Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-09-04 · Civilinė byla Nr. e2A-1176-590/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-11-16Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-09-04Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-09-04
Bylos Nr.
e2A-1176-590/2017
Teisminio proceso Nr.
2-44-3-01016-2016-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vidas Stankevičius
Ieškovas
BnP Finance
Atsakovas
S. P.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1176-590/2017Teisminio proceso Nr. 2-44-3-01016-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4.; 2.6.29.3.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vidas Stankevičius teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BnP Finance, AB apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo BnP Finance, AB ieškinį atsakovei S. P. dėl skolos priteisimo.

Teisėjas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BnP Finance, AB kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 86,89 Eur negrąžintą kreditą, 548,94 Eur mokėjimo palūkanų, 8,58 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, 15 Eur žyminį mokestį ir 121 Eur patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą. Nurodė, kad 2011-05-24 tarp atsakovės ir kredito davėjo UAB „Kubis“ buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis, kuria atsakovei 30 dienų terminui buvo suteiktas 86,89 Eur kreditas. Sutartimi atsakovė įsipareigojo ieškovui grąžinti suteiktą kreditą, tačiau laiku kredito negrąžino, todėl Vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta. 2016-08-18 tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovo buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinis kreditorius perleido ieškovui reikalavimo teises į atsakovės skolą. Atsakovei S. P. procesiniai dokumentai įteikti tinkamai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, tačiau atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Širvintų rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 86,89 Eur negrąžintą kreditą, 80 Eur palūkanas, 8,58 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme (2016-10-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 37,03 Eur bylinėjimosi išlaidas.Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė būtų visiškai atsiskaičiusi su ieškovu, priteisė iš atsakovės 86,89 Eur negrąžinto kredito. Taip pat remdamasis CK 6.256 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu delspinigių dydžiu ir Sutarties 7.3 punktu, tenkino reikalavimą dėl 8,58 Eur delspinigių priteisimo.Nustatyta, kad tarp šalių sudarytos sutarties 5.11 punktas numato, kad sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos yra skaičiuojamos nuo negrąžintos vartojimo kredito sumos iki visiško kredito grąžinimo dienos. Sutarties specialiojoje dalyje nurodyta metinė palūkanų norma – 118,71 procento, o bendros vartojimo kredito kainos metinė norma 210,37 procentų. Teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti palūkanų, atsižvelgė į sutartinių teisinių santykių pobūdį, ir į tai, kad atsakovė yra vartotoja, sudarydama sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarčių sąlygų. Pažymėjo, jog teismas turi pareigą kontroliuoti, ar prašomos priteisti palūkanos nėra nepagrįstai didelės. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju palūkanų dydis, kuriuo remiasi ieškovas, yra nepagrįstai didelis, vertinant tai, kad buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl jos sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis, Vilniaus apygardos teismo 2010-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-954-492/2010, Panevėžio apygardos teismo 2012-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-85-280/2012 ir kt.). Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms, todėl norėdamas, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai ieškovas privalo juos įrodyti. Nurodė, jog ieškovas į bylą tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog prašomos priteisti sutartinės palūkanos yra nepagrįstai didelės, pažeidžia nurodytoje teisės normoje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, dėl to mažintinos iki 80 Eur (CK 6.37 straipsnio 3 dalis), likusioje dalyje ieškovo reikalavimas atmestinas. Kadangi ieškovo ieškinys patenkintas 27,23 procentais, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovės ieškovo naudai priteista 37,03 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BnP Finance, AB apeliaciniu skundu prašo pakeisti Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-11-16 sprendimą dalyje dėl mokėjimų palūkanų ir priteisti iš atsakovės 548,94 Eur mokėjimo palūkanų; pakeisti sprendimą dalyje dėl išlaidų už procesinių dokumentų parengimą ir priteisti iš atsakovės 136,00 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas; kitą Širvintų rajono apylinkės teismo 2016-11-16 sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovės 15,00 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

7.1.Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007.). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Bankas – Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos 2013-02-05 pozicijoje „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymu laiku, taikymo“ kurioje nurodyta, kad mokėjimo palūkanų paskirtis – nustatyti vartojimo kredito gavėjo mokamą mokestį už naudojimąsi vartojimo kredito davėjo pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyta, jog mokėjimo palūkanų (neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu jos nustatytos) skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo. Nutraukus sutartį, pareiga mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas išlieka.

7.2.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija yra suformavusi poziciją, jog sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, būtina turėti omenyje, kad: šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito davėjas su kredito gavėju susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu sudarydamas kredito sutartį kredito gavėjas susipažino ir patvirtino, kad su ja sutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Pažymi, jog ir šioje situacijoje atsakovė sudarydama Sutartį susipažino su Sutarties sąlygomis bei sutiko su metine palūkanų norma. Sutartyje numatyta metinė palūkanų norma 118,71 proc., bendra vartojimo kredito metinė norma neviršijo tuo metu galiojusio Vartojimo kredito įstatymu įtvirtintos 200 proc. ribos. Taip pat atsakovės ir Pradinio kreditoriaus sudarytos Sutarties 5.11 punkte nustatyta, kad sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos vartojimo kredito sumos kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško kredito grąžinimo dienos.

7.3.Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai kvalifikavo teisinį santykį, kadangi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis yra taikoma nustatyti minimalų netesybų dydį. Apeliantas prašė priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurių paskirtis nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą (Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-229-436/2015.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes mokėjimo palūkanų traktavimas kaip delspinigių, pažeidžia šių palūkanų paskirtį ir užeina už ieškinio ribų.

7.4.Nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

7.5.Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai netenkino dalies materialinio reikalavimo. Remiantis minėta pozicija bei nustačius, jog apelianto ieškinyje nurodytas reikalavimas tenkintinas visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantui priteisintos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovė S. P. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo kredito sutarties nuostatas ir ieškovo reikalavimą priteisti 548,94 EUR mokėjimo palūkanas - kaip prašymą priteisti sutartines netesybas bei spręsdamas dėl mokėjimo palūkanų sumažinimo, netinkamai taikė Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatas. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų preambulėje palūkanos apibrėžiamos kaip mokestis už naudojimąsi kreditu. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.11 punkte bei standartinėje informacijoje nurodyta, kad palūkanos yra skaičiuojamos iki visiško kredito grąžinimo dienos nuo negrąžinto kredito sumos. Taigi šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Todėl kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t.y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo sutartyje numatytas mokėjimo palūkanas prilyginti netesyboms ir jas sumažinti, taikant netesybas reglamentuojančias Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatas.Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas ieškovo prašomas priteisti 548,94 EUR palūkanas už 86,89 EUR vartojimo kreditą iki 80 EUR, priėmė neteisingą sprendimą. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis įtvirtinta esmines nuostatas (principus), reglamentuojančias (- ius) vartojimo kredito teisinius santykius ir nustato, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalį bendrą vartojimo kredito kainą sudaro visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui. Taigi į bendrą vartojimo kredito kainą, kuri pagal įstatymo reikalavimus turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros, įskaičiuojamos ir palūkanos. Ieškovo prašoma priteisti 548,94 EUR palūkanų suma daugiau nei šešis kartus viršija suteikto 86,89 EUR kredito sumą, todėl bendros vartojimo kredito kainos šiuo atveju negalima laikyti nei protinga nei pagrįsta. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju 86,89 EUR vartojimo kreditas buvo suteiktas 2011-05-24 laikotarpiui iki 2011-08-15. Ieškovas reikalavimo teisę iš pradinio kreditoriaus įsigijo 2016-08-16 ir dėl kredito grąžinimo, palūkanų ir kt. sumų priteisimo į teismą kreipėsi 2016-10-17, t.y. daugiau nei po 5 metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia verslo praktika, kuomet vartojimo kredito davėjas, pasibaigus kredito grąžinimo terminui, 5 metus nesikreipia į teismą dėl skolos išieškojimo, „išaugina“ palūkanas ir bendrą vartojimo kredito kainą iki neprotingo dydžio bei po 5 metų perleidžia (parduoda) reikalavimo teisę skolas išieškančiai bendrovei, yra nesąžininga. Šiuo atveju ieškovui BnP Finance, AB, įsigijusiam reikalavimo teisę į negražintą vartojimo kreditą, kurio bendra kaina yra akivaizdžiai neprotinga ir neatitinkanti kredito sutarties šalių interesų pusiausvyros, tenka visa rizika dėl tokio nesąžiningo verslo pasekmių, įskaitant ir tai, kad ieškinys dėl tokio neprotingo reikalavimo teisme negali būti tenkinamas, atsižvelgiant į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus. CPK 328 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teismui iš esmės teisėtą ir pagristą sprendimą panaikinti vien formaliais pagrindais. Nors pirmosios instancijos teismas palūkanas sumažino, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas, tačiau vis tiek priėmė teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl 548,94 EUR palūkanų už 86,89 EUR vartojimo kreditą sumažinimo iki 80 EUR palūkanų visiškai atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus, todėl negali būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Kadangi apeliacinis skundas dalyje dėl palūkanų sumažinimo yra nepagrįstas, nėra pagrindo keisti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Teisėjas Vidas Stankevičius