Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Mindaugas Šimonis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo A. B., atstovaujamo advokato S. B., atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2597-752/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui A. B. dėl draudimo išmokos dalies priteisimo, bei pagal atsakovo A. B. priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl sumokėtų piniginių lėšų grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Aptariamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirajame skunde nustatytose ribose toliau tikrina skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Skundžiama Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartimi atsakovui nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas negali būti taikomas šioje byloje.

CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio atleidžiami darbuotojai ir vartotojai - bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo ir vartojimo teisinių santykių. Teismui aiškinant ir taikant šią teisės normą turi būti atsižvelgta į jos tikslus – palengvinti teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą asmenims, kurie tam tikruose visuomeniniuose santykiuose yra labiau pažeidžiami ir teisine prasme laikomi silpnesnioji šių santykių šalis. Iš šios teisės normos lingvistinės konstrukcijos darytina išvada, kad civilinėse bylose vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių. Teismui sprendžiant, ar konkrečioje byloje asmuo turi būti atleistas nuo žyminio mokesčio, turi būti nustatoma, ar pagal įstatymą asmuo, prašantis jį atleisti nuo žyminio mokesčio yra vartotojas, ir ar reikalavimai yra atsiradę iš vartojimo teisinių santykių.

Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje numatyta, jog vartotojas – tai fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 14 dalį vartojimo sutartis – tai prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Teismų praktikoje vartojimo sutartis yra apibrėžiama kaip sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-511-196/2015). Taigi tam, kad sutartį būtų galima pripažinti vartojimo sutartimi, būtina nustatyti, jog, pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo, antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo klausimas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra tiesiogiai susijęs su vartojimo teisinių santykių tarp šalių kvalifikavimu. Siekiant įvertinti ginčo teisinių santykių pobūdį turi būti tiriamos ir nustatomos atitinkamos faktinės aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo sudarydama sutartį siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).

Draudimo sutartis – tai sutartis, pagal kurią viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis (CK 6.987 straipsnio 1 dalis). Taigi draudimo sutartimi draudėjas iš draudiko įsigyja draudimo nuo draudiminio įvykio apsaugos paslaugą. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (TPVCAPD) sutartis – tai atskira draudimo sutarčių grupė, kurių sudarymą reglamentuoja privalomos imperatyvios teisės normos. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsakyti jos sudarymu suinteresuotam asmeniui, nes TPVCAPD sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnis). Kita vertus, tai prisijungimo būdu sudaroma sutartis, kuri tam tikrais atvejais gali būti kvalifikuojama ir vartojimo sutartimi, todėl jai taikomi atitinkami sutarčių aiškinimo ir silpnesniosios sutarties šalies apsaugos standartai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). TPVCAPD sutartis pagal sandorio šalis ir jo sudarymo tikslus tam tikrais atvejais gali būti kvalifikuojama vartojimo sutartimi.

Nagrinėjamu atveju tarp ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo A. B. 2007 m. kovo 7 d. buvo sudaryta Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 03/74857531, kuria apdrausta automobilio Chrysler Voyager, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, jog draudimo sutartis buvo sudaryta tarp fizinio asmens – atsakovo A. B., ir draudiko – ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ (asmens, veikiančio verslo tikslais), taigi ieškovės ir atsakovo statusas atitinka Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nurodytąjį, t. y. kad paslaugų teikimo sutartis, iš kurios kildinami atsakovo reikalavimai, buvo sudaryta tarp fizinio asmens ir verslininko. Be to, transporto priemonė Chrysler Voyager, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruota atsakovo A. B. vardu, transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės sutarties šalimi (draudėju) taip pat yra pats atsakovas A. B., kitų įrodymų, kurie paneigtų aplinkybę, jog atsakovas apdraustą automobilį naudojo asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti, o ne verslui ar profesinei veiklai, byloje nėra, todėl, darytina išvada, kad draudimo sutartis buvo sudaryta atsakovo A. B. asmeniniams šeimos, namų ūkio (ne verslo ar profesiniams) poreikiams tenkinti. Nors ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad atsakovas A. B. nėra pateikęs įrodymų, jog jo automobilis Norvegijoje nebuvo naudojamas verslui ar profesinei veiklai, todėl negalima daryti išvados, jog sutartis buvo sudaryta ir apdrausta transporto priemonė naudota tik asmeniniams atsakovo, jo šeimos ir namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su atsakovo verslu ar profesija, tačiau pažymėtina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, todėl šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka pačiai ieškovei (CPK 178 straipsnis).

Pažymėtina, kad jau iš pačios minėto CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotės matyti, jog įstatymų leidėjas, apibrėždamas atleidžiamų nuo žyminio mokesčio asmenų ratą, juos nurodo kaip tam tikrų teisinių santykių, iš kurių kilo reikalavimai, subjektus. Kitaip tariant, vartotojo statusą atitinkantis subjektas (t. y. fizinis asmuo, kuris pas prekes ar paslaugas teikiantį verslininką (fizinį ar juridinį asmenį, veikiantį verslo tikslais) įsigyja prekes ir paslaugas ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti) yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo byloje, kilusioje dėl pareikštų reikalavimų iš šių vartojimo teisinių santykių, nepriklausomai nuo to, kaip formuluojamas pats reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2015 m. birželio 17 d. nutartimi konstatavo, kad atsakovo priešieškinis buvo pareikštas dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, o toks reikalavimas nelaikytinas atsiradusiu iš vartojimo teisinių santykių, tačiau, pažymėtina, jog ieškovės reikalavimai atsakovui kildinami būtent iš 2007 m. kovo 7 d. tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo A. B. sudarytos Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/74857531, atsakovo priešieškiniu reikalaujama priteisti iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ 12 908,65 Lt įmoka, kaip be pagrindo įgytas turtas, taip pat buvo sumokėta ieškovei draudimo sutarties pagrindu, kilęs ginčas tarp šalių sprendžiamas remiantis draudimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, todėl, darytina išvada, jog atsakovo A. B. reikalavimas yra kildinamas iš draudimo sutarties, kuri taip pat yra ir vartojimo sutartis, t.y. visi reikalavimai šioje byloje atsakovo A. B. atžvilgiu kyla iš vartojimo teisinių santykių. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, rezoliucija priimdamas atsakovo A. B. priešieškinį (t. 2 b. l. 16), nenustatė trūkumų ir neįpareigojo atsakovą sumokėti žyminį mokestį už pareikštą priešieškinį, laikydamas, jog atsakovas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi yra vartotojas, o jo reikalavimai kildinami iš vartojimo teisinių santykių, todėl analogiškai turėtų būti sprendžiamas žyminio mokesčio klausimas atsakovui paduodant apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo (CPK 80 straipsnio 4 dalis).

Vartojimo sutarties kvalifikavimui svarbios dvi aplinkybės: sandorio šalys ir sandorio sudarymo tikslai. Viena iš sandorio šalių turi būti tik fizinis asmuo, o kita – verslo subjektas. Fizinis asmuo sudaro sandorį, siekdamas tenkinti asmeninius, šeimos ar namų ūkio poreikius, bet ne profesiniais ar panašaus pobūdžio tikslais. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo A. B. sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, kadangi ji atitinka abi aukščiau nurodytas sąlygas, draudėjas (atsakovas A. B.) šiuo atveju laikytinas vartotoju, ieškinio ir priešieškinio reikalavimai yra kilę iš vartojimo teisinių santykių, todėl apeliantui reiškiant materialinius reikalavimus šios sutarties pagrindu ir teikiant apeliacinį skundą, taikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovui buvo nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – sumokėti žyminį mokestį, naikintina kaip priimta netinkamai pritaikius žyminio mokesčio mokėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, ir apeliacinio skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Top of Form

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą patenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti A. B. apeliacinio skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.