Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-137/2010

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2010-04-30
Bylos Nr.: 1A-137/2010
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Valdimaras Bavėjanas, Jonas Algimantas Venckus (pran.), Linas Šiukšta
Nuteistasis: A. P., V. D., ir J

Kategorijos

1.1.1.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-137/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.2.2.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.1.2.; 1.2.22.1.; 2.1.6.1.; 2.1.6.2.; 2.3.7.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Lino Šiukštos,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Aidui Mažeikai,gynėjams advokatams: Stasiui Karveliui, Egidijui Bičkauskui,nuteistiesiems A. P., V. D.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. ir V. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

- A. P. pripažintas kaltu padarius LR BK 253 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką bei jam skirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

- V. D. pripažintas kaltu padarius LR BK 253 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką bei jam skirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 72 str. 2 d. 3 p., nuspręsta konfiskuoti iš A. P. 500 Lt.(penki šimtai litų) iš nusikalstamos veikos gautų pinigų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir J. M., tačiau dėl jo nuteisimo apeliacinių skundų nepaduota.

Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu A. P. buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 253 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams, o taip pat V. D. pripažintas kaltu pagal LR BK 253 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams. 2007 m. kovo 16 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. ir V. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, nuteistųjų A. P. ir V. D. apeliacinius skundus atmetė. Tačiau 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad bylą išnagrinėjo neteisėta pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, todėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 10 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno, realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelį kiekį šaudmenų, sprogmenis bei sprogstamąsias medžiagas, o būtent:

- 1990-1992 m. laikotarpyje, tikslesnis laikas nenustatytas, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų jis įgijo 6,35 mm kalibro pistoletą „SAUER“ Nr. 52359 bei 1895 m. pavyzdžio 7,62 mm kalibro „NAGANT“ sistemos revolverį. Šiuos ginklus parsigabeno į namus Lazūnų g. 59 Kaune, laikė iki 1994 m. pradžios, o vėliau pervežė ir paslėpė Kauno raj. Vaišvydavos miške, o laikotarpyje tarp 2002 ir 2003 m. metų, atsivežė vėl į namus. Maždaug 2003-2004 m. laikotarpyje, 7,62 mm kalibro 1895 m. pavyzdžio „NAGANT“ sistemos revolverį A. P. nuvežė į Vytauto Dižiojo jėgerių batalioną Vaidoto g. 209 Kaune bei padovanojo jį V. D.. 6,35 mm kalibro pistoletą „SAUER“Nr. (duomenys neskelbtini) A. P. 2005 m. birželio mėn. pirmoje pusėje nuvežė į Vytauto Dižiojo jėgerių batalioną Vaidoto g. 209 Kaune ir perdavė jį V. D. smulkiam remontui. 2005 m. liepos mėn. viduryje šį šaunamąjį ginklą iš V. D. jis atsiėmė, parsivežė į namus ir ten laikė. 2006 m. sausio mėn. 24 d. šį šaunamąjį ginklą A. P. atvežė Trakų g. Kaune esančio 21-ojo namo, kur 2006 m. sausio mėn. 24 d. apie 14 val. 30 min. šis šaunamasis ginklas buvo paimtas kratos metu;

- maždaug 1993 m., tikslesnė data nenustatyta, iš Kauno Valstybinės eksperimentinės gamyklos „Vytis“, kurioje dirbo, jis pasiėmė po ginklų bandymų likusius 5,6 mm kalibro ilgąjį žiedinio įskėlimo šovinį (22LR), 3 vnt. 9 mm kalibro „BROWNING“ (9x17; 380 AUTO) trumpųjų šovinių, 7,62 mm kalibro 1895 m. pavyzdžio „NAGANT“ (7,62x39R) šovinį, 14 vnt. 9 mm kalibro Makarov (9x18mm) šovinių, 8 vnt. mokomųjų rankinių granatų, „UZRGM“ tipo mokomųjų-imitacinių degtuvų dalių (kuriose yra po 2,15+0,12 g svaidomojo poveikio sprogstamosios medžiagos- dūminio parako), parsigabeno šiuos šaudmenis ir sprogstamas medžiagas į namus Lazūnų g. 59 Kaune, laikė ten iki 1994 m. pradžios, t.y. iki to laiko, kuomet 1994 m. pradžioje pervežė bei paslėpė juos Kauno raj. Vaišvydavos miške. Laikotarpyje tarp 2002m. ir 2003 m. metų, tikslesnis laikas nenustatytas, šiuos šaudmenis, išskyrus 6 vnt. 9 mm kalibro Makarov (9x18mm) šovinių, bei sprogstamąsias medžiagas jis vėl parsivežė į namus, laikė juos iki 2006 m. sausio mėn. 24 d. 16 val., kuomet jie buvo paimti kratos metu. 3 vnt. 9 mm kalibro Makarov (9x18mm) šovinių A. P. laikė iki 2005 m. birželio mėn. 9 d. t.y. iki to laiko, kuomet paėmęs juos iš savo namų apie 19 val. 30 min., atvežė į Kauno apylinkėse esantį mišką, nunešė į nuošalią vietą, kur šaudmenys buvo iššauti išbandant šaunamąjį ginklą. Dar 3 vnt. tokių pat šovinių kaltinamasis laikė iki 2005 m. liepos mėn. 21 d., kuomet tą dieną paėmęs juos iš namų, apie 14 val. atvežė į Bažnyčių g., Kaune ir, kartu su šaunamuoju ginklu, pardavė A. M.;

- 2002 m. antroje pusėje, tikslesnis laikas nenustatytas, namuose (duomenys neskelbtini) , iš V. M. A. P. gavo pasaugojimui perdirbtą 9 mm kalibro pistoletą „MAUSER“( mod. 1902 Nr. 97060) pritaikytą šaudyti 7,62 mm kalibro TOKAREV (7,62x25 mm) šoviniais, 9 mm kalibro pistoletą „WALTHER“( Mod. 1938 (P 38) Nr. 7508a). Šiuos šaunamuosius ginklus po V. M. mirties 2003-11-03 A. P. pasiliko sau ir neteisėtai laikė iki 2006 m. sausio mėn. 24 d., kuomet 2006 m. sausio mėn. 24 d apie 13 val. atvežė į Bažnyčių g., Kaune ir, kartu su 15 vnt. 9 mm kalibro „LUGER“ (9x19 mm) šovinių, pardavė A. M. už 4100 litų. Perdirbtą 9 mm kalibro pistoletą „MAUSER“(mod. 1902 Nr. 97060), pritaikytą šaudyti 7,62 mm kalibro „TOKAREV“ (7,62x25 mm) šoviniais, turėdamas tikslą pasiūlyti jį pardavimui A. M., 2005 m. gruodžio mėn.19 d. apie 14 val. 30 min. gabeno, vežiodamas po Kauno miestą;

- 2002 m. antroje pusėje, tiksliau nenustatytu laiku, bute A. P. K. g. 24-215, Vilniuje, kartu su jau mirusiu V. M. A. P. paslėpė 5,6 mm kalibro Margolino konstrukcijos pistoletą, 111 vnt. 5,6 mm kalibro ilgųjų žiedinio įskėlimo šovinių, 16 vnt. 5,45 mm kalibro šovinių ??? (7H7) šovinių, 16 vnt. 9 mm kalibro MAKAROV (9x18 mm) šovinių, 144 vnt. 7,62 mm kalibro NAGANT šovinių, 2 vnt. 7,62 mm kalibro sportinių revolverinių šovinių 7,62x26 mm, 10 vnt. karinės inžinerijos paskirties KD-8A markės kapsulių-detonatorių, karinės inžinerijos paskirties „ED“ tipo elektrinį detonatorių, 2 vnt. savadarbių elektrinių detonatorių, pagamintų panaudojant karinės inžinerijos paskirties KD-8A markės kapsules-detonatorius ir elektrinių detonatorių padegamuosius elektrinius tiltelius. Visa tai po V. M. mirties, 2003-11-03 pasiliko sau ir laikė iki 2006 m. sausio mėn. 24 d. 19 val., kuomet jie buvo paimti kratos metu;

- laikotarpyje tarp 2002m. ir 2003 m., tiksliau nenustatytu laiku, namuose (duomenys neskelbtini) , iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens jis gavo pasaugojimui 5,6 mm (22) kalibro karabiną „SIMSON“ (Nr. (duomenys neskelbtini) ), kurį, po šio nenustatyto asmens mirties, pasiliko sau, laikė namuose, o 2006 m. vasario mėn. 6 d. 9 val. 10 min. savo inciatyva pateikė prokurorui;

- 2004 m., maždaug rugsėjo mėnesį, tikslesnė data nenustatyta, savo namuose (duomenys neskelbtini) į savo paties įgytą dujinį pistoletą „IŽ-79-8“ įstatė savadarbį graižtvinį vamzdį, taip pritaikydamas jį šaudyti 9 mm kalibro Makarov (9x18mm) šoviniais, laikė šį šaunamą ginklą namuose, gabeno vežiodamasis po Lietuvą automobilio BMW 518 (valst.nr. (duomenys neskelbtini) bagažinėje, 2005 m. birželio mėn. 9 d. apie 19 val. 30 min. nešiojo Kauno apylinkėse esančiame miške tikslu jį išbandyti, o 2005 m. liepos mėn. 21 d. apie 14 val. Kaune, Bažnyčių g. realizavo, pardavęs A. M. už 2000 litų;

- 2005 m. pirmoje pusėje, tikslesnis laikas nenustatytas, savo namuose Lazūnų g. 59 Kaune, į jo paties įgytą dujinį pistoletą „IŽ-78-8“, įstatė savadarbį graižtvinį vamzdį, taip pritaikydamas jį šaudyti 6,35 mm kalibro BROWNING šoviniais. Jis laikė perdirbtą šaunamąjį ginklą namuose, vežiojosi jį po Lietuvą automobilio BMW 518 (valst.nr. (duomenys neskelbtini) bagažinėje iki 2006 m. sausio mėn. 24 d. 14 val.30 min, kuomet Kaune, Trakų g., prie Nr.21 šis šaunamasis ginklas buvo išimtas kratos metu. 2005 m. birželio mėn. 9 d. apie 19 val. 30 min. A. P. jį gabeno, nešiodamasis Kauno apylinkėse esančiame miške, turėdamas tikslą jį išbandyti;

- 2005 m. apie lapkričio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, Vytauto Didžiojo jėgerių batalione Vaidoto g. 209, Kaune, A. P. ir V. D. pagamino pusiau automatinį 5,6 mm kalibro šautuvą, kurį V. D. vėliau sunaikino.

V. D. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, gabeno ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelį kiekį šaudmenų, sprogstamųjų medžiagų ir sprogmenį, o būtent:

- ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens įgijo 5,6 mm TOZ-8 modelio šautuvo užraktą, kuriuo galima pakeisti turimo 5,6 mm kalibro TOZ-8 modelio šautuvo užraktą;

- ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens įgijo 7 vnt. 7,92 mm kalibro šovinius MAUSER (8x57);

- ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje išardė įvairius šovinius, iš kurių išėmė 751 g svaidomojo poveikio sprogstamosios medžiagos - bedūmio parako;

- ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Vytauto Didžiojo jėgerių batalione Vaidoto g. 209 Kaune, pasiėmė likusius po šaudymo pratybų ir ginklų bandymų šaudmenis-2 vnt. 7,62 mm kalibro 1943 m. pavyzdžio, 3 vnt. 45 kalibro ACP, 223 Remington, 31 vnt. 7,62 mm kalibro 1908 m. pavyzdžio, 3 vnt. 14,5 mm kalibro, 103 vnt. 9mm kalibro Luger ir 6 vnt. 26 mm kalibro signalinių šovinių;

- apie 1997 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku Lazdijų raj. Paseirės k. gavęs iš A. S. dovanų 5,6 mm kalibro TOZ-8 modelio šautuvą, parsigabeno jį į Vytauto Didžiojo jėgerių batalioną Vaidoto g. 209, Kaune;

- apie 1999 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Vytauto Didžiojo jėgerių batalione Vaidoto g. 209, Kaune, po praktinių šaudymų pasiliko sau nepanaudotą „PG-2“ markės išmetamąjį užtaisą, kuriame yra 172 g svaidomojo poveikio sprogstamosios medžiagos-dūminio parako;

- apie 2000 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Vytauto Didžiojo jėgerių batalione Vaidoto g. 209, Kaune, naikindamas granatsvaižius, pasiėmė 68 mm kalibro „RPG-75“ markės reaktyvinį prieštankinį granatsvaidį Nr. (duomenys neskelbtini) su inertine granata;

- 2003 m. antroje pusėje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Vytauto Didžiojo jėgerių batalione Vaidoto g. 209, Kaune, smulkiam remontui iš V. M. gavęs 7,65 mm kalibro pistoletą Menta, po V. M. mirties 2003-11-03 pasiliko sau;

- maždaug 2003-2004 m., ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, Vytauto Dižiojo jėgerių batalione Vaidoto g. 209, Kaune, iš A. P. gavo dovanų 7,62 mm kalibro 1895 m. pavyzdžio „NAGANT“ sistemos revolverį;

- 2005 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Kauno raj., Ringaudų k., Rasos g. 10 A. D. dirbtuvėse radęs 7,65 mm kalibro 1910 m. modelio pistoletą BROWNING Nr. 245771, pritaikytą šaudyti 26 kalibro signaliniais šoviniais įtaisą, 15 vnt. 6,35 mm kalibro 1906 m. pavyzdžio BROWNING šovinių, parsigabeno visa tai į Vytauto Didžiojo jėgerių batalioną Vaidoto g. 209 Kaune;

- 2005 m. pavasarį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Vytauto Didžiojo jėgerių batalione Vaidoto g. 209, Kaune, likvidavus mokomąją klasę, jis pasiėmė skeveldrinio šaudmens sprogdiklį;

- 2005 m. vasarą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Lazdijų raj., Paseirės k. esančiame ežere radęs 4 vnt. 23 mm kalibro 23x151 mm šovinių bei 2 vnt. 20 mm kalibro 2x99 mm šovinių, parsigabeno juos į Vytauto Didžiojo jėgerių batalioną Vaidoto g. 209, Kaune;

- 2005 m. vasarą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Vytauto Dižiojo jėgerių batalione Vaidoto g. 209, Kaune, iš Ž. A. gavęs pasaugojimui 40 vnt. 7,62 mm kalibro sportinių pistoletinių šovinių, 70 vnt. 5,6 mm kalibro (5,6x39) šovinių, po Ž. A. mirties 2005-12-23, pasiliko šovinius sau;

- laikotarpyje tarp 2005 m. gruodžio mėn. ir 2006 m. sausio mėn.,ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Kauno rajono miške prie Piliuonos rado: kovinę 82 mm kalibro minosvaidžio skeveldrinę „O-832“ tipo šešiasparnę miną su 400 g. normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos - trotilo užtaisu bei sprogdikliu, kuriame buvo 15 g padidinto galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos - tetrilo; 4 vnt. 45 mm kalibro šovinių skeveldrinių sviedinių, kuriuose yra po 130 g normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos-trotilo užtaisų; 6 vnt 7,62 mm kalibro 1930/33 m. pavyzdžio šovinių; 12,7 mm kalibro šovinį. Visa tai parsigabeno į Vytauto Dižiojo jėgerių batalionąVaidoto g. 209, Kaune.

Visus šiuos neteisėtai įgytus šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsias medžiagas bei sprogmenį V. D. laikė Vytauto Didžiojo Jėgerių batalione Vaidoto g. 209, Kaune, iki 2006 m. sausio mėn. 24 d. 17 val., kuomet jie buvo paimti kratos metu.

Ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Vytauto Didžiojo jėgerių batalione Vaidoto g. 209, Kaune, V. D. pasiėmė likusius po šaudymo pratybų ir ginklų bandymų 2 vnt. 9 mm kalibro LUGER (9x19) šovinių, parsigabeno juos į namus (duomenys neskelbtini) ; apie 1997 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Lazdijų raj., Paseirės k., iš A. S. dovanų gavęs vienvamzdį lygiavamzdį 20-o kalibro medžioklinį šautuvą ??? Nr. (duomenys neskelbtini) , parsigabeno jį į namus (duomenys neskelbtini) . Šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenis laikė namuose (duomenys neskelbtini) iki 2006 m. sausio mėn. 24 d. 17 val. 30 min., kuomet jie buvo paimti kratos metu.

2005 m. birželio mėn. pirmoje pusėje, Vytauto Dižiojo jėgerių batalione Vaidoto g. 209 Kaune, smulkiam remontui iš A. P. gavęs 6,35 mm kalibro pistoletą „SAUER“ Nr.52359, laikė jį batalione, o 2005 m. liepos mėn. viduryje, sugrąžino A. P..

Kartu su A. P. apie 2005 m. lapkričio mėn., Vytauto Dižiojo jėgerių batalione Vaidoto g. 209 Kaune, pagamino pusiau automatinį 5,6 mm kalibro šautuvą, laikė jį iki gruodžio mėn. vidurio, ir tuomet sunaikino.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. D. su Kauno apygardos teismo 2008-04-23 nuosprendžiu nesutinka ir mano, kad jis turi būti panaikintas arba pakeistas. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo jo veiką pagal LR BK 253 str. 2 d. ir nevisapusiškai ištyrė ir neteisingai įvertino tą aplinkybę, jog beveik visi ginklai, išskyrus vieną lygiavamzdį 20 - kalibro medžioklinį šautuvą, buvo laikomi karinio dalinio teritorijoje ir teismas neišsprendė, kas buvo ginklų, saugomų kariniame dalinyje, savininkas. Atitinkamai neišsprendus ginklų priklausomybės, negalima jo kaltinti ir teisti už jų disponavimą, o teisme buvo nustatyta, kad dauguma ginklų išvis nebuvo perėję nuteistojo nuosavybėn, o už karinio dalinio ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymą dalinio teritorijoje iš vis nėra nusikalstamos veikos. Už tai gali būti taikoma tik drausminė atsakomybė, ką nustačius faktą, karinio dalinio vadovybė ir padarė. Be to, apeliantas nurodo, kad 2006 m. lapkričio 10 d. Kauno apygardos teismo už tą pačią veiką buvo nuteistas ketveriems metams laisvės atėmimo, o nuosprendis įsiteisėjo ir jis atliko bausmę nuo 2007-04-03 iki 2007-09-20. Tuo tarpu LR BK 2 str. 6 d. nurodyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Nuteistasis pažymi, jog tą patį kartoja ir LR BPK 3 ir 6 str. nuostatos ir ne jo kaltė, kad pirmą kartą nuteisė neteisėtos sudėties teismas. Tai, kad V. D. teisiamas už tą pačią veiką antrą kartą pripažino ir Kauno apygardos teismas savo 2008 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu įskaitydamas į naujai paskirtos bausmės laiką pagal 2006-11-10 Kauno apygardos teismo nuosprendį atliktą laisvės atėmimo bausmės dalį. Apelianto įsitikinimu, norėdamas antrą kartą nuteisti, teismas LR BPK 44 str. 4, 10 d. bei 28 str. nustatyta tvarka turėjo, visų pirma, pripažinti jį nukentėjusiuoju už suėmime išbūtą laiką nuo 2007-04-03 iki 2007-09-20 ir taikant BK 65 str. 1 d. 2 punkto a papunktį priteisti jam už neteisėtai suėmime išbūtą laiką (250 * 153 = 38250 litų), tačiau to nepadarė ir tuo pažeidė apelianto teises į nešališką teismą. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis V. D. prašo Kauno apygardos teismo 2008-04-23 nuosprendį panaikinti ir baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu nutraukti.

Nuteistasis A. P. taip pat nesutinka su Kauno apygardos teismo 2008-04-23 nuosprendžiu ir nurodo, kad jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė, o taip pat padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kurie nulėmė nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. A. P. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė LR BPK 44 str. 4 d. ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. pažeidimus. Apeliantas pažymi, jog kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, o šios nuostatos byloje nebuvo paisoma. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jam skirta reali laisvės atėmimo bausmė iš esmės motyvuota vien prielaidomis ir tuo pažeistas lygybės ir nepriklausomumo principas bei teisės aktuose numatytos nuteistojo teisės. Apeliantas taip pat pažymi, jog teismas vadovavosi vien tik jį kaltinančiais įrodymais, neįvertino teisinančių ir tokiu būdu vidinis įsitikinimas buvo suformuotas šališkai, pažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. numatytą reikalavimą, kad vidinis įsitikinimas būtų suformuojamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, vadovaujantis įstatymu. BPK 20 str. 1, 4 d. nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurių patikimumas privalo buti patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. Tokiu būdu duomenys negali būti laikomi įrodymais, jeigu juos gaunant, nesilaikyta teisės aktų reikalavimų. Be to, apelianto nuomone, teismas pažeidė ir LR BPK 20 str. 3 d. nuostatas, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o teismas kaip įrodymą dėl provokacijos atlikti nusikalstamus veiksmus nebuvimo vertino ir prokuroro kalbas teisme, nors jos jokių naujų įrodymų nesukuria.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas aiškiai pripažino, kad A. P. neteisėtai laikė ginklus, bet būtent A. M. aktyviais veiksmais, veikdamas pagal prokuroro sankcionuota modelį, prisidėjo prie šaunamųjų ginklų realizavimo. Teismas nevertino prokuroro sankcijos pagrįstumo ir teisėtumo ir taip padare esminę klaida, kuri nulėmė neteisėto nuosprendžio priėmimą, o teismo argumentavimas ir vadovavimasis Europos žmogaus teisių teismo (toliau EŽTT) praktika yra deklaratyvaus pobūdžio, nes EŽTT byloje Ramanauskas prieš Lietuvą konkrečiai ir aiškiai išdėstė Lietuvos teismų padarytas klaidas vertinant įrodymus, gautus taikant Operatyvines veiklos įstatymo (toliau – OVĮ) 3 str. 5 d. nuostatas dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau – NVIM) dalyvio veiksmų. teisėtumo. Pagal OVĮ 12 str. 1 d. NVIM sankcionuoja generalinis prokuroras arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų galioti pavaduotojai pagal operatyvines veiklos subjekto motyvuotą teikimą. Teikime nurodyti duomenys turi būti teisingi ir sankcionavimo metu patikrinti, nes nuo to priklauso NVIM taikymo teisėtumas ir gautų duomenų, kaip įrodymų leistinumo klausimai. EŽTT byloje Ramanauskas prieš Lietuvą. nurodė, kad teismams būtina išsiaiškinti agento verbavimo aplinkybes ir jo sutikimo bendradarbiauti motyvus, patikrinti pranešamos informacijos teisingumą kitais įrodymais. Nuteistojo teigimu, faktinės bylos aplinkybės rodo tai, kad Generaliniam prokurorui Valstybes saugumo departamentas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kurių pagrindu A. M. buvo leista atlikti NVIM veiksmus, nors apie tai negalima buvo spręsti iš VSD tuo laiku turimos medžiagos (2004 metais Valstybes saugumo departamentas neturėjo duomenų, kad A. P. ruošiasi parduoti ginklus, ir todėl prokuroras negalėjo sankcionuoti ginklų pirkimo. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos saugumo departamento generalinio direktoriaus rašte Nr. (08)-18-214-851 nurodyta, kad VSD Klaipedos apygardos skyriuje buvo gauta informacija apie A. P. neteisėtai laikomus ginklus. 2004-12-08 generalinio prokuroro pavaduotojas G. Jasaitis sankcionavo NVIM Nr. S4-10s, kurio dalyvis buvo A. M.. Liudytojas A. M., apklausiamas prokuroro, parode, kad 2005 m. vasaros pradžioje A. P. pasakė, kad turi ginklų ir paklausė, ar jis negalėtų pastarajam padėti jų kam nors realizuoti. Kadangi šie ginklai buvo skirti žudymui, teroristinei veiklai apie šį pokalbį pranešė Klaipedos VSD. (t.2 b.1.89-90), o vėliau, apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pakeitė savo parodymus ir parodė: ,,Aš pasakiau, kad gal kas galėtų nupirkti. Susitarėme, kad aš už kelių dienų atvažiuosiu pasižiūreti. Aš pažinojau kolekcionierių, kuris norėjo nupirkti Walherį ir aš prašiau P., kad man parduotų ginklą" (t.2 b.l 89-90). Tokiu būdu, apelianto teigimu, VSD rašte nurodyta informacija neatitinka A. M. parodymų dėl laiko ir turimos informacijos turinio. Tame pačiame rašte VSD generalinis direktorius nurodo, kad A. M. su A. P. susitiko 2005-05-12 ir tik tuomet A. P. pasiūlęs pirkti ginklus. Pats nuteistasis pažymi, jog teisme pasakė, kad su A. M. pradėjo bendrauti 2005 m. viduryje ir jis aktyviai įkalbinėjo parduoti ginklus. Tokiu būdu 2004 m. gruodžio 18 d. VSD neturėjo faktinių duomenų apie ginklų realizavima, to negalėjo nurodyti teikime, o generalinio prokuroro pavaduotojas G. Jasaitis negalėjo sankcionuoti ginklų pirkimo Tokiu būdu nusikalstamos veikos imitacijos modelis, kuris nepagrįstas faktiniais duomenimis, yra neteisėtas, o pagal jį atlikti NVIM dalyvio veiksmai yra neteisėti. Duomenys, gauti veikiant pagal neteisėtą NVIM, teismo negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes prieštarauja BPK 20 str. 1 d., kadangi negalima laikyti, kad jie gauti įstatymų nustatyta tvarka. Atitinkamai, A. P. įsitikinimu, duomenys, gauti atliekant NVIM dalyviui veiksmus perkant ginklus ir kuriais buvo grindžiamas nuosprendis, negali būti pripažinti įrodymais. Be to, apeliantas nurodo, kad duomenys, gauti pagal NVIM, teisme taip ir liko nepatikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, o NVIM dalyvio A. M. parodymais, kuriuose yra esminiai prieštaravimai, teismas negalėjo remtis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tiesa, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje nurodyta, kad nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys jau negali buti įrodymais. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir, ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Visgi duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami. Tuo tarpu NVIM dalyvio A. M. parodymai teisme, garso įrašai, apelianto nuomone, pilnai patvirtina A. P. parodymus, kad būtent A. M. įkalbėjo jį realizuoti ginklus bendražygiui. Nuteistasis nurodo, kad A. M. kaip MVIM dalyvis aktyviai veikė, kad A. P. padarytų BK 253 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. ir joje būtų veiką kvalifikuojanti aplinkybė - ne mažiau kaip trijų šaunamųjų ginklų realizavimas. Atitinkamai nepagrįstas NVIM patvirtinimas ir jo dalyvio veiksmai pagal tokį modelį laikytini neteisėtais, provokuojančiais ir dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos nuteistojo teisės, o pirmosios instancijos teismas į tai nesigilino ir nevertino. Be to, A. P. nurodo, kad taip pat buvo pažeista ir jo teisė į sąžiningą procesą, nes (nežiūrint to, kad nuteistasis A. M. buvo įkalbėtas parduoti ginklus) teismas BPK nustatyta tvarka negalėjo patikrinti ir kitų svarbių aplinkybių, kurios turėjo įtakos sprendžiant klausimą. apie NVIM teisėtumą. EŽTT byloje Ramanauskas prieš Lietuvą. nurodė, kad teismams būtina išsiaiškinti modelio (agento) verbavimo aplinkybes ir jo sutikimo bendradarbiauti motyvus, patikrinti pranešamos informacijos teisingumą, ar imitatorius vienokia ar kitokia forma nepasiūlė tikrinamajam elgtis nusikalstamai. Tuo tarpu proceso metu to negalima buvo padaryti, nes VSD ir prokuratūra nesiėmė jokių priemonių, kad A. M. į teismą būtų pristatytas. VSD nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad A. M. buvo supažindintas su sankcionuotu NVIM ir žinojo veikimo ribas, o modelio - provokatoriaus parodymai iš viso negali būti vertinami kaip įrodymai, o byloje nėra duomenų, kad nuteistasis iš viso kam nors be A. M. būtų pardavęs ar ruoštųsi parduoti ginklus, todėl apeliantas mano, kad ginklų realizavimas A. M., kaip kvalifikuojantis veikos požymis, iš nuosprendžio turėtų būti pašalintas. Proceso nesąžiningumas, apelianto įsitikinimu, pasireiškė ir tuo, kad atvažiavęs pas nuteistąjį A. M. įkalbėdavo perleisti jam vieną. ar kitą. ginklą, o po to atvažiuodavo ir tardavosi dėl kainos. Atitinkamai tie įrašai, kuomet A. M. įkalbinėdavo A. P. parduoti ginklus, teismui nepateikti, o pateikti tik kaltinantys įrašai, kurių ne visus galima suprasti.

Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teisminio nagrinėjimo metu buvo pateiktos garso, vaizdo kompiuterinės laikmenos, o įrašai neaiškūs. Apeliantui kilo abejonių dėl to, ar tie įrašai nėra sumontuoti, sutinkamai su BPK 292 str. teismo buvo prašoma pilnai ištirti garso ir vaizdo įrašus, kad būtų galima įvertinti jo turinį. tačiau daugelis įrašų taip ir liko nesuprantami ir pilnai neištirti, o prašymą paskirti fonoskopinę ekspertizę teismas atmetė. Nors teismas ir tiesiogiai nesirėmė įrašais, tačiau jis rėmėsi šių įrašų pagrindu surašytais NVIM protokolais ir tokiu būdu teismas suvaržė jo teises gintis tais įrodymais, kurie yra užfiksuoti kompiuterinėse laikmenose ir iš kurių matosi, kad A. M. įkalbinėjo A. P. parduoti ginklus. Šiuose įrašuose, apelianto nuomone, gali būti ir jį teisinantys įrodymai, kurie turėjo būti teismo ištirti ir įvertinti. Neištyrus šių aplinkybių ir jų neįvertinus, negalima laikyti, kad byloje išnagrinėti ir įvertinti visi įrodymai ir įrodymų tyrimas atliktas pilnai ir objektyviai.

Be to, vertindamas A. M. parodymus, teismas nekreipė dėmesio į parodymus, užrašytus prokuroro ir parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nes jie yra prieštaringi. A. P. nurodo, kad duodamas parodymus pas prokurorą, A. M. nuslėpė, kad jis lenkė parduoti ginklus, o teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją tai patvirtino. NVIM nurodyta, kad jam leidžiama siekti, kad aš realizuočiau ginklus. Visgi esant tokiems įrodymams, teismo padaryta išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes teismas nekreipė dėmesio ir nevertino girdimo pokalbio dalies, kur A. M. įkalbinėja A. P. parduoti ginklus (pvz. 2005-12-15 13.42 val., 2005-12-19 ir 2006-01-24 pokalbiai). Visa tai pilnai įrodo, kad A. M., veikdamas kaip NVIM dalyvis savo veiksmais kurstė, provokavo ginklų pardavimą, nors Lietuvos įstatymai ir susiformavusi teisminė praktika griežtai draudžia teisėsaugos institucijoms provokuoti asmenį daryti nusikalstamą veiką. Taigi BK 253 str. 2 d. dispozicijoje numatyta kvalifikuojanti aplinkybė - šaunamojo ginklo ir šaudmenų realizacija iš nuosprendžio turėtų būti pašalinta. Pašalinus iš nuosprendžio minėtą aplinkybę, padaryta veika tampa žymiai mažiau pavojinga visuomenei ir į tai teismas galėjo atsižvelgti. EŽTT byloje Ramanauskas prieš Lietuvą nurodė, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelio dalyvis gali vykdyti tik pasyvų nusikalstamos veikos tyrimą, o tai reiškia, kad, bet kurie aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama palenkti įtariamą asmenį veikti, reiškia kurstymą. Tokiu būdu, nuteistojo nuomone, Valstybės saugumo departamentas operatyvinio tyrimo ir veikimo pagal NVIM jo atžvilgiu negalėjo daryti. Atitinkamai pagal OVĮ prokurorui nesuteikta teisė, neatsižvelgiant į kompetenciją, leisti vykdyti operatyvines priemones, kurios nepriklauso toms institucijoms. Prokuroras negali pats pažeisti įstatymo ir negali skatinti operatyvines tarnybas tai daryti. Teismas neatkreipė dėmesio ir neįvertino tai, kad sankcionuojant NVIM, atliekant operatyvinius veiksmus, buvo nesilaikyta įstatymų reglamentuoto tyrimo kompetencijos, o įstatymų nesilaikymas surinktus duomenis daro niekiniais ir nesukeliančiais teisinių pasekmių.

Žemesnės instancijos teismas

A. P. taip pat mano, kad jis nepagrįstai nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė karabiną Simson Nr. 139588, nes 2006-02-06 jį savo iniciatyvą pateikė prokurorui, todėl teismas šį epizodą iš kaltinimo turėjo pašalinti (BK 23 str. 2 d. numatyta, kad asmuo savo noru atsisakęs nuo nusikaltimo, atsako tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis). Tuo pačiu pagrindu, apelianto įsitikinimu, iš nuosprendžio turi būti pašalintas ir epizodas dėl to, kad 2005 m. lapkričio mėnesį Vytauto Didžiojo jėgerių batalione jis su V. D. pagamino pusiau automatinį 5,6 mm kalibro šautuvą, kurį vėliau sunaikino kaip netinkamą. Be to, A. P. nurodo, kad iš nuosprendžio turi būti pašalintas ir epizodas dėl 1895 m. pavyzdžio Nagant sistemos revolverio perdavimo Vytauto Didžiojo jėgerio bataliono ginklininkui V. D., kuris tarnybos reikmėms- kareivių apmokymui rinko kolekciją, nes atsižvelgiant į BK 11 str. tokia veika nėra pavojinga visuomenei.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, iš nuosprendžio turi būti pašalintas ir epizodas dėl ginklų laikymo (duomenys neskelbtini) . Nuteistasis nurodo, kad teismas dėl to ginklo, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų nuosprendį pagrindė kratos protokolu, ekspertizės išvada ir jo paties parodymais. Nuteistasis paaiškina, jog prieš išvažiuojant V. M. į Ameriką, jis buvo V. M. bute ir matė, kad jis paslėpė Margolino konstrukcijos pistoletą, o šaudmenų nematė ir tai patvirtino apklausos metu. Tačiau V. M. grįžus iš Amerikos ir gyvenant Lietuvoje, A. P. tvirtina daugiau apie šiuos ginklus nieko nežinojęs ir su V. M. nekalbėjęs, nes ginklai buvo ne jo ir po V. M. mirties šiais ginklais jis nesidomėjo ir ne jis juos neteisėtai laikė, todėl jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės, o teismas netinkamai pritaikė įstatymą.

Nuteistasis taip pat mano, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu ir dėl dujinių pistoletų IŽ-79-8, perdirbtų šaudyti Makarov 9 mm šoviniais, ir tokio pat pistoleto perdirbimo šaudyti 6,35 mm Brovvning šoviniais, nes tų pistoletų pirkimą, perdirbimą organizavo NVIM dalyvis A. M., viršydamas modelio dalyviui suteiktas teises. Teismas nuosprendyje nurodė, kad vienas iš jų buvo pagamintas 2004 m, tačiau, nuteistojo teigimu, tai buvo 2005 metai. Teismas nepagrįstai rėmėsi pokalbio įrašuose, esančia informacija apie dujinį pistoletą, kurį A. P. turėjo iki susitikimo su A. M., tačiau jo nebuvo perdirbęs. Tokiu būdu dujinių pistoletų įgijimas, perdirbimas, jų laikymas ir perleidimas A. M. iš nuosprendžio turėtų būti pašalinti.

Visgi A. P. pripažįsta, kad neteisėtai laikė pistoletus SAUER Nr. (duomenys neskelbtini) ,, WALTHER Nr. (duomenys neskelbtini) ir MAUSER Nr. (duomenys neskelbtini) o išprovokuotas NVIM dalyvio A. M., pistoletą WALTHER perleido jam, kaip savo bendražygiui, o kiti du buvo paimti kratos metu ir nors veikos kvalifikacija nesikeičia, tačiau, teisingai ir objektyviai ištyrus visas aplinkybes ir teisingai taikant baudžiamąjį įstatymą, keičiasi veikos mastas ir pavojingumo visuomenei laipsnis, o tai turi įtakos bausmei. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo jam nepripažino LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir neatkreipė dėmesio į tai, kad visas kaltinimas jam yra paremtas tik paties prisipažinimu. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad jis pats, supratęs ir gailėdamasis dėl padaryto, atnešė ir atidavė prokurorui šautuvą. Nuteistasis pažymi, kad nuo pačios pirmos apklausos jis prisipažino neteisėtai disponavęs šaunamaisiais ginklais, dėl padaryto nusikaltimo gailisi ir pripažino, kad turi silpnybę ginklams. Aiškindamas apie įvykį A. P. pripažino esmines aplinkybes, kritiškai vertino savo elgesį, neneigė esminių įvykio aplinkybių, parodymai yra nuoseklūs, išvengti atsakomybės nesiekė. Dėl teisinio vertinimo, nuteistasis mano, kad teisėsaugos institucijos, taikydamos NVIM, padarė klaidų ir prašo teismo teisingai įvertinti surinktus įrodymus dėl ginklų realizavimo. Visgi nesutikimas su veikos kvalifikavimu ar įstatymų taikymu nereiškia, kad nepripažįstama veika ir nesigailima, nes įstatymas nereikalauja, kad būtina sutikti su veikos kvalifikavimu, nes tokiu atveju būtų apribota teisė į gynybą, kas būtų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. pažeidimas. Be to, apeliantas prašo BK 59 str. 2 d. numatyta tvarka pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ,,okupacinį“ sindromą, nes jis susiformavo aktyviai dalyvavus pasipriešinime prieš okupacinę valdžią, buvus teistam ir tapus neįgaliam, o kilus abejonių galėjo būti paskirta psichologinė ekspertizė. Tuo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, teismas neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad pistoletus A. P. perleido A. M., kuris buvo jo bendražygis 1991 metais gaunant, gaminant ginklus ir sprogmenis, skirtus apginti Lietuvos nepriklausomybę. A. M. iš sovietinės kariuomenės vežė ir mūsų gamyklai „Vytis" tiekė sprogmenis ir ginklus, todėl jo negalima sutapatinti su nusikalstamo pasaulio asmeniu.

Šalies argumentai

Apeliantas mano, kad, nors jo įvykdyta veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų, tačiau nusikaltimo padarymo aplinkybės laikytinos išimtinėmis, todėl teisingumo principas nebus pažeistas, jeigu jo atžvilgiu būtų taikytos BK 54 str. 3 d. nuostatos. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis A. P. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2008-04-23 nuosprendį dėl to, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir neteisingai paskirta bausmė bei taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir bausmę sušvelninti paskiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. D. ir A. P. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai kvalifikavo nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas, tuo pačiu padarydamas motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės.

Dėl nuteistojo V. D. skundo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neteisingai kvalifikavo veiką pagal BK 253 str. 2 d., nes beveik visi ginklai, išskyrus vieną lygiavamzdį 20 kalibro medžioklinį šautuvą, buvo laikomi kariniame dalinyje. Skunde taip pat teigiama, kad dauguma ginklų išvis nebuvo perėję apelianto nuosavybėn, o už kariniame dalinyje laikomus ginklus ir sprogmenis išvis nėra nusikalstamos veikos.

Minėti skundo argumentai nepagrįsti. Apeliantui inkriminuoto BK 253 str. dispozicijoje įtvirtinta konkreti nusikalstama veika, t. y. šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimas, įgijimas, nešiojimas, gabenimas ar realizavimas neturint leidimo. Tuo tarpu jų laikymo būdas, vieta ir kitos sąlygos veikos kvalifikavimui yra nereikšmingi. Įvertinus šią aplinkybę, tai, kad ginklai, šaudmenys, sprogstamosios medžiagos buvo laikoma uždaroje karinio dalinio teritorijoje, nusikalstamos veikos kvalifikacijai jokios reikšmės neturi, nes visi jie apelianto buvo įgyti ir laikomi BK 253 str. 2 d. dispozicijoje nurodytu būdu, t. y. neturint leidimo, tai reiškia neteisėtai.

Byloje nustatyta, kad apeliantas, neturėdamas leidimo, pagamino, įgijo, laikė, gabeno daugiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelį kiekį įvairių šaudmenų, sprogstamųjų medžiagų, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 253 str. 2 d.

Byloje ištirti įrodymai leidžia padaryti išvadą, kad V. D., būdamas ginklų specialistas ir eidamas lengvųjų ginklų specialisto pareigas kariniame dalinyje suprato ir žinojo, kad ginklai, šaudmenys ir sprogmenys visuomenės saugumui itin pavojingi bei ribotos apyvartos daiktai, bet koks jų panaudojimas turi būti vykdomas laikantis nustatytų taisyklių ir reikalavimų, turi būti vedama griežta jų apskaita. Akivaizdu, kad tokių taisyklių ir reikalavimų V. D. nevykdė. Byloje nustatyta, kad V. D. ne tik atsigabeno neteisėtai įgytus ginklus, šaudmenis į karinio dalinio teritoriją ir ten juos laikė, bet ir nesilaikydamas nustatytos tvarkos teisėtai kariniame dalinyje kai kuriuos buvusius ir šiam daliniui priklaususius ginklus, šaudmenis, jų dalis po pratybų pasiimdavo sau, taip paversdamas juos neteisėtai laikomais. Tokie apelianto veiksmai patvirtina, kad jis ne tik nesistengė neteisėtai laikytų ginklų įteisinti ir teisėtai juos naudoti, kaip mokymo priemonę, tačiau netgi batalione teisėtai buvusius ginklus ir šaudmenis, kuriuos jis galėjo visiškai teisėtai panaudoti apeliaciniame skunde nurodytiems tikslams – karių mokymams, muziejui, paversdavo neteisėtai laikomais. Tai, kad V. D. nebuvo suinteresuotas, kad batalione būtų griežta ginklų, šaudmenų ir sprogmenų apskaitos ir naudojimo tvarka, įrodo byloje užfiksuotas pokalbis tarp apelianto ir A. P., kuriame V. D. į pastarojo klausimą ar neįmanoma pokalbyje aptariamo ,,reikaliuko“ ,,privesti iki galo“ bataliono dalinyje, atsako: ,,eikit! Jau seniai pamiršt reikia. Ten durnių gauja. Ten kai tas granatas pavogė, tai ten dabar išvis į parką neįeisi net. Reikia leidimų specialių ten visokių, eit pas vadą. Lenktis iki žemės...“ (t. 1, b. l. 143). Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad minimus ginklus, šaudmenis ir sprogmenis V. D. iš tiesų būtų panaudojęs karių mokymuose.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, jog ginklus, šaudmenis ir sprogstamąsias medžiagas V. D. kariniame dalinyje laikė konspiracijos tikslais. Iš tiesų, V. D. laikydamas visus minėtus daiktus ne kur nors pas save namuose, viena vertus, galėjo tikėtis, kad jų niekas nepaims, tačiau kita vertus, tai, kad ginklai, šaudmenys ir sprogstamosios medžiagos buvo laikomos uždaroje ir gerai saugomoje teritorijoje, patalpa buvo ne tik saugoma, bet ir rakinama, patekimas į šias patalpas pašaliniams asmenims buvo ribotas, be to, bataliono patalpose, suprantama, buvo ir šiam kariniam daliniui priklausančių ginklų, šaudmenų, sprogmenų, todėl visos šios aplinkybės V. D. leido iki minimumo sumažinti riziką, jog jo neteisėtai laikomi ginklai, šaudmenys ir sprogmenys bus atsitiktinai surasti ir jis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, V. D. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas nenustatė kas buvo jo paties neteisėtai įgytų šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogstamųjų medžiagų, laikytų karinio dalinio teritorijoje, savininkas. Skundžiamame nuosprendyje teismo išvada, kad V. D. inkriminuotų šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogstamųjų medžiagų, sprogmens savininku buvo ne kas kitas, o jis pats, nes minėti daiktai nebuvo karinio dalinio ginkluotės apskaitoje, teisėjų kolegijos nuomone yra teisinga, nes būtent tokia išvada patvirtinama byloje surinktais, teismo ištirtais bei įvertintais objektyviais įrodymais.

Visiškai nepagrįstu laikytinas V. D. apeliacinio skundo teiginys, kad jis jau antrą kartą baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką.

Nors V. D. pagal BK 253 str. 2 d. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dar 2006 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu, tačiau šis nuosprendis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartimi buvo panaikintas, o byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Šis sprendimas buvo priimtas nustačius, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta neteisėta teisėjų kolegijos sudėtimi. Tai reiškia, kad draudimo bausti antrą kartą už tą pačią veiką esmė yra tai, kad asmuo, kuris buvo nuteistas, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, negali būti tais pačiais pagrindais iš naujo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju, kasacinės instancijos teismui nustačius, kad Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 10 d. apkaltinamasis nuosprendis buvo neteisėtas, nes jis buvo priimtas neteisėtos teisėjų kolegijos, ir tokį neteisėtą nuosprendį panaikinus, o bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, o šiam bylą išnagrinėjus ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, BK 2 str. 6 d. įtvirtintos nuostatos prasme negalima vertinti kaip nubaudimą už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Vadovaujantis šiais motyvais vertintinas nepagrįstu ir atmetamas V. D. prašymas pripažinti jį nukentėjusiuoju ir priteisti jam žalos atlyginimą už atbūtą suėmime laiką. Tuo pačiu, vadovaudamasi aukščiau nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo V. D. prašymą panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 23 d. nuosprendį ir baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu nutraukti, nėra pagrindo.

Dėl A. P. skundo

Apelianto teiginys apie teismo padarytą BPK 44 str. 4 d. ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimus vertintinas deklaratyviu ir nepagrįstu. BPK 44 str. 4 d. nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kuris buvo nepagrįstai sulaikytas ar suimtas, turi teisę į žalos atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka. Kaip matyti iš viso nuteistojo apeliacinio skundo turinio, A. P. nesutinka tik su dalimi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos epizodų, tuo pačiu pats pripažįsta, kad jo padaryta nusikalstama veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų ir prašo ne jį išteisinti, bet tik pakeisti nuosprendį dėl, jo nuomone, paskirtos neteisingos bausmės ir pritaikius BK 54 str. 3 d., bausmę sušvelninti ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Vertinant šį apelianto prašymą akivaizdu, kad nuteistasis pripažįsta sulaikymo ir suėmimo pagrįstumą, todėl konstatuoti BPK 44 str. 4 d. pažeidimą nėra pagrindo.

Apeliacinio skundo teiginys apie būk tai teismo padarytus Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. pažeidimus, teisėjų kolegijos nuomone, prieštarauja bylos duomenims. Minėtoje konvencijoje yra kalbama apie tai, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Šių nuostatų pažeidimą apeliantas grindžia cituodamas nuosprendyje padarytas teismo išvadas, įvardindamas jas prielaidomis, įtakojančiomis bausmės paskyrimą.

Vertindama minėtą apeliacinio skundo teiginį kolegija pažymi, kad cituojami nuosprendžio teiginiai yra nurodyti pasisakant apie A. P. padarytas ir pripažintomis įrodytomis nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus, todėl šios teismo išvados nėra tiesiogiai susijusios su tolimesniais teismo sprendimais svarstant A. P. skirtinos bausmės rūšį ir jos dydį. Teismo motyvai ir išvada apie apeliantui skiriamą bausmę aptarta tolimesnėje nuosprendžio dalyje, kalbant apie bausmės skyrimo motyvus. Jokių teismo išvadų, pagrįstų kokiomis tai prielaidomis, nėra, tai nurodyta ir apeliaciniame skunde. Kalbant apie skunde cituojamas teismo išvadas, kurios apelianto nepagrįstai įvardijamos prielaidomis, teisėjų kolegijos nuomone, šios teismo išvados yra padarytos vertinant ištirtus įrodymus, patvirtinančius, jog apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant tiesiogine tyčia, tuo pačiu aptariant nusikalstamų veikų padarymo motyvus. Įvertinus šias aplinkybes nėra jokio pagrindo skunde cituojamas nuosprendžio išvadas pripažinti prielaidomis, todėl atmestinas skundo teiginys apie tai, kad būk tai pirmosios instancijos teismas nesilaikė lygybės ir nešališkumo principo.

Skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas A. P. atžvilgiu buvo neobjektyvus ir turėjo išankstinį nusistatymą prieš jį, rėmėsi tik kaltinančiais įrodymais, teisėjų kolegijos nuomone, irgi nepagrįstas. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas tirdamas bei vertindamas įrodymus būtų pažeidęs BPK 20 str. nuostatas, byloje nėra. Įrodymų tyrimo objektyvumas abejonių nekelia, o tai, kad teismas, nustatęs A. P. kaltę, rėmėsi kaltinančiais įrodymais, negalima pripažinti įstatymo pažeidimu, nes priimant apkaltinamąjį nuosprendį teismas turi įvertinti ir vadovautis būtent kaltininko kaltę patvirtinančiais įrodymais. Taip pat pažymėtina, kad ir apeliaciniame skunde minėtas teiginys yra neargumentuotas, kokie tie, būk tai apeliantą teisinantys įrodymai teismo buvo neįvertinti, skunde neįvardinta. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, A. P. ginčija kai kurių įrodymų teisėtumą, jų vertinimą, bet kokių tai konkrečių teisinančių įrodymų, nepateikia.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus nepadarė BPK 20 str. 1, 4 ir 5 dalyse įtvirtintų įstatymo nuostatų pažeidimo, todėl šie apeliacinio skundo argumentai vertintini nepagrįstais.

Visiškai nepagrįstai skunde teigiama, kad būk tai teismas pripažino įrodymu prokuroro elgseną ir kalbą teisiamajame posėdyje, tuo pačiu pacituojant skundžiamo nuosprendžio ištrauką. Šis skundo teiginys prieštarauja bylos duomenims. Akivaizdu, kad cituojamoje nuosprendžio dalyje teismas tik konstatavo, kad prokuroras pateikė objektyvius įrodymus, kuriuos ištyrus bei įvertinus, teismas padarė motyvuotą išvadą, jog A. P. nebuvo kurstomas ar skatinamas padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, įvertinus byloje surinktus, teismo ištirtus įrodymus bei padarytas išvadas dėl liudytojo A. M. parodymų objektyvumo, apelianto argumentus dėl minėto liudytojo būk tai provokuojančio elgesio, nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo ir jų sankcionavimo neteisėtumo, irgi vertina neobjektyviais ir juos atmeta.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojo A. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

BPK 301 str. numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš tiesų, kaip matyti iš bylos duomenų, apelianto skunde minimas liudytojas A. M. pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas nebuvo. Jau ikiteisminio tyrimo metu buvo duomenų, jog A. M. ketina išvykti į užsienį ir kad apklausti jį teisiamajame posėdyje nebus galimybės, todėl, vadovaujantis BPK 184 str., buvo imtasi priemonių, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Iš liudytojo A. M. apklausos protokolo matyti, kad minimoje apklausoje jis buvo išsamiai apklaustas apie svarbias bylai aplinkybes, šioje apklausoje dalyvavo tiek pats A. P., tiek ir jo gynėjas, jie abu galėjo pasinaudoti visomis BPK 184 str. 4 d. numatytomis teisėmis, tai yra užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, o kai apklausa baigta - susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas.

Pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių liudytoją A. M. apklausti teisme, tačiau nustačius, kad šis asmuo yra išvykęs į užsienį, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo perskaityti. Apeliacinės instancijos teismas irgi ėmėsi priemonių A. M. iškviesti į posėdį ir jį apklausti, tačiau to padaryti nepavyko dėl minėtų objektyvių priežasčių. Įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, perskaitydamas liudytojo A. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, įstatymo reikalavimo nuostatų nepažeidė. Tai leidžia padaryti išvadą, kad liudytojo A. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai buvo ištirti ir teismas, juos įvertindamas, įrodymų leistinumo taisyklių nepažeidė.

Skundo teiginys, kad A. P. būk tai buvo A. M. išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, t. y. parduoti jam ginklus, vertintinas nepagrįstu, nes toks argumentas prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. P. kaltu dėl ginklų A. M. pardavimo, priešingai nei skunde nurodo apeliantas, rėmėsi ne tik liudytojo A. M. parodymais bei, anot apelianto, ,,tendencingai atrinktais“ telefoniniais pokalbiais, tačiau ir paties nuteistojo A. P. parodymais, operatyvinių veiksmų protokoluose, daiktų pateikimo ir daiktų apžiūros protokoluose, tyrimo neatskleidžiant savo tapatybės ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų protokoluose, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose, specialistų išvadose, kratos protokoluose ir kituose įrodymų šaltiniuose užfiksuotais duomenimis. Šie duomenys buvo gauti teisėtais baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais būdais, todėl pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai pripažino įrodymais ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. P. atžvilgiu.

200510-13 operatyvinių veiksmų protokolu nustatyta, jog 2005-07-21 A. M. susitiko su A. P.. Pastarasis savo iniciatyva ėmė aiškinti, kad dar turi ,,Mauzerį“, kurio kaina – 2500 litų, ,,Valterį 38-ą“, kainuojantį – 2500 litų, ,,tą su duslintuvu“, kurio kaina – 2000 litų, taip pat pokalbio metu pasiūlė vienašūvį ginklą su optiniu taikikliu, kainuojantį 800 litų. Po to, abu nuėjo į automobilį, A. M. sumokėjo A. P. 1500 litų ir už sumokėtus pinigus įsigijo ginklą.

2005-12-15 nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokole nurodyta, jog tą pačią dieną A. M. vėl susitiko su A. P. ir pastarasis pasakė, jog neturi laiko, negali parodyti ginklų. A. P. patvirtino, kad ,,Mauzeris“ kainuoja 2500 litų ir jei A. M. jį pirktų, tada ,,Valterį“ jam asmeniškai parduotų už 1600 litų. Taip pat pasiūlė pirkti 6,35 mm kalibro pistoletą ,,kur ant galo užsisuka“, kurį ,,atiduotų“ už 600 litų, o paklausus ar dar turi ,,Baikalą“ su duslintuvu, atsakė, kad su duslintuvu yra ne ,,Baikalas“, o 6,35 mm kalibro pistoletas, kuris kainuoja 2000 litų.

2005-12-19 tyrimo neatskleidžiant savo tapatybės ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokole nurodyta, jog tą pačią dieną A. M. susitiko su A. P., važiuojant automobiliu jie pakalbėjo apie ,,Mauzerį“, A. P. paklausė ar ,,to kito nereikia?“, A. M. pasakė, kad mažiuką su duslintuvu paims, o A. P. paklausus ar nereikia ,,Valterio“, A. M. atsakė, jog jis pistoletą įsigys sau. Automobiliui sustojus A. P. parodė pistoletą ,,Mauser“, A. M. perdavė jam 500 litų rankpinigių už ginklą.

2005-12-19 tyrimo neatskleidžiant savo tapatybės ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, jog tą pačią dieną A. M. vėl susitiko su A. P., sumokėjo 1600 litų už pistoletą ,,Walther“ su keliais šoviniais, likusius 2000 litų už pistoletą ,,Mauser“ su pilna apkaba, perklausė kiek kainuoja pistoletas su duslintuvu. A. P. atsakė, kad 2000 litų, kurių A. M. neturi, todėl galės nusipirkti kitą kartą, tačiau dar gali už 800 litų nusipirkti mažiuką 6,35 mm kalibro pistoletą, A. M. jį pirkti atsisakė taip pat parašė pirmam ginklui padaryti didesnį duslintuvą, nes jis bus naudojamas patalpoje.

Pirmiau paminėti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. P. nebuvo išprovokuotas padaryti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tai yra parduoti ginklus A. M., bet pats buvo aktyvus šios nusikalstamos veikos dalyvis, aktyviai derėjosi su A. M. dėl ginklų kainos, pats siūlė jam pirkti įvairius šaunamuosius ginklus.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. P. suprato savo veiksmų pavojingumą ir baudžiamumą, o taip pat tai, kad jis negalėjo suprasti ar nežinoti, jog A. M. siūlomi pirkti ar parduodami ginklai, gali būti panaudoti kitų nusikalstamų veikų padaryme.

Iš telefoninių pokalbių matyti, kad visuose byloje užfiksuotuose A. P. pokalbiuose su A. M. kalbama, jog reikia išardyti mobiliuosius telefonus, kad pokalbių nebūtų klausomasi. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. P. parduodamas ir siūlydamas pirkti ginklus A. M. apskritai neklausė, kokiam tikslui jis ketina juos įsigyti, kaip panaudoti arba kas bus galutinis šių ginklų ir šaudmenų naudotojas. Tik vieninteliu atveju, tai yra parduodant pistoletą ,,Mauser“, A. M. aiškino, jog jis bus išvežtas į Angliją, kaip antikvarinis ginklas. Kitais atvejais, arba apie ginklų pirkimo tikslą buvo nekalbama, arba iš pokalbio buvo aišku, jog jie tikrai bus panaudoti ne kolekcionavimui, o būtent nusikalstamų veikų darymui. Antai iš 2006-01-24 tarp A. P. ir A. M. įvykusio pokalbio turinio galima suprasti, jog A. M. A. P. prašo iš alaus skardinės padaryti jam duslintuvą, kad ginklas kuo tyliau šaudytų ir kad naudojant šį duslintuvą būtų galima iššaudyti bent vieną šovinių apkabą. A. P. atsako, kad A. M. jau šaudė iš aptariamo ginklo, ir kad jis taip tyliai šaudo. Į tai A. M. atsakė, jog ginklas bus naudojamas patalpoje, todėl reikia, kad būtų tyliau. Akivaizdu, jog A. P. žinodamas, kad ginklas bus panaudotas patalpoje ir dar su duslintuvu, galėjo suprasti ir suprato, jog jis bus panaudotas nusikalstamiems tikslams. Be to, akivaizdu, jog duslintuvas (o ypač, pagamintas iš alaus skardinės) jokios kolekcinės vertės neturi.

To paties pokalbio metu A. M. su A. P. kalba ir apie granatas:

,,A. M.:...Girdi, o jeigu kartais granatų?P.: Ką?M.: O jeigu granatų pora. Po kiek išeitų?

A. P.: Granatų man gaila. Pora tik ir turiu...

A. M.: Ne, negarantuotas. Aš tą brudą noriu kažkaip mostelėti.

A. P.: Jeigu tu tikrai nori tą brudą, tai aš tau vieną duosiu už dyka“.

Anksčiau, tai yra 2005-07-21 tarp A. M. ir A. P. vykusio pokalbio metu buvo kalbama apie tai, kad A. M. vienas asmuo negrąžina skolos, į ką A. P. atsako, jog reikia jį ,,sutvarkyti“ ir pažada duoti ,,garantuotų priemonių: ,,Tai tą...aš tau duosiu garantuotą, originalą...“, nurodydamas jų panaudojimo būdą: ,,Po pachu jo...“, ,,reikia patvirtint, supranti, kad jau garantuotai, jisai keliaus kur nors. Ir nuo žiedo garantuotą virvutę ant...“.

Šių pokalbių turinys neabejotinai patvirtina, kad pokalbis vyko apie granatas ir jų panaudojimą nusikalstamų veikų padaryme.

Bylos duomenys patvirtina, kad šioje byloje nusikalstamos veikos elgesio imitavimo modelis buvo sankcionuotas ir vykdomas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

2004 m. gruodžio 8 d. NVEIM sankcionuotas remiantis 2004-02-02 ir 2004-10-27 operatyviniais pranešimais. Pirmame pranešime nurodyta, kad A. P. pistoletus planuoja pardavinėti po 2000 Lt už vienetą bei papildomai prašys 200-300 Lt už garso slopintuvų pagaminimą. Taip pat A. P. pasiūlė restauruotą pistoletą ,,Mauzer“. Kas vyko vėliau? A. M. perdarytus ginklus nupirko mokėdamas už juos po 2000 Lt, taip pat nusipirko ir pistoletą ,,Mauzer“. Antrame pranešime nurodyta, kad A. P. pastoviai gali siūlyti kelis nelegaliai laikomus šaunamuosius ginklus. Šiuo metu jis parduoda pistoletus ,,Valter“ 9 mm už 2500 Lt, ,,Baikal“ – 1800 Lt. Taip pat buvo aptartos galimybės gaminti automatus. Buvo pareikšta, kad gamybą galima pradėti, jei garantuojama, kad nupirks bent vieną automatą už 800 EUR. Be to, A. P. teiravosi, ar galima pagaminti vamzdį pistoletui ,,Mauzer“ bei pažadėjo atlygį už darbą apie 60 Lt. Praėjus 9 mėnesiams nuo šio pokalbio, 2005-07-21 pokalbio su A. M. metu A. P. patvirtino, kad Valterį parduoda už 2500 litų, taip pat šio pokalbio metu buvo nupirktas taip vadinamas ,,Baikalas“ už 2000 litų, o 2006-05-02 specialisto išvadoje Nr. 3725 nurodyta, kad detaliai ištyrus pistoletą MAUSER nustatyta, kad pistoleto vamzdis yra pašalintas bei vietoje jo yra pritaikytas bei įvirintas kitas 7,62 mm kalibro vamzdis.

2005 m. birželio 2 8d. NVEIM sankcionuotas remiantis 2005 m. kovo 27 d. ir 2005 m. balandžio 1 5d. operatyviniais pranešimais.

Pirmame pranešime nurodyta, kad A. P. papasakojo, kad žmogus, kuris gamino automatus, serga kažkokia liga, dėl to prarado atmintį. Jis ne tik neatsimena, kur paslėpė pagamintas automatų detales, bet ir kartais nesugeba rasti kelio namo, todėl objektas mano, kad dirbti su juo yra neįmanoma.

Vėliau tęsiant operatyvinį, o po to ir ikiteisminį tyrimą, operatyviniuose pranešimuose minėtos aplinkybės pasitvirtino, todėl akivaizdu, kad juose pateikti duomenys atitiko tikrovei, todėl išvada apie NVEIM sankcionavimo pagrįstumą bei teisėtumą yra teisinga, duomenys surinkti taikant modelį pripažintini gauti teisėtu būdu ir skunde minima BPK 20 str. 4 d. nuostatos reikalavimai pažeisti nebuvo. Liudytojo A. M. ir A. P. tarpusavio santykis aiškiai atsiskleidžia techninėmis priemonėmis užfiksuotuose jų pokalbiuose, kuomet A. M. vos užsiminus, o kai kuriais atvejais net neužsiminus apie ginklus, A. P. imdavo pats juos siūlyti. Tuo pačiu pažymėtina, kad liudytojas A. M., apklausoje, vykusioje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant A. P., patvirtino, kad būtent pastarasis jam siūlė pirkti šaunamuosius ginklus. Kokių tai esminių prieštaravimų A. M. parodymuose, duotų apklausiant prokurorui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neįžvelgia.

Ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad susitikimų su A. P. metu jie kalbėdavo apie ginklų konstrukciją, sandarą ir pan. Vieno tokio pokalbio metu, kuris vyko 2005 m. apie vasaros pradžią, A. P. jam pasakė, kad turi atliekamų ginklų ir paklausė ar jis negalėtų padėti jų kam nors realizuoti. Sakėsi turįs pistoletus ,,Walther“ bei pistoletus ,,Baikal“ ir ,,IŽ“, kurie buvo perdaryti iš dujinių ir pritaikyti šaudyti 9 mm kalibro šoviniais su duslintuvais. Kadangi šie ginklai buvo skirti žudymui, teroristinei veiklai, jis apie šį pokalbį informavo VSD pareigūnus. Tuo tarpu pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. M. papildė savo parodymus ir pasakė, jog jis A. P. atsakė, kad gal kas galėtų nupirkti, jie susitarė, kad jis už kelių dienų atvažiuos pasižiūrėti. Jis pažinojo kolekcionierių, kuris norėjo nupirkti ,,Walther“ ir jis prašė A. P., kad jam parduotų ginklą. Apie šį pokalbį buvo informuotas VSD. Akcentuotina ir tai, kad 2005-12-15, 2005-12-19 bei 2006-01-24 pokalbiai buvo įrašyti atliekant tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės ir nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, t. y. operatyviniu būdu gauta informacija buvo patikrinta ir šiais BPK numatytais proceso veiksmais ir ji pasitvirtino.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad A. P. dar 1990-92 metais iš nenustatytų asmenų įsigijo pistoletą ,,SAUER“ Nr. (duomenys neskelbtini) , 1895 metų pavyzdžio ,,NAGANT“ sistemos revolverį, kurių neteisėto įgijimo A. M. negalėjo išprovokuoti ir neišprovokavo. Tas pats pasakytina ir apie kitus apelianto neteisėtai įgytus ginklus bei sprogmenis, t. y. pistoletus MAUSER, WALTHER, Margolino konstrukcijos pistoletą, karabiną ,,SIMSON“, inkriminuotus šaudmenis, sprogstamąsias medžiagas ir sprogmenis, gaminti 5,6 mm kalibro šautuvą, realizuoti ,,NAGANT“ sistemos revolverį. Skundo teiginį apie tai, kad būk tai A. P. buvo išprovokuotas perdaryti du dujinius pistoletus į šaunamuosius ginklus, parduoti juos kartu su jau turėtais pistoletais MAUSER bei WALTHER, o taip pat šaudmenis, paneigia byloje esantys užfiksuoti pokalbiai tarp A. M. ir A. P., iš kurių turinio akivaizdu, kad būtent pats A. P. juos siūlė, derėjosi dėl kainos, t. y. minėtų ginklų pardavimo iniciatyvą rodė jis pats, o ne liudytojas A. M..

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ikiteisminio tyrimo bei bylos teisminio nagrinėjimo procesas buvo nesąžiningas, nes liudytojas A. M. būk tai įkalbėdavo apeliantą parduoti ar kitaip perleisti vienus ar kitus ginklus, vėliau tardavosi dėl kainos, tačiau būk tai tų pokalbių įrašai nebuvo pateikti. Teisėjų kolegijos nuomone, šis teiginys prieštarauja bylos duomenims.

Eilės tvarka išanalizavus užfiksuotų ir teismui pateiktų bei teisme ištirtų pokalbių turinį, akivaizdu, kad jie buvo nuoseklūs. Iš jų turinio aišku, kad 2005-06-09 A. M. paliko 500 litų rankpinigių, 2005-07-21 A. M. sumokėjo A. P. likusius 1500 litų ir gavo ginklą. To paties pokalbio metu A. P. pasiūlo ,,Mauzerį“, kaina – 2500 litų, ,,Valterį 38-ą“, kaina – 2500 litų, ,,tą su duslintuvu“, kaina – 2000 litų, o 2005-12-15 paaiškino, kad ginklų parodyti negali, bet patvirtino, kad ,,Mauzeris“ kainuoja 2500 litų ir jei A. M. jį pirktų, tada ,,Valterį“ jam asmeniškai parduotų už 1600 litų, o paklausus ar dar turi ,,Baikalą“ su duslintuvu, atsakė, kad su duslintuvu yra ne ,,Baikalas“, o 6,35 mm kalibro pistoletas, kuris kainuoja 2000 litų. Pokalbio pabaigoje abu susitaria susitikti pirmadienį. 2005-12-19, o tai ir buvo pirmadienis, susitikę jie pakalbėjo apie ,,Mauzerį“, A. P. paklausė, ar ,,to kito nereikia?, A. M. pasakė, kad mažiuką su duslintuvu paims, o A. P. paklausus ar nereikia ,,Valterio“, A. M. atsakė, jog jis jo. Automobiliui sustojus A. P. parodė pistoletą ,,Mauser“, A. M. perdavė jam 500 litų rankpinigių už šį ginklą. 2006-01-24 A. M. susitiko su A. P., sumokėjo 1600 litų už pistoletą ,,Walther“ su keliais šoviniais, likusius 2000 litų už pistoletą ,,Mauser“ su pilna apkaba, perklausė kiek kainuoja pistoletas su duslintuvu, A. P. atsakė, kad 2000 litų, kurių A. M. neturėjo.

Pirmosios instancijos teismas byloje pateiktų pokalbių įrašus ištyrė ir juos nuosprendyje įvertino, todėl skundo teiginys, kuriuo keliamos abejonės tų įrašų identiškumu, jų pilnu neištyrimu, atmestinas. Pažymėtina, kad užfiksuotus tarpusavio pokalbius tarp A. P. ir A. M., iš esmės teisme pripažino ir jų neneigė pats apeliantas, todėl netikėti ištirtų pokalbių užfiksavimo objektyvumu, atlikti fonoskopinius ekspertinius tyrimus ir taip tik dar labiau užvilkinti bylos procesą, teisėjų kolegijos nuomone, nėra reikalingumo.

Įvertinus anksčiau nurodytus motyvus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad byloje surinkti, teismo ištirti bei įvertinti įrodymai patvirtina, jog liudytojas A. M., teisėtai veikdamas pagal sankcionuotą nusikalstamos veikos elgesio imitavimo modelį, bendravo su A. P. dėl ginklų, šaudmenų pardavimo-pirkimo tik tuomet, kai apeliantas jau vykdė nusikalstamą veiką, t. y. be leidimo disponavo dideliu kiekiu šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, tuo pačiu tik įsitraukė į A. P. nusikalstamą veiką, padėjo jam ginklus, šaudmenis realizuoti, bet ne provokavo apeliantą tokiai nusikalstamai veikai, yra teisinga. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie liudytojo A. M. veiksmai negali būti vertinami neteisėtais, o tuo pačiu pažeidžiančiais Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas.

Apeliacinio skundo teiginys apie tai, kad būk tai Valstybės saugumo departamentas negalėjo prieš apeliantą vykdyti operatyvinio tyrimo ir veikimo pagal NVEIM, vertintinas nepagrįstu. Operatyvinės veiklos įstatyme aiškiai pažymėta, kad valstybės saugumo departamentas yra viena iš pagrindinių operatyvinės veiklos subjektų institucijų.

Prašymas pašalinti iš kaltinimo epizodą dėl šautuvo ,,SIMSON“ ir savadarbio 5,6 mm kalibro šautuvo, netenkintinas. Šis prašymas argumentuotas BK 23 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, nepilnai ją cituojant, t. y. praleidžiant žodį ,,pabaigti“. Šaunamojo ginklo įgijimas, pagaminimas, laikymas BK 253 str. dispozicijoje yra vertinama baigtomis nusikalstamomis veikomis, todėl taikyti minimą BK 23 str. 2 d. nėra pagrindo.

Prašymas iš kaltinimo pašalinti epizodą dėl 1895 metų pavyzdžio NAGANT sistemos revolverio pardavimo V. D., grindžiamas šios veikos nepavojingumu visuomenei (BK 11 str.). Tuo tarpu specialisto išvadoje konstatuota, kad minėtas revolveris šaudymui yra tinkamas ir priskiriamas B kategorijos šaunamiesiems ginklams. Neteisėtas šaunamojo ginklo įgijimas, laikymas, realizavimas teisingai kvalifikuotas pagal BK 253 str.

Prašymas pašalinti iš kaltinimo ginklus, rastus (duomenys neskelbtini) , taip pat nepagrįstas. A. P. parodė, kad M. dėžutę su ginklu ir šaudmenimis paslėpė už knygų, bet po to jis pats ją perslėpė batų dėžėje, kur jie ir buvo rasti kratos metu, t. y. A. P. tiksliai nurodė šios dėžutės buvimo vietą. Tuo tarpu virtuvėje rasti šoviniai, apie kuriuos jis nežinojo, jam neinkriminuoti.

Nuteistojo A. P. skundo teiginys, kad liudytojas A. M. jį išprovokavo perdirbti dujinius pistoletus, pritaikant šaudymui koviniais šoviniais, kaip jau minėta, paneigtas byloje ištirtais bei įvertintais įrodymais. Šį apelianto teiginį paneigia ne tik liudytojo A. M. parodymai, bet ir techninėmis priemonėmis užfiksuotų A. P. bei A. M. tarpusavio pokalbių turinys. Iš byloje esančių duomenų A. P. dar 200 4m. birželio mėnesį prašė V. D. perdaryti dujinį pistoletą, kas neabejotinai patvirtina, kad sumanymas perdaryti dujinius pistoletus A. P. kilo dar iki jo vėlesnio pokalbio tuo pačiu klausimu su A. M.. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad nuteistojo versija apie tai, jog dujinius pistoletus perdaryti išprovokavo A. M., paneigta byloje ištirtais bei įvertintais įrodymais.

Dėl nuteistiesiems V. D. ir

A. P. paskirtų bausmių

Bendrieji bausmė skyrimo pagrindai numatyti BK 54 str. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Tai reiškia, kad bausmė skiriama įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, V. D. pagal BK 253 str. 2 d. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, t. y. jam paskirta minimali minėto BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tokios bausmės paskyrimą teismas išsamiai motyvavo, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pavojingumą visuomenei, šios veikos padarymo motyvus, tikslus, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 str. 1 d. 2 p.), į tai, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius bylos duomenis ir pan. Tokie išsamūs bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo motyvai patvirtina, kad teismas vadovavosi BK 54 str. 2 d. numatytais bausmės skyrimo pagrindais, paskyrė tinkamai individualizuotą bausmę, kuri atitinka BK 41 str. 2 d. numatytoms bausmės paskirties nuostatoms. Pripažinti V. D. paskirtą bausmę per daug griežta ir dar ją švelninti nėra įstatyminio pagrindo.

V. D. nuosprendžiu paskirta bausmę atlikti pataisos namuose. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 63 str., tai, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas, remdamasis BK 50 str. nuostatomis. Šio straipsnio trečioje dalyje numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjime. Tai reiškia, kad bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį, jo padarymo motyvus, tikslus, pobūdį ir t. t. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo bei jos individualizavimo motyvus, į tai, kad V. D. nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p., į jo asmenybę, duomenis, teigiamai charakterizuojančius nuteistąjį, anksčiau neteistas, jo šeimos sudėtį, o taip pat įvertinus apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus duomenis apie dabartinę jo sveikatos būklę, teisėjų kolegija mano, kad bausmės tikslai V. D. bus pasiekti ne tik paskyrus minimalią laisvės atėmimo bausmę, numatytą sankcijoje, bet ir paskiriant ją atlikti atvirojoje kolonijoje. Vadovaujantis nurodytais motyvais teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 328 str. 4 p., mano, kad V. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas minėtoje apimtyje.

Nuteistojo A. P. apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., o taip pat, vadovaujantis BK 59 str. 2 d., nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe skunde paminėto ,,okupacinio sindromo“, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti ir atmestini. Bylos duomenys, o taip pat net ir apeliacinio skundo turinys neduoda pagrindo teigti, kad A. P. prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią vieką ar joje dalyvavusius asmenis.

BK 59 str. 2 d. yra numatyta teismo teisė, bet ne pareiga, pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo asmenybėje susiformavusį ,,okupacinį sindromą“, yra nepagrįstas įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus, tikslus ir t. t. Atsižvelgiant į bylos duomenis apie A. P. dalyvavimą pasipriešinime prieš kitos valstybės prievarta nustatytą santvarką, buvęs teistumas, neįgalumas galimai gal ir leistų suprasti didelio kiekio šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų neteisėtą įgijimą, laikymą, tačiau tokios karinės amunicijos realizavimas, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia padaryti išvadą ne apie kokius tai patriotinius, o grynai savanaudiškus nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies A. P. pagal BK 253 str. 2 d. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, t. y. minimali laisvės atėmimo bausmė, numatyta minėto BK straipsnio 2 dalies sankcijoje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nenustatyti pagrindai taikyti nuteistajam BK 54 str. 3 d. nuostatą. Pažymėtina, kad ši teismo išvada visiškai nemotyvuota.

Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 str. 2 d. nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas yra nauja baudžiamajame įstatyme įtvirtinta bausmės paskirtis, jis užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai. Teismas, skirdamas bausmę, kiekvienu atveju turi atsižvelgti ne tik į visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir atsižvelgti į nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą ir po jos, o taip pat ir į visas kitas konkrečias bylos aplinkybes, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai. Teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas leidžia teismui paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali arba švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad įstatyme nustatyti bausmės paskirties tikslai bus pasiekti paskyrus A. P. mažesnę laisvės atėmimo bausmę negu BK 253 str. 2 d. sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė. Taikydama BK 54 str. 3 d. nuostatą teisėjų kolegija atsižvelgia ne tik į bylos duomenis teigiamai charakterizuojančius nuteistąjį A. P., jo praeities nuopelnus Lietuvos valstybei, jo amžių, bet tuo pačiu įvertina apeliacinės instancijos teisme ekspertizės komisijos išvadas apie faktinę dabartinę nuteistojo sveikatos būklę, į jam diagnozuotas ligas ir būkles, kurios yra nepagydomos, progresuojančios. Ekspertų komisija konstatavo, kad dėl A. P. nustatytų ligų ir sveikatos būklės laisvės atėmimo bausmės atlikimas būtų apsunkintas, o dėl minimalaus kairės rankos (vienintelės) funkcionalumo- savarankiškai neįmanomas, nes būtina kito asmens slauga ir priežiūra. Kadangi A. P. dabartinė faktinė sveikatos būklė pilnai neatitinka Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, todėl taikyti A. P. BK 76 str. nuostatas ir atleisti nuo bausmės dėl ligos, nėra pagrindo. Tačiau įvertinus dabartinę jo faktinės sveikatos būklę, diagnozuotas sunkias nepagydomas ligas, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, yra pagrindas pripažinti, kad net straipsnio sankcijoje numatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principus. Aukščiau paminėtas aplinkybes, susijusias su A. P. dabartine faktine sveikatos būkle, jo asmenybę teigiamai charakterizuojančius bylos duomenis, teisėjų kolegija pripažįsta išimtinėmis, todėl konstatuoja, kad nuteistojo atžvilgiu yra įstatyminis pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatą ir A. P. paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, negu BK 253 str. 2d. sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, tuo pačiu užtikrinant individualizuotos bausmės paskyrimą bei teisingumo principą.

Kitų Baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo ar Baudžiamojo proceso įstatymų esminių pažeidimų, dėl ko reikėtų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį V. D. ir A. P., nenustatyta, todėl Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 23 d. nuosprendis abiejų nuteistųjų atžvilgiu keistinas tik aukščiau paminėtoje apimtyje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2, 4 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 23 d. nuosprendį pakeisti.

V. D., pagal BK 253 str. 2 d. nuteistam 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme, nustatyti ją atlikti atviroje kolonijoje.

A. P. pagal BK 253 str. 2 d., taikant BK 54 str. 3 d., paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) mėnesiams. Į šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę įskaityti laikiną sulaikymą bei suėmimą nuo 2006 m. sausio 24 d. iki 2006 m. vasario 3 d. bei nuo 2007 m. balandžio 2 d. iki 2007 m. rugsėjo 20 d. ir A. P. laikyti jau pilnai atlikusiu jam paskirtą bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Jonas Algimantas VenckusTeisėjai Valdimaras BavėjanasLinas Šiukšta