Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Meilučio ir Rūtos Palubinskaitės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2597-752/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. B. dėl draudimo išmokos dalies priteisimo ir pagal atsakovo A. B. priešieškinį dėl sumokėtų piniginių lėšų grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškinyje, teisme gautame 2013-09-30, prašė priteisti iš atsakovo 7 524,05 Eur (25 979,04 Lt) žalą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 779 Lt žyminio mokesčio ir 383,81 Lt išlaidas, susijusias su dokumentų vertimu į lietuvių kalbą (t. 1, b. l. 71–73). Ieškovė nurodė, kad 2007-06-22 eismo įvykio Norvegijoje metu buvo sužalotas dviratininkas O. K.. Šios avarijos kaltininkas vairavo transporto priemonę „C. V.“, v. Nr. (duomenys neskelbtini) kurios valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta TPVCAP draudimu AB „Lietuvos draudimas“ pagal su atsakovu (draudėju) sudarytą valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Šios avarijos padarytai žalai atlyginti ieškovė išmokėjo 194 438,49 Lt draudimo išmoką pagal sprendimus: 2008-11-13 dėl 11 661,45 Lt, 2009-03-13 dėl 6 522,75 Lt, 2010-12-22 dėl 34 528 Lt, 2011-01-21 dėl 9 446,41 Lt, 2011-07-29 dėl 14 884,68 Lt, 2011-10-11 dėl 117 395,20 Lt. Atsakovas nevykdė LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPSVCAPDĮ) 12 str. numatytų reikalavimų per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, pateikti draudikui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti draudikui išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko ar biuro nurodymų, todėl pagal TPSVCAPDĮ 22 straipsnį draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiam autoavarijoje asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį. Ieškovė prašo grąžinti 20 procentų, t. y. 38 887,69 Lt ieškovės išmokėtos sumos, atsižvelgdama į atsakovo įvykdytus pažeidimus, nepranešus per 3 darbo dienas apie įvykį ir nepadėjus aiškintis įvykio aplinkybių, neatsakius į 2008-07-09 paklausimą. Ieškovės teigimu, atsakovas skolą pripažino ir dalį skolos, t. y. 12 908,65 Lt, ieškovei sumokėjo.

Atsakovas priešieškinyje prašė priteisti iš ieškovės 3 738,60 Eur (12 908,65 Lt) be pagrindo įgytų lėšų, 6 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b. l. 16–19). Atsakovas nurodė, kad jis nėra atsakingas dėl šio eismo įvykio sukėlimo, todėl neturi pareigos kompensuoti draudiko išmokėtą draudimo išmoką. Eismo įvykis buvo tiriamas Norvegijos K. R. policijos apygardos pareigūnų. Atsakovo atstovui buvo pateiktas 2013-11-25 Patvirtinimo raštas su visa eismo įvykio medžiaga, 2014-01-17 P. N. K. R. policijos apygardos pareigūnai informavo, kad „A. B. pripažintas nekaltu ir jam nepaskirta bauda dėl nelaimingo atsitikimo (2007-06-22 R. apygardoje, automobilis (duomenys neskelbtini) Byla nutraukta“, kas patvirtina, kad atsakovas nėra atsakingas už eismo įvykį, dėl kurio draudikas yra išmokėjęs draudimo išmoką, todėl jam nekyla pareiga per 3 dienas draudikui pateikti informaciją apie eismo įvykį ir už tai nėra numatyta jokių sankcijų. Dėl to atsakovas neturi pareigos kompensuoti ieškovės išmokėtų draudimo išmokų, o ieškovė neturi teisės reikalauti šių išmokų sumokėti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014-05-12 sprendimu (t. 4, b. l. 118–142) ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė ir priteisė ieškovei iš atsakovo 724,05 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-05-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 22,56 Eur žyminį mokestį ir 37,65 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidas, taip pat 13,30 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.

Teismas nustatė, kad 2007-03-07 tarp šalių buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, galiojusi nuo 2007-03-21 iki 2008-03-20, kuria buvo apdrausta atsakovo automobilio „C. V.“, v. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu (t. 1, b. l. 9–10). 2007-06-22 Norvegijoje įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo atsakovas, vairavęs minėtą automobilį, jo metu buvo sužalotas Norvegijos dviratininkas O. K.. Atsižvelgdamas į ieškovo pateiktus įrodymus apie Norvegijoje galiojantį teisinį reglamentavimą dėl eismo įvykių, kuriuose dalyvauja motorinės transporto priemonės (yra vienas iš dalyvių), ir motorinių transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės ypatumus, teismas sprendė, kad atsakovui, kaip transporto priemonės valdytojui, dėl 2007-06-22 eismo įvykio metu dviratininkui padarytos žalos atsirado civilinė atsakomybė, todėl ieškovė, kaip atsakovo civilinės atsakomybės draudikė, pagrįstai išmokėjo užsienio draudimo bendrovės apskaičiuotą draudimo išmoką. Dėl užsienio draudimo bendrovės kompetencijos teismas nurodė, kad teisinio reglamentavimo ir ieškovės bei AVUS grupės (AVUS ir AFES narių-partnerių) sutarties nuostatų, ieškovės pasirinktas atstovas turėjo pakankamus įgaliojimus atstovauti ieškovę jos santykiuose su žalą patyrusio O. K. atstovais ir spręsti dėl jų reikalavimų pagrįstumo bei jų tenkinimo. Dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senatį dėl 23 479,04 Lt, mokėtinų nuo 2011-10-18 jos sumokėtos 34 000 Eur (117 395,20 Lt) draudimo išmokos sumos, nes būtent nuo draudimo išmokos sumokėjimo dienos ieškovė įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovui ir regreso tvarka reikalauti atlyginti žalą. Ieškovė ieškinio senaties termino pradžią skaičiavo nuo 2013-05-18, klaidingai vertindama, kad ieškinio senatis prasideda pasibaigus jo pretenzijoje nurodytam 15 dienų terminui, nes pagal CK 1.130 str. 1 ir 2 d. iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo ir jį nutraukia tik ieškinio pareiškimas įstatymo nustatyta tvarka ar skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Šiuo atveju tokių nei ieškovės, nei atsakovo veiksmų nebuvo. Pagal paskutinę pretenziją atsakovas jokių mokėjimų neatliko, teisme pareigos mokėti ieškovės nurodytą sumą nepripažino, prašė taikyti ieškinio senatį. Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka ieškovei (CPK 12, 178 str.), tačiau ieškovė tokių aplinkybių neįrodinėjo. Nesant jokių objektyvių ir svarbių ieškinio senaties termino praleidimą pateisinančių priežasčių bei pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti, atsakovo reikalavimu teismas taikė senatį ieškinio daliai dėl 6 800 Eur (23 479,04 Lt) draudimo išmokos ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų už šią sumą priteisimo, nes, pasibaigus ieškinio senaties terminui pagrindiniam reikalavimui, pasibaigia ir papildomas reikalavimas (CK 1.135 str.). Dėl 2 500 Lt draudimo išmokos ir delspinigių priteisimo teismas nurodė, kad apie draudžiamą įvykį atsakingas draudikas sužinojo tik po metų iš atstovo Norvegijoje, kuriam apie įvykį pranešė ne atsakovas, o nukentėjusiojo advokatai, reikalaudami atlyginti žalą. Atsakovas nurodė, kad jis nebuvo pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, todėl jam nekilo pareiga pranešti draudikui, tačiau pagal TPVCAPDĮ civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas. Teismas vertino tai, kad atsakovas pats negalėjo tinkamai nuspręsti, kuris iš eismo įvykio dalyvių (jis ar dviratininkas) yra dėl jo atsakingas, nes tai nustatyti yra ne jo kompetencija. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog įvykį tyrę policijos pareigūnai nustatė, jog jam nekyla ne tik baudžiamoji ar administracinė, bet ir civilinė atsakomybė. Be to, eismo įvykyje jis taip pat nukentėjo – buvo apgadintas jo automobilis, jam padaryta turtinė žala. Tačiau atsakovas dėl patirto nuostolio pretenzijų nereiškė, kas taip pat patvirtina, jog atsakovas nebuvo įsitikinęs savo atsakomybės nebuvimu. Be to, pagal dvi pirmąsias pretenzijas jis ieškovei sumokėjo visą jos prašomą 20 proc. nuo sumokėtų draudimo išmokų sumą, o pagal trečiąją – didesniąją dalį sumos. Tai taip pat įrodo, jog atsakovas sutiko, jog yra atsakingas už asmeninį nepranešimą apie eismo įvykį, taip pat sutiko su ieškovės nustatytu dydžiu. Esant šioms aplinkybėms teismas ieškinio reikalavimą dėl 2 500 Lt (dalies išmokėtos draudimo išmokos) tenkino. Priešieškinio reikalavimus teismas atmetė, nurodęs, kad dėl 2007-06-22 eismo įvykio metu dviratininkui padarytos žalos atsirado atsakovo civilinė atsakomybė, o taip pat, kad ieškovė turėjo pagrindą pareikalauti 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas be pagrindo ieškovei sumokėjo 12 908,65 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 149–150) prašo teismo 2015-05-12 sprendimą pakeisti ir priteisti jai iš atsakovo 6 800 Eur (23 479,04 Lt) dalį draudimo išmokos ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl 6 800 Eur (23 479,04 Lt) draudimo išmokos priteisimo pareikšti. Pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Teismų praktikoje dalies skolos sumokėjimas pripažįstamas skolininko veiksmais, liudijančiais prievolės pripažinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-02-05 nutartis c. b. Nr. 2A-56/2008, LAT 2008-02-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-67/2008). Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo ieškovei atlikti mokėjimai yra nereikšmingi sprendžiant dėl ieškinio senaties termino eigos. Ieškovės sąskaitos išrašas patvirtina, kad nuo 2009-01-22 iki 2012-05-02 atsakovas grąžino dalį ieškovės nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos, kas reiškia, kad atsakovas pripažino prievolę. Ieškovė sutinka su teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas dėl negrąžintos dalies draudimo išmokos prasidėjo 2012-07-01 (CK 1.130 str. 3 d.). Tai reiškia, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl 6 800 Eur (23 479,04 Lt) draudimo išmokos priteisimo pareikšti suėjo 2013-07-01. Ieškovė 2013-05-16 pateikė teismui pareiškimą dėl 25 979,04 Lt draudimo išmokos priteisimo iš atsakovo teismo įsakymu, kurį teismas išdavė 2013-05-21 (Nr. L2-11665-752/2013), tačiau, skolininkui (atsakovui) pateikus prieštaravimus, teismas 2013-09-10 nutartimi išaiškino kreditorei (ieškovei) teisę per 14 dienų, skaičiuojamų nuo 2013-09-10 nutarties įteikimo ieškovei, terminą pateikti ieškinį, kurį ieškovė teismui pateikė 2013-05-27. Akivaizdu, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė, 2013-09-27 pareikšdama ieškinį dėl 6 800 Eur (23 479,04 Lt) draudimo išmokos priteisimo, praleido ieškinio senaties terminą, ir nepagrįstai šiuo pagrindu ieškinio dalį dėl 6 800 Eur draudimo išmokos priteisimo atmetė.

Atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 42–43) prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio senaties terminas dėl 2013-05-02 pretenzijoje nurodytos sumos (23 479,04 Lt) priteisimo prasidėjo 2011-10-18, kuomet ieškovė įvykdė pagrindinę prievolę sumokėdama 34 000 Eur draudimo išmoką, ir baigėsi 2012-10-18. Ieškinio senaties terminas dėl šios sumos priteisimo nebuvo nutrauktas, pratęstas, sustabdytas ir kitaip modifikuotas. Atsakovas 23 479,04 Lt prievolės nepripažino ir jos nevykdė. Tai, kad atsakovas vykdė prievolę dėl 2011-08-16 pretenzijoje nurodytos 11 771,81 Lt sumos, nereiškia, kad ieškinio senaties terminas nutrūko visoms kitoms atsakovo prievolėms. Teismo išvada, kad „ieškinio senaties terminas dėl nesumokėtos 2 500 Lt sumos pagal 2011-08-16 pretenziją 2012-07-01 prasidėjo iš naujo“, padaryta ne dėl reikalavimo priteisti 23 479,04 Lt, o tik dėl reikalavimo priteisti 2 500 Lt draudimo išmoką pagal atskirą prievolę.

Atsakovas apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 154–159) prašo pakeisti 2015-05-12 teismo sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas (automobilio vairuotojas) nėra atsakingas už eismo įvykį, kurio metu jo lenkiamas kitas eismo dalyvis staiga neapsidaręs įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su atsakovo automobiliu, Kelių eismo taisyklėse nėra draudimo automobilio vairuotojui lenkti dviratininką. Ieškovė nepateikė įrodymų apie N. K. galiojančias Kelių eismo taisykles ir neįrodė, kad tos taisyklės ginčo eismo įvykio aplinkybes reglamentuotų kaip avariją dėl atsakovo kaltės. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad eismo įvykio kaltininkas yra dviratininkas, kuris apsisukinėdamas nepraleido antra eismo juosta važiuojančio atsakovo. Priešingas išvadas teismas padarė ginčytinų ir nepatikimų įrodymų pagrindu – ieškovei lojalaus jo užsienio partnerio AFES laiškais ir susirašinėjimu bei Norvegijos kompensavimo tvarkos vadovu, kuris nėra oficialus teisės aktų išaiškinimas ir kurio pateikta tik dalis. Teismas bylos visiškai nevertino atsakovo kaip vartotojo aspektu, nesivadovavo jokiomis vartojimo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, neatliko veiksmų, siekdamas apginti viešąjį interesą, visas dėl eismo įvykio ir atsakingo asmens (taip pat dėl Norvegijos kompensavimo tvarkos vadovo reikšmės) kilusias abejones aiškino ne vartotojo, o draudiko naudai. Šis dokumentas neišsamiai ir nevisapusiškai nurodo Norvegijos teisės aktus, tai yra tik trumpa apžvalga ir ne visa informacija. Be to, Norvegijos kompensavimo tvarkos vadove nurodyti tik neoficialūs teisės aktų išaiškinimai, o ne teisės aktų citatos ar konkretūs Norvegijos teismų praktikos pavyzdžiai. Tokio pobūdžio dokumentas yra abejotinos teisinės reikšmės ir jo pagrindu negalima daryti išvados apie tai, kad atsakovas yra atsakingas dėl eismo įvykio. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad ieškovė draudimo išmoką būtų išmokėjusi eismo įvykyje dalyvavusiam O. K. arba jo įgaliotiems asmenims. Mokėjimo pavedimai patvirtina, kad ieškovė draudimo išmokas mokėjo savo partneriui – bendrovei AFES. Kiek iš šių sumokėtų pinigų buvo skirta „nuketėjusiam“ asmeniui O. K., duomenų nepateikta, nors to ne kartą prašė atsakovo atstovas. Atsakovas draudimo sutartimi nėra įsipareigojęs kompensuoti išlaidų, kurios skirtos ne eismo įvykio dalyviams, o draudiko tarpininkams ar teisininkams. Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, ar eismo įvykyje dalyvavusiam O. K. apskritai kokia nors draudimo išmoka buvo mokama, ar ieškovės deklaruojama draudimo išmokos suma nukeliavo tik iki pačios ieškovės įgalioto asmens (bendrovės AFES). Esant pagrįstų abejonių, ar draudimo išmoka buvo išmokėta „nuketėjusiam“ asmeniui O. K., šios abejonės taip pat turi būti vertinamos atsakovo, kaip vartotojo, naudai ir turi būti pripažinta, kad ieškovės nurodytos išlaidos nėra įrodytos kaip draudimo išmokos nukentėjusiam asmeniui mokėjimas. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad dviratininko žala (dėl nedarbingumo negautos pajamos) yra reali, įrodyta ir neišvengiama. Dar daugiau, ieškovės pateiktame 2011-05-26 Specialisto paaiškinime nurodyta visa eilė iki eismo įvykio dviratininko turėtų traumų, negalavimų, lėtinių ligų bei nedarbingumo laikotarpių, nuo 1993 m. iki 2007 m. jis turėjo 23 nedarbingumo periodus (po 1–2 per metus). Nėra duomenų, kad šiuo metu jo nedarbingumas sąlygotas išimtinai eismo įvykio, o ne anksčiau turėtų sveikatos problemų ar senatvės. Teismas šių aplinkybių visiškai neįvertino. Be to, teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, visiškai nepasisakė dėl atsakovo turėtų išlaidų.

Ieškovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 42–43) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės nuomone, jeigu atsakovas manė nesąs atsakingas dėl 2007-06-22 eismo įvykio, jis vis tiek privalėjo apie eismo įvykį pranešti draudikui. Atsakovas neįvykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir draudimo sutarties 2.5.5 punkte numatytos pareigos. Be to, neatsakydamas į ieškovės paklausimą atsakovas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir Draudimo sutarties 2.5.6 punkte numatytos pareigos pateikti draudikui visus būtinus paaiškinimus ir turimą informaciją apie eismo įvykį. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad Norvegijos kompensavimo vadovas yra nepakankamas, kad draudikų atstovai supažindintų su žalos atlyginimą reglamentuojančiais Norvegijos nuostatais. Norvegijos kompensavimo vadovą, bendradarbiaudamos su Norvegijos nacionaliniu draudikų biuru (norv. Trafikkforsikringsforeningen), parengė Norvegijos automobilių draudimo bendrovės. Vadovas skirtas tik draudimo adžasteriams (vert. past.: Įgaliotasis draudiko atstovas, kuris reguliuoja draudiminį įvykį ir finansinius santykius su draudėju) supažindinti su žalos atlyginimą reglamentuojančiais Norvegijos nuostatais, pateikiant trumpą jų apžvalgą. Vadove pateikiama ne visa informacija apie tai, kaip kompensacijos reikalavimai tvarkomi pagal Norvegijos teisę. Pirmosios instancijos teisme atsakovas neginčijo nukentėjusiajam išmokėtos žalos dydžio, todėl atsakovo nurodomos Norvegijos kompensacijos vadovo dalys yra nereikšmingos šioje byloje. Ieškovė, neturėdama teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiems asmenims, kai draudėjas nesilaikė TPVCAPDĮ 12 straipsnio nuostatų, turi teisę taikyti atsakovui TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sankciją, o būtent – reikšti reikalavimą atsakovui grąžinti nukentėjusiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinių skundų ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

Ieškovė apeliaciniame skunde ginčija teismo nustatytą aplinkybę, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas dėl 6 800 Eur draudimo išmokos priteisimo.

Kolegijos nuomone, ieškovė visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog ieškinio senaties terminas dėl šios 6 800 Eur (23 479,04 Lt) negrąžintos dalies draudimo išmokos prasidėjo 2012-07-01 (CK 1.130 str. 3 d.), kas reiškia, kad ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui pareikšti suėjo 2013-07-01.

Visų pirma pažymėtina, jog ieškovės apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad „ieškovė sutinka su bylą nagrinėjusio teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas dėl negrąžintos dalies draudimo išmokos prasidėjo 2012-07-01“. Kadangi skundžiamame teismo sprendime (žr. 21 psl. 5 pastraipą) nurodyta, kad „ieškinio senaties terminas dėl nesumokėtos 2 500 Lt sumos pagal 2011-08-16 pretenziją 2012-07-01 prasidėjo iš naujo“, akivaizdu, jog išvada dėl ieškinio senaties termino pradžios (2012-07-01) buvo padaryta ne dėl reikalavimo priteisti 23 479,04 Lt sumą, o tik dėl reikalavimo priteisti 2 500 Lt draudimo išmoką pagal atskirą prievolę

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 str. 4 d.).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad ieškinio senaties terminai reikšti regresinius reikalavimus pagal skirtingas skirtingu metu išmokėtas draudimo išmokas turi būti analizuojami atskirai. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai elgėsi, atskirai analizuodamas ieškinio senaties terminų pradžią ir pabaigą dėl skirtingais mokėjimo pavedimais išmokėtų draudimo išmokų priteisimo.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad atskiru 2011-10-18 Mokėjimo nurodymu Nr. 1448 ieškovė išmokėjo 34 000 Eur draudimo išmoką ir tik 2013-05-02 ieškovė surašė pretenziją atsakovui dėl 20 proc. draudimo išmokos sumokėjimo. Atsakovas viso bylos nagrinėjimo metu kategoriškai neigė gavęs šią pretenziją (byloje nėra nė vieno įrodymo dėl pretenzijos išsiuntimo ar įteikimo atsakovui). Tačiau net ir pripažįstant, kad jeigu pretenzija atsakovui buvo išsiųsta, akivaizdu, jog sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas dėl 2011-10-18 Mokėjimo nurodymu Nr. 1448 ieškovės išmokėtos draudimo išmokos jau buvo praleistas netgi pretenzijos surašymo metu. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas būtų kokia nors forma išreiškęs sutikimą su šioje pretenzijoje nurodytos sumos mokėjimu, jog būtų pripažinęs šią prievolę ar kokiais nors veiksmais būtų pradėjęs ją vykdyti. Kaip nustatyta byloje, atsakovas pavedimais dengė dalį ankstesnėje, t. y. 2011-08-16 pretenzijoje nurodytos sumos (11 771,81 Lt), tokiu būdu konkliudentiniais veiksmais ieškinio senaties terminą nutraukdamas būtent pastarosios sumos atžvilgiu, o ne sumos, nurodytos 2013-05-02 pretenzijoje (23 479,04 Lt), atžvilgiu.

Taigi ieškinio senaties terminas dėl 2013-05-02 pretenzijoje nurodytos sumos (23 479,04 Lt) priteisimo prasidėjo 2011-10-18, kuomet ieškovė įvykdė pagrindinę prievolę, sumokėdama 34 000 Eur draudimo išmoką, ir baigėsi 2012-10-18. Ieškinio senaties terminas dėl šios sumos priteisimo atsakovo nebuvo nutrauktas, pratęstas, sustabdytas ir kitaip modifikuotas. Atsakovas 23 479,04 Lt prievolės nepripažino ir jos nevykdė. Tai, kad atsakovas vykdė prievolę dėl 2011-08-16 pretenzijoje nurodytos sumos (11 771,81 Lt), kolegijos nuomone, dar nereiškia, kad ieškinio senaties terminas nutrūko visoms kitoms atsakovo prievolėms, ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Papildomai pažymėtina, kad nuo to momento, kai ieškovė 2011-10-18 Mokėjimo nurodymu Nr. 1448 išmokėjo 34 000 Eur draudimo išmoką (nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos), iki kreipimosi į teismą dienos (2013-05-20) ieškovė elgėsi visiškai pasyviai, neatliko jokių veiksmų dėl draudimo išmokos pareikalavimo iš atsakovo. Taigi ieškovė daugiau nei 1,5 metų elgėsi visiškai pasyviai ir nepateisinamai, kas patvirtina buvus pačios ieškovės neapdairumą. Šios aplinkybės reiškia, kad, vadovaujantis protingumo kriterijais, ieškinio senaties terminas net negalėtų būti atnaujintas (nors ieškovė tokio reikalavimo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo net nereiškė).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstas ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad transporto priemonės valdytojas privalo pranešti draudikui tik apie eismo įvykį, už kurį jis atsakingas, yra teisiškai nepagrįstas. TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas. Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties (toliau – Draudimo sutartis) 2.5.5 punkte numatyta, kad draudėjo pareiga per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. Apie eismo įvykį reikia pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, ir tuo atveju, kai neaišku, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas. Vadinasi, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovė, jeigu atsakovas manė nesąs atsakingas dėl 2007-06-22 eismo įvykio, jis vis tiek privalėjo apie eismo įvykį pranešti draudikui. Kadangi atsakovas, nesant aiškumo, kuris eismo dalyvis yra dėl jo atsakingas, apie eismo įvykį nepranešė draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, pritartina ieškovės argumentui, jog tokiu būdu jis neįvykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir draudimo sutarties 2.5.5 punkte numatytos pareigos. Be to, neatsakydamas į ieškovės paklausimą, atsakovas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir Draudimo sutarties 2.5.6 punkte numatytos pareigos pateikti draudikui visus būtinus paaiškinimus ir turimą informaciją apie eismo įvykį.

Atsakovo argumentas, kad byloje ieškovė nepateikė ginčui esminės Norvegijos kompensavimo vadovo dalies, kolegijos nuomone, taip pat laikytinas visiškai nepagrįstu. Visų pirma pažymėtina, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas šio argumento neteikė, neprašė įpareigoti ieškovę pateikti visą į lietuvių kalbą išverstą Norvegijos kompensavimo vadovą, nekėlė ginčo dėl nukentėjusiajam O. K. išmokėtos žalos dydžio, o įrodinėjo tik aplinkybę, kad dėl eismo įvykio jam nekilo civilinė atsakomybė. Kolegija visiškai sutinka su ieškovės argumentu, jog atsakovas, nereiškęs šių argumentų pirmosios instancijos teisme, nebeteko teisės juos reikšti apeliacinės instancijos teisme, tuo labiau, jog, atsakovui pirmosios instancijos teisme neginčijus nukentėjusiajam O. K. išmokėtos žalos dydžio, atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos Norvegijos kompensacijos vadovo dalys, kolegijos nuomone, šioje byloje yra nereikšmingos.

Atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, kad Norvegijos kompensavimo vadovas yra nepakankamas, kad draudikų atstovai supažindintų su žalos atlyginimą reglamentuojančiais Norvegijos nuostatais. Norvegijos kompensavimo vadovą, bendradarbiaudamos su Norvegijos nacionaliniu draudikų biuru (norv.Trafikkforsikringsforeningen), parengė Norvegijos automobilių draudimo bendrovės. Vadovas skirtas tik draudimo adžasteriams (vert. past.: Įgaliotasis draudiko atstovas, kuris reguliuoja draudiminį įvykį ir finansinius santykius su draudėju) supažindinti su žalos atlyginimą reglamentuojančiais Norvegijos nuostatais, pateikiant trumpą jų apžvalgą. Vadove pateikiama ne visa informacija apie tai, kaip kompensacijos reikalavimai tvarkomi pagal Norvegijos teisę.

Ieškovė savo reikalavimą grindžia TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60.3 ir 60.5 punktais, kuriuose numatyta, jog draudikas turi teisę reikalauti draudėjo grąžinti iki 20 % trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos dalies, kadangi šis nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų taisyklių, t. y. per nustatytą terminą nepranešė draudikui apie eismo įvykį bei nepadėjo draudikui aiškintis eismo įvykio aplinkybių (neatsakė į paklausimą). R. T. 63 punktu, grąžintinos sumos dydis yra įvertinamas atsižvelgiant į tai, koks draudimo sutarties sąlygų pažeidimas buvo įvykdytas ir kokia žala kilo dėl minėto pažeidimo. Paminėtina tai, jog nepranešimas apie eismo įvykį yra susijęs ne su eismo įvykio pasekmėmis, tačiau su draudėjo elgesiu po eismo įvykio (žr., pvz., LAT 2007-10-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-433/2007). Ieškovė, neturėdama teisės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiems asmenims, kai draudėjas nesilaikė TPVCAPDĮ 12 straipsnio nuostatų, turi teisę taikyti atsakovui TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sankciją, būtent – reikšti reikalavimą atsakovui grąžinti nukentėjusiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas.

Apibendrinant aptartas aplinkybes darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2015-05-12 sprendimas dalyje dėl ieškinio tenkinimo iš dalies ir priešieškinio atmetimo yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį pakeisti pagal atsakovo apeliacinį skundą.

Dėl atsakovo pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovo teigimu apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurių, bendrai ginčo sumai esant 38 887,69 Lt (25 979,04 Lt + 12 908,65 Lt), teismui netenkinus atsakovo priešieškinio (12 908,65 Lt suma) ir iš atsakovo dar priteisus 2 500 Lt, t. y. atsakovui bylą pralaimėjus 40 procentų ((12 908,65 Lt + 2 500 Lt) x 100 proc. / 38 887,69 Lt), atsakovui iš ieškovės turėjo būti priteista 60 procentų jo turėtų 533 1,80 Lt išlaidų, susijusių su bylinėjimusi – 3 199,08 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė dėl atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio ir priešieškinio reikalavimų daliai.

Nustatyta, jog 2014-04-14 Prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (3 t., b. l. 110–116) atsakovas prašė iš atsakovo priteisti 5 331,80 Lt išlaidų, kas atitinka 1 544,2 Eur.

Bendrai ginčo sumai esant 11 262,65 Eur (7 524,05 +3 738,6), teismui netenkinus atsakovo priešieškinio (3 738,6 Eur suma) ir iš atsakovo dar priteisus 724,05 Eur, t. y. atsakovui bylą pralaimėjus 40 proc. ((3 738,6 Eur + 724,05 Eur) x 100 proc. / 11 262,65), arba, kitaip sakant, atsakovui bylą laimėjus 60 proc. (6 800 Eur x 100 proc. / 11 262,65), kolegijos nuomone, ieškovei atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nepateikus jokių argumentų dėl atsakovo turėtų išlaidų ir jų dydžio nepagrįstumo, atsakovui, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, priteistina 926,52 Eur (1 544,2 Eur x 60 proc.), kas atitinka 3 199,08 Lt (5 331,80 Lt x 60 proc.), advokato pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Kadangi skundžiamu sprendimu ieškovei iš atsakovo buvo priteista 37,65 Eur ieškovės turėtų advokato teisinės pagalbos išlaidų, dėl kurių dydžio ieškovė apeliacinio skundo neteikė, kolegija, atlikusi ieškovei priteistų ir atsakovui priteistinų advokato pagalbos išlaidų įskaitymą, panaikina sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista 37,65 Eur ieškovės turėtų advokato teisinės pagalbos išlaidų, ir priteisia iš ieškovės atsakovui 888,87 Eur pirmosios instancijos teisme turėtų advokato pagalbos išlaidų (926,52 – 37,65).

Kadangi atsakovė nesiskundė dėl iš jos valstybei priteistų 13,30 Eur procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme išlaidų, kolegija šios sprendimo dalies nerevizuoja.

Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, skundžiamą sprendimą pakeičia (CPK 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 3 p.) ir panaikina sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovei priteista 37,65 Eur ieškovės turėtų advokato teisinės pagalbos išlaidų, ir priteisia iš ieškovės atsakovui 888,87 Eur pirmosios instancijos teisme turėtų advokato pagalbos išlaidų.

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, atsakovui priteistina 302,5 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Tačiau, atsakovo apeliacinį skundą iš esmė atmetus ir patenkinus tik dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, atsakovo turėtos išlaidos už apeliacinio skundo surašymą iš ieškovės nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti, atsakovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A. B. ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ priteista 37,65 Eur ieškovės turėtų advokato teisinės pagalbos išlaidų, ir priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atsakovui A. B. 888,87 Eur pirmosios instancijos teisme turėtų advokato pagalbos išlaidų.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atsakovui A. B. 302,5 Eur jo turėtų apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbos išlaidų.