Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-454-823/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-03-30
Bylos Nr.: 2A-454-823/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00065-2016-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Goda Ambrasaitė-Balynienė, Virginija Čekanauskaitė, Vigintas Višinskis
Atsakovas: G. K., A. K.
Ieškovas: E. K.

Kategorijos

2.1.2.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.2.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-454-823/2017Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00065-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1351-264/2016, kuriuo teismas tenkino ieškovės E. K. ieškinį atsakovams G. K. ir A. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė E. J., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė E. K. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu ieškovės 2013 m. vasario 6 d. išduotą įgaliojimą G. K.; pripažinti negaliojančia 2013 m. lapkričio 12 d. atsakovų G. K. ir A. K. sudarytą ieškovei E. K. priklausiusio 1, 6898 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį; pripažinti negaliojančia 2015 m. birželio 12 d. atsakovų A. K. ir G. K. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį; pripažinti ieškovės E. K. nuosavybės teisę į trylika žemės sklypų: 0,1137 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 0,1200 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 0,1203 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 0,1360 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 0,1319 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 0,1232 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1427 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1340 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1264 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1342 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1445 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1324 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1305 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini)Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausė 1,6898 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris buvo įsigytas siekiant pakeisti jo paskirtį bei, suskirsčius jį į mažesnius žemės sklypus, vėliau parduoti. 2013 m. vasario 6 d. ieškovė surašė įgaliojimą atsakovui (savo anūkui) G. K., kuris pažadėjo padėti ieškovei pakeisti žemės sklypo paskirtį, padalinti šį žemės sklypą į mažesnius žemės sklypus bei parduoti juos ieškovės vardu. Ieškovė finansavo projektavimo, melioravimo, komunikacijų nutiesimo ir kitus darbus nurodytame žemės sklype, tačiau atsakovas G. K., piktnaudžiaudamas ieškovės pasitikėjimu, pasinaudodamas garbiu jos amžiumi ir sunkia jos sveikatos būkle, nuslėpdamas tikruosius savo ketinimus bei neketindamas tesėti pažadų, apgaule 2013 m. vasario 6 d. išgavo ieškovės įgaliojimą, kurį neteisėtai panaudodamas užvaldė ieškovės turtą. 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas G. K. pardavė ieškovei priklausiusį 1,6898 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) atsakovui A. K.. Ši pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta prieš pat Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo. Dėl šios priežasties 2013 m. gruodžio 19 d. Kauno rajono savivaldybės tarybos 11 posėdžio sprendime Nr.TS-524 „Dėl (duomenys neskelbtini) žemės sklypo, kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo, padalijimo, pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimo, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo, statybos reglamento ir specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo“ jau nurodyta, kad žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso ne ieškovei, o atsakovui A. K.. Už parduotą žemės sklypą ieškovė pinigų lėšų iš atsakovų negavo. 2015 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas A. K. visus trylika žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kaime, kurie buvo suformuoti padalijus ieškovei priklausiusį 1,6898 ha ploto žemės sklypą, pardavė atsakovui G. K.. Aplinkybė, kad atsakovas G. K. neįregistravo šių sandorių VĮ Registrų centre rodo, kad atsakovas G. K. siekia nuslėpti šiuos sandorius, o kartu ir faktinę aplinkybę, jog jis, padedamas atsakovo A. K., užvaldė ieškovės nekilnojamąjį turtą. Kadangi atsakovas G. K., sudarydamas eilę sandorių, pats įsigijo ieškovei priklausiusį nekilnojamąjį turtą, pasinaudodamas ieškovės jam išduotu įgaliojimu, šie sandoriai privalo būti panaikinti. Ieškovės teigimu, vertinant 2013 m. lapkričio 12 d. ir 2015 m. birželio 12 d. abiejų atsakovų tarpusavyje sudarytus sandorius, akivaizdu, kad realiai šie sandoriai buvo apsimestiniai, pridengiantys kitą sandorį – ieškovės E. K. nekilnojamojo turto įsigijimą atsakovo G. K. vardu, todėl šiems sandoriams taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio bei CK 2.134 straipsnio 1 dalies nuostatos. G. K., būdamas ieškovės atstovu pagal įgaliojimą, vadovaujantis CK 2.134 straipsnio 1 dalies nuostatomis, negalėjo atstovaujamosios E. K. vardu sudaryti sandorių su pačiu savimi. Atsakovo G. K. veiksmai buvo neteisėti, nes atsakovas ne tik veikė prieš ieškovės interesus, bet ir nepranešė apie savo veiksmus, neatsiskaitė ir neperdavė visko, ką gavo vykdydamas ieškovės pavedimą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu ieškovės 2013 m. vasario 6 d. išduotą įgaliojimą atsakovui G. K..Atsakovas G. K. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė nepateikia absoliučiai jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo tyčinius nesąžiningus veiksmus, nulėmusius įgaliojimo išdavimą. Ieškovė pripažino, kad įgaliojimo išdavimo metu šalių santykiai buvo geri, ieškovė pasitikėjo atsakovu, šis gyveno kartu su ieškove ir siekė jai padėti, tačiau nuo 2015 m. gruodžio šalių santykiai suprastėjo. Atsakovo manymu, ieškovė reiškia šį ieškinį, nes yra skatinama trečiųjų asmenų, siekiančių materialinės naudos sau – būtent dėl to ieškovė pradėjo reikšti pretenzijas dėl sudarytų pirkimo – pardavimo sutarčių, nors šie sandoriai buvo sudaromi su ieškovės žinia. Atsakovo teigimu, ieškovės pasitikėjimą atsakovu patvirtina jos išduotas įgaliojimas, o atsakovo pasitikėjimą ieškove patvirtina faktas, kad šalys nebuvo sudarę jokio rašytinio susitarimo dėl atlyginimo už įgaliotinio paslaugas, nors tokį pažadą ieškovė buvo davusi. Atsakovas visas ataskaitas apie savo veiklą ieškovei teikė žodžiu, taip pat žodžiu tarėsi ir kokiu būdu investuoti ieškovės lėšas, gautas už parduotą žemės sklypą. Ieškovės versiją apie tai, kad atsakovas nuslėpė ginčo žemės sklypo pardavimo sutarties sudarymo faktą, paneigia pačios ieškovės teiginiai, kad: „atsakovas G. K. ieškovei pats paaiškino, kad atsakovas A. K. yra „patikimas žmogus“, nes jis yra G. K. sugyventinės (ir jo vaiko mamos) brolis“. Akivaizdu, jog tokie paaiškinimai buvo daromi iki ginčo žemės sklypo pardavimo sandorio sudarymo, todėl jie paneigia ieškovės teiginius neva atsakovas jos neinformavo, kad žemės sklypas yra parduotas, ir patvirtina atsakovo teiginius, jog šalys tarėsi, kada ir kam parduoti žemės sklypą. Nors ieškovė prašo pirkimo – pardavimo sutartis pripažinti apsimestiniais sandoriais ir juos pripažinti negaliojančiais, kaip sudarytus siekiant išvengti CK 2.134 straipsnio 1 dalies draudimo atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su savimi pačiu, tačiau net įgaliotinio sandoriai paties su savimi nėra niekiniai, t. y. įgaliotojas turi juos nuginčyti, įrodydamas, kad tokiu sandoriu pažeidžiami atstovaujamojo interesai. Ginčo situacijoje žemės sklypas buvo perleistas atsakovui A. K. 2013 m. lapkričio 12 d. už 14 481 EUR (50 000 Lt) sumą, o trylika žemės sklypų iš A. K. atsakovas G. K. įsigijo 2015 m. birželio 12 d., t. y. po dvejų metų, todėl negalima vertinti, kad šie sandoriai sudaryti per trumpą laiko tarpą ir tik siekiant pridengi atsakovo ketinimus pačiam įsigyti žemės sklypą iš ieškovės. Be to, ginčo sandorių objektas yra skirtingas – pirmuoju atveju parduotas vienas žemės sklypas, antruoju – trylika žemės sklypų. Tikroji šalių valia buvo sudaryti dvi pirkimo – pardavimo sutartis, todėl nėra jokio teisinio pagrindo šias sutartis pripažinti apsimestiniais sandoriais, be to, minėtais sandoriais jokiais būdais nebuvo pažeisti ieškovės interesai. Pinigų suma už parduotą žemės sklypą ieškovei nebuvo perduota, kadangi jos pačios pavedimu buvo investuota į kitą nekilnojamąjį turtą.Atsakovas A. K. su ieškiniu taip pat nesutiko. Nurodė, kad 2013 m. lapkričio mėnesio pradžioje G. K. pasiūlė jam įsigyti žemės sklypą, teigdamas, kad tai gera investicija, kadangi greitai sklypas bus padalintas į kelis sklypus ir šalia stovi pastatyti nauji gyvenamieji namai, todėl, įsigijus šį sklypą, jį padalijus bei vėliau pardavus atskirus sklypus, bus galima užsidirbti. Pasiteiravus atsakovo G. K., kodėl jis su ieškove parduoda šį sklypą, buvo paaiškinta, kad ieškovė turi sumokėti skolą už neseniai nupirktą kotedžą. Apžiūrėjęs sklypą, atsakovas nutarė jį įsigyti, tikėdamasis iš jo gauti pelno. Atsakovas pinigų neturėjo, todėl pasiskolino juos iš R. B. ir 2013 lapkričio 12 d. nupirko žemės sklypą. R. B. paskolinti pinigus atsakovui sutiko tik su sąlyga, kad sklypas bus įkeistas, todėl su atsakovu G. K. buvo sutarta, kad pinigai bus sumokėti per savaitę po pirkimo. Nusipirkus sklypą, po kurio laiko sklypas buvo padalintas į 13 sklypų, kuriuos atsakovas norėjo parduoti, tačiau sklypų niekas nepirko, kadangi nebuvo įvestos komunikacijos. Skolą R. B. atsakovas turėjo grąžinti per metus laiko ir, nors turėjo darbą, tačiau jo gaunamų pajamų grąžinti paskolai nepakako. Tuomet atsakovas paskambino G. K. ir pasakė, kad jaučiasi apgautas, nes sklypų niekas neperka, o R. B. jau prašo grąžinti skolą. G. K. pažadėjo įvesti drenažą. Kadangi reikėjo tvarkyti dokumentus, o atsakovas A. K. turėjo išvykti dirbti į Olandiją, jis G. K. parašė įgaliojimą. Olandijoje uždirbti pinigų skolos grąžinimui nepavyko, todėl atsakovas G. K. pasakė, kad šis grąžintų pinigus ir pasiimtų sklypus sau. G. K. 2015 m. balandžio 9 d. perdavė pinigus, kurie buvo grąžinti R. B. ir panaikintas įkeitimas, 2015 m. birželio 12 d. buvo sutvarkyti žemės sklypų pirkimo dokumentai. Atsakovas A. K. pažymėjo, kad 2013 lapkričio 12 d. žemės sklypas buvo parduotas žinant ieškovei, nes G. K. su ieškove derino žemės sklypo kainą – buvo prašoma ją sumažinti, tačiau G. K. pasakė, kad ieškovė su tuo nesutinka.Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė E. J. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2013 m. lapkričio 12 d. Kauno miesto 25 notaro biure buvo patvirtinta pirkimo pardavimo sutartis, reg. Nr. EJ-3663, pagal kurią G. K. pardavė E. K. priklausantį 1,6898 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pirkėjui A. K.. Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis buvo patvirtinta remiantis 2013 m. vasario 6 d. Kauno rajono 1 notarų biuro notarės R. S. patvirtinu įgaliojimu, reg. Nr. 2-1165, kuris pagal 2013 m. lapkričio 12 d. notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registro išrašo dokumentų santrauką, sutarties patvirtinimo momentu buvo galiojantis, nepakeistas, nepanaikintas. Jokių kliūčių G. K. atlikti pardavimo sandorį nebuvo. 2015 m. birželio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, reg. Nr. EJ-2066, patvirtinta Kauno miesto 25 notaro biure, A. K. pardavė G. K. 13 žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini). Šio sandorio atlikimui taip pat nebuvo jokių kliūčių, sandoriai atlikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, remiantis galiojančiais, įstatymo nustatyta tvarka išduotais, patvirtintais ir įregistruotais dokumentais, todėl naikinti jų nėra jokio teisinio pagrindo. Asmuo, davęs įgaliojimą jo vardu veikti ir atlikti tam tikrus veiksmus, o nagrinėjamu atveju sudaryti turto perleidimo sandorį ir gauti pinigus už turtą, turi galimybę bet kada įgaliojimą atšaukti, panaikinti, kreiptis į bet kurį notaro biurą, paaiškinti situaciją, kad be jo žinios gali būti parduodamas turtas ir užkirsti kelią turto perleidimui, aktyviai domėtis, kas daroma su jo turtu, ar tai atitinka įgaliotojo valią bei išviešinti galimai neteisėtus atstovo veiksmus, tačiau per kelis metus, per kuriuos buvo sudaryti du sandoriai, ieškovė niekur nesikreipė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino – pripažino negaliojančia 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kuria E. K., atstovaujama G. K., pardavė A. K. 1, 6898 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) už 50 000 Lt kainą, patvirtintą Kauno miesto 25 notaro biuro notarės E. J., notarinio registro Nr. EJ-3663, nuo jos sudarymo momento; pripažino negaliojančia 2015 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kuria A. K. pardavė, o G. K. nupirko 13 žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), už 50 000 Lt kainą, patvirtintą Kauno miesto 25 notaro biuro notarės E. J., notarinio registro Nr. EJ-2066, nuo jos sudarymo momento ir taikė restituciją – priteisė E. K. asmeninės nuosavybės teise žemės sklypus: 0,1137 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1200 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1203 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1360 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1319 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1232 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1427 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1340 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1264 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1342 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1445 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1324 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); 0,1305 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini); priėmė ieškovės E. K. atsisakymą nuo ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu jos 2013 m. vasario 6 d. išduotą įgaliojimą G. K., notarinio registro Nr. 2-1165, ir bylą šioje dalyje nutraukė; priteisė iš A. K. ir G. K. po 398, 50 EUR bylinėjimosi išlaidų E. K. ir iš kiekvieno po 796, 50 EUR žyminio mokesčio, kurio mokėjimas ieškovei E. K. buvo atidėtas, bei po 5 EUR bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.Teismas nurodė, kad ieškovės 2013 m. vasario 6 d. išduotame įgaliojime jos anūkui – atsakovui G. K., buvo aiškiai išreikšta ieškovės valia, kuri suteikė šiam atsakovui teisę savo nuožiūra sudaryti ir pasirašyti sutartis dėl 1,6898 ha žemės sklypo pardavimo, padalijimo, gauti pinigus grynais arba pavedimu į nurodytą įgaliotojo sąskaitą bei atlikti kitus įgaliojime numatytus veiksmus. Iš tolimesnių atsakovo G. K. veiksmų po įgaliojimo išdavimo, matyti, kad jis kreipėsi į Kauno rajono savivaldybės administraciją dėl ginčo sklypo detaliojo plano rengimo, siekdamas pakeisti jo paskirtį ir padalinti į mažesnius sklypus ieškovės vardu. Atsakovo G. K. veiksmai kreipiantis į kompetentingas institucijas dėl žemės sklypo paskirties keitimo bei atidalijimo, atitinka ieškovės paaiškinimus, kad pagrindinis tikslas ir susitarimas su atsakovu G. K. buvo pirmiausia pakeisti 1,6898 ha žemės sklypo paskirtį, padalinti jį į mažesnius sklypus, ir tik po to juos parduoti. Likusi įgaliojimų, suteiktų įgaliotiniui dalis, teismo nuomone, yra numanomi įgalinimai, kurie vertintini atsižvelgiant į duoto pavedimo pobūdį. Teismas pažymėjo, kad, nors įgaliojimu atsakovui G. K. buvo suteikta teisė gauti pinigus grynais ar pavedimu į nurodytą įgaliotojo sąskaitą, tačiau teisė juos panaudoti savo nuožiūra nebuvo suteikta. Atsakovai nurodo, kad pagal ginčijamą 2013 m. lapkričio 12 d. sutartį tarpusavyje atsiskaitė, tačiau tai nepaneigia ieškovės argumentų, kad su ja nebuvo atsiskaityta, bei kad šis sandoris yra apsimestinis, nes juo atsakovai siekė pridengti kitą, vėliau sudarytą, sandorį (2015 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį). Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovai yra geri pažįstami ir susiję giminystės ryšiais per atsakovo G. K. sūnų, kurio motina yra atsakovo A. K. sesuo, todėl tikėtina, kad atsakovui A. K. buvo žinomi tikrieji atsakovo G. K. ketinimai, siekiant įgyti ginčo turtą savo nuosavybėn, ir kad atsakovas A. K. šiuos ketinimus padėjo įgyvendinti.Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo ginčijamos 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo iki ginčijamos 2015 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo atsakovas A. K. pats asmeniškai būtų atlikęs kokius nors veiksmus, susijusius su nupirkto 1,6898 ha žemės sklypo valdymu, kad siekė žemės sklypus parduoti tretiesiems asmenims. 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta prieš pat 1,6898 ha žemės sklypo paskirties keitimo ir padalijimo procedūrų pabaigą, kuriomis ir toliau rūpinosi atsakovas G. K., veikdamas tiek ieškovės E. K., tiek atsakovo A. K. išduoto 2014 m. spalio 8 d. įgaliojimo pagrindu. Teismo vertinimu, tai, kad atsakovas A. K. pagal 2013 m. lapkričio 19 d. paskolos sutartį pasiskolino iš trečiojo asmens 4 344,30 EUR bei sutartine hipoteka 2013 m. lapkričio 19 d. įkeitė kreditoriui 1, 6898 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), taip užtikrindamas 2013 m. lapkričio 19 d. paskolos sutartį, nepatvirtina fakto, kad jis turėjo 14 481 EUR (50 000 Lt) atsiskaitymui su pardavėja (ieškove) ir nepaneigia aplinkybės, kad ieškovė nei iš atsakovo A. K., nei iš įgalioto asmens šių pinigų negavo. Atsakovas G. K. neįrodė, kad ieškovei apie ginčo sandorį bei gautus pinigus pranešė ir kad ji davė sutikimą dėl pinigų panaudojimo paskirties. Be to, atsakovas G. K. neneigia, kad ieškovei realiai jokių dokumentų, susijusių su žemės sklypo pardavimu A. K., neperdavė, nors tokią pareigą turėjo. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė informaciją apie ginčijamas sutartis gavo 2016 m. sausio mėnesį iš VĮ Registrų centro, o sutarčių kopijas gavo tik iškėlus bylą teisme pagal išduotą teismo liudijimą. Atsakovo G. K. paaiškinimus, duotus 2016 m. rugpjūčio 3 d. teismo posėdyje, kad 31 000 Lt jis investavo į kitą ieškovės nekilnojamąjį turtą, teismas vertino kritiškai ir nurodė, kad ieškovės iš UAB „Statybų valda“ įgytas pagal 2013 m. vasario 14 d. pirkimo – pardavimo sutartį nekilnojamasis turtas 2013 m. gruodžio 9 d. dovanojimo sutartimi ieškovės buvo padovanotas atsakovui G. K., todėl jo paties vardu atliktas mokėjimas – 2013 m. lapkričio 21 d. grynųjų pinigų (31 000 Lt) įmoka už kotedžą, buvo naudinga jam pačiam, o įrodymai, kur G. K. panaudojo likusius 19 000 Lt, į bylą apskritai nepateikti. Priešingai nei teigia atsakovas, iš E. K. banko sąskaitos išrašo matyti, kad E. K. už anūko kotedžo įrengimą 2014 m. sausio 10 d. iš savo sąskaitos sumokėjo 68 500 Lt A. K.. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas pripažino, kad ginčijama 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti vėliau sudarytą 2015 m. birželio 12 d. sandorį, todėl tenkino ieškinio reikalavimą dėl 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.87 straipsnio pagrindu.Teismas nurodė, kad ginčijamos 2015 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sutarties šalys yra pardavėjas – atsakovas A. K. ir pirkėjas – atsakovas G. K., kuris tuo metu turėjo ieškovės jam išduotą 2013 m. vasario 6 d. įgaliojimą. Nors šios sutarties dalyku yra trylika žemės sklypų, tačiau jie suformuoti iš to paties 1, 6898 ha žemės sklypo, kurį siekė padalinti ieškovė, todėl šios bylos faktinių aplinkybių kontekste nelaikytini kitu pirkimo – pardavimo dalyku. 13 žemės sklypų perleisti atsakovui G. K. už tą pačią 14 481 EUR (50 000 Lt) kainą.Atsakovas G. K. 2016 m. rugpjūčio 3 d. teismo posėdyje pripažino, kad apie 2015 m. birželio 12 d. sandorį jis ieškovei nepranešė, parduoti 13 žemės sklypų nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atsakovo G. K. vardu. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia konstatuoti, kad atsakovas G. K. piktnaudžiavo ieškovės pasitikėjimu ir veikė priešingai ieškovės interesams. Ginčijama 2015 m. birželio 12 d. sutartimi buvo pasiektas tikslas atsakovui G. K. įgyti ieškovės turtą savo nuosavybėn, todėl teismas šį sandorį vertino kaip atsakovo sudarytą su pačiu savimi. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino ieškinio reikalavimą dėl 2015 m. gegužės 15 d. sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms pagrįstu ir įrodytu.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas G. K. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovė teiginius, kad pinigų už parduotą žemės sklypą ji negavo, paneigia byloje esantis rašytinis įrodymas – atsakovo atliktas mokėjimo pavedimas į ieškovės kreditoriaus banko sąskaitą. Teismui pripažinus sandorius negaliojančiais, atsakovas G. K. finansiškai nukentėjo, o ieškovė nepagrįstai praturtėjo, kadangi, teismui grąžinus ieškovei ginčo žemės sklypus, jai taip pat liko ir G. K. jai pervesti pinigai – 31 000 Lt.Ieškovė pirminiu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2013 m. vasario 6 d. išduotą įgaliojimą G. K., nurodydama, kad įgaliojimas neatitiko jos valios, kadangi parduoti sklypo G. K. ji neleido. Proceso eigoje ieškovė šio ieškinio reikalavimo atsisakė, tokiu būdu pripažindama, kad leidimas parduoti sklypą buvo duotas. Ieškovė visą gyvenimą vertėsi paskolų suteikimu fiziniams ir juridiniams asmenims, yra sudariusi dešimtis paskolų, Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo, dovanojimo sandorių, išdavusi eilę įgaliojimų, todėl akivaizdu, kad, suteikdama G. K. įgaliojimą parduoti 1,6898 ha žemės sklypą, aiškiai suvokė šio veiksmo pasekmes ir to sąmoningai siekė. Nepagrįsti teismo argumentai, kad atsakovas G. K. buvo pats suinteresuotas gautus už parduotą žemės sklypą pinigus pervesti į ieškovės kreditoriaus banko sąskaitą, kad būtų galutinai atsiskaityta už jos įsigytą kotedžą, kadangi ieškovė šį kotedžą jam padovanojo. Kotedžą ieškovė G. K. padovanojo tik praėjus kuriam laikui po galutinio atsiskaitymo su kotedžo statytojais. Be to, jeigu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pinigai buvo pervesti ieškovės kreditoriui dengiant ieškovės skolą, akivaizdu, kad teismas privalėjo pripažinti ir aplinkybę, kad pinigus už parduotą žemės sklypą ieškovė gavo. Po pinigų pervedimo ieškovės kreditoriui pastaroji notarų biure galutinai įformino kotedžo pirkimą ir jo priėmimą, todėl akivaizdu, jog žinojo apie parduotą žemės sklypą ir apie atsiskaitymą su kreditoriumi, t. y. kad atsiskaityta su pastaruoju buvo iš už parduotą žemės sklypą gautų lėšų. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė nepaneigė aplinkybės, kad su ja buvo atsiskaityta pardavus ginčo žemės sklypą, nors tokią pareigą turėjo.Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad sandoris, kuomet G. K., veikdamas ieškovės vardu, jos sutikimu ir vykdydamas jos valią, pardavė ginčo žemės sklypą A. K., buvo realus. Sudarytas sandoris buvo vykdomas ir sukėlė realius padarinius, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo jo pripažinti negaliojančiu. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad A. K. realiai skolinosi pinigus, kad įgytų žemės sklypą, o paskolos sandoris buvo užtikrintas hipoteka. Teismas visiškai neįvertino ieškovės asmenybės, t. y. veiklos, kuria pastaroji vertėsi visą gyvenimą, jos sudarytų pirkimo – pardavimo, paskolos, dovanojimo ir kitų sudarytų sandorių, ieškovės atžvilgiu atliekamų ikiteisminių tyrimų dėl galimai padarytų finansinių nusikaltimų. 2017 m. vasario 24 d. apeliacinės instancijos teisme gautas apelianto prašymas išreikalauti iš Kauno rajono 5 notarų biuro 2013 m. lapkričio 19 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp A. K. ir N. O. B., atstovaujamos R. B.. Apelianto teigimu, šis įrodymas paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. K. ginčo sandorio sudarymo metu neturėjo lėšų ginčo slypų įsigijimui. Apeliantas nurodo, kad neturėjo galimybės šio įrodymo pateikti pirmosios instancijos teismui, kadangi nėra paskolos sutarties šalimi ir apie šią sutartį apeliantui tik atsitiktinai tapo žinoma 2017 m. sausio mėn. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė E. K. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Ieškovė niekada nepripažino, kad ji davė sutikimą G. K. parduoti jai nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą iki tol, kol jis nebuvo padalintas į mažesnius žemės sklypus, bei kol nebuvo pakeista žemės paskirtis.Byloje yra vienareikšmiai įrodyta, kad apelianto minimi 31 000 Lt buvo sumokėti už ieškovės pačiam apeliantui dovanotą itin didelės vertės nekilnojamąjį turtą prieš pat dovanojimo sandorį.Rašytiniai įrodymai byloje patvirtina, kad A. K. neturėjo tiek pinigų, kiek reikėjo atsiskaitymui už tariamai įsigytą E. K. priklausiusį žemės sklypą, nes šio žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis buvo pasirašyta 2013 m. lapkričio 12 d. ir joje labai aiškiai konstatuota, kad žemės sklypas parduotas už 50 000 Lt, tuo tarpu paskolos sutartį A. K. sudarė ne tik vėliau (2013 m. lapkričio 19 d.), bet ir pagal šią paskolos sutartį gavo ženkliai mažiau pinigų nei reikėjo žemės sklypui įsigyti – tik 15 000 Lt. Tai, kad forminant sutartinę hipoteką pagrindinio reikalavimo suma nurodyta 14 452,03 EUR arba 49 900 Lt, nepaneigia nei aplinkybės, kad žemės sklypo tariamo įsigijimo metu A. K. apskritai dar nebuvo gavęs paskolos ir todėl apskritai neturėjo piniginių lėšų atsiskaitymui už žemės sklypą, nei aplinkybės, kad 2013 m. lapkričio 19 d. paskolos sutartimi jis gavo tik 15 000 Lt. Jokia kita paskolos sutartis į bylą pateikta nebuvo. 2016 m. rugpjūčio 3 d. teismo posėdžio metu atsakovas G. K. paaiškino, kad pardavęs kotedžą jis pats grąžino A. K. skolą. Akivaizdu, kad, jeigu skolinęsis pinigus būtų pats A. K. ir juos būtų panaudojęs savo reikmėms, G. K. jo skolos neatidavinėtų ir tam, kad grąžintų A. K. skolą, savo nekilnojamojo turto nepardavinėtų. 2014 m. sausio 10 d. mokėjimo pavedimu E. K. iš savo sąskaitos pervedė A. K. 68 500 EUR, mokėjimo paskirtyje nurodant – „už anūko G. K. kotedžo įrengimą“. G. K. atstovas baigiamojoje kalboje pažymėjo, kad G. K. pats nurodė E. K. atlikti tokį pinigų pervedimą į A. K. sąskaitą, tačiau šie pinigai buvo skirti ne A. K., bet pačiam G. K., o A. K. G. K. tiesiog pasitikėjo. G. K. atstovo nurodytos aplinkybės rodo, jog G. K. ne kartą apgaudinėjo E. K. pasinaudodamas A. K.. Be to, G. K. atstovo nurodytos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad G. K. besąlygiškai pasitikėjo savo sugyventinės ir vaiko motinos broliu A. K.. Būtent dėl šios priežasties A. K. G. K. pasirinko kaip asmenį, kurio vardu laikinai ir saugiai buvo įformintos nuosavybės teisės į E. K. nekilnojamąjį turtą, tam, kad vėlesniu sandoriu tarp tų pačių asmenų nuosavybės teises į šį turtą galėtų įgyti pats G. K., kuris sudarydamas 2015 m. birželio 12 d. sandorį su A. K., turėjo ir E. K. 2013 m. vasario 6 d. jam išduotą įgaliojimą, ir A. K. 2014 m. spalio 8 d. jam išduotą įgaliojimą dėl to paties nekilnojamojo turto.Atsakovas A. K. ne tik nepateikė atsiliepimo į ieškovės ieškinį šioje byloje ir nedalyvavo nei viename pirmosios instancijos teismo posėdyje, bet net ir neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo. Ginčyti pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas aplinkybes, susijusias su A. K., G. K. neturi pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas CK 1.87 straipsnio pagrindu (apsimestinis sandoris) pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kuria ieškovė E. K., atstovaujama atsakovo G. K., už 50 000 Lt kainą pardavė atsakovui A. K. 1, 6898 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); CK 1.80 straipsnio pagrindu (kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms) pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2015 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kuria atsakovas A. K. už 14 481 EUR (50 000 Lt) kainą pardavė, o G. K. nupirko trylika žemės sklypų, suformuotų iš to paties 1, 6898 ha žemės sklypo, bei taikė vienašalę restituciją.

Dėl apsimestinio sandorio

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016). Apsimestiniu, be kita ko, laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011; kt.).Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011).Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pripažino, kad 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi realiai nebuvo siekiama ieškovei priklausiusio žemės sklypo perleisti A. K. – šiuo ir vėlesniu 2015 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sandoriu realiai buvo siekiama perleisti ieškovei priklausiusį žemės sklypą G. K.. Taigi, 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį pirmosios instancijos teismas vertino kaip sudarytą su statytiniu (atsakovu A. K.), kuris pats realiai nesiekė įgyti nuosavybės teisės į parduodamą žemės sklypą, o siekė tik sudaryti prielaidas vėlesnio – 2015 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sandorio, kurio tikrosiomis šalimis laikytini ieškovę atstovaujantis atsakovas G. K. (pardavėjas) ir G. K. (pirkėjas), sudarymui.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį pripažino negaliojančia CK 1.87 straipsnio, o ne CK 1.86 straipsnio, pagrindu, todėl apelianto apeliacinio skundo argumentai, susiję su tariamojo sandorio pripažinimui negaliojančiu taikytinomis taisyklėmis yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamam ginčui ir kolegija dėl jų detaliau nepasisako. Išvadą dėl 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sandorio apsimestinumo pirmosios instancijos teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad pagal byloje surinktus įrodymus ieškovė ir atsakovas G. K. buvo sutarę dėl ieškovei priklausiusio žemės sklypo padalijimo ir tik vėlesnio jo pardavimo, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas prieš pat jo padalijimą į trylika mažesnių žemės sklypų, kurie vėlesniu sandoriu perleisti atsakovui G. K. už tokią pačią kainą, kad su ieškove pagal šį sandorį nebuvo atsiskaityta, kad byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas A. K. pats asmeniškai būtų atlikęs kokius nors veiksmus, susijusius su nupirkto 1,6898 ha žemės sklypo valdymu, ar duomenų, kad šis atsakovas siekė žemės sklypus parduoti tretiesiems asmenims, taip pat neįrodyta, kad A. K. ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo lėšų atsiskaityti už įsigyjamą žemės sklypą. Nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliantas nurodo, kad ieškovės teiginius, jog turimo žemės sklypo ji nesiekė parduoti ir nedavė G. K. sutikimo šiam veiksmui atlikti, paneigia byloje esantis notarinis įgaliojimas, kuriuo ieškovė G. K. suteikė teisę ginčo žemės sklypą parduoti. Apeliantas taip pat teigia, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė žinojo apie 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą, nes su ja pagal šį sandorį buvo atsiskaityta, be to, atsakovas A. K. realiai siekė įgyti žemės sklypą savo nuosavybėn, nes tuo tikslu skolinosi pinigus. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, su šiais apelianto argumentais nesutinka.Pasisakydama dėl atsakovui išduoto įgaliojimo apimties, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu detaliai aptarė atsakovui G. K. 2013 m. vasario 6 d. išduoto įgaliojimo turinį, konstatuodamas, jog, nors įgaliojime nenurodytas įgaliotiniui leidžiamų atlikti veiksmų eiliškumas, iš bylos įrodymų viseto matyti, kad pagrindinis atsakovui išduoto įgaliojimo tikslas ir šalių susitarimas buvo pirmiausia pakeisti žemės sklypo paskirtį, padalinti jį į mažesnius sklypus, ir tik po to parduoti. Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikia jokių argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, pakartodamas tik tai, kad teisė parduoti žemės sklypą įgaliojimu buvo jam suteikta. Tačiau, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu aplinkybės, kad apeliantui apskritai nebuvo suteikta teisė parduoti ieškovei priklausantį žemės sklypą, nekonstatavo, nurodydamas tik tai, kad apelianto veiksmai, perleidžiant šį sklypą prieš tai jo nepadalijus ir nepakeitus žemės naudojimo paskirties, neatitiko tikrojo susitarimo tarp šalių ir ieškovės, kaip įgaliotojos, valios. Byloje neginčijama, kad 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovei priklausęs žemės sklypas buvo parduotas atsakovo G. K., sudarant sutartį veikusio ieškovės vardu, gerai pažįstamam ir su jo sūnumi giminystės ryšiais susijusiam asmeniui – A. K. (G. K. sūnaus motina yra atsakovo A. K. sesuo). Žemės sklypas A. K. buvo parduotas už 50 000 Lt sumą (Sutarties 3.1. punktas), sutartyje nurodant, kad minėtą sumą pardavėjos atstovas (G. K.) iš pirkėjo A. K. gavo iki šios sutarties pasirašymo, papildomai patvirtinant, kad pagal šią sutartį su pardavėjos atstovu yra visiškai atsiskaityta (Sutarties 4.1 punktas) (t. II, b. l. 13-19). Atsakovas A. K. savo procesiniuose dokumentuose teismui nurodė, kad jis pinigų įsigyti žemės sklypą neturėjo, todėl pinigus pasiskolino iš R. B.. Iš byloje esančios 2013 m. lapkričio 19 d. paskolos sutarties turinio matyti, kad šia sutartimi N. O. B., atstovaujama R. B., paskolino atsakovui A. K. 15 000 Lt (t. III, b. l. 27-29). Taigi, paskolos sutartis buvo sudaryta jau po 2013 m. lapkričio 12 d. žemės sklypo pirkimo –pardavimo sutarties, kurioje, kaip minėta, sutarties šalys patvirtino, jog su pardavėjos atstovu (G. K.) pagal šią sutartį buvo atsiskaityta iki sutarties pasirašymo, sudarymo. Be to, pagal į bylą pateiktą 2013 m. lapkričio 19 d. paskolos sutartį atsakovas A. K. pasiskolino sumą, tesudarančią 30 proc. įgyjamo turto kainos. Suteikiamos paskolos paskirtis sutartyje nėra nurodyta. Kitų paskolos sutarčių pirmosios instancijos teismui pateikta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismui apeliantas yra pateikęs prašymą išreikalauti iš Kauno rajono 5 notarų biuro 2013 m. lapkričio 19 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp A. K. ir N. O. B., atstovaujamos R. B., kuri, apelianto teigimu, turėtų patvirtinti, jog A. K. turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti pagal 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį. Kolegija pažymi, kad CPK 314 straipsnis numato tik dvi išimtis iš bendro naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimo: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tokius įrodymus priimti ir kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Ši taisyklė taikytina ir įrodymus renkant bylą nagrinėjančio teismo pagalba. Kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė, kad jo prašomas išreikalauti įrodymas negalėjo būti pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti iš bylos duomenų, aplinkybė dėl A. K. galimybių atsiskaityti pagal ginčijamą sandorį buvo viena iš esminių byloje nustatinėjamų aplinkybių, todėl apeliantas privalėjo imtis visų priemonių reikiamiems įrodymams surinkti jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o ne po ginčijamo sprendimo priėmimo. Ta aplinkybė, kad apeliantas nėra prašomos išreikalauti paskolos sutarties šalimi, šiuo atveju neturi esminės reikšmės, kadangi, kaip nustatyta byloje, apeliantą su atsakovu A. K., esančiu paskolos sutarties šalimi, sieja artimi santykiai, todėl kolegija mano esant neįtikinama, kad apelianto galimybė sužinoti apie tokių įrodymų egzistavimą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apsunkinta. Papildomai pažymėtina, kad teismo prašoma išreikalauti 2013 m. lapkričio 19 d. paskolos sutartį, t. y. sutartį, kuri sudaryta jau po atsiskaitymo pagal ginčijamą sandorį, todėl šio prašomo išreikalauti įrodymo įrodomoji vertė yra abejotina. Atsižvelgdama į tai kolegija apelianto prašymą dėl įrodymų išreikalavimo atmeta. Pasisakydama dėl apelianto argumentų, susijusių su tuo, kad su ieškove pagal 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį buvo atsiskaityta, kolegija pažymi, kad, priešingai nei teigia apeliantas, į bylą pateiktas 2013 m. lapkričio 21 d. kasos pajamų orderis (t. III, b. l. 4), kuriuo apeliantas į UAB „Statybos valda“ sąskaitą pervedė 31 000 Lt, kaip įmoką už kotedžą, nepatvirtina, kad tokiu būdu su ieškove buvo atsiskaityta pagal 2013 m. lapkričio 12 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė būtų nurodžiusi ar sutikusi dalį gautų už parduotą žemės sklypą pinigų – 31 000 Lt, panaudoti atsiskaitymui su UAB „Statybos valda“. Šią aplinkybę (t. y . pagal ieškovės vardu sudarytą sandorį gautų lėšų panaudojimą ieškovės nurodymu) nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti, bet neįrodė, būtent apeliantas (CPK 178 straipsnis). Duomenų apie likusios pagal 2013 m. lapkričio 12 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį neva gautos sumos (19 000 Lt) panaudojimą byloje apskritai nėra. Byloje nustatyta, kad apelianto minima 31 000 Lt suma buvo apelianto sumokėta atsiskaitant už nekilnojamąjį turtą, kuris vėliau ieškovės buvo neatlygintinai perleistas jam (t. II, b. l. 132-142, 151-158). Taigi, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, 31 000 Lt suma buvo panaudota ne ieškovės, o paties atsakovo G. K. interesais. Šios aplinkybės niekaip nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė atsakovui G. K. kotedžą padovanojo tik praėjus tam tikram laikui po atsiskaitymo su statytojais. Atsižvelgiant į tai, kad 31 000 Lt suma buvo apelianto sumokėta atsiskaitant už turtą, kuris vėliau neatlygintinai perleistas jam, taip pat įvertinus jau paminėtą aplinkybę, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės pavedimą už jai priklausiusį žemės sklypą gautą pinigų sumą pervesti UAB „Statybos valda“, konstatuotina, jog byloje neįrodyta, kad apelianto nurodomas 2013 m. lapkričio 21 d. mokėjimas yra kaip nors susijęs su atsiskaitymu pagal 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį. Apelianto argumentai, kad nurodytos sumos sumokėjimo UAB „Statybos valda“ už ieškovę pripažinimas savaime reiškia pripažinimą, kad su ieškove buvo atsiskaityta pagal 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį, nepagrįsti. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad byloje neįrodyta, jog su ieškove pagal 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį buvo atsiskaityta. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas apeliaciniu skundu net neginčija kitų pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su 2013 m. lapkričio 12 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorio apsimestinumu, t. y. to, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog laikotarpiu nuo ginčijamos 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo iki ginčijamos 2015 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo atsakovas A. K. pats asmeniškai būtų atlikęs kokius nors veiksmus, susijusius su nupirkto 1,6898 ha žemės sklypo valdymu, taip pat įrodymų, patvirtinančių šio atsakovo teiginius, jog jis pats siekė turimus žemės sklypus parduoti tretiesiems asmenims ir, tik nepavykus to padaryti, 2015 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi juos perleido atsakovui G. K.. Byloje pateikti įrodymai bei šalių paaiškinimai patvirtina, kad po to, kai A. K. įsigijo aptariamą žemės sklypą, veiksmus, susijusius su ginčo sklypu atliko būtent G. K. (t. II, b. l. 11-12, t. I, b. l. 136). Taigi, byloje nenustatyta, kad atsakovas A. K. 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sandoriu realiai siekė įgyti turto savininko teises ir jomis naudotis (CPK 320 straipsnis). Galiausiai, 2015 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartimi A. K. padavė trylika ginčo žemės sklypų G. K. už 14 481 EUR sumą t. y. už tą pačią sumą, už kurią 2013 m. lapkričio 12 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartimi ieškovei priklausęs žemės sklypas buvo perleistas atsakovo A. K. nuosavybėn (t. II, b. l. 20-49). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra įrodymų apie realų atsiskaitymą ir pagal 2015 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai pripažino 2013 m. lapkričio 12 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl 2013 m. lapkričio 12 d. pirkimo – pardavimo sandorio apsimestinio pobūdžio apeliaciniu skundu nepaneigtos.

Dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms

CK 2.134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Taigi, įstatyme įtvirtinta imperatyvi nuostata, draudžianti atsakovui G. K. ieškovės vardu ir jai atstovaujant sudaryti sandorius su pačiu savimi. Pripažinęs 2013 m. lapkričio 12 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu, ir tuo pačiu pripažinęs, kad tikrąja 2015 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sutarties šalimi (pardavėju) išliko apelianto atstovaujama ieškovė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2015 m. birželio 12 d. pirkimo – pardavimo sutartis prieštarauja CK 2.134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam imperatyvui ir todėl yra negaliojanti CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Dėl restitucijos

Kolegija pripažįsta nepagrįstais apelianto argumentus, kad ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pritaikius vienašalę restituciją ieškovė nepagrįstai praturtėjo apelianto sąskaita. Kaip jau minėta, byloje neįrodyta, kad apelianto 2013 m. lapkričio 21 d. mokėjimas UAB „Statybos valda“ būtų susijęs su atsiskaitymu pagal žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį. Byloje nenustačius, kad su ieškove už parduodamus žemės sklypus buvo atsiskaityta, taikyti dvišalės restitucijos pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo.

Dėl kitų apelianto argumentų

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai neįvertino ieškovės asmenybės ir veiklos, kuria ieškovė vertėsi visą gyvenimą, pobūdžio. Kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo ginčo išsprendimui ir niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamų sandorių negaliojimo pagrįstumo, todėl šie apelianto argumentai teisėjų kolegijos atmetami. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė (CPK 320 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti apelianto prašymą dėl įrodymų išreikalavimo.

Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Goda Ambrasaitė - BalynienėVirginija ČekanauskaitėVigintas Višinskis