Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;pagal BK 137 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdas ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas R. J. atidėtas vieneriems metams. R. J. įpareigotas per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš R. J. VšĮ Teritorinei ligonių kasai priteista 2 038 Lt turtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir M. P., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, Kaune, Daukšos g. 34, esančio baro „Suflerio budelė“ salėje, elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pasinaudodamas menkaverte dingstimi, tyčia, mažiausiai vieną kartą ranka smogė A. G. į kairę veido sritį ir vieną kartą stikliniu bokalu į pakaušį, tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

R. J. pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio 1 d. 01.30 val. bare „Suflerio būdelė“, esančiame Kaune, Daukšos g. 34, muštynių metu metė stiklinę taurę į R. L., tačiau nepataikius į R. L., stiklinei taurei praskriejus tolyn link baro, ir numatydamas, kad dėl tokio jo veikimo gali sužaloti ir kitus asmenis, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi tokių pasekmių išvengti, stikline taure pataikė S. M. į veidą padarydamas nukentėjusiajai pjautines žaizdas veido kairėje pusėje, penetruojančią ragenos ir odenos žaizdą su rainelės iškritimu, krauju priekinėje kameroje, gyslainės ir tinklainės atšokimu, ko pasėkoje nukentėjusiosios regėjimas kaire akimi sumažėjo iki 0,02 dioptrijų, tuo neatsargiai sunkiai sutrikdė S. M. sveikatą.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalimi dėl R. J. nuteisimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas R. J. inkriminuotą nusikalstamą veiką dėl nukentėjusiosios S. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 137 straipsnio 1 dalį netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, jog nuteistasis R. J., mesdamas stiklinę, siekė sužaloti ne S. M., o nukentėjusįjį R. L., todėl jo veiksmuose nėra tyčios sunkiai sutrikdyti S. M. sveikatą. Prokuroro teigimu, apygardos teismas tinkamai neįvertino tų aplinkybių, kad nuteistasis R. J. stiklinę į R. L. metė kavinėje, kurioje buvo daug žmonių, todėl jis galėjo numatyti ir numatė, kad tokiais savo veiksmais gali sužaloti ne tik R. L., bet ir kitus toje pačioje vietoje buvusius asmenis. Be to, liudytojų D. S., M. B., nukentėjusių A. G. ir R. L. parodymais nustatyta, kad R. J. stiklinius indus į kavinėje buvusius žmonės metė ne vieną kartą. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. J., mesdamas stiklinę ir ja pataikydamas nukentėjusiajai S. M. į veidą, veikė neatsargia kaltės forma, yra nepagrįsta. Byloje surinktais duomenimis nenustatytos aplinkybės, kuriomis remiantis nuteistasis R. J., mesdamas stiklinę, galėjo tikėtis išvengti nusikalstamų padarinių. Akivaizdu, jog nuteistasis, elgdamasis nusikalstamai ir chuliganiškai, buvo abejingas kilsiančioms pasekmėms, todėl R. J. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų, padarytas veikiant netiesiogine tyčia.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis R. J., jo gynėjas advokatas Artūras Bauža ir nukentėjusioji S. M. prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Ikiteisminio tyrimo metu R. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. lapkričio 1 d. apie 01.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – baro „Suflerio būdelė“, esančio Kaune, Daukšos g. 34, salėje, elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia metė stiklinę indą į S. M. į veido sritį tuo padarydamas nukentėjusiajai pjautines žaizdas veido kairėje pusėje, penetruojančią ragenos ir odenos žaizdą su rainelės iškritimu, krauju priekinėje kameroje, gyslainės ir tinklainės atšokimu, ko pasėkoje nukentėjusiosios regėjimas kaire akimi sumažėjo iki 0,02 dioptrijų, tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios S. M. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Kauno apygardos teismas, pripažindamas R. J. kaltu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį nustatė, kad jis 2009 m. lapkričio 1 d. 01.30 val. bare „Suflerio būdelė“, esančiame Kaune, Daukšos g. 34, muštynių metu metė stiklinę taurę į R. L., tačiau, stiklinei taurei praskriejus tolyn link baro, pataikė S. M. į veidą padarydamas nukentėjusiajai pjautines žaizdas veido kairėje pusėje ir kairėje akyje, ko pasėkoje nukentėjusiosios regėjimas kaire akimi sumažėjo iki 0,02 dioptrijų, tuo neatsargiai sunkiai sutrikdė S. M. sveikatą. Nustatydamas neatsargią R. J. kaltės formą ir jo veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 137 straipsnio 1 dalį apygardos teismas konstatavo, jog R. J., mesdamas stiklinę taurę, neturėjo tikslo sužaloti nukentėjusiąją S. M.. Atlikdamas šiuos veiksmus jis norėjo sužaloti kitą asmenį – R. L.. R. J. mesta stiklo taurė praskriejo pro šalį ir atsitiktinai, netyčia pataikė nukentėjusiajai S. M.. Įvertinęs įvykio situaciją bei R. J. atliktus veiksmus apygardos teismas nustatė, kad jo kaltė atitinka nusikalstamo pasitikėjimo kaltės formą: R. J. numatė, kad jo mesta taurė gali sužaloti ir kitą asmenį, bet lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti. Nesutikdamas su šia apygardos teismo išvada prokuroras nurodo, jog būtina atsižvelgti, kad nuteistasis R. J. stiklinę į R. L. metė kavinėje, kurioje buvo daug žmonių, todėl jis galėjo numatyti ir numatė, kad tokiais savo veiksmais gali sužaloti ne tik R. L., bet ir kitus toje pačioje vietoje buvusius asmenis, be to, R. J. stiklinius indus į kavinėje buvusius žmonės metė ne vieną kartą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. J., mesdamas stiklinę ir ja pataikydamas nukentėjusiajai S. M. į veidą, veikė neatsargia kaltės forma, yra nepagrįsta. Prokuroro įsitikinimu, R. J. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų, padarytas veikiant netiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas nepilnai įsigilino į bylos aplinkybes, neteisingai nustatė R. J. kaltės turinį ir rūšį, o tai lėmė neteisingą jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą dėl S. M. sužalojimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį.

Iš byloje esančių R. J. parodymų matyti, kad jis niekada nepripažino, jog jo mesta stiklinė taurė sužalojo nukentėjusiąją. Iš jo parodymų sektų, jog jis pripažįsta tik tai, kad nukentėjusiąją galėjo sužaloti atskriejusi bare vykusių muštynių metu sudaužyto stiklinio alaus bokalo šukė. Apygardos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiųjų S. M., R. L., liudytojų M. B., D. S., K. S., R. Ž. parodymais bei teismo specialisto išvada, padarė pagrįstą išvadą, jog stiklinę taurę, sužalojusią nukentėjusiąją S. M., metė būtent R. J..

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad R. J., padarydamas nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą, veikė neatsargiai, skundžiamame nuosprendyje išsamių motyvų nepateikė, apsiribojo teiginiais, jog R. J., mesdamas stiklinę taurę į R. L., lengvabūdiškai tikėjosi, kad joks kitas asmuo nebus sužalotas.

Teismų praktikoje asmens kaltės forma nustatoma remiantis ne tik jo paties parodymais, tačiau įvertinus juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes. Kaltės kaip subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio nustatymui svarbūs ir objektyvieji veikos požymiai, iš kurių galima spręsti apie kaltininko psichinį santykį su daroma veika ir siekiamais ar numatomais padariniais. Šį santykį atskleidžia bylos duomenys apie tai, ar asmuo suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, ar numato baudžiamajame įstatyme numatytų pavojingų padarinių kilimo galimybę ir ar nori, ar nenori tokių padarinių atsiradimo.

Pagal BK 16 straipsnio 2 dalį neatsargumas yra tokia kaltės forma, kai nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, t. y. jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Tuo tarpu netiesioginė tyčia yra tada, kai darydamas nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Iš baudžiamajame įstatyme suformuluotų nusikalstamo pasitikėjimo ir netiesioginės tyčios apibrėžimų matyti, kad juose skirtingai formuluojamas nusikalstamais veiksmais sukeliamų neigiamų padarinių numatymo pobūdis. Esant netiesioginei tyčiai pavojingi padariniai neišvengiami arba labai tikėtini. Tokiu atveju kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato, jog egzistuoja labai didelė tikimybė dėl pavojingų padarinių atsiradimo, tačiau būdamas visiškai abejingas sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas tik numato, kad savo veiksmais gali sukelti baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, tačiau jų nenori ir lengvabūdiškai tikisi jų išvengti. Netiesioginės tyčios atveju padarinių nenoras pasireiškia visišku kaltininko abejingumu jo veiksmais sukeliamų padarinių atžvilgiu, tuo tarpu esant nusikalstamam pasitikėjimui padarinių nenoras susijęs su tikėjimu, kad padariniai apskritai neatsiras.

Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad klube „Suflerio būdelė“ vykusio vakaro metu tarp M. P. ir R. L. kilo konfliktas, kuris vėliau peraugo į muštynes. Matydamas, kad jo draugas M. P. susimušė su R. L., į muštynes įsitraukė ir R. J.. Muštynių metu R. J. sviedė stiklinę taurę į R. L., tačiau nepataikė. Jo mesta taurė pataikė į veidą prie baro stovėjusiai ir nieko bendra su vykusiomis muštynėmis neturėjusiai S. M. ir ją sužalojo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie tai, kad R. J. aktyviai dalyvavo vykusiose muštynėse, grūmėsi su R. L., sutinka su apygardos teismo išvada, kad R. J., siekdamas sužaloti, stiklinę taurę metė į R. L. ir tiesioginės tyčios sužaloti S. M. neturėjo. Visgi nuosprendį priėmęs teismas, spręsdamas apie R. J. kaltės turinį, formą ir rūšį, įvertino ne visas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad įvykis buvo nedidelėje baro patalpoje, bare degusios šviesos buvo pritemdytos, jo metu bare linksminosi daug žmonių, o R. J. nukentėjusiąją sužalojusią taurę metė muštynių metu būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Šios aplinkybės duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog R. J., būdamas normalaus protinio išsivystymo, suprato, jog didele jėga mesdamas stiklinę taurę nedidelėje, žmonių pilnoje patalpoje gali sužaloti bet kurį iš jų, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.

Minėta, kad R. J. nukentėjusiąją sužalojusią stiklinę taurę į R. L. metė muštynių metu. Byloje esantys liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymai apie pačią muštynių eigą fragmentiški, iš dalies vieni kitiems prieštaraujantys, todėl nėra galimybės tiksliai nustatyti įvykių chronologijos bei konkrečius konflikte dalyvavusių asmenų veiksmus ir šių asmenų kūno padėtį bei tikslią buvimo vietą vienas kito atžvilgiu R. J. metant taurę. Visgi tai, kad R. J. mesta taurė nuskriejo iki baro ir pataikė nukentėjusiajai į veidą, neabejotinai patvirtina, jog taurė buvo mesta pakankamai didele jėga ir skrido aukšta trajektorija taip sukeliant realų pavojų būti sužalotiems kitiems baro lankytojams. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad R. J. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai sumenkino jo galimybes adekvačiai vertinti įvykio situaciją bei pasirinkti tinkamą elgesio variantą. Tą aplinkybę, kad R. J., muštynių metu siekdamas padaryti žalą priešininkui, elgėsi pavojingai, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti sveikatos sutrikdymo padariniai, tačiau tokiems padariniams buvo abejingas, iš dalies patvirtina ir tai, kad jis, konflikto metu suduodamas alaus bokalu į galvą, sužalojo ir kitą asmenį – A. G..

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje surinktų įrodymų viseto analize, konstatuoja, kad R. J., veikdamas byloje nustatytu būdu bei aplinkybėmis (nedidelėje baro patalpoje esant daug žmonių; stiklinę taurę mesdamas didele, žmogų sužaloti pakankama jėga, aukšta, žmogaus veido lygmens trajektorija; patalpoje esant pritemdytam apšvietimui) suvokė, kad taip elgdamasis didesnį pavojų kelia bet kurio kito bare esančio žmogaus sveikatai, o ne konkrečiai R. L., į kurį ta taurė buvo metama. Nors šių pasekmių jis nenorėjo, tačiau tokiems padariniams buvo visiškai abejingas ir sąmoningai leido jiems atsirasti. Tokia kaltė atitinka netiesioginės tyčios kaltės formą ir rūšį (BK 15 straipsnio 3 dalis).

BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto taikymo kontekste pažymėtina, kad pagal teismų praktiką šio BK straipsnio dispozicijoje nurodytos chuliganiškos paskatos nustatomos tada, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad R. J., aktyviais veiksmais prisidėdamas prie chuliganiškai besielgiančio M. P. bei aktyviai dalyvaudamas dėl to kilusiose muštynėse ir jų metu sužalodamas S. M. (sukeldamas jai sunkų sveikatos sutrikdymą), elgėsi chuliganiškai. Šios aplinkybės apeliaciniame skunde neginčijamos, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl chuliganiškų paskatų nepasisako.

Remdamasi byloje surinktais įrodymais teisėjų kolegija nustato tokias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes:

R. J. 2009 m. lapkričio 1 d. apie 01.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – baro „Suflerio būdelė“, esančio Kaune, Daukšos g. 34, salėje, elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, muštynių metu tyčia metė stiklinę taurę į R. L., tačiau pataikė prie baro stovėjusiai S. M. į veidą tuo padarydamas nukentėjusiajai pjautines žaizdas veido kairėje pusėje, penetruojančią ragenos ir odenos žaizdą su rainelės iškritimu, krauju priekinėje kameroje, gyslainės ir tinklainės atšokimu, ko pasėkoje nukentėjusiosios regėjimas kaire akimi sumažėjo iki 0,02 dioptrijų, tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios S. M. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. Tokiais veiksmais R. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Už šią nusikalstamą veiką prokuroras apeliaciniame skunde prašo R. J. paskirti laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams, teismo posėdžio metu prokurorė siūlė skirti R. J. laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas taip pat vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, o BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę, jas įvertinęs teismas motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teismų praktikoje konstatuota, kad bausmė turi būti proporcinga nusikalstamos veikos pavojingumui, todėl skiriant bausmes negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl šio nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba bei vieta vertybių hierarchijoje. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų padarytas netiesiogine tyčia), R. J. asmenybę (mokosi, dirba, darbovietėje charakterizuojamas tik teigiamai, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, neteistas), jo atsakomybę lengvinančią (atsiprašė nukentėjusiosios ir atlygino padarytą žalą, nuoširdžiai gailisi) ir sunkinančią (nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui) aplinkybes, į nukentėjusiosios S. M. poziciją (atleido kaltininkui ir teismo posėdžio metu prašė neskirti jam laisvės atėmimo bausmės), taip pat į tai, kad jis turi šeimą (žmoną ir mažametę dukrą), ir sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam skiriant minimalią BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą bausmę.

Švelnesnę, nei sankcijoje numatyta, bausmę skirti galima tik taikant BK 62 straipsnį arba 54 straipsnio 3 dalį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju pagrindų taikyti BK 62 straipsnį nėra. BK 62 straipsnyje numatyta bausmės švelninimo galimybė, kuria teismas gali pasinaudoti išskirtiniais atvejais, kai yra šio straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų būtinų sąlygų visuma. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis nors ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau duodamas parodymus esminės aplinkybės (stiklinės taurės metimo fakto) nepripažino, tiesiog sutiko, kad kilę sunkūs padariniai susiję su jo elgesiu muštynių metu, nurodydamas, kad nukentėjusiąją galėjo sužaloti bare vykusių muštynių metu sudaužyta stiklinio alaus bokalo šukė. Atsižvelgiant į šią aplinkybę bei įvertinus padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų nuteistajam R. J. nėra pagrindo.

Pagal įstatymo prasmę bei susiformavusią teismų praktiką taikant BK 62 straipsnio 2 dalį švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, numatytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2007, 2K-625/2007). Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistasis šeimoje vienintelis išlaiko mažametį vaiką, nes žmona šiuo metu nedirba, tačiau BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktas gali būti taikomas tik tada, kai dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti mažamečių vaikų. Esant šioms aplinkybėms BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas R. J. taip pat negalimas.

Nuteistojo gynėjas prašė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl svarstant, ar yra pagrindas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, būtina aptarti, ar yra pagrindas minėto straipsnio taikymui. Pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tais atvejais, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šios baudžiamojo įstatymo nuostatos yra susijusios su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Kartu pabrėžtina, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas yra diskrecinė teismo teisė, bet ne pareiga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje R. J. nuteistas už tris nusikalstamas veikas, už lengvesnį (apysunkį) nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams, o už nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, – laisvės atėmimas šešiems mėnesiams, todėl už padarytą labai sunkų nusikaltimą skirti švelnesnę bausmę nėra pagrindo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra teisinių galimybių atidėti nuteistajam R. J. paskirtos bausmės vykdymą. BK 75 straipsnyje, kuriame reglamentuotos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai, nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Kaip matyti, taikant bausmės vykdymo atidėjimą, lemiamą reikšmę turi nusikaltimo pavojingumas, t. y. minėtų nuostatų taikymas galimas tik esant nesunkiems ar apysunkiams nusikaltimams. Tuo tarpu R. J. be kitų nusikaltimų yra pripažintas kaltu ir nuteistas už labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir ši aplinkybė rodo, jog nėra juridinio pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, todėl ši apygardos teismo nuosprendžio dalis keistina panaikinant BK 75 straipsnio taikymą.

Paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose arba kalėjime. BK 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 63 straipsnyje numatyta analogiška nuostata, kad tai, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas, remdamasis BK 50 straipsnio nuostatomis. Taigi parinkdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą teismas nėra varžomas BVK nuostatų, kurios reglamentuoja jau paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-594/2005). Atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę ir kitas aukščiau šiame nuosprendyje išvardytas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes bei vadovaujantis formuojama teismų praktika kasacinėse bylose Nr. 2K-306/2011, Nr. 2K-419/2009, Nr. 2K-594/2005, apeliacinės instancijos byloje Nr. 1A-137/2010, darytina išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti ne tik paskyrus R. J. minimalią laisvės atėmimo bausmę, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje, bet ir paskiriant ją atlikti atvirojoje kolonijoje. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja tai, kad atlikdamas bausmę atviroje kolonijoje nuteistasis turės galimybę neprarasti ryšio su šeima (žmona ir mažamete dukra).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendį pakeisti.

R. J. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

R. J. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirti laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams.

Panaikinti BK 75 straipsnio taikymą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, R. J. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtąją laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, ir R. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.