Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-76-159/2013

Teisėja Vida Butanavičiūtė (Proceso Nr. 2-42-3-00282-2011-7)

2013 m. vasario 6 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Eugenijos Morkūnienės, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio, Albinos Pupeikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo M. P. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-318-799/2012 pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovams R. P. ir M. P. dėl dalies išmokėtų sumų priteisimo, trečiasis asmuo D. P.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas atmetė atsakovų atsikirtimus dėl žalos dydžio nurodydamas, kad po eismo įvykio ginčo dėl padarytos žalos nebuvo, be to, CK 1.44 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė, nustatoma pagal 1971-05-04 Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. 2010-01-24 eismo įvykio metu padaryta žala buvo nustatyta ir draudimo išmoka išmokėta pagal eismo įvykio vietos, t. y. Norvegijos, teisės aktus ir juose nustatytus terminus.

Atsakovas M. P. 2012-08-16 padavė apeliacinį skundą. Juo prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimą ir priimti naują – ieškovės ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias senaties termino taikymą, netinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, netinkamai vertino įrodymus, taip pat rėmėsi nepatikimais įrodymais. Dėl senaties termino nurodo, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika ieškinio senaties termino eigą nutraukia tik tinkamas teisės į teismą realizavimas, t. y. ieškinio pareiškimas nutraukia ieškinio senaties terminą tik dėl to asmens, kuris byloje patrauktas (ieškinyje nurodytas) atsakovu. Ieškinio pareiškimas netinkamam atsakovui ieškinio senaties termino eigos nenutraukia. Dėl įrodinėjimo pareigos ir įrodymų vertinimo apeliantas nurodo, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis byloje nagrinėjamu atveju laikytina standartinėmis sąlygomis sudaryta vartojimo sutartimi, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis CK 6.193 straipsnio 4 dalies taisykle, nustatančia, kad visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Todėl teismas negalėjo padaryti išvados, kad apeliantas sudarydamas draudimo sutartį ieškovei nepateikė visos būtinos informacijos ir dokumentų apie tikrąjį automobilio valdytoją, kadangi tiek M. P., tiek D. P. teisme nurodė, jog ieškovei ši informacija buvo suteikta, t. y. kad automobilį valdys būtent jie. Ieškovei nepateikus įrodymų, jog apeliantas sudarydamas sutartį šias aplinkybes nuslėpė, turėjo būti preziumuojama, kad šios aplinkybės draudimo sutarties sudarymo dieną ieškovei buvo žinomos. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir vadovavosi vien ieškovės – stipresniosios sandorio šalies – paaiškinimais. Dėl reikalaujamos priteisti sumos dydžio apeliantas nurodo, kad teismas visiškai netyrė regresinio reikalavimo dydžio pagrįstumo, nors ieškovė apskritai nepagrindė draudimo įmokos padidėjimą 44,3 procentais. Sutarties 1.5.1.3. punkte buvo atsižvelgta į atsakovo R. P. 31 metų amžių ir vairavimo stažą ir jam pritaikyta 10 proc. nuolaida, tai atitinka 23 Lt draudimo įmokos. Netgi laikant, kad sudarant draudimo sutartį apeliantas ieškovei neatskleidė būtinų duomenų, vadovaujantis CK 6.993 straipsnio 6 dalies nuostata, ieškovė gali reikalauti susigrąžinti tik proporcingą padidėjusiai draudimo įmokai sumą, t. y. 10 proc. nuo visos žalos (t. 2, b. l. 108–109).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad 2010-01-24 Norvegijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu D. P. (M.) vairuodama automobilį „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), susidūrė su transporto priemone „Peugeot 407“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jį apgadino. D. P. eismo įvykio deklaracijoje patvirtino savo kaltę (t. 1, b. l. 12). Automobilio „Audi A6 Avant“ savininkas yra atsakovas R. P. (t. 1, b. l. 13). M. P. R. P. vardu su AAS „Gjensidige Baltic“ 2009-04-09 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. SGB 0193928, galiojusią 12 mėnesių, sumokėjo nustatytą 230 Lt draudimo įmoką (t. 1, b. l. 7–10). Sutarties pagrindu ieškovė nukentėjusiam asmeniui 114 598 NOK dydžio draudimo įmoką pervedė 2010-06-19 (t. 1, b. l. 16), 2010-09-15 R. P. pareiškė pretenziją dėl dalies draudimo išmokos, t. y. 25 138,22 Lt, grąžinimo (t. 1, b. l. 17), 2011-05-20 dėl šios sumos išieškojimo iš R. P. kreipėsi į teismą (t. 1, b. l. 3), 2012-05-25 patikslintu ieškiniu pareiškė 22 121,63 Lt reikalavimą ir M. P. kaip solidariam skolininkui (t. 2, b. l. 5).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnis).

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo apelianto nurodytu aspektu – sprendžiant sutarčiai sudaryti (rizikai įvertinti) būtinos informacijos pateikimo klausimą. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad abi šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 182 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka. Taigi prezumpcijos turi būti įtvirtintos įstatyme. Apeliantas nepagrįstai remiasi CK 6.188 straipsniu reglamentuojančiu vartotojo teisę pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas, nes atsakovas priešinių reikalavimų pripažinti draudimo sutarties sąlygas negaliojančiomis nereiškė ir net sutarties sąlygų nesąžiningumu neatsikirtinėjo, bet priešingai – sutarties sąlygomis rėmėsi atsikirsdamas į ieškovės reikalavimus. Taip pat apeliantas nepagrįstai remiasi ir CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatos, nustatančios vartojimo ar prisijungimo būdu sudarytų sutarčių neaiškių sąlygų aiškinimo taisyklę, nes byloje nekilo ginčo dėl draudimo sutarties sąlygų turinio, atsakovas neatsikirtinėjo sutarties sąlygų neaiškumu, nesuprantamu išdėstymu ir pan. Draudimo sutarties 1.5. punkte aiškiai nurodytos sutartos transporto priemonės naudojimo sąlygos, turinčios įtakos draudimo rizikai, 1.5.1.3. punkte nustatyta, kad draudimo įmoka sumažinta atsižvelgiant į transporto priemonės valdytojo (bet ne į savininko) amžių. Apeliantas teigdamas, kad sudarant sutartį draudikui nurodė, jog transporto priemonę valdys jis ir D. P., t. y. teigdamas aplinkybes, kurios prieštarauja jo parašu patvirtintoje rašytinėje sutartyje esantiems duomenims, privalo šias aplinkybes įrodyti bendra tvarka – „įrodinėja teigiantis“ (ei incumbit probatio, qui dicit, non qui negat) (CPK 12, 178 straipsniai).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentais ieškovės reikalaujamos grąžinti draudimo išmokos dalies dydžio klausimu. Draudimo sutarties 1.5.1.3. punkte nustatyta, kad draudimo įmoka sumažinta 10 proc. atsižvelgiant į transporto priemonės valdytojo amžių (nuo 30 iki 64 metų imtinai). Taip pat nurodyta, kad draudimo rizikos padidėjimu laikomas transporto priemonės perdavimas vairuoti asmeniui, kurio amžius yra mažesnis nei 30 metų, bei asmeniui, kurio vairuotojo stažas yra mažesnis nei 7 metai. Taigi konkrečiu procentiniu dydžiu stažo skirtumas, skirtingai nei valdytojo amžiaus atveju, sutartyje neįvertintas. Tuo tarpu iš ieškovės pateikto draudimo įmokos dydžio apskaičiavimo paaiškinimų matyti, kad sutartyje nurodyti 10 proc. apskritai į apskaičiavimo formulę neįtraukti, pateiktose koeficientų lentelėse bendras amžiaus/stažo koeficientas skiriasi daugiau nei 10 proc., t. y. nuo 0,8 iki 1,1 (t. 2, b. l. 138–139). Be to, pati ieškovė nurodo, kad apskaičiuodama 230 Lt draudimo įmoką taikė 5 proc. komercinę nuolaidą, tačiau apskaičiuodama 332 Lt įmoką (pagal D. P. amžiaus ir stažo duomenis) šios nuolaidos netaiko nenurodydama priežasčių (t. 2, b. l. 135–136). Pritaikius nuolaidą draudimo įmoką sudarytų 316 Lt. Taip pat ieškovė klaidingai apskaičiuoja draudimo įmokos padidėjimo, turinčio tiesioginės įtakos grąžintinos draudimo išmokos dalies dydžio apskaičiavimui, procentinę išraišką – 44,3 proc. ir, atitinkamai, neteisingai apskaičiuoja grąžintiną draudimo išmokos dalį – 22 121,63 Lt; tuo atveju, jei M. P. sudarydamas sutartį būtų draudikui atskleidęs visą reikiamą informaciją draudimo rizikai įvertinti ir būtų sumokėjęs 316 Lt draudimo įmoką (100 proc.), ieškovė privalėtų nukentėjusiam asmeniui išmokėti visą 50 276,43 Lt draudimo išmoką (100 proc.) negalėdama reikalauti dalies jos grąžinimo iš atsakovo. Todėl įvertinus tai, kad atsakovas sumokėjo tik 230 Lt (73 proc. nuo 316 Lt), ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti tik likusiai neapmokėtai draudimo įmokos daliai (27 proc.) proporcingą draudimo išmokos sumą (27 proc. nuo 50 276,43 Lt), tai sudarytų tik 13 711,75 Lt.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais ieškinio senaties klausimu. Atmestinas kaip nepagrįstas ieškovės atsiliepimo argumentas, kad senaties termino eigos pradžia ieškiniui atsakovui M. P. pareikšti laikytinas momentas, kada ieškovė sužinojo apie tai, kad draudimo sutartį galbūt sudarė ir pasirašė ne R. P., bet M. P., t. y. nuo 2011-06-15, kai ieškovė gavo M. P. prieštaravimus. Visų pirma, ieškovė negali remtis nežinojimu, kas pasirašė draudimo sutartį, tuo pagrindu, kad sutartį sudarė per savo rizika pasirinktą trečiąjį asmenį UADB „Gedgauda“ (CK 6.38 straipsnio 4 dalis, 6.257 straipsnis). Antra, senaties termino eigos pradžia regresiniams reikalavimams prasideda ne nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), bet nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Netgi CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, kuria remiasi ieškovė, nustatyta, kad šioje dalyje nustatytos taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Nagrinėjamos bylos atveju tokia taisyklė yra įtvirtinta CK 1.127 str. 4 dalyje. Ieškovė atsiliepime neginčija apelianto argumento, su juo teisėjų kolegija taip pat sutinka, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime konstatavo, jog ieškinio senaties termino eiga nutrūko ieškovui 2011-05-21 kreipusis į teismą dėl 25 138,22 Lt išieškojimo iš kito atsakovo – R. P. Apeliantas teisingai argumentuoja, kad aplinkybė, jog ieškovas pareiškė reikalavimus teisme kitam atsakovui, neturi įtakos senaties terminui pareikšti ieškinį apeliantui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002-12-20 nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 18, 2003 m.). Ieškovė nukentėjusiam asmeniui draudimo įmoką pervedė 2010-06-19, o ieškinį M. P. pareiškė tik 2012-05-25, todėl teisėjų kolegijai yra pagrindas padaryti išvadą, kad ieškovė praleido CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškovės atsiliepime pareikšta nuomonė, kad teismui konstatavus, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, jis turėtų būti atnaujintas vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, t. y. teismui pripažinus, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, yra nepagrįsta, nes pati ieškovė nenurodo jokių svarbių termino praleidimo priežasčių, sutrukdžiusių jai pareikšti ieškinį M. P. Priešingai, atsakovui R. P. pareiškus prieštaravimus dėl ieškovės 2011-05-20 pareiškimo ir taip pat tuo pagrindu, kad automobilio valdytojas yra M. P., ieškovė pareiškė jam ieškinį, vėliau – dubliką ir abiejuose procesiniuose dokumentuose motyvuodama, kad R. P. atsikirtimai dėl M. P., kaip tinkamo atsakovo pagal ieškinį, yra nepagrįsti (t. 1, b. l. 33–35, 81–83).

Vadovaudamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas – ieškinys atmestinas dėl senaties, kadangi ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, atsakovui M. P. pareiškus reikalavimą senatį taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Atmetus ieškovės ieškinį atsakovui M. P. priteistinos byloje jo patirtos bylinėjimosi išlaidos 3 900 Lt (t. 2, b. l. 73–76, 110, CPK 93, 98 straipsniai).

Kadangi apeliantas kaip vartotojas įstatymo atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis), kuris ginčijant priteistą 22 121,63 Lt sumą sudaro 664 Lt, tenkinus apeliacinį skundą žyminis mokestis už jį priteistinas iš ieškovės valstybės naudai, taip pat iš ieškovės valstybės naudai priteistina 46 Lt pirmosios instancijos teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškovės ieškinį atmesti. Priteisti ieškovės AAS „Gjensidige Baltic“, įmonės kodas 300633222, 3 900 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui M. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir 710 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.