Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-17934-861/2016 pagal ieškovo K. E. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas K. E. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 5,70 Eur turtinės bei 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015 ieškovui buvo priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai, t. y. 3,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme ir 29,05 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, viso 32,55 Eur. Ieškovas 2015 m. birželio 11 d. sumokėjo 10 Eur, o Kauno apylinkės teismui pateikė prašymą atleisti nuo likusios prievolės dalies. Šio prašymo Kauno apylinkės teismas netenkino. 2015 m. lapkričio 6 d. Kauno apylinkės teismo teisėja išdavė vykdomąjį raštą dėl 29,05 Eur išieškojimo, tačiau šis faktas ieškovui tapo žinomas tik 2016 m. kovo 7 d. Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 3 d. nutartį neatleisti ieškovo nuo likusios dalies priteistų išlaidų – 22,55 Eur – ieškovas gavo 2015 m. lapkričio 6 d. 2015 m. lapkričio 10 d. ieškovui buvo pervestas darbo užmokestis, tą pačią dieną ieškovas sumokėjo likusią prievolės sumą (22,55 Eur) pagal kasacinio teismo nutartyje pateiktus nurodymus, tačiau iš ieškovo sąskaitos 2016 m. vasario 29 d. buvo nuskaityti 108,83 Eur. Ieškovui buvo atsiųstas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2016 m. kovo 7 d. raštas Nr. (32.45-MANOVMI)-RM 4511, iš kurio tapo žinoma, kad teisėjos vykdomąjį raštą Nr. 2-1588-748/2013 dėl 29,05 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo į valstybės biudžetą, Kauno apylinkės teismas išieškotojui VMI pateikė 2015 m. lapkričio 17 d. 2016 m. sausio 13 d. internetinio portalo Mano VMI paskyroje buvo paskelbtas ieškovui skirtas informacinis pranešimas dėl 29,05 Eur neįvykdytos prievolės. Prievoles ieškovas buvo įvykdęs 2015 m. birželio 11 d. ir 2015 m. lapkričio 10 d. Pranešimą apie pašto skyriuje esančią siuntą su antstolio dokumentais ieškovas gavo 2016 m. kovo 9 d., dokumentus atsiėmė 2016 m. kovo 14 d. 2016 m. kovo 10 d. į ieškovo sąskaitą buvo pervestas mažesnis nei įprastai atlyginimas, o 2016 m. kovo 14 d. gavęs atsiskaitymo lapelį, jis sužinojo, kad 70,55 Eur iš jo atskaityta pagal vykdomuosius dokumentus ir pasidomėjęs dėl šio atskaitymo, iš savo darbovietės buhalterijos gavo antstolio patvarkymo dėl skolos išieškojimo 2016 m. vasario 26 d. Nr. S-1698 kopiją. 2016 m. kovo 29 d. antstolis pervedė į ieškovo sąskaitą 179,38 Eur, tačiau iš sąskaitos buvo nuskaityta 0,7 Eur. Tokiu būdu, teismo veiksmais jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala – teisėja vykdomąjį raštą išdavė 2015 m. lapkričio 6 d., t. y. anksčiau, nei ieškovas sužinojo apie tai, kad jis neatleistas nuo likusios prievolės dalies, taip pažeisdama įstatymų reikalavimus atlikti savo procesines pareigas vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, taip pat, dėl neteisėtų teisėjos veiksmų 2016 m. vasario 27 d. jis negalėjo pasinaudoti savo pinigais, už kuriuos buvo numatęs pirkti statybines medžiagas, buvo susitaręs su meistrais dėl remonto darbų jo gyvenamajame name, tad neišsipildė teisėti ieškovo lūkesčiai, jis patyrė gėdą ir pažeminimą, turėjo atsiprašinėti meistrų bei kompensuoti jiems prastovas, patyrė reputacijos pablogėjimą, pažeista jo garbė ir orumas, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo sveikata, taip pat buvo pakirstas jo pasitikėjimas teismais ir teisingumu Lietuvoje. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad teismo sprendimo ar nutarties panaikinimas instancine tvarka nėra teisėjo (teismo) kaltės įrodymas, o visas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas. Vykdomajame rašte teismas nurodė visą sumą, priteistą iš ieškovo už procesinių dokumentų įteikimą, nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme, todėl aplinkybė, kad teismas aritmetiškai neatėmė sumokėtos išlaidų dalies, nelaikytina pagrindu konstatuoti, jog teismas atliko neteisėtą veiksmą. Prašomos priteisti neturtinės žalos ieškovas neįrodė, o žalos dydis neatitinka protingumo kriterijų, juolab, kad priteisiant neturtinę žalą, būtina nustatyti intensyvų valdžios institucijų poveikį. Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad iš ieškovo padarytų pavedimų nebuvo galima spręsti, jog lėšos mokamos pagal išduotą vykdomąjį raštą, jame nebuvo nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties numeris, todėl trečiasis asmuo negalėjo nustatyti, kokiai prievolei įvykdyti įmokos buvo sumokėtos. Ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, be to, trečiasis asmuo 2016 m. birželio 6 d. pervedė ieškovui 5 Eur, t. y. grąžino permoką, tad ieškovas nepatyrė neigiamų finansinių pasekmių. Neturtinės žalos ieškovas neįrodė, be to, 2016 m. kovo 14 d. pateiktame skunde VMI ieškovas neturtinę žalą įvertino 1 500 Eur, o po mėnesio – 50 000 Eur, kas rodo, jog ieškovas siekia nesąžiningai pasipelnyti. Ieškovas nesilaikė VMI svetainėje nurodytos išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu sumokėjimo tvarkos, tad vykdomasis dokumentas antstoliui pateiktas pagrįstai. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad trečiasis asmuo jam grąžino 5 Eur permoką, todėl nuo šios dalies ieškinio ieškovas atsisako ir prašė priteisti 0,7 Eur turtinę žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 12 d. sprendimu bylą pagal ieškovo ieškinį dalyje dėl 5 Eur turtinės žalos priteisimo nutraukė, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, jog atsisako dalies ieškinio (dėl 5 Eur), kadangi šią sumą kaip permoką VMI jam grąžino ir remdamasis CPK 140 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas priėmė atsisakymą nuo 5 Eur ieškinio reikalavimo dalies. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalies normą, nustatančią, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės, valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė. Asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo asmens nuomone, kad iš ieškovo atliktų mokėjimo pavedimų nebuvo galima spręsti, kad mokama pagal 2015 m. lapkričio 6 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-1588-748/2013, nes teismo vykdomajame rašte nėra nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties numeris, todėl, įvertinusi įmokas, VMI nei pagal sumokėtų įmokų dydį, nei pagal pavedimuose nurodytą informaciją negalėjo nustatyti, kokiai prievolei įvykdyti įmokos sumokėtos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, vienas jų – tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtąją civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo – valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas akcentavo, kad ieškinyje nėra įrodyta nei viena deliktinės civilinės atsakomybės sąlyga, o šias sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė duomenų, kad nagrinėjant jo bylą būtų taikyta drausminė atsakomybė, o teisėjos kaltė gali būti konstatuota jai padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Todėl ieškovui nepateikus įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad valstybė kaip atsakovas veikė ne taip, kaip privalėjo veikti, negali būti konstatuojama, jog teismas, nagrinėdamas bylą, atliko neteisėtus veiksmus (CPK 185 straipsnis). Teismas konstatavo, jog taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, jog vykdomasis raštas buvo išduotas neteisėtai. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl neteisėtų teismo ir teisėjos veiksmų atlikimo ieškovui atsirado žala. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas nesilaikė pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis remiantis būtų galima konstatuoti, kad jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Ieškovas turtinės žalos dydį grindžia tuo, kad 0,7 Eur kainavo pavedimas, tačiau, pasak teismo, byloje nagrinėjama situacija susidarė dėl paties ieškovo kaltės, nes iš jo padarytų pavedimų nebuvo galima spręsti, kad tai mokėjimas pagal 2015 m. lapkričio 6 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-1588-748/2013. Ieškovas neįrodė, kad būtų patyręs turtinių nuostolių. Teismas pabrėžė, kad antstolis 2016 m. kovo 24 d. Patvarkymu dėl ieškovo skundo Nr. S-2380 į ieškovo sąskaitą grąžino visą nurašytą sumą ir nutraukė tolesnius išieškojimo veiksmus. Be to, VMI 2016 m. rugpjūčio 11 d. Sprendime dėl administracinės procedūros Nr. (1.56)474-18 nurodyta, kad VMI 2016 m. birželio 6 d. ieškovui pervedė 5 Eur permoką. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas nepatyrė neigiamų finansinių pasekmių, teismas turtinės žalos ieškovui nepriteisė. Remdamasis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias, išgyvenimus ir pan. Pasak teismo, ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, įrodančių jam padarytos 50 000 Eur dydžio neturtinės žalos realumą. Ieškovo teiginių apie dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją teismas nelaikė pakankamais galimai padarytai žalai įrodyti. Teismas pažymėjo, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisinės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, o tik toks, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus – turi būti nustatyta, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinės žalos padarymo faktą ir aplinkybę, kad yra įstatymo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo atvejis (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti neturtinės žalos faktą ir dydį. Ieškovas tik nurodė, kad dėl remonto darbų su statybininkais buvo sudaręs žodinę sutartį, kurioje numatė prastovų atlyginimą, bet ne pinigais. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2016 m. kovo 14 d. VMI pateiktame skunde ieškovas neturtinę žalą įvertino 1 500 Eur, o po trumpo laiko pateikęs ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo, ją įvertino 50 000 Eur. Teismas sutiko su trečiojo asmens nuomone, kad tai suponuoja, jog neturtinei žalai nustatyti ieškovas neturi objektyvių kriterijų bei tai, kad ieškovas siekia nesąžiningai pasipelnyti valstybės biudžeto sąskaita. Teismas priėjo išvados, kad byloje nebuvo nustatyta jokių išskirtinių teismo veiksmų, kuriais būtų viršyti įgaliojimai, atlikti neteisėti veiksmai ar priimti itin neigiamas pasekmes ieškovui sukėlę sprendimai, todėl už bendro pobūdžio jausmus (stresas, baimė, nerimas, nesaugumas ir kt.) neturtinė žala savaime nėra atlyginama, nes tai yra natūralus kasdienio gyvenimo reiškiniai. Kadangi teismas nekonstatavo teismo veiksmų neteisėtumo fakto, todėl atskirai nepasisakė dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas K. E. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pažeidė esmines įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles, tinkamai neįvertino pateiktų įrodymų ir netinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. neteisėto ieškovo lėšų pasisavinimo iš jo sąskaitos, panaudojant valstybės institucijoms suteiktus įgaliojimus vykdyti tam tikrą prievartą. Į bylą su ieškiniu buvo pateikti įrodymai, kad ieškovas prievolę valstybei įvykdė padarydamas dvi įmokas – 2015 m. birželio 11 d. bei 2015 m. lapkričio 10 d., dėl to, negalima sutikti su teismo išvada, kad ieškovas neįrodė ieškinio argumentų. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nagrinėjama situacija susidarė išimtinai dėl ieškovo kaltės, nes byloje buvo pateiktas VMI 2016 m. birželio 6 d. atsiliepimas į K. E. skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuriame konstatuota, kad K. E. nėra laikomas skolingu pagal 2015 m. lapkričio 6 d. vykdomąjį raštą, be to, kad K. E. nėra skolingas pripažino ir antstolis R. B. – byloje nustatyta, kad antstolis grąžino neteisėtai pasisavintas ieškovo lėšas į jo sąskaitą tuoj pat, kai buvo informuotas, jog prievolė valstybei, nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015, yra įvykdyta. Šią aplinkybę pripažino ir teismas, pažymėdamas, kad antstolis 2016 m. kovo 24 d. Patvarkymu dėl ieškovo skundo Nr. S-2380 į ieškovo sąskaitą grąžino visą nurašytą sumą ir nutraukė tolesnius išieškojimo veiksmus. Teismo išvada prieštarauja logikai – kitų įmokų, išskyrus 2015 m. birželio 11 d. ir 2015 m. lapkričio 10 d. mokėjimus, kuriais buvo įvykdyta prievolė valstybei, K. E. nedarė, vadinasi, prievolę valstybei jis įvykdė tinkamai, tad nebuvo pagrindo išduoti ir perduoti VMI vykdyti vykdomąjį raštą jau po prievolės įvykdymo. Tačiau teismas šių faktų nevertino, rėmėsi tik trečiojo asmens – VMI paaiškinimais ir tuo pažeidė teismo pareigą visas reikšmingas bylos aplinkybes išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Be to, pirmosios instancijos teismas byloje daugiau nagrinėjo VMI veiksmus, nors ieškovas ir teigė, kad VMI kaltė nėra reikšminga, kadangi ji tik vykdė išieškojimą pagal neteisėtai išduotą ir pateiktą vykdyti vykdomąjį raštą, tuo tarpu ieškinys buvo pateiktas dėl žalos, padarytos teisėjos S. V. veiksmais. Teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo asmens nuomone, kad iš mokėjimo pavedimų nebuvo galima spręsti, kad mokama pagal 2015 m. lapkričio 6 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-1588-748/2013, nes vykdomajame rašte nenurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties numeris, dėl ko VMI nei pagal sumokėtų įmokų dydį, nei pagal pavedimuose nurodytą informaciją negalėjo nustatyti, kokiai prievolei įvykdyti jos buvo sumokėtos, taigi būtent trečiojo asmens – VMI pozicija įrodo teisėjos kaltę – vykdomajame rašte, perduotame vykdyti jau po prievolės įvykdymo, teisėja nenurodė bylos, kurioje priteistos bylinėjimosi išlaidos, numerio. Teismas neteisingai atmetė ieškovo argumentą, jog vykdomajame rašte nurodytas bylos numeris, kadangi 2015 m. lapkričio 6 d. Kauno apylinkės teismo vykdomajame rašte nurodyta – civilinė byla Nr. 2-1588-748/2013, teisminio proceso numeris 2-05-3-01683-2011-2, nes padarė klaidą nenustatęs, jog vykdomajame rašte nenurodytas bylos, kurioje ieškovui buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos (Nr. 3K-3-225-686/2015) ir dėl to VMI negalėjo identifikuoti mokėjimų, ko pasekoje antstolis neteisėtai pasisavino ieškovo lėšas. Teismas pripažino, jog bylos, kurioje ieškovui priteistos bylinėjimosi išlaidos, numeris – 3K-3-225-686/2015 – vykdomajame rašte tikrai nenurodytas, tačiau šį ieškovo argumentą atmetė kaip nepagrįstą, o tokia teismo išvada, apelianto nuomone, yra nelogiška. Teismas priėmė skundžiamą sprendimą ignoruodamas įstatymų nuostatas ir iškreipdamas faktus, nenustatęs ir neįvertinęs reikšmingų aplinkybių byloje. Pirma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi ieškovui buvo priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai (iš viso 32,55 Eur). Teisėjos S. V. vykdomajame rašte, pateiktame VMI, su išieškojimu susijusi rezoliucinė sprendimo dalis nurodyta pažeidžiant CPK 648 straipsnio nuostatą. Tai patvirtina ir LR STT Kauno valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus 2016 m. balandžio 1 d. raštas Nr. 4-07-351, kurio teismas neįvertino. Nors teismo jokia teisės aktų nuostata neįpareigoja laukti dvi, tris ar daugiau dienų, tačiau CK 1.5 straipsnio 3, 4 dalių, CPK 3 straipsnis 1, 7 dalių nuostatos įpareigoja teismą vadovautis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, Teisėjų etikos kodekso nuostatos įpareigoja teisėją gerbti žmogų, būti teisingu ir sąžiningu, o tai suponuoja, kad teisėjas turėtų nepažeisti pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai piliečio atžvilgiu, vykdyti teisingumą, taigi teisėja, išduodama vykdomąjį raštą žinomai neteisingai sumai, anksčiau, nei ieškovas sužinojo apie prievolę valstybei ir perduodama jį vykdyti po to, kai prievolė jau buvo įvykdyta, pažeidė minėtas įstatymų nuostatas. Kauno apylinkės teismas, kuris išdavė vykdomąjį raštą, privalėjo patikrinti ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi ieškovui nustatyta prievolė nėra įvykdyta, to nepadarius, buvo pažeista CPK 650 straipsnio 2 dalies nuostata. Apeliantas laiko nepagrįsta teismo išvadą, kad prievolė pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-1588-748/2013 dar nebuvo pilnai įvykdyta, nes jokios prievolės pagal vykdomąjį raštą nebuvo, savo prievolę ieškovas buvo įvykdęs iki vykdomojo rašto išdavimo. Teismas neetiškai, neprotingai ir nesąžiningai pavadino jo išgyvenimus natūraliais kasdienio gyvenimo reiškiniais, nes apeliantas negalėjo pasinaudoti savo teisėtai uždirbtais pinigais, patyrė gėdą ir pažeminimą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad lėšos iš ieškovo sąskaitos buvo neteisėtai nuskaitytos valstybei, neteisėtai padaryti atskaitymai iš darbo užmokesčio. Patirta gėda ir pažeminimas prieš konkrečius asmenis neišnyks suėjus kažkokiam terminui, o apeliantas dabar bijo turėti pinigų savo sąskaitoje, nes jo lėšas valstybė gali pasisavinti. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, neįvertino, kad žala padaryta teisėjos – asmens, kurį valstybė įgaliojo vykdyti teisingumą, neteisėtais veiksmais. Taip pat, apelianto teigimu, teismas neatskyrė žalos dėl VMI veiksmų, pareikštos pačiai VMI, dydžio (1 500 Eur) ir žalos, padarytos neteisėtais teisėjos veiksmais, dydžio (50 000 Eur), dėl kurios kreiptasi į teismą, nepagrįstai sutapatino žalas, pareikštas skirtinguose procesuose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, galimai padarytą neteisėtais teisėjo veiksmais (CK 6.272 straipsnis).Pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinį atmetė, konstatavęs, kad apeliantas neįrodė neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas neteisingai aiškino šią civilinės atsakomybės sąlygą, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos teisinę sistemą sudaro ne tik nacionaliniai teisės aktai, bet ir tarptautinės sutartys, kuriose Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti tam tikrų teisių ir interesų apsaugą, o juos pažeidžiančius veiksmus vertinti kaip pažeidimą. Tais atvejais, kai asmuo nurodo galimus neteisėtus pareigūnų ar teismo veiksmus, kurie nenustatyti specialiose pareigūnų ar teismo atsakomybę reglamentuojančiose teisės normose, teismai vertina pateiktus faktus apie galimus pažeidimus bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tarptautinių susitarimų kontekste (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą Nr. 3K-3-634/2013; kt.).Apeliantas, kaip teismo neteisėtus veiksmus, įvardija aplinkybę, jog 2015 m. lapkričio 6 d. Kauno apylinkės teismo teisėja išdavė vykdomąjį raštą dėl 29,05 Eur sumos išieškojimo į Valstybės biudžetą, nors apeliantas vykdomojo rašto išdavimo metu dalį prievolės jau buvo įvykdęs. Be to, teisėjos veiksmų neteisėtumas, pasak apelianto, pasireiškė ir tuo, kad teisėja vykdomąjį raštą išdavė anksčiau, nei apeliantas sužinojo, kad jis nėra atleistas nuo likusios prievolės dalies įvykdymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015, iš apelianto buvo priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai, t. y. 3,50 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, ir 29,05 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, iš viso 32,55 Eur. Apeliantas 2015 m. birželio 11 d. sumokėjo 10 Eur. Mokėjimo pavedime nurodė įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtyje nurodė: ,,išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai civiliniame procese pagal LAT nutartį Nr. 3K-3-225-686/2015“. 2015 m. birželio 11 d. apeliantas Kauno apylinkės teismui pateikė prašymą atleisti jį nuo likusios prievolės dalies įvykdymo. Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 17 d. nutartimi apelianto prašymą atmetė. Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 30 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. 2015 m. lapkričio 6 d. Kauno apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą dėl 29,05 Eur sumos išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, išieškojimo į Valstybės biudžetą. Apeliantas likusią prievolės dalį įvykdė 2015 m. lapkričio 10 d. CPK 648 straipsnio 1 dalis nustato, jog vykdomajame rašte turi būti nurodoma: išdavusio vykdomąjį raštą teismo pavadinimas, byla, kurioje išduodamas vykdomasis raštas, sprendimo priėmimo laikas, su išieškotoju susijusi rezoliucinė sprendimo dalis, vykdomojo rašto išdavimo laikas, išieškotojo ir skolininko pavadinimas, jų adresai, asmens kodas ir kt.Kaip matyti iš 2015 m. lapkričio 6 d. vykdomojo rašto, jame yra nurodytas jį išdavusio teismo pavadinimas, byla, kurioje išduodamas vykdomasis raštas, civilinės bylos numeris, teisminio proceso numeris, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo data, bylos šalys, ginčo dalykas, o taip pat suma, kurią už procesinių dokumentų įteikimą nagrinėjant bylą kasaciniame teisme iš K. E. priteisė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmetęs kasacinį skundą, o būtent, 29,05 Eur suma. Taigi teisėjos išduotas vykdomasis raštas atitinka Civilinio proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Be to, pagal teismų formuojamą praktiką, vykdomajame rašte visada yra nurodoma visa priteista bylinėjimo išlaidų suma, kaip šiuo atveju pasielgė ir teisėja, išdavusi vykdomąjį raštą, tuo tarpu, kokia konkreti suma turi būti išieškoma iš atsakingo asmens, sutikslina ir nurodo antstolis, kuriam yra pateikiamas vykdomasis dokumentas ir kuris atlieka konkrečius išieškojimo veiksmus. Tokią pareigą antstoliui nustato ir CPK 654 straipsnis. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti teisėjos neteisėtų veiksmų, išduodant vykdomąjį raštą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, nenustatęs teisėjos neteisėtų veiksmų, atmetė. Nors apeliantas teigia, kad apskritai nebuvo pagrindo išduoti vykdomąjį raštą, nes jis prievoles valstybei buvo įvykdęs, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, vykdomasis raštas buvo išduotas 2015 m. lapkričio 6 d., tuo tarpu likusią prievolės dalį apeliantas įvykdė 2015 m. lapkričio 10 d., t. y. vėliau, nei buvo išduotas vykdomasis raštas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad teisėja nepagrįstai išdavė vykdomąjį raštą. Apeliantas taip pat tvirtina, kad teisėja vykdomąjį raštą išdavė anksčiau, nei apeliantas sužinojo, kad jis nėra atleistas nuo likusios prievolės dalies įvykdymo. Tai, kad apeliantui buvo žinoma apie aplinkybę, jog prašymas dėl jo atleidimo nuo likusios prievolės dalies įvykdymo yra atmestas, patvirtina faktas, jog likusią prievolės dalį apeliantas įvykdė netrukus po to, kai jo prašymas apeliacinės instancijos teismo, kurio nutartys įsigalioja nuo jų paskelbimo momento, buvo atmestas, t. y. 2015 m. lapkričio 10 d. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, jog teisėja, išdavusi vykdomąjį raštą, kokiu nors būdu pažeidė apelianto teises ar atliko kitokius neteisėtus veiksmus, kurių pagrindu valstybei kiltų civilinė atsakomybė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti yra būtinos trys sąlygos: neteisėti pareigūnų ar teismo veiksmai (neteisėtas neveikimas), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos faktas ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013). Įrodyti šias tris būtinąsias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas turi ieškovas, o šiam neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012).Nagrinėjamu atveju aktuali pirmoji valstybės civilinės atsakomybės sąlyga – teisėjos neteisėti veiksmai. Byloje nenustačius jokių teismo neteisėtų veiksmų CK 6.246 straipsnio 1 dalies prasme, valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, yra negalima. Be to, apeliantas prašė priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisinės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, o tik toks, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, t. y. turi būti nustatyta, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinės žalos padarymo faktą ir aplinkybę, kad yra įstatymo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo atvejis (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti neturtinės žalos faktą ir dydį. Ieškovas tik nurodė, kad dėl remonto darbų su statybininkais buvo sudaręs žodinę sutartį, o negalėdamas su jais atsiskaityti, dėl nepagrįsto lėšų nuskaičiavimo nuo jo sąskaitos, teigia patyręs gėdą ir pažeminimą. Kadangi bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių neteisėtų, nepagarbių ar apeliantą žeminančių teismo veiksmų, kuriais teismas būtų viršijęs įgaliojimus, pasielgęs neprocesiškai, neetiškai ar nepagarbiai, atlikęs kitus veiksmus, kurie būtų sukėlę ypatingai neigiamas pasekmes ar išgyvenimus ieškovui, neturtinė žala negali būti atlyginama. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukštesniųjų teismų formuojamą praktiką neturtinės žalos atlyginimo klausimais, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog neįrodžius ypatingų išgyvenimų, kurie būtų ne kasdieniai reiškiniai, bet sukeliantis ypatingus nepatogumus ir išgyvenimus, neturtinė žala savaime nėra atlyginama. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.