Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2281-560/2014 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir atsakovo akcinės bendrovės DNB bankas priešieškinį ieškovui R. B. dėl skolos priteisimo,

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu atmetė ieškovo R. B. ieškinį atsakovui AB DNB bankas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, atsakovo AB DNB bankas priešieškinį tenkino iš dalies, priteisė valstybei bylinėjimosi išlaidas.

Dėl priimto teismo sprendimo ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 12 d. nutartimi ieškovui nustatė terminą iki 2015 m. sausio 23 d. už apeliacinį skundą sumokėti valstybei 3 572,00 EUR dydžio žyminį mokestį.

Teismas, pažymėjo, kad 2014 m. gruodžio 8 d. sprendime konstatuota, kad ieškovas ginčo teisiniuose santykiuose nėra laikytinas vartotoju ir priteisė iš ieškovo žyminį mokestį valstybei. Teismas laikė, kad ieškovas nepatenka į asmenų, kurie CPK 83 str. 1 d. 1 p. ir 2 d. pagrindu yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Ieškovas (apeliantas) R. B. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartį panaikinti ir atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Lietuvos apeliacinis teismas savo formuojamoje praktikoje yra pripažinęs, kad skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartys yra laikytinos vartojimo kredito sutartimis, todėl ieškovas, teikdamas ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.Pirmos instancijos teismas, įpareigodamas apeliantą sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą viršijo savo kompetenciją.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas apeliantui R. B. nustatė terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti, t. y. sumokėti 3 572,00 EUR žyminį mokestį valstybei.

Byloje nustatyta, kad apeliantas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1. Pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2007 m. birželio 19 d. ieškovo R. B. ir atsakovo AB DnB banko sudarytas Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis Nr. K-2411-2007-284 ir Nr. K-2411-2007-285; 2. Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. birželio 19 d. ieškovo R. B. ir atsakovo AB DnB banko sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovas įsigijo 11 874 vienetus su akcijomis susietų obligacijų „DnB NORD PASAULIS-23 (EUR)“; 3. Teismui atsisakius tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2007 m. birželio 19 d. Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis Nr. K-2411-2007-284 ir Nr. K-2411-2007-285 bei 2007 m. birželio 19 d. Obligacijų pasirašymo sutartį - atlyginti ieškovui R. B. dėl neteisėtų AB DNB banko veiksmų patirtą žalą; 4. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines ir teisines aplinkybes, sprendė, kad apeliantas ginčo teisiniuose santykiuose nelaikytinas vartotoju, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo jį atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, sumokėjimo.

CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuojama, kad visose bylose, kurias nagrinėja teismai, dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių, vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo klausimas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra tiesiogiai susijęs su vartojimo teisinių santykių tarp šalių kvalifikavimu. Siekiant įvertinti ginčo teisinių santykių pobūdį turi būti tiriamos ir nustatomos atitinkamos faktinės aplinkybės, pvz., ar ieškovas savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti sudarė ginčijamus sandorius esamais ar būsimais verslo, profesijos tikslais, ar tai buvo vienkartinė ieškovo investicinė veikla, ar buvo sudaromos ir kitos investicinio pobūdžio sutartys, jeigu tokios buvo sudaromos, tai kiek jų buvo ir kaip dažnai jos buvo sudaromos, ar ieškovo veikloje nėra versliškumo požymių ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo sudarydama sutartį siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).

Pagal CK 1.39 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi laikytina sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (iš esmės taip pat vartojimo sutartys suprantamos ir pagal galiojančią CK 6.228¹ straipsnio redakciją bei Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, pagal kurią vartojimo sutartis – tai prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi tam, kad sutartį būtų galima pripažinti vartojimo sutartimi, būtina nustatyti, jog, pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo, antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės–komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012). Kita vertus, jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo.

Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad naujausioje kasacinio teismo formuojamoje praktikoje, o būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014, kasacinis teismas išaiškino, jog vartotojo sąvoka materialiojoje teisėje įtvirtinta skirtinguose teisės aktuose, kuriais suteikiama ir skirtinga vartotojų teisių apsauga, numatomos skirtingos vartotojų teisių gynimo priemonės ir būdai. Finansinių priemonių įsigijimas, kai sudaromos rizikos sutartys (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), savaime nepriskiriamas vartojimo teisiniams santykiams tokia prasme, kad tokias sutartis sudariusiems asmenims būtų taikomos ne tik konkrečiai teisės aktuose įvardytos, bet ir bendrosios vartotojų teisių gynimo normos (tokia laikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma dėl vartotojų atleidimo nuo žyminio mokesčio). Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat nurodoma, jog asmuo, manantis, kad yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius atitinkamą atleidimo pagrindą. Jei tokie įrodymai teismui nepakankami, žyminis mokestis turi būti mokamas, tačiau vėliau bylos nagrinėjimo metu arba išnagrinėjus bylą iš esmės nustačius kitokias aplinkybes, sudarančias atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindą, gali būti grąžinamas CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014).

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju konstatuoja, kad ad hoc nėra pagrindo remtis apelianto atskirajame skunde nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, nes pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Iš esmės analogiška nuostata nustatyta ir CPK 4 straipsnyje, todėl remdamasis aukščiau nurodytomis priežastimis ir vadovaudamasis aktualia teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas prieina išvados, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Esant pirmiau nustatytoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės paliktina nepakeista, apeliantui nustatytinas naujas terminas įvykdyti pirmosios instancijos teismo nutartį, t. y. apeliantas 3 572,00 EUR dydžio žyminį mokestį privalo sumokėti iki 2015 m. balandžio 20 d. (įskaitytinai) bei pateikti pirmosios instancijos teismui tai įrodančius dokumentus.

Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje nutartyje pateikiami išaiškinimai yra aktualūs išimtinai tik taikant CPK nustatytą asmens atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų institutą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.

Nustatyti apeliantui R. B. terminą iki 2015 m. balandžio 10 d. (įskaitytinai) sumokėti 3 572,00 EUR (trijų tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimt dviejų eurų) žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui išspręsti apelianto R. B. apeliacinio skundo priėmimo klausimą.