti 2019 m. liepos 18 d. eismo įvykio Nr. 07-18-9488346 pažyma patvirtina, jog eismo įvykio metu „važiuodamas su a/m įvažiavo į duobę ir apgadino dešinės pusės priekinę padangą ir dešinės pusės galinę padangą“. Taigi, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog buvo sugadinti ratlankiai, nėra jokių fotonuotraukų, kurios leistų teismui įsitikinti, jog eismo įvykio metu buvo pažeisti ratlankiai ir dėl to ieškovui buvo būtina įsigyti kitus. Todėl, visiškai nėra aišku kaip buvo paskaičiuota žala ir kaip ratlankių ir padangų pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta trečiojo asmens A. S. su A. M., susijusi su ieškovo patirta žala.
Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių kad nurodytos detalių kainos atitinka vidutines rinkos kainas, nepateikė jokių alternatyvių žalos nustatymo apskaičiavimo būdų, nėra jokių duomenų, kad pirkti ratai buvo sumontuoti ant ginčo automobilio (CPK 178 straipsnis). Pati pirkimo-pardavimo sutartis, ieškovo pateikta kaip vienintelis įrodymas patirtiems nuostoliams pagrįsti negali būti laikoma visapusiškai patikima, nes tokio formato dokumentą gali surašyti bet kas ir bet kam. Akcentuotina ir tai, kad pirkėju pagal ją yra ne ieškovas, o trečiuoju asmeniu byloje esantis asmuo.
Todėl teismas konstatuoja, jog ieškovo patirtų nuostolių faktas ir dydis tinkamais ir leistinais įrodymais nėra patvirtintas.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. gruodžio 23 d. išduota pažyma yra skirta draudimo bendrovei AAS „GJENSIDIGE BALTIC“ Lietuvos filialui, tačiau byloje nėra duomenų, jog ieškovas kreipėsi į minėtą draudimo bendrovę ir kad draudimo bendrovė atsisakė išmokėti jam draudimo išmoką.
Kritiškai vertintina ir ta aplinkybė, kad pats automobilis (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2019 m. gruodžio 13 d. tik už 350 Eur buvo parduotas išardymui arba sunaikinimui, kaip netinkantis naudoti. Esant šiai aplinkybei, teismas sutinka su atsakovės argumentais, jog prašoma priteisti žalos suma yra ne tik kad nepagrįsta, tačiau ir neproporcinga (ratų vertė 240 Eur, kai tuo tarpu paties automobilio vertė 350 Eur). Nėra duomenų, kad nurodytomis aplinkybėmis įsigyti ratai nebuvo tinkami naudoti dar kurį laiką ir nebuvo pasilikti ar perparduoti naujai.
Reikalavimas atlyginti nuostolius reiškia reikalavimą taikyti asmeniui civilinę atsakomybę, kuri gali būti pritaikyta, jeigu toks reikalavimas yra pareikštas įstatymo nustatyta tvarka ir yra įrodytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Šiuo atveju neįrodžius žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą, susijusį su civilinės atsakomybės atsakovei taikymu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Atmetus ieškinį visa apimtimi, atsakovė įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau tokių duomenų į bylą nepateikta.
Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 9,09 Eur. Jos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. Nr. 1R-19/1K-2 įsakymu nustatytą minimalią valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), todėl jos priteistinos iš bylą pralaimėjusio ieškovo (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 268, 270, 307 straipsniais,
nusprendžia:
atmesti ieškinį.
Priteisti iš ieškovo V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 9,09 Eur (devynis eurus 9 euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į. k. 188659752, į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660).
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.